ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-10-17 nr. 913

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (4) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos [10] (8) • -rt-. Sekmadienio postilė (65) • Kaip mylėti kitaip (29) • ALFONSAS MOTUZAS. Vienintelis Lietuvos šventasis (39) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (3) • SIMON REES. Narcizo atvaizdas. „Lietuvos fotografija ’08“ (4) • VIRGINIJA VITA. Eilės (19) • GINTARAS BLEIZGYS. Moteriškus septynmylius besiaunant (37) • JUOZAS ŠORYS. Klego suklego dūnas dunojus (3) • STEWART HOME. Kas yra smurtas? (1) • Ar tikrai namuose veidrodžiai ne kreivi? (460) • 2008 m. spalio 24 d. Nr. 40 (914) turinys (17) •

Miniatiūros

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus piešinys

Menotyrininkas V. K. analizuoja Jonaitienės langines

Atėjo arklys su špaga ir pradėjo kapoti Jonaičių burokų lapus. Jonaičio akis tuo metu traukė moterys televizoriaus ekrane. Abi buvo užsiėmusios ir nekontroliavo neartikuliuotų arklio veiksmų. Pietūs dar toli, o kūju ginkluota Jonaitienė už serbentų eilės nepastebimai artėja prie špagos mojuotojo. Ji – šaltakraujė moteris, bet karštą burokų sriubą myli labiau už gyvūnus ir dar labiau nei Jonaitį. Jos politinis credo – jokių susivaržymų! Šiaip ji yra gera mergelė (su tokiu ženklu į pasaulį atėjusi) ir visi vyrai tuo įtiki po trečiojo bučinio, o kai bučiniai baigiasi, tai ilgai ją atsimena vien tik geruoju. Rūko ji labai retai, tik po trečiojo šampano butelio, bet iš namų stengiasi ištrūkti itin dažnai. Apie rūkymo pasekmes Jonaičiui nutyli, o iš jų susidariusias paslaptis detaliai atskleidžia abortų darymo specialistei. Ji turi keistą talentą ir atveria jį ant tam reikalui skirtos lentos, kurią yra ištapiusi širdelėmis ir angelais, nešančiais keliaetapius orgazmus su pasekmėmis ir be jų. Menotyrininkas V. K. į jos meninius polinkius žiūri labai teigiamai, tik liepia talentą naudoti taupiau, koncentruočiau, pagal paskirtį, tik su įkvėpimu, nežalojant gyvūnų ir špagų nelaužant. Atsidėkodama už pagyras Jonaitienė jam išverda burokienės ir pripila taurelę degtinės. V. K. plačiai užsimojęs išgeria, įsmeigia į žemę špagą, paguldo taurelę ir pareiškia, kad šalia pastatytos degtinės taurelės jis jaučiasi neramus ir kūrybiškai įsitempęs.

Ankstyvas paveikslas

Naktį danguje žybčiojo skraidančios lėkštės, skvarbiais šviesos žvilgsniais tyrinėdamos atsivėrusio sapno akis. Parduotame name gyvenanti atmintis sukvietusi gimines atšventė išėjusio laiko gimtadienį. Laikas nemiršta. Tėvas užrakino duris, kad niekas nedingtų ir neišeitų iš namo, kurį pats statė ką nugvelbęs po karo, ir, praleidęs prie krosnies per kaminą savo senatvės vienatvę, vėl parai prisuko sapnų žadintuvo spyruoklę. Baigiantis tamsos šventei pūga gatvę aprengė skylėtais leopardo kailiniais ir nurideno ja pirmąjį sekmadienio autobusą. Trys prieblandos šunys atsekė vienintelės keleivės pėdsakais prie autobusų stotelės ir akimis nulydėjo kosintį autobusą. Vienas jų – gėjus prie šiukšlių dėžės prirėmęs gauruotą mėgėją artina nakties finišą. Virtuvių languose pusryčiaujančių akių begalybė pradeda skaityti krintančias raides, dešimties laipsnių šalčio okeane dėlioja į spiečiančias žodžių prasmes ir už šiltos virtuvės lango apdainuoja sausio šeštosios rytą. Baltos mintys byra iš nematomų vėjo rankų tarkuojamų debesų, kuriais prisidengusios žvaigždės tylos žodžiais apšneka tavo ir mano gyvenimus. Vydami snaigių dangstomų pėdsakų siūlus, šunys penkiaaukštį apraizgė, aprišo, prieblandai kilpą užrišo, užsmaugė ir, pavargę nuo rūpesčių, išsiskirstė į plintančią dieną. Gatvėje mašinos sniegą sutrynusios į ledo upę laisvadienio keleivius plukdo į druska pabarstytą šnarančią autostradą.

Sapnas I

Tą oranžinį vakarą, kai buvo tamsiausia baltos baltos žiemos naktis, lipau per saulės uždegtas pievas į kalną, apklostytą vėsiais medžių šešėliais, ir gėrėjausi idilišku peizažu su tolumoje išbarstytais pavieniais namukais. Be perstojo svirpė spalvose pasislėpę žiogai, viliodami dangumi slystančią žvaigždę, kuri, pagavusi mano žvilgsnį, vis greitėdama ir didėdama puolė į žemę ir plykstelėjo toje vietoje, kur ką tik stovėjo auksastogis namukas. Nei garso, nei dūmų, nei kvapo. Tuščia vieta, kuri buvo tuščia dar prieš penkias dešimtis metų, per kuriuos nustelbdamas žiogų svirpimą, pasišokinėdamas, garsėdamas atgaudė Sovietų Sąjungos himnas. Vis daugiau žvaigždžių krito žemėn. Pavieniai medžiai ir namai be garso plykstelėję prapuldavo. Kartodamas himno melodiją plykstelėjau ir pradingau. Sapne manęs nebebuvo. Jokio skausmo, tik kambaryje įstrigusi tamsiausia baltos baltos žiemos naktis su beprotiškai tvaksinčios širdies dūžiais.

Sapnas II

Gulime pievoje. Smilgų viršūnės prie horizonto plaka pietinį miesto mikrorajoną. Nugertame degtinės butelyje mirksta penki devynaukščio aukštai. Įkyriai zyzianti musė atakuoja ant laikraščio, ant duonos saulėje aptirpusius lašinius. Niekas nekalba, tik retkarčiais stukteli stiklas į stiklą ir kliukteli į gerklę degtinė. Ploni, saulės išbalinti debesys čiuožia per dangų vaikomi trijų žvilgsnių. Vėjas ausyse, kraujyje, širdyse. Pietiniame rajone kažkas dega. Dūmai balti. Dega ne vienas namas. Dūmų siena virš horizonto auga ir lėtai kyla dengdama miestą. Po ja nieko nelieka. Niekas lieka už jos. Nesimato. Bekvapė baltų dūmų siena atneša paslaptį. Skaidraus stiklo butelyje nebėra devynaukščio. Tik dūmai ligi kakliuko. Dūmai virš galvos. Beethoveno melodija dūžta į spengiančią tylą. Kur benueisi, vis vien sugrįši į lovą, į sapną, bet ir ten eisi, bėgiosi, skraidysi ir nesustosi, vėl pabudęs, atsikėlęs, pavalgęs ir atėjęs į darbą, versi kalnus arba slysi pakalnėn.

iliustracija
Autoriaus piešinys

Šuo suka ratus

Apie penkiaaukštį vėjo vejamas šuo nuo aštuntos valandos ryto be perstojo suka ratus. Po keturioliktos valandos atsiveda juodai apsirengusią mintį ne apie mistinio gralio paieškas, o apie žioplo balandžio ar žiurkės mirtį kažkur prie šiukšlių konteinerio arba prie nuošalaus sandėliuko. Ten, kur baigiasi gyvenvietės gatvė, prasideda kelias. Kelias sminga į nedidelį mišką ir, netikėtai nutrūkęs, atsiremia į paveikslą su liepteliu per Ventą. Miglotuose paveikslo šonuose, už neaiškių rėmų šnypščia vėjo taršomos pušys ir eglės, kapojamos nematomo genio kirvio. Dešimt laipsnių šalčio ir Ventos nebėra. Vien tik ledo raštais išpieštas upės takas, kuriuo, pabalnojęs kantrybę, gali nujoti į Latviją, bet ir ten – tokie pat paveikslai su krūmais, miškais ir laukais kairėje ir dešinėje tako pusėje. Pavakarys ir Latvijoje, ir Daugėliuose. Pavakarys danguje, laukuose, miške, ant tako, po ledu, kur nematomos žuvys saugiai juda prieš srovę ir pasroviui Ventos vandens rojuje.

Negeras paveikslas su keliais planais

Minus trisdešimt laipsnių Celsijaus. Ypač šalta, slidu ir prastai apšviestos gatvės. Po parodos atidarymo, po jos aptarimo gatve ir šiek tiek šaligatviu eina tos pačios lyties porelė su klupinėjančių monologų ir cigarečių nuorūkomis dantyse. Vienam dar reikia į kavinę, kitas jau nori į nuosavą lovą. Pirmasis patikrina kavinę ir, nieko įdomaus joje neradęs, išeina į šaltį, kuriame nei arti, nei toli antrojo nebesimato, todėl pasuka namų link. Antrame paveikslo plane antrasis už namo kampo įdėmiai skaito grafičius su užrašu FUCK YOU ir profesionaliai jį kopijuoja plačiu gelsvu potėpiu. Sukdamas į finišo tiesiąją susiduria su kelią pastojusiu stulpu ir, jį taranavęs kakta, pakaušiu kaukštelėjęs į žibantį šaligatvio ledą, sapnuoja nuosavą lovą. Gerokai atšalusį sapnuotoją be sąmonės, be dokumentų, be piniginės ir be kepurės policija veža į ligoninę, ten šis po valandos atsigauna šalia budinčio gydytojo ir policininko, mandagiai pasiprašo į tualetą ir į laisvę, ryžtingais judesiais parodo įtikinančius gebėjimus be palydovo pagalbos eiti tiesiai, kalbėti rišliai ir žygiuoti vien tik namų kryptimi, po kelių formalumų tai ir padaro sparčia ristele kaitindamas iki kaulų atšalusius raumenis. O kur ta riba? Nuosavoje lovoje. Neduok Dieve – svetimoje, kokia gėda! Tuo metu jo tėvas trečiame paveikslo plane buvo jau devynis kartus žvilgsniu lange patikrinęs tamsos įslaptintą gatvę su plieno varteliais po apšiurusia liepa ir, nesulaukęs palikuonio, atsigulė į lovą ant stalo palikęs raštelį „Bulbikes po paduška“ ir dar kartą susapnavo savo jaunystę, nors pasitaikydavo sapnuoti ir atvirkščiai. Esi tėvo sūnus. Esi vaiko tėvas. Sūnus yra tavo paveikslas, o tu – tėvo. Tėvas gyvena mintyse, mintys danguje, tėvo kūnas – žemėje. Tėvas guli dangaus ir žemės paveiksle. Dangus yra žemės tėvas. Tėvui žemė yra dangus. Žemė, skriedama kosmosu, su tėvu ir sūnumi tapo amžinybės paveikslą atminties ir užmaršties spalvomis. Saugok atmintį, kad neužmirštum, kas toks esi. Saugok užmarštį, kad nepaskęstum atminties begalybėje. Tėvas labai baltas. Tėvas sėdi mašinoje, už kurios langų skuba pavasaris. Pavasaris žalias. Tėvo akyse atsispindi automobilio stiklas. Stiklas švarus ir blizgantis. Vienoje pusėje baltas tėvas, kitoje – spalvotas pavasaris. Tėvo liga nepagydoma. Jis per senas gyventi. Noriu namo. Namo važiuoja tylėdami.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


136152. krankt2008-10-24 18:29
visai nieko. piesinukai jautrus, man patiko.

136186. šuo suka ratus- it`s for krankt2008-10-25 00:29
šuo suka ratus- it`s for krankt

136366. tikras lietuvis :-) 2008-10-27 20:16
Petras Rakštikas su menotyrininku V.K. yra šaukiami duoti parodymų Jonaitienės "dielų" byloje - iš kur tos smulkmenos ,ką tik išguldytos, jiems yra žinomos ?

Rodoma versija 124 iš 148 
13:26:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba