ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-03-08 nr. 643

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nenorėčiau būti statula (30) • SIGITAS PARULSKIS. Permainų purslai (51) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Pernelyg triukšminga mano vienatvė (2) • FEDERICO GARCÍA LORCA. Poezija (2) • Pokalbis su 2002-ųjų Tolerancijos žmogumi prof. IRENA VEISAITE. Kelias: nuo geto iki laisvės atleisti (2) • Pokalbis su filosofu CHARLESU TAYLORU. Apšviesto proto ribos (2) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • Su ARTŪRU RAILA kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Nesu joks politinis menininkas (5) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Meno pauzė (40) • GUSTIS RODENAS. Apie skulptūras mieste (5) • GITANA VANAGAITĖ. Įsipareigojusi savajam laikuiROKAS SINKEVIČIUS. Vilktakių tradicija lietuvių kalendorinėse žiemos šventėse (9) • PAVAO PAVLIČIĆ. Skaitymas (2) • VYGANTAS VAREIKIS. Pirmasis ir trečiasis denis (9) • JANINA BIELINIENĖ. Vizitacijos aktasJURGIS JANAVIČIUS. Gubernatorius grįžtaJURIJ MAMLEJEV. Dingimas (1) • JURIJ MAMLEJEV. Skrydis (1) • PAVEL BASINSKIJ. Dvylika (2) •

Nenorėčiau būti statula

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Juozas Mikėnas. Petras Cvirka. 1959.
Gintauto Trimako nuotrauka

Nenorėčiau būti statula.

Nes: ką aš žinau, kur mane pastatys? Nes: kai statulas stato, tai galvoja, kaip jos bus matyti, o ne – ką jos matys. Ar kai statė, pavyzdžiui, Petrą Cvirką, kas nors galvojo, kad jis turės kaip koks kerdžius dienų dienas ganyti besigrūdančias bandon transporto priemones Pamėnkalnio, Islandijos, Pylimo ir Jogailos gatvių sankirtoje? Aišku, kad negalvojo. Ir nelabai galėjo, tiesą sakant, galvoti. Nes tuomet, kai statė, nei gatvių tokių buvo, nei transporto priemonės buvo linkusios taip gyvuliškai grūstis. Bet net jei tos gatvės jau būtų buvusios, ir tos priemonės jau būtų linkusios, vis vien nebūtų galvoję. Nes statulos tiems, kurie jas stato (ne kuria), yra Kitas. Ne tas Kitas, kuriuo visaip domėtis ir rūpintis skatina dabar postmodernistai. O tas anas Kitas, kurio teises nuolat pažeidinėjo modernistai. Rūpinsis jie, matai, ką statula per šimtmečius matys!

Nenorėčiau būti statula.

Nes: negana to, kad tave stato, kur nori, ir priverčia žiūrėti į tai, į ką tu žiūrėti galbūt visai nenori, jie dar fiksuoja tavo žvilgsnį. Juk statulų žvilgsniai fiksuoti kaip kokių stebėjimo kamerų: matai nediduką plotelį, ir džiaukis. Galvos nepasukinėsi nei kairėn, nei dešinėn. O juo labiau – torso. Beveik kaip Vitalijaus Kalpidžio eilėraštyje: "В конечном итоге всё пападает прямо туда, / где голая женщина с книгой лежит у пруда / (я вижу её, вероятно, блестящую спину / и жидкие волосы, имя которым – вода)..." Tai dar nieko, jei statulos žvilgsnis remiasi į kokią nors knygą. O jei jis krinta nei šiaip nei taip įkypai – kaip Žemaitės: nei į kavos ir arbatos namus "Presto", nei į galinę budinčios vaistinės sieną, o čiuožia porą metrų lyg Gedimino, lyg Lenino prospekto grindinio (šaligatvio?) plytelėmis?

Kita vertus: kas čia tokio, jeigu tavo vizualinei analizei patikėtas tik tikrovės plotelis. Baigėsi Didžiojo Pasakojimo laikai! Dabar juk lokalinių istorijų metas. Argi būtina žvelgti būtinai taip, kad matytum, kaip "Vilnius rūmais / Dunkso tarp kalnų plačiai!"? Juk vietinės istorijėlės, vykstančios, tarkim, šaligatvio atkarpoje ar atsispindinčios autotransporto languose, irgi gali būti be galo įdomios. Iš panašių mažmožių rytiečiai yra prigaminę tūkstančius haiku. Pamato kokį rasotą vikšrą – jau ir apima juos įkvėpimas. Išvysta, kaip peteliškė miega šuns dubenėlyje, – ir išmuša kūrybinis prakaitas. Tai kuo čia prasčiau? Tarkim, nurieda cementinėmis plytelėmis iš gražuolės drabužėlio ištrūkusi saga. Arba – smogia vakaro saulutės spinduliai į juodus aklojo akinius. Nežinoma šių istorijų pradžia nei pabaiga? O argi žinomi Didžiojo Pasakojimo pradžia ir galas? Tik spėjama, kad pasaulį sukonstravo Dievas, o dekonstruos teroristai. Tačiau tikrų, taip sakant, apčiuopiamų, žinių nei apie pradžią, nei apie pabaigą – nėra. Galų gale galima paklausti dar radikaliau: kas vis dėlto kiekvienam mūsų labiau rūpi: pasaulio pradžia, raida ir likimas ar mūsų asmeninio likimėlio krypsniai? Ką čia dar atsakinėti į tokius klausimus! Juk paprastai esame krečiami jaudulio ne tuomet, kai žiūrime į abu pasaulio istorijos galus, o kai drįstame pažvelgti į savo asmeninės istorijėlės galiuką.

Bet vis dėlto nenorėčiau būti statula.

Nes: tie balandžiai. Aš krūpteliu kiekvieną sykį susidūręs su balandžiu. Įsivaizduokit, kaip tenka sukrūpčioti, kai susiduriu su visu jų būriu! Įsivaizduokit, kaip man reikėjo eiti per tą San Marco aikštę Venecijoje! Maža pasakyti, kad jie man šlykštūs: nuo jų eina pagaugais visas mano kūnas ir visa siela. Ypač nuo tų – su bigėmis vietoj kojų, su išsukiotais sparnais, su nutriušusiomis plunksnomis. Nežinau kodėl. Gal kartais todėl, kad kai buvau jaunas, pernelyg mėgau meksikiečių dainą "Paloma"? Dabar nuo tos dainos ir nuo tų balandžių vemti verčia. Bet kaip nusivemsi, jei esi statula? Gali nebent norėti vemti. Bet: norėti vemti ir neįstengti nusivemti – dar baisiau. Tai žino kiekvienas, turėjęs bent šiokių tokių reikalų su vėmimo pramone. Tad: apsivemti jokių šansų, o tavimi ropinėja balandžiai. Statulos būtis. Nebūtum statula – tiesiog negrįžtum namo, jei koridoriuje prieš tavo kambario duris įsitaiso balandis. Juk taip ir padarė Patricko Süskindo kūrinio herojus. Bet tu esi statula. Ir nors kai kurių poetų beprotiškuose eilėraščiuose jos vaikšto, čia ne tas atvejis. Tu negali nei grįžti, nei negrįžti namo. O kad balandžiai prisistatys – nė menkiausios abejonės. Ir dar gali atsitikti, kad koks bigiakojis pamėgins susilieti su tavimi. Juk apie ką šios (tiesa, irgi kiek beprotiškos) Radausko eilės: "Iš dangaus nusileido balandis / Ir, nutūpęs ant mirusios rankos, / Virto akmeniu..."? Manau, kad kažką panašaus numatė ir skulptorius Juozas Mikėnas jau iš anksto įsprausdamas į savo "Taikos" ranką akmeninį balandį... Aišku, balandžių Vilniuje dabar nedaug. Bet: neseniai išsirinkome naują prezidentą. Ar neatsitiks taip, kad jis pradės rūpintis balandžių populiacijos atkūrimu?

Kita vertus: balandis – toks simbolis! Tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Taika. Meilė. Šventoji Dvasia. Ko čia kvailai krūpčioti? Krūpčiojasi, ir tiek. Matyt, dar nesu pakankamai subrendęs taikai, meilei ir Šventajai Dvasiai. Matyt, dar neatėjo laikas tūpti ant manęs šiems (o galbūt ir kitiems) simboliams. Kad ir kaip būtų gaila. Esu nepasiruošęs, esu neparuoštas, esu toks pusfabrikatis. Ir norėčiau tų kitų sferų, ir bijau jų. Ir dar kaip bijau.

Tad: nenorėčiau būti statula.

Kad ir dėl to, jog jie tave laiko ne tuo, kuo esi. Juk tu esi Petro Aleksandravičiaus ar Juozo Mikėno skulptūra, o jie tave laiko Žemaite ar Petru Cvirka. Ir nors pasiusk. Ir niekas neateis paminėti tavo gimimo dienos, t. y. tos dienos, kai Aleksandravičiaus ar Mikėno galvoje galutinai subrendo skulptūros idėja arba kai eskizą patvirtino komisija, arba galų gale, kai tu buvai pastatyta. Užtat pradės plūsti (bent anksčiau taip būdavo) kokios Julijos Beniuševičiūtės ar Klangių Petro gimimo (mirties) dieną bei visaip juos garbstyti. Žinoma, dalis garbės teks ir tau: gėlės, prakalbos (kažkodėl kreipiamasi į tave), anksčiau dar ir pionierių saliutai, fotoaparatų ir kino kamerų žvilgsniai. Bet rimčiau pasvarsčius – tik liūdna nuo to darosi. Juk jie, rodydami pirštais į tave, turi galvoje kažką kitą. Visai kitą. Nes ne tu buvai linkus į melą nuo pat vaikystės (o ir jokios vaikystės, tiesą sakant, neturėjai); ne tu bėginėjai nuo vyro Žymanto pas studentą Višinskį; ne tu, kaip rašo Alfonsas Nyka-Niliūnas, vienplaukis, atsilapojusiu lietpalčiu ėjai su skrybėlėtu ir tvarkingai susisagsčiusiu Antanu Venclova baigiančia apsilapoti Laisvės alėja...

Antra vertus: kiek kartų gyvenime buvo kreiptasi tarsi į mane, o vis dėlto – kažkur pro šalį. Ypač tais atvejais, kai besikreipiantysis(-čioji) kaip nors įvardydavo tą, į kurį kreipiasi: "Juk tu esi geras berniukas, tiesa?", "Koks tu vis dėlto niekšas!", "Kiaule tu paskutinis!" Turiu prisipažinti, kad, viską nuodugniai apžiūrėjęs, nei gero berniuko, nei niekšo, o juo labiau – paskutinės kiaulės savyje nerasdavau. Vadinasi, buvo kreipiamasi lyg į mane, bet vis dėlto ir ne į mane. Tačiau aš tai atlaikiau, perkenčiau, ištvėriau. Kodėl tad, būdamas tik Žemaitės statula, turėčiau susileisti, jei koks oratorius man sušuktų: "Brangioji mūsų literatūros klasike!" Gal aš čia pernelyg save nuvertinu...

O nenorėčiau būti statula.

Nes: negali mintyse deklamuotis eilėraščių. Pasisakyti sau, pavyzdžiui, kokios Plath: "Little poppies, little hell flames, / Do you do no harm?" Arba kokio Frosto: "The woods are lovely, dark and deep. / But I have promises to keep..." Arba kokio Gedos: "Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus..." Ką ten pasideklamuoti! Net pasiskaityti negali. Net tuo atveju, jei tavo žvilgsnis, kaip Kalpidžio eilėraštyje, krinta tiesiai į eilių knygą. Nes tu nebesi kalbos namai. Mat – neturi suvokimo aparato. Kad tik jo! Tu neturi nei kairiojo, nei dešiniojo pusrutulio. Neturi širdies. Neturi atminties. Neturi nervų sistemos. Neturi kraujotakos nė kraujosruvos. Esi tuščias kaip Laozi laivo triumas. Kartais – tuščias ir tiesiogine prasme (jei padirbtas, pavyzdžiui, iš bronzos). O jau perkeltine prasme – tuščias visuomet: ar tu iš bronzos, kaip Žemaitė su Cvirka, ar iš marmuro – kaip kūras su kora. Tuščias tuštutėlis. T. y.: jokių minčių, jokių jausmų, jokių asociacijų, jokių fantazijų, jokios graužaties, jokios vilties, jokių projektų, jokios atgailos... Net pojūčių – jokių. Esi atsidavęs (vėl Nyka-Niliūnas) gamtos elementų globai. Kai pučia vėjas – nejauti, kad gairina; kai plieskia saulė – nesimarkstai; kai lyja lietus – negaili naujo palto; kai sninga – sutinki su snaigių pasirinktom vietom. Gal kamuotų blogi sapnai – bet nemiegi, gal lauktum nesulaukdamas ryto – bet nebudi, gal rūpintumeis per greit nepasenti – bet neturi rūpesčio, gal ilgėtumeis tėviškės – bet iš kur esi kilęs?

Bet juk tai! Na, aš nesakau, kad tai satori. Juolab nesakau, kad tai nirvana. Tikrai netvirtinu, jog čia neintencionalus mąstymas. Bet šiaip ar taip – norų nėra. Šiaip ar taip – kančios nėra. Vienaip ar kitaip – reinkarnuotis labai maža šansų. Negalioja jokie anksčiau vardyti autotransportai, jokie balandžiai, jokie apgaulingi kreipiniai. Tad gal vis dėlto?

Ir vis dėlto – ne. Nenorėčiau būti statula. Viską viską atmetus, galiausiai lieka vienintelė neatmetama priežastis – aš noriu dar pamisti tekstais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1270. (.)2003-03-09 23:40
Nenori ir nebuk.

1280. Stebetojas2003-03-10 10:21
Statula nebūtinai turi buti statiška. Man įspūdį daro dinamiškų paminklų (neaišku kam) gausa. Apsidairykit.

1282. Kalva :-) 2003-03-10 10:49
O būti statula reikia ir mokėti. Pasiskaitykit O.Vaildo "Laimingąjį princą"....

1308. Rezervas2003-03-10 20:20
Vaizdas (ar vaizdiniai), akcentuojamas zodziu "nenoreciau", is tikruju menkesnis nei butu galejes juo buti, jei tik sis akcentas butu atmestas. Isijautimas i statula (savotiska "meile" ar susidomejimas) galbut butu buves vaisingesnis... Kita vertus, meiles nesuvaidinsi, chi-chi, jei nenori ar nemoki...

1309. Big Boob Blonde2003-03-10 20:23
Miesto centre jau kelis dešimtmečius stovėjo dvi skulptūros: vyro ir moters veidais į vienas kitą. Vieną dieną nusileido angelas iš dangaus ir tarė jiems: - Jūs visą šį ilgą laiką buvote pavyzdingos skulptūros, todėl aš jums suteiksiu ypatingą galimybę: įkvėpsiu jums gyvybę trisdešimčiai minučių, per kurias galėsite daryti ką norėsite!- Ir pliaukštelėjęs delnais, angelas atgaivino skulptūras. Įkvėpti gyvybės, vyras ir moteris iš pradžių susinepatogino vienas prieš kitą, bet paskui metėsi į krūmus, iš kurių vėliau pasigirdo kikenimas, krykštavimas ir šakų traškesys. Po penkiolikos minučių abi skulptūros išlindo iš krūmų patenkintos ir išsišiepusios iki ausų. - Jūs turite dar penkiolika minučių. - valiūkiškai mirktelėjęs tarė angelas. Dar labiau išsišiepdama moteriškoji skulptūra tarė vyriškajai: - Puiku! Tiktai dabar tu laikysi balandį, o aš šiksiu jam ant galvos!

1313. Poezija2003-03-10 21:48
"Viską viską atmetus, galiausiai lieka"... poezija: ///// Aš nenorėčiau būti statula. / Aš nenorėčiau būti statula. / Bet vis dėlto aš nenorėčiau būti statula. / Tad: nenorėčiau būti statula. / O nenorėčiau būti statula. / Ir vis dėlto – ne. Nenorėčiau būti statula //

1314. Poezija2003-03-10 21:49
"Viską viską atmetus, galiausiai lieka"... poezija: ///// Aš nenorėčiau būti statula. / Aš nenorėčiau būti statula. / Bet vis dėlto aš nenorėčiau būti statula. / Tad: nenorėčiau būti statula. / O nenorėčiau būti statula. / Ir vis dėlto – ne. Nenorėčiau būti statula //

1316. Vėmalinis2003-03-10 22:35
Puiki pasaka, ponia Big Boob Blond. Šios skulptūros dar iki dabar sedi viena prieš kitą Kopenhagoje prie antrojo tvenkinio galo nuo planetariumo :))) Jos man labiausiai patinka, deja ten iš tiesų siaubingai prišnerkšta.

1323. Skaitytojas :-) 2003-03-11 11:14
Hm: "Bet juk tai! Na, aš nesakau, kad tai satori. Juolab nesakau, kad tai nirvana. Tikrai netvirtinu, jog čia neintencionalus mąstymas. Bet šiaip ar taip – norų nėra. Šiaip ar taip – kančios nėra. Vienaip ar kitaip – reinkarnuotis labai maža šansų. Negalioja jokie anksčiau vardyti autotransportai, jokie balandžiai, jokie apgaulingi kreipiniai. Tad gal vis dėlto?" Autorius, matyt, naudojosi Liapis-Trubeckoi technika, arba, greiciau, Ostapo Benderio instrukcija, kurioje buvo sis pavyzdys: -- Вперед! Он пылает под клики трудящихся... Он выявляет зарю новой жизни... -- Маяк! Индустриализации! Пусть отдельные ошибки. Пусть. Но зато как рдеют... как несутся... как взвиваются... эти стяги! Эти флаги!.. -- Пусть -- Ваал капитализма! Пусть -- Молох империализма! Пусть! Но на прислужников уже взметается: -- Последний вал! -- Девятый час! -- Двенадцатый Ваал! Пусть клевещут. Пусть скрежещут. Пусть выявляется злобный зубовный враг! Вершится историческая поступь. Пески прошлого взметаются скоком стали. Это-"железный" "конь"!.. Это: -- Восточная! -- Магистраль! "Поют сердца"...

1324. jr :-) 2003-03-11 12:28
Visi tokie ironiški. Man tai visada Andriuškevičiaus tekstai patinka. Šviežias požiūris, kitu kampu. O dar mėgiamos poezijos visada įpinta. Asmeniška, ir labai jautru.

1336. žiauriai supykęs2003-03-11 19:09
chebra, gal jūs teksto nesuprantat? tai paskaitykit dar kartą, nes pezat nesąmones, net graudu... ir nerykit teksto kaip kokie technokratai - čia mėgautis reikia, tai gal ir esmę tada pagausit...

1342. prasymas2003-03-11 21:42
Kas "pagavo" esme, neslepkit "maise", parodykit.

1355. V.V.2003-03-12 10:59
Alfa, jeigu leisi esių knygą, tai žodeliuku "nes" sakinio nepradėk, kalbos kultūra.P.S. Kai esmė būna, jos gaudyti nereikia.

1366. dg2003-03-12 18:45
krasivo pisatj ne zapretish,vot tak gospoda

1372. mokine2003-03-12 22:09
puikus tekstas, lakoniskas ir gilus, vienas vaizdinys tarsi asis ar stuburas ant kurio suvertos ivairiausio pobudzio patirtys ir galimu patirciu projekcijos isijausta i kita - i statula,o pasakyta apie save ir ne tik apie save...

1373. Kas yra Andriuskeviciaus tekstas?2003-03-12 22:55
Medziai - graziausios skulpturos, sakos suvertos ant kamieno, o, ka jie reiskia, nezinia. gal jie nieko nereiskia. Jeigu sakytume, kad tekstas tik verinys, tik raudonas megztinis, gerai. Bet jei matome jame patirtis, projekcijas, ivairiausius pobudzius, reiketu juos ivardinti, pasakyti, issifruoti. Antraip tekstas liks tik laikrascio puslapio megztinis, parasytas nesuprantama, svetima, kalba, kurios niekas nesugeba perskaityti, gyvens kaip voratinkliai, medziu lapai, kuriais galima grozetis. Gal sis tekstas tik garsai, muzika, poezija, ornamentai, kurie mums nieko nereiskia, o patirti ji reikia ne mintimis?

1376. lorenco2003-03-13 00:35
gerai andriushis rasho nera ka prikishti

1391. V.V.2003-03-14 15:44
Balandžiai jam ant pečių ir be šito straipsnio niekad nebūtų šikę.

1396. (ne)rimtai2003-03-14 20:47
Manau parase jis sita straipsni per 20 minuciu kai sedejo toje eismo sangrudoje, o po to nusprende ai, tegu SA isspausdina as juk Andriuskevicius. SA paskaite ir nusprende ai isspausdinsim juk tai Andriuskevicius.

1399. Vienas zodis, vienas sakinys2003-03-14 23:53
Man tas eilerastis-eilute "Aš nenorėčiau būti statula" grazus, isimena. Gaivu, karveliu_ nezenklo, uz posukio prie sviesoforo pereinu gatve. Tikrai, "Aš nenorėčiau būti statula".

1401. Nemenininkas2003-03-15 11:51
Įdomu, kokią temą A.A. įsitvers kitąsyk. Juk valgyt reikia ir užkloti tekstais tabulas rasas. O kad raštininkams neskauda, o tik elegantiškai duria, matosi iš p. Andiuškevičiaus postringavimų. Tegul jis suformuoja - koks yra šiuolaikinis statulų, antkapinių ir ne paminklų, šiaip dizainiškų drėbinių mentalitetas apskritai.

1403. J-Ku2003-03-15 12:24
Statula galima aprengti, ismokyti kalbeti, su ja galima pasedeti ant suolo (su Landsbergiu ir Cerciliu), ir pasiciuzineti (Lukasenka). Statulos buna vaskines, statulos buna medines, tobulios gyvos pacios pasigamina pagal DNR koda. Ir visdelto "as nenoreciau butu statula" ir prarasti susitikimo zavesi vien todel kad man (ir Andriuskeviciui?) jos labai patinka.

9422. po pusmecio2003-11-24 10:04
svarbiausia,laiku perskaityt,kad ir po liutkaus apie kura

9866. lameriuke :-( 2003-12-01 21:29
geras tas cvirkis buvo.........

29001. "megstanti mastyti" :-) 2005-01-22 10:38
apsispreskit tay norit buti tom statulom ar ne... bet sis rasynys labay prasmingas ir gilus, vercia apsimastyti... siaip jis tikray geras gyvenimelio apmastymams...=)

29975. Gizmo2005-02-09 17:30
NA nezinau gal ir niekko bet jo jo kartojimas as noriu buti statula tai mane nervina ,bet tekstas visai nieko.

39075. Pialedai2005-08-09 10:07
Adele. ka zmones pagalvos... :)

39076. ne.migui2005-08-09 10:12
Garbės žodis nežinau ;) Tikriausiai pagalvos, kad jūs miegat ir per miegus rašot.

39078. pus.migis2005-08-09 10:19
ne. na, negi nezinote, kokie tie zmones yra. :))) jie pagalvos visai ka kita.

39084. lapsus pialedae2005-08-09 10:37
Jeigu pagalvos visai ką kitą, tai tik iš pavydo. Tegu.

Rodoma versija 179 iš 203 
13:26:24 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba