Turinys

KAZIMIERZ BRAKONIECKI. Vėtyklė
Vertė Juozas Šikšnelis
Tolokai, dešinėje, blizgėjo Lino ežeras, prieš jį galukaimis, o iš kairės, uosių prieglobstyje, augo tuopa ir susijaudinusi jam šaukė. Šaukė vėjo gūsių draskoma. Anksčiau būtų pagalvojęs, kad šaukia iš skausmo, nuojautos, metafizinės grėsmės, dabar žinojo: nei iš skausmo, nei iš ekstazės. Šaukė, nes buvo ji ir jis čia buvo, šaukė, nes buvo čia pasodinta, kad jis ją išvystų, vėją, save patį ir tą dieną, tą visą laiką judantį, praeinantį, nesikeičiantį pasaulį, kuris nebuvo jokia substancija, jokia idėja, buitis, dievas, tik visų šio pasaulio dalykų vėtyklė. Kad išvystų ir pamatytų ją šaukiančią, nes viskas šaukia, kas yra nebylu ir lengvai atskleidžiama. Tas riksmas – tai gyvenimas ir mirtis, atskleidimo pastaba, tylėjimas, augantis vėjo dundėjime, dienos šnarėjimas, išgirstas savyje ir atrastas širdies šauksmas, aidėjęs iš vidaus.

VYGANTAS VAREIKIS. Sėkmės formulė
Šiandien Airija Europos Sąjungoje yra turtingiausia šalis po Liuksemburgo. 2005 metais jos BNP vienam gyventojui siekė 48 250 dolerių (Prancūzijoje jis sudarė 36 630 dolerių, Vokietijoje – 35 450, o Lietuvoje – 7110 dolerių). Kaip čia atsitiko, kad šalies, kuri šimtus metų buvo žinoma dėl emigracijos, pilietinių karų, mušeikų ir girtuoklių, tragiško likimo poetų, bado ir skurdo, bendrasis nacionalinis produktas yra didesnis negu Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos?

-js-. Sekmadienio postilė
Evangelijoje klumpa ir klupdomi pirmiausia savieji. Siaubinga tiesa mums, įsitikinusiems, kad yra priešingai. Ankstyvoji Bažnyčia Jeruzalėje buvo priblokšta ir pasipiktinusi, kai Paulius atsidūręs Antiochijoje ėmė skelbti Kristų pagonims, o šie, tolimieji ir svetimieji, pasirodė kupini tikėjimo malonės. Tokia situacija kartosis ir kartosis. Autsaideriai, nebuvę jo verti, svaigs iš jo dovanoto džiaugsmo. Pretenduojantieji į amžinus saviškius bus paliekami užkietėjusios širdies valdžiai.

ELŻBIETA MUSIAŁ. Eilės
Vertė Vladas Braziūnas
[...]
Nebežinau kelintą jau kartą
skaitau tavo vienatvę
[...]

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Moteris, išperėjusi Merę Popins
Bouralas – miestelis, 200 kilometrų piečiau Sidnėjaus. Ten išsikraustė tėvo netekusi Goffų šeima – mama ir trys dukros; ten išperėta Lyndon vaikystės pasaka apie arklį, ten žaista, draugauta, šokta...
Šoko, ak, kaip šoko paauglė Lyndon ir jos draugės... Panelės Quigley muzikinė dėžutė grojo Brahmso "Lopšinę" ir kitą slaptingą muziką, dažniausiai – valsus. Mergaitė Nellie Rubina išsigalvodavo keisčiausių žaidimų su netikrais pinigais, o jos dėdei Dodgeriui ant pečių tūpė kuo tikriausi paukščiai. Tos nedidukės miestelio parduotuvės, tie mieli jų savininkai – ypač ponia Corry ir jos dukros milžinės – jie Lyndon atmintyje išliks. Sulėks, suplasnos jie visi į Lyndon knygas. Vieni išsaugos vardus, pavardes, būdą, keistybes, kiti pasikeis. Apsigyvens ir ponas Benksas su visa savo gausia šeima – kitaip tariant, ponas iš banko...
Tik Lyndon bus nebe Lyndon.

EGLĖ ALEKNAITĖ. Šiandieninis šamanizmas Sibire
Sovietai represijomis siekė iš esmės sunaikinti šamanizmą ir gana sėkmingai tai įgyvendino, o kur kas ilgiau trukusi carinės Rusijos christianizacija lėmė sunkiai suvokiamus ir apibūdinamus padarinius. Ar vienetai represijas pergyvenusių šamanų, sinkretinė, krikščioniškais vaizdiniais persunkta jų pasaulėžiūra vis dar yra šamaniška "klasikinio" šamanizmo požiūriu? Apie kokias šamanų funkcijas bendruomenėje galima daryti išvadas iš šiandien etnologų gaunamų duomenų ir ar galima šias išvadas taikyti ne tik šiandieniniam šamanizmui? Ar sukrikščionintą šiandieninę pasaulėžiūrą reikia laikyti religijų sinkretizmo atveju, ar tik šamanizmo kaip "archajinės ekstazės technikos" pritaikymu krikščionybėje (medicinoje)? Atsakymai į šiuos klausimus daugeliu atžvilgių priklauso ne nuo pačių duomenų, o nuo išankstinių sampratų ir pasitelkiamų teorijų.

SIGITAS GEDA. Skaitalai – pelėms
1857 metais Prancūzijos spauda ("Le Figaro") užsipuolė Ch. Baudelaire’ą ir jo eilėraščių knygą "Piktybės gėlės", nurodydama labiausiai smerktinus eilėraščius, o leidinį pavadino "šlykštynių knyga". Prokuratūra įsakė konfiskuoti knygą, autorių ir leidėjus patraukė baudžiamojon atsakomybėn, priteisdama 300 frankų baudą...
Toliau eina apie kaltinimus "Ponios Bovari" autoriui (už "nepadorumo skleidimą").
Kodėl apie tai rašau? Tie "specai" ėmė nervintis, kad tik XX amžiaus vidury prancūzų komunistai galop pasmerkė tą Baudelaire’o diskriminavimą... Kai parinkau didelį pluoštą vertimų mūsiškiam "Litmeniui", pirmiausia, žinoma, išmetė eil. "Dvėseliena", programinį ir chrestomatinį.
Tai tiek ir pasistūmėta šioje srityje per 150 metų.

ZITA MAŽEIKAITĖ. Eilės
[...]
Vandens lelijų lapai
tamsiam tvenkiny
kaip žemynai:
grūdasi,
lipa vienas ant kito,
kol pačiam centre
sprogsta
didelis rausvas pumpuras.
[...]

VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Eilės
[...]
prie bažnyčios vartų stovi žmogelis ir elgiasi: iš kur
šitas elgeta ir ką jis čia elgiasi malonių prašydamas:
pabusk su mumis mes keičiame formas – undinės
bildukai vaidilos Pranciškus Sai Baba ir Orvidas
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Mokslo, kultūros, meno ir technologijų parkas. Š.: Šiaulių universitetas. 2006 m. birželis.
Pirmieji mano skaityti "Parko" numeriai tikrai maloniai nustebino. Tiesi bekompromisė pozicija, aštrus maištingas žodis, aktualios nevienadienės temos... Jau ėmiau svajoti: kaip būtų gerai, jei šie leidiniai pasikeistų vietomis, t. y. konservatoriškas "Litmenis" taptų "Parko" priedu, skirtu senoms filologėms ir pagyvenusiems meno gerbėjams. Tačiau laikui bėgant "Parkas" ėmė plonėti, autoriai – kartotis, užuodžiau net negerą provincialumo dvoką. Gal trys ŠU "banginiai" – V. Butkus, V. Kinčinaitis ir G. Mažeikis – jau nuleido garą ir išsikvėpė? Gal rengia naujus projektus, o šis jau tapo neįdomus? O gal Saulės miestan atėjo vasara, ir ponai dėstytojai kaitina šonus kokiuose užjūriuose? Žvilgtelkim, kas naujo, keisto ir maištingo šiame birželio numeryje.

Nemunas. Kauno kultūros ir meno savaitraštis. K.: 2006 m. birželio 29–liepos 5 d., Nr. 25 (113–554).
Labai keista, bet kelerių praėjusių metų PK išleido rusaitės. Fenomenas? Kažkas anksčiau pasakė, kad lietuvių literatūrą kurs nelietuviai. Gryna tiesa, ir ta pranašystė nenumaldomai pildosi. Matyt, rusų genetinis-kalbinis pasąmoninis lygmuo labiau atpalaiduotas, o tai praverčia sąmoningoms minčių ištaroms. Nekalbu apie išgertą degtinės kiekį. Tiesiog filologinis fašistinis lietuvių kultūros režimas taip suspaudė kalbą į taisyklių rėmus, kad žmonės net nežino, kaip taisyklingai kalbėti, kaip taisyklingai reikšti mintis. Ir bijo. Bijo. Dar Lacanas yra prasitaręs, kad vaiko nesugebėjimas reikšti mintis gimdo neurozę. Lietuviai – kalbiniai paranoikai. Išgydyti juos gali tik nuoširdi visokių debilavotų kalbininkų atgaila ir kalbos paleidimas iš raišką per daug blokuojančių taisyklių gniaužtų. Laisvę lietuvių kalbai! Mirtis filologams!

MAX HASTINGS. Metas tai baigti
"The Spectator", 2006.VI.24. Vertė Rasa Drazdauskienė
Tačiau verta nepamiršti, kad knygų recenzentų ir recenzuojamųjų santykiai yra kitokie negu kino ar teatro srityse. Kino ar teatro kritikai retai svajoja patys tapti kino režisieriais ar dramaturgais. Daugelis kritikų nieko nepraranda, leidę sau pasakyti tiesą. Geriausi iš jų visada atsako į vienintelį klausimą, kuris domina recenzijų skaitytojus: ar mums verta tai pamatyti? Beveik visos knygų recenzijos į jį atsako neaiškiai ir kompromisiškai. Kalbant apie negrožinę literatūrą, pagrindinis reikalavimas jos kritikui – konkrečios srities išmanymas, dažniausiai įgyjamas pačiam rašant knygas. Tai reiškia, kad kiekvienas kritikas varžosi su autoriumi, nors ir iš tolo.

MARGARITA GAUBYTĖ. Po Namibijos saule
Himbės kas rytą sau skiria kelias valandas. Kūną drėkina rūgusiu ožkos pienu, tepasi raudonos ochros miltelių ir galvijų riebalų mišiniu, kuris apsaugo nuo kaitrios saulės ir odai suteikia sodrią raudoną spalvą. Įsitrynusios tepalu pasikvėpina – apsismilko kūną smilkalais iš vietinio krūmo.
Jaunos himbės plaukai pinami į dvi arba keturias kasas, tik subrendusioms jos užmetamos ant akių, virš sprando plaukai nuskutami. Merginą puošia daugiakasė šukuosena ir minkštai išdirbtos odos galvos apdangalas. Moterų ir merginų kasos sutvirtintos moliu.
Suaugę ir jauni himbai berniukai taip pat nešioja kaseles. Vedyboms pasirengusių jaunuolių dvi gretimos kasos driekiasi nuo viršugalvio iki kaklo. Vedę vyrai nusiskuta plaukus ir nešioja turbanus.
Apie dvyliktuosius gyvenimo metus himbų berniukams ir mergaitėms kaltuku išmušami keturi priekiniai apatiniai dantys. Tai ženklas, kad esi himbas.

VIKTOR LAPICKIJ. Stop
Vertė Darius Pocevičius
Labiausiai sukruto mokslas. Iš pradžių – fizikai. Visi Žemės aspirantai ir asistentai gavo užduotį ieškoti besirengiančių išnykti žmonių. Iš pradžių juos įkalbinėjo atvykti į laboratoriją, vėliau ėmė siūlyti solidžias pinigų sumas, tačiau visa tai nedaug tepadėjo, labai nedaug. Galų gale kažkas sumąstė įrengti "sanatoriją", kurioje savanoriai, apsupti prabangos ir pertekliaus, myluojami pulko žavingų moteriškosios lyties būtybių (jei tu ne homikas), praleisdavo "medaus mėnesį" (taip jį tarpusavyje praminė fizikai). Paskui savanoriai patekdavo mokslininkų žinion ir privalėjo išnykti. Nors daugelis po medaus mėnesio atsisakydavo stabdyti ir norėdavo tiesiog dingti iš "sanatorijos", šis metodas davė neblogų rezultatų, ypač po to, kai paskutinėmis paciento dienomis buvo pradėta taikyti speciali smūginė jo apdorojimo programa. Tačiau greitai paaiškėjo, kad šis naujas, iki tol nežinomas gamtos reiškinys fizikams neįkandamas. Fizikos sritį, nagrinėjančią išnykimus, lengvai galėjai pavadinti apofatine fizika.