ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-18 nr. 857

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Prasto poeto naktis (24) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (7) (1) • SILVIA GLODEN. Eilėraštis (7) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • ANDRZEJ KRAWCZYK. Prieš 80 metų. Poeto perlaidojimasJONAS MARTINAITIS. Mano tėviškėlės sodybėlė (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (35) • LOLITA JABLONSKIENĖ. Formalizmas ir klasicizmas Venecijos bienalėjeNAKAMURA KUSATAO. Eilės (21) • MARK STRAND. Naujasis poezijos vadovėlis (1) • PABLO NERUDA. JautisKATULAS. Iš ciklo „Modernesniems poetams“ (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (7) • GINTARAS LAZDYNAS. Visos Montaju kaimo smulkmenos (5) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventosios vestuvėsDo It Yourself! (4) • mėlynojoje tyloje, bangų ieškiliai yra rašančiųjų žodžiai... (492) • 2007 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 32 (858) turinys (19) •

Prasto poeto naktis

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Partitūra. 1999
Vytautas Matulionis

Langas. Taip, jis mėgsta nuo jo pradėti. Jei langas būtų tik metafora, jis kiek vengtų atverti jį į naktį, tačiau jis realus, o realūs dalykai turi jaukios paguodos.

Jis jį atveria, nes naktis už lango jau ganėtinai teatrališka, kamerinė, skliaustuose, užskliaudusi horizontus, kuriuose, manykime, tebekyšo gąsdinantys bokštai ir iš saldainių dėžučių iškirpti kupranugariai lėtai brenda per kakavos dulkes. Jam to nereikia, jis čia tam, kad visa tai susikurtų.

Naktis jam palanki, nes jis yra daug apie tai skaitęs, o perskaityti dalykai juk svarbesni už pamatytus. Jau selektyviai perfiltruoti, be nuosėdų. Diena mimikrijos metas, dieną jo neatskirsi nuo kitų, naktį kiti miega. Čia jis ir išlenda, atsidaro langą ir net, žiūrėk, užsirūko. Jei prisimerki, dieną dūmai atrodo juodi, naktį balti.

Balti kaip lapas, kurio baltumą savo ruožtu jis dažnai lygina su griaučiais, turinčiais apaugti jo žodžių mėsa. Tokios jo metaforos. Ryškios. Lapo griaučiai jį gąsdina, nes mėsa apaugti dažniausiai nėra linkę. Tuomet jis vėl sėdi, žvelgdamas į naktį, ir jo ryškios metaforos sako, kad naktis taip pat į jį žvelgia. Naktis tavo mylimoji, sako ryškios metaforos, naktis tuoj guls tau į skreitą ir tu ją apvaisinsi.

Pasaulis, kurio jis nevaldo, prasisunkia pro nakties filtrus, atblyksi savo lempomis ir atgirgžda padangų protektoriais. Paukščiai, tiesa, tyli, bet jis junta juos tylint visai greta. Nėra gerai jausti tiek apie jį nenumanančio pasaulio, tačiau dieną to pasaulio dar daugiau. Tik dieną jis pasimeta pats savyje, vienas jo segmentas uzurpuoja kitą, tuo tarpu naktį pasaulis nuosekliai intonuojamas ir kartais darosi sunkiai pakeliamas. Naktis yra iššūkis, mąsto jis, naktis yra akistata.

Jam net keista, kad kadaise praėjo daugybė naktų, tarsi neturinčių jokios savaiminės vertės. Lyg juodai vilkinčių čiurlioniškų pamėklių vora, be vardų, pavardžių, adresų. Jis nepravėrė nei jų, nei lango į jas. Taip jos ir dingo, nors kartais atrodo – tik pakibo virš galvos, jas integravo ta baugi erdvė, kurioje jauku tik radijo bangoms. Tos nepašauktos naktys kada nors nusileis prisipažinti, kas esančios, jis žino, kad taip bus.

Jis daug ką žino, jis žino, kad teksto audinys skyla į informaciją ir energetiką, ir kad energetikos raketa nešėja yra stilius. Lygiai taip ir para jam skyla į dvi dalis: diena yra informacinė jos pusė, naktis – energetinė. Jam apskritai daug kas skyla pusiau, jis mąsto dažniausiai binarinėm opozicijom. Lyg žino, kad esama dar daugybės pustonių, tačiau nesuvaldyti pustoniai gimdo pabaisas. Daug paprasčiau, kai viskas yra moneta. Aversas – reversas.

Jau laikas rašyti, augintis lape raumenį po raumens, tik naktis dar neguli skreite ir apmaudu: lyg pasiėmei lanką, o strėlės iššaudytos kažkokių neaiškių apačių. Tu man duodi obuolį, o aš palikau dantis ant tualetinio staliuko, rašė J. Cortázaras jo jaunystės romane. Obuolį!

Sodo obelys naktį rąžosi ir jie be paliovos dunksi į kažkokias aidžias plokštumas, tarsi kieme kas išklojo parketą. Per naktį dunksi obuoliai, rašo jis, lyg plaktų obels širdis. Paskui obelis jo tekste atgyja, įgauna žmogiškų bruožų, o galiausiai net paukštiškų, nes išskrenda. Štai ir tekstas.

Jis yra kadaise rašęs apie obelį, tik ji tada neišskrido. Jis yra rašęs apie daug ką, o jei jau kankina temų badas, vadinasi, apie viską. Ir jam gera būti rašius apie viską, tai rodo į poeziją jį žiūrint garbingai bei sistemiškai. Kartais jisai sėdi prie lapo griaučių ir junta, kad poezija jame ima pildytis. Išsyk visa.

Nesvarbu, kad mažai kas spausdina. Ten kitos taisyklės ir kiti autoriai, kurie apie viską tikrai nėra rašę. Jie dabar gal irgi žvelgia į naktį, tačiau kuris jų parašys apie obuolius? Jie jų negirdi, jie užsikimšo ausis baltais šalikais. Jis myli juos, tuos kitus autorius, savaip, beveik iškreiptai, tačiau negerbia ir jam nejauku su jais būti. Nes kartais atrodo, kad jiems jau viskas aišku, jie dėl nieko nėra nustebę, jie nebe filosofai. Atrodo, jie tik sėda prie savo balto lapo ir išsyk viską parašo. Ir laikraščiai su žurnalais, žiūrėk, tuoj užsidegs nuo jų tekstų grožio. Ne, jis žino, kad yra dalykų, kurių jie niekad neaprašys, nes kiekvienas jų žvelgia pro savo žvilgsnio grotas, tuo tarpu jis gali žvelgti visu kūnu. Jis nėra įsipareigojęs. Jis laisvas. Štai ir šią naktį jo žvilgsnis priima, bet neįkalina.

Todėl jis vengia bendrų vakarų su tais autoriais. Tiek scenoje, tiek už stalo. Jis yra kviečiamas, kartais. Sykį (kada tai buvo?) perskaitė dvylika eilėraščių ir tie autoriai kažkaip keistai tylėjo, kaip tušti kibirai. Jis skaitė daug, nes jam sekėsi, jis tai žino ir tuščio kibiro nuomonė jam nulis. Tačiau paskui kažkas jame apvirto, smėlis ėmė byrėti atgal ir jis dabar skaito tik su panašiais į save. Kuo panašiais? Aha. Pats nežino. Gal tuo, kad sugeba su jais kalbėtis. Gal tuo, kad ir jis, ir jie savaip nesukomplektuoti, lyg filmo sekundė iš devyniolikos kadrų.

Tiesą sakant, viskas čia taip pat kaip ir su anais. Tekstai, publika, alus, merginos. Nuolat atsiranda, kiekvieną pavasarį į gatves išeina nauja jų karta. Jei jau išėjo, penketą metų poezija jas domins. Kartu ir poetai, kartu ir jis. Kiek kartų po skaitymų yra eita pas jį, skaityta toliau, o nereikalinga naktis spjaudė jiems į žvakę. Keistos merginos. Joms burnose būdavo labai daug seilių, o vienai, jis beveik tikras, ant liežuvio augo plaukai. Tik nebuvo tarp jų mylimosios, visas mylimąsias veikiausiai susirinko anie autoriai ir dabar kur nors smaugia.

Tam ir naktis, kompensuojanti esencija. Grąžinanti penkis filmo sekundės kadrus. Net jei kojos būtų nupjautos, naktis jas ataugintų, juk ir dalgiai naktį pakarti, ir per naktį jiems atauga žolė. Kuo arčiau rytas, tuo jo mintys darosi skaidresnės. Tokios perregimos, kad jų apskritai veik nebėra. Galima ir nemąstyti, arba mąstyti vien daiktavardžiais, gal net kokiais trim. Dviem. Vienu. Obuoliai. Naktis. Aš.

netirpsta. Tik jį tarsi kas ištaria mėnuly, kur tampa šešissyk lengvesnis. Ir tas visgi šiokia tokia dominantė, taškas, pro kurį štai ir sunkias kažkas, tarsi kraujas pro kulkos skylutę. Kas? Vaizdai. Kaip kadaise jis nesugebėdavęs ištverti nakties, skambindavęs draugams, merginoms, net nepažįstamoms, net negražioms. Eidavęs į miesto parką, pasėdėti po kaštonų siluetais, arba pas jau minėtus draugus, pagulėti sniege po jų langais. Palikti palto atspaudą ir išeiti. Seniai tai buvo. Kaštonai tebėr, bet merginos paseno, o draugai pamažu virto tekstais. Štai ir šiame lape jis dalį tų draugų užrašė. Lapo griaučiai nebebaltuoja, tačiau raumenys čia glebūs ir oda tįsta draperijom. Jam nesvarbu, sužvarbusi gyvybė irgi yra gyvybė. Gal kuris skaitytojas nupūs jos nuovargį savo kvapu.

Tekstas gula į segtuvą, užrišamą padilusiu raišteliu. Jis kyla nuo stalo ir vėl prieina prie lango. Vos švinta, naktis kieme pamažu darosi netikra, skaitmeninė. Obuoliai ima kristi kažkaip be garso, lyg jų parketą vėl išardė. Jau įžiūrimoje gatvėje šuo už pavadžio vedasi šeimininką.

Jis prisimena, kad kadaise buvo vaikas. Tėvams kalbantis apie kažkokį jųdviejų bendrą įvykį, paklausęs, kur tuomet buvęs jis. Tu? – nustebę atsakę tėvai. – Tavęs apskritai nebuvo. Nebuvo? Tai kur aš buvau? Ir apsiverkęs. Praėjo tiek metų. Kur jis dabar? Ten pat. Tik nebeverkia.

Jis vėl atriša segtuvą ir verčia lapus. Nuo keistos lauko šviesos jie tapo skaidrūs, kaip langai. Jis verčia juos, lyg daugybę blizgančių stiklų, už kurių naktis, gatvė, sodas, grėsmingi bokštai, kartoniniai kupranugariai, seilės, prakaitas.

Pasaulis, kurio jis niekad neįveiks. Kartais dunksteli sekundė, kai jis tai suvokia.

Dabar.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


93706. archyvaras2007-08-23 10:54
Ū-tiu-tiu, koks tirštas ir įdomus tekstas! Akivaizdu man, kad ištarčiau kokią nuosavą varganą mintelę, vieno skaitymo nepakaks. Bent man. O klasikui bei talentingajam IP demaskuotojui TOTO :))? Bukesnio klausimo nesugalvojau, sorry...

93720. tartaras archyvarui2007-08-23 15:29
Tirstas i idomus todel, kad Navako. Ar tiesiog tirstas ir idomus? Tai retorinis klausimas.

93726. cc2007-08-23 17:08
Perskaičius, norisi patylėti ir likti susimąsčius. Patiko.

93729. tartarui < archyvaras2007-08-23 17:26
Įdomus ir tirštas, tirštas ir įdomus TEKSTAS. Nebūtinai Navako, net visai ne todėl, kad Navako. Lygiai taip pat sakyčiau apie RoRa, S.Parulskio ar Giedros R. talentingus TEKSTUS. Autoriai numirs, o tekstai išgyvens. Talentingi tekstai yra gyvesni nei jų autoriai. Nepalyginamai ilgiau gyvenatys.

93776. papa kumpis2007-08-24 08:16
Reto grožio tekstas.

93777. 0115 :-) 2007-08-24 09:03
Moka Kęstutis valdyti plunksną.

93805. atkauk :-( 2007-08-24 13:47
tikri "perliukai": "selektyviai perfiltruoti", "tuo tarpu", "pasaulis nuosekliai intonuojamas ir darosi sunkiai pakeliamas" ir t. t.

93815. tartaras archyvarui2007-08-24 15:41
Tarkim, kad taip būtų.

93837. molis,aukso brolis2007-08-24 17:21
Ar tikrai ką nors (išskyrus pačius poetus) šiandien dar domina poezija? Keistas teiginys... Netgi poetai skaito tik savo poeziją. O aš skaitau tik Salomėją. Šimtas metų ja gėriuosi, ir labai malonu, kad joks poetas (vyras) iki šiol nepralenkė jos.

93851. Vanda - moliui broliui2007-08-24 19:45
Nesu poetė, bet mane domina poezija (nors "domina" čia ne pats tinkamiausias žodis). Manau, kad aš tikrai ne vienintelė susidomėjusi.

93869. lentyniu nera2007-08-25 09:19
, jos kitamet Pekine

93870. urokas :-) 2007-08-25 09:44
gali būt ir geriau, sausoka

93874. Olia2007-08-25 11:56
Pasiilgau rišlaus teksto. Įkyrėjo nuotrupų tekstai.

93875. molis,aukso brolis2007-08-25 11:57
to VANDA. Net ir dabartinė poezija?

93876. zeta2007-08-25 12:08
Kai skaitau "Prasto poeto nakti", atminty tilindziuoja visai kitokie prisiminimai, bet viskas susije. Man smagu teleportuotis atgal i vasarvidzio nakties sapna, kuriam ryskeja vieno neprasto poeto siluetas, ramiu balsu skaitantis
"nebuvo anei kompaso nei paso
tiktai rodyklė kur kaip nori taip skaityk
mes trečią dieną jojom į El Paso..."
Ir sitaip pernakt, lyg is pusiau suglamzyto lapo, lyg is atminties, ant basu arkliu, ir buvo juokinga, ir gaila kazko, nes is pirmo zvilgsnio suprantam ta savotiskos ironijos rusi, kai lyg ir linksma, bet lyg ir skauda, nes po kiekviena metafora slepiasi blyskus saves atpazinimo zenklai. Kaip ir sitas tekstas, metaforu apoteoze, atrodytu lengvas, paprastas, aiskus, o is tikruju - viskas apgaule, nes is plunksna pradreksto popieriaus sunkiasi liudesys.

93880. archyvaras2007-08-25 13:48
Štai ir fokusas: antrąkart skaitant - tekstas dar veikia, po keletos valandų,jau trečiąkart ridenant akis per tekstą - bemaž nebeveikia, netgi ima erzinti viena kita leksinė stilistinė kliauzytė ( tik jau netardykite,prašau, kai dar du kartus nesioskunindami perskaitykite , patys pajusite lyg tuos liežuvio plaukus - (super įvaizdis!10 balų iš dešimties), šis tas galbūt ir komponuota galėtų būti kitaip, be abejo, nelaužiant nakties chronometro. Yra kaip yra publikuota. Ypač stipru, kai Poetas išnyra iš naktinės savivokos abstrakcijų, ir nusileidžia per vieną - du rentinius atminties šulinin. O kiek Jo atmintyje viso rentinių esama ? Galbūt , Poetas ir pats nežino? Gerai, tebūnie nežinia mums. Bet aš pasiimu K.Navako Vinį, o šį opusą tesaugo moterys ir merginos, aprašytos Prasto Poeto Naktyje.

93898. krankt2007-08-25 18:36
grazus tekstas.

93902. ivs2007-08-25 19:31
as su archyvaru eisiu. man is pirmo karto tekstas pasirode imantrus verkslenimas, deja, ne ta ironijos rusis, apie kuria kalba zeta. na, man taip pasirode. labiausiai patiko eilutes apie pravirkusi vaika, kurio tada dar nebuvo. ir.. ir viskas.

93908. rudra2007-08-25 20:10
O man - labai. Ironijos tikrai neįžvelgiu, tik - taip, tik liūdesį, vangogiškąjį, tokį: O liūdesys vis tiek liktų...

94036. Trys šimtai dešimt2007-08-27 02:13
Tiesa pasakyta. Prasto poeto gailėkim.

94087. vs2007-08-27 21:46
ar navakas prastas poetas?

94103. Voltas2007-08-28 08:34
Sunkus tekstas. Prifarširuotas įmantrybių, tarptautinių neskanių žodžių(metafora, aversas, reversas ir kito š.). Lietuviai rašytojai įsitikinę, kad užmaišius trotilą, burokus ir dantų pastą, gausis įmantri ir vertinga literatūra. O gaunasi kaip automobilis kvadratiniais ratais: originalu, gražu, bet pabandyk pavažiuoti. Tekstas turi slyst tarp dantų lengvai ir skaniai nugarmėt į bedugnę...

94631. jurgis2007-09-01 22:18
pradedi skaityti ir jauti, kad literatura negali pajusti savo literaturiskos realybes, ir vel lieki nepaskaites, pradejes, neipusejes, numetes

Rodoma versija 180 iš 204 
13:26:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba