Kvailiai

Medeinos Bleizgytės piešinys

Darbe išgėriau stiklinę šampano. Paskui dar penkiasdešimt gramų viskio. Grįžęs namo valandą grojau gitara, tada išėjau pasivaikščiot su šunimi. Vakarienei valgiau svogūnų laiškų, pomidorų ir agurkų salotų su grietine, batono ir netikro zuikio. Vakarieniaudamas pagalvojau, kad būtų įdomu dar išgerti, pasilipau ant kėdės ir nuo šaldytuvo nusiėmiau butelį viskio. Tikro škotiško, šešiasdešimties laipsnių. Išgėriau pusę stiklinės ir nuėjau žiūrėti televizoriaus. Bežiūrint „Panoramą“ prie manęs priėjo žmona, pakėlė ranką ir rodydama į delno briauną pareiškė, kad jos ranka tokia stipri, jog galėtų plytas skaldyti. Tai duok man per galvą, pasakiau jai. Ji davė man per galvą. Tada priėjo dukra ir pasakė, kad ir ji nori duoti man per galvą. Tai duok, pasakiau jai. Ji irgi davė. Tada paklausė: tėveli, ar nepyksti, kad daužom tau per galvą, ir aš pagalvojau, kad tegu daužo, nes gal taip geriau apsvaigsiu, ir pasakiau žmonai: duok dar per galvą. Paskui pradėjau galvą staigiai sukioti į šonus. Kai labai staigiai pasuki, tai viskas dar ir po to kurį laiką sukasi. Bendradarbė sakė, kad kai atsiguli ant lovos ir viskas sukasi, tai reikia iškišti koją (kaip kokį stabdį, atseit kad suktis neleistų). Beje, kai žmona man padaužė galvą, tai prisiminiau, kaip vaikystėje išdykaudavom. Buvo toks Damanskas, kuris dirbo kūriku mūsų daugiabučio katilinėje. Dažnai būdavo girtas ir miegodavo tokioje lovoje, virš kurios kaip tik buvo langas. Lova žemai rūsyje, o langas aukštai. Tai mes vieną žiemos vakarą, kūrikui bemiegant, su draugu suridenome didelį šlapio sniego kamuolį, pradarėme langą ir įstūmėme tą sniego kamuolį pro langą tiesiai ant lovos, kur kaip tik miegojo Damanskas. Kamuolys buvo didelis, sunkus ir šlapias, krito iš aukštai ir tiesiai Damanskui ant galvos. Tas pašoko pusiau nokautuotas, bet kaip pašėlęs puolė pro duris laiptais aukštyn vytis manęs su draugu, labai rėkdamas ir mus labai gąsdindamas. Kaip tik šalia katilinės buvo kalniukas, kur mes, vaikai, buvom pasidarę ledinę čiuožyklą, kai kūrikas mus vijosi, buvo jau tamsu ir čiuožykla buvo truputį apsnigta, o Damanskas dar, be to, buvo šiek tiek apsvaigęs. Mes su draugu pasileidom bėgti į kalną – vienas viena čiuožyklos puse, o kitas – kita, kūrikas – per vidurį: tiesiai ant čiuožyklos. Užbėgęs iki pusės kalno kūrikas paslydo ir išskėtęs rankas plojosi veidu ant ledo gailingai vaitodamas. Dar prisiminiau, kaip paauglystėje važiavau dviračiu nuo kalno vidury Veisiejų, o dviratis be stabdžių. Matau, eina per gatvę dvi moterys ir į mane, atlekiantį pašėlusiu greičiu, nekreipia jokio dėmesio, o aš negaliu sustabdyti ir nežinau, ką daryti, ir galvoju, ir begalvodamas staiga įlekiu vienai tų moteriškių tiesiai į tarpukojį iš užpakalio, moteriškė spiegdama užsiverčia ant priekinio rato, išsiriečia ant rankenos, o aš negaliu sustoti ir dar keliasdešimt metrų vežu ją taip spiegiančią, dūstančią, nežmoniškai išgąsdintą.

Vis galvojom, kaip čia įdomiau dukros gimtadienį atšventus, ir sugalvojom. Nuėjom su svečiais į ledo areną pačiuožinėti. Mano žmona vos spėjo užlipti ant ledo ir griuvo, užsisuko griūdama koją, mėgino stotis, bet apalpo ir krito ant ledo, mėginau ją pakelti, bet kai pradedu kelti, tai ji vėl alpsta. Guli apalpusi, o aš tupiu šalia ir laukiu, kol atsibus, pričiuožia apsauginiai, padėkit, sakau, išnešt, nes aš tai vienas nepakeliu, keliam visi kartu, bet nemokam išnešti, tada ji pagaliau atsipeikėja, nuaunam pačiūžas ir šiaip ne taip išvedam. Apsauginis nubėga kviesti greitosios, bet kol važiuoja greitoji, dar vienas tėvelis (mūsų svečias) krenta veidu į ledą ir prasiskelia antakį. Atvažiavęs felčeris labai linksmas, labai linksmas gimtadienis, suaugę žmonės taip linksminasi. Ligoninėje tėvelio antakiui prisireikia dešimt siūlių, mano žmonai, valio, niekas nelūžę. Jie grįžta, sėdime kavinėje ir dezinfekuojamės iš vidaus. Va, sakau, per šituos metus parašiau dvi knygas, pabaigiau mokslus, išpirkau didžiąją dalį įmonės akcijų, darbe praleidžiu po dešimt valandų per parą, dar užėjo kvailumas, tai mokausi gitara iš natų, šituos metus gyvenu visu tempu, žvėrišku, kaip kitados sakė N. Abrutytė: „užtenka vienų metų intensyvo kad paskui...“ Dabar gražiausias mano amžius, kai ir kūnas, ir protas, paskui vis labiau liks tik protas, o paskui ir tas nunykinės. Intensyvas. Dabar štai irgi sėdžiu ir rašau, nors jau vėlu, ryt anksti keltis. Ir niekas manęs neverčia taip sėdėti. Svarbiausia, kad niekas neverčia. Pats, per savo kvailumą, per savo norą. Labai didelį norą, per tokį pašėlimą, kuris neleidžia miegoti. Gyvas, labai esu gyvas, šalia visų aplinkui miegančių, su raidytėmis kompiuterio ekranėlyje, visokiomis keverzonėmis, pribraukymais ant sielukės. Kas ta sielukė ir kur ją nešiojuosi, ir kaip seniai mečiau sniego kamuolį ant Damansko, čia beveik kaip iš kito gyvenimo.

Ta mūsų priešų priešė Alma. Rotveilerė. Mano kalė dar nesubrendusi buvo, kai Alma jai už gerklės pagriebė. Visa laimė, kad šalia tada buvo niufaundlendė Era, kuri jai visiškai nebūdingu agresyvumu puolė ginti mano Trojos ir prispaudė ne mažiau už mane nustebusią Almą prie žemės. Nuo to laiko Alma ir Troja yra mirtinos priešės, visa mano šeima esame Almos priešai, pusė mūsų mikrorajono šunų augintojų yra Almos priešai ir mano, kad Alma atspindi tam tikrus savo šeimininko kompleksus. Bet, brolyti, palauk, dabar jau mano kalė subrendo, pusantrų metų paslapčiom rengiausi Almos ir Trojos susitikimui. Vis ištaikydavome skirtingose tvoros pusėse susitikti: tai šunų aikštelės skirtingose tvoros pusėse, tai ligoninės parko tvoros atskirtyje. Kai Troja pasišiaušia ir ima kriokti, žinau kažkur netoliese esant Almą. Ši vis atbėga po kiek laiko įniršusi ir kriokianti, kaip visada be antsnukio, palaida ir vis laimingu atsitiktinumu kitoje tvoros pusėje. Toks riaumojantis aparatas, galingas. Šiandien tvora mūsų nebeskyrė. Kai išgirdau kriokimą, riaumojimą ir atsisukau, Alma visu greičiu lėkė nuo kalniuko į mus. Buvo per vėlu kur nors trauktis, todėl paleidau savo kalę, ir ji strėlės tiesumu šoko ant Almos. Kilo beprotiškos pjautynės ir erzelis. Troja – bokserė, Alma – rotveilerė. Alma beveik dvigubai didesnė. Bet jau per pirmas sekundes supratau, kad Alma nieko nepadarys, nes mano kalė daug greitesnė ir spėja išsisukti iš visų atakų, be to, dar pati kabinasi priešei už gerklės. Alma savo dideliu svoriu mėgina Troją priveikti ir jos kažkaip juokingai šonais trindamosi pašėlusiu greičiu sukasi ratu išsirietusios, dantim aplink viena kitos gerkles kaukšėdamos. Visiškai ramiai ir blaiviu protu priėjau prie besipjaunančiųjų savo kalei padėti. Jeigu nori įsiterpti į šunų pjautynes, reikia atsiminti, kad negalima mėginti jų atskirti kur nors į jų tarpą rankas ar kojas kaišant, taip pat negalima mėginti spirti į svetimą šunį, nes dažniausiai suveiks Merfio dėsnis ir įspirsi savajam. Atsistojau kaip kitados varžybose vadinamąja kovine stovėsena ir ėmiau kantriai laukti. Tiesą sakant, ilgai laukti nereikėjo, kažkaip sėkmingai mano kalė įsimalė man tarp kojų, o Almos šonas atsidūrė prie mano kelio, tada aš mažyčiu, bet labai tiksliu judesiu taip stuktelėjau keliu Almai į šonkaulius, kad tai užkirto kvapą ir ji sekundę sustingo, per akimirksnį mano kalės dantys išsižiojo tiesiai prie Almos gerklės, čia mirtina proga, pagalvojau, kažkaip staiga persmelktas gailesčio, smūgiu pajutęs Almos šono minkštumą, nutuko Alma, žiūrėjau į ją iš viršaus ir stebėjausi, kad jos atletiškos kūno formos kažkaip keistai išsikreipusios – šikna pasidariusi tokio pat pločio kaip ir krūtinė, kažkokios tešlos ant kūno per daug, žudikė Alma virto pavargusia bandelių kepėja. Ji stovėjo sustingusi, o mano kalė laikė iššiepusi dantis prie jos gerklės ir nekando, Alma nejudėjo, matyt, jautė, kad judėti negalima, matyt, pati buvo nustebinta to, kas netikėtai įvyko, ir jos taip abi kurį laiką stovėjo, o aš jutau, kad yra gamtoje kažin kokia jėga, kuri štai verčia vieną padarą šitaip sustingti, kažkaip, sakyčiau, kvailai pasiduodant likimui arba atvirkščiai – tikintis išlikti (galbūt galingų šunų kalba demonstruojant nuolankumą), o kitą padarą veikiausiai sulaiko irgi ta pati jėga, neleidžia sukąsti, t. y. žudyti, bet kartu ir veltis į tolesnius nemalonumus, nes labai gali būt, kad tas sukandimas nebus mirtinas, kad jis taps naujos kovos, naujo rato, naujo ciklo pradžia. Velnias, ta pati jėga ir mane štai sustingdė, ir aš stoviu kaip įbestas ir žiūriu į šitas dvi kales, galvoju visokias nesąmones. Štai – trys kvailiai, dvi kvailos kalės ir vienas kvailas žmogus, o mūsų link artėja dar vienas kvailys – Almos šeimininkas, tiesą sakant, kvailas kaip ir jo kalė, abu labu tokiu, abu be antsnukių, be pavadėlių, abu palaidi, abu dabar šiek tiek suglumę, bebalsiai, o aš irgi nieko nesakau, nes nujaučiu, kad nuo bet kokio garso viskas gali prasidėti iš naujo, aš irgi, po šimts, pavargau ----