Dhammapada

Indija. XII a.

Dhammapada (pažodžiui "Posmai apie Dhammą" arba "Įstatymo pėdos") – autoritetingiausias ir sakraliausias budizmo kūrinys, dažnai vadinamas ankstyvojo theravados budizmo biblija, tai liudija jo reikšmę ir įtaką visoje Azijos budizmo istorijoje. Nedidelis, užrašytas 423 glaustais aforistiniais posmais budizmui šventa pali kalba, šis kūrinys yra ir senosios indų literatūros šedevras, daugiau nei du tūkstantmečius perduodamas sakytine ir rašytine forma kaip budistinio pali kanono Tripitakos ("Trys pintinės") antrojo rinkinio Sutta-pitakos dalis. Tradicija byloja, kad jį sudaro įvairiomis progomis pasakyti paties Budos žodžiai ir jame populiariai išdėstyti kertiniai ir pasauliečiams, ir vienuoliams skirti ankstyvojo budizmo moraliniai principai. Kūrinys gerai žinomas vėlesniuose budistiniuose tibetiečių, kinų, japonų, mongolų ir sanskrito kanonuose ir daug kartų verstas į bemaž visas Europos kalbas. Siūlome kelis į lietuvių kalbą verčiamos Dhammapados skyrius.

Vertėjas

Apie mintį

1. Tenukreipia išminčius mintį kaip šaulys strėlę, – virpančią, netvarią, neklusnią, sunkiai sutramdomą.

2. Virpa mintis kaip iš vandens gelmių išgriebta ir į krantą išmesta žuvis, norėdama ištrūkti iš Maros pančių.

3. Tikrai verta sutramdyti permainingą klajoklę, laisvūnę savo mintį; suvaldyta mintis į gėrį veda.

4. Tesergsti išminčius savo mintį, neregimą, klajojančią kur tiktai nori; prijaukinta mintis į gėrį veda.

5. Tie išsilaisvina iš Maros pančių, kurie suvaldo toli klajojančią vienišę, bekūnę, širdyje slypinčią mintį.

6. Išmintis tiems nesužydi, kurių mintis netvirta, kas nežino [Budos] Dhammos ir kieno tikėjimas netvarus.

7. Nepažįsta baimės tas, kieno mintis nesudrumsčiama, nesujaudinama, išsivadavusi iš gėrio ir blogio [dualumo], nuolat būdrauja.

8. Žinodamas, jog šis kūnas [trapus] it ąsotis, ir pavertęs mintį neįveikiama tvirtove, teužpuola jis Marą išminties kardu ir, išsivadavęs iš prieraišumo, tesaugo savo pergalės lobį.

9. Neilgai, deja, šiam kūnui lemta gyventi žemėje, pamestam, be gyvasties ženklų, beverčiam it trinka.

10. Kad ir ką blogo priešas priešui ar piktavalis piktavaliui padarytų, kur kas kenksmingesnė į blogį nukreipta mintis.

11. Kad ir ką gero motina, tėvas ar kitas giminaitis padarytų, kur kas veiksmingesnė į gėrį nukreipta mintis.

Apie kvailius

1. Ilga naktis nemiegančiam, ilgas kelias pavargusiam, ilga samsara kvailiams, nežinantiems tikrosios Dhammos.

2. Jei keliauninkas nesutiks panašaus į save arba geresnio, težengia jis vienišas tvirtai: neverta bičiuliautis su kvailiais.

3. "Vaikai – mano, turtai – mano", – taip susirūpinęs mąsto kvailys. Juk pats sau nepriklauso jis. Tad kaip vaikai? Kaip turtai?

4. Savo kvailybę žinantis kvailys iš tiesų yra išmintingas; o save išmintingu laikantis kvailys vertai vadinamas kvailiu.

5. Net visą gyvenimą su išminčiumi bendraudamas kvailys nepažins tiesos, kaip kad šaukštas – putros skonio.

6. Tik akimirką su žinančiu bendravęs išminčius išsyk perpras tiesą, kaip liežuvis – putros skonį.

7. Nenuovokūs kvailiai elgiasi su savimi kaip su priešais, sėdami piktadarystes, kurių vaisiai kartūs.

8. Prasti tie darbai, kuriuos atlikus atgailaujama, kurių atlygio sulaukiama ašarotomis akimis, raudant.

9. Tačiau geri tie darbai, kuriuos nuveikus neatgailaujama, kurių atlygio sulaukiama mielai ir džiaugsmingai.

10. Kol blogis neprinoksta, kvailys jį mano esant medumi; o blogiui vaisių subrandinus – sielvartauja.

11. Netgi kasdien daugybę mėnesių su kuša [šventa žole] valgydamas maistą kvailys vis vien nebus vertas net šešioliktosios dalies Dhammą pažinusiųjų.

12. Ne išsyk sugyžta pienas, taip ir piktas darbas ne iškart duoda vaisių; jis seka paskui kvailį kaip pelenuose rusenanti ugnis.

13. Savo pragaiščiai žinių įgijusį kvailį sunaikina jo paties šaunusis žirgas, perskeldamas jam galvą.

14. Jis gali užsigeisti nederamos sau padėties, pirmavimo tarp vienuolių, įtakos vienuolyne ir garsių šeimų pagarbos.

15. "Težino ir pasauliečiai, ir vienuoliai, kad visa mano padaryta. Te visuose darbuose jie priklausys nuo manęs", – tokie kvailio ketinimai, o jo troškimai ir puikybė nuolat auga.

16. Juk vienas kelias veda į turtus, o visai kitas – į nibbaną. Tai žinodamas, o vienuoliai, Budos mokinys nesidžiaugia pagarba, jis mėgaujasi vienatve.

Apie išminčius

1. Sutikęs ydas nurodantį ir jas peikiantį išminčių, seki juo kaip paskui paslėptus turtus parodžiusįjį. Juk ne blogiau, o tik geriau bus tam, kas seks tokiu.

2. Te jis įspės, patars, nuo blogio sulaikys. Geriesiems mielas, jis nekenčiamas piktųjų.

3. Te niekas nesusideda su piktadariais ar su niekingais žmonėmis. Bendraukite su doraisiais, bendraukite su geriausiais.

4. Laimingai gyvena išminčius, nuskaidrintu protu skanaujantis Dhammą; tokį visada džiugina kilniųjų [budų] skelbiama Dhamma.

5. Kanalų statytojai suvaldo vandenį, šauliai nukreipia strėlę, staliai raižo medį, o išmintingieji sutramdo save.

6. Vėtros neišjudina tvirtos uolos, taip ir išminčiaus nesutrikdo panieka ar gyrius.

7. Išgirdę Dhammą išminčiai nurimsta tarytum tvenkinys – gilus, skaidrus, nesudrumsčiamas.

8. Dorieji tęsia savo kelią nepaisydami nieko ir net nepritekliaus kamuojami jie nedejuoja. O jei sėkmė ar negandos aplanko, jie nieko neparodo.

9. Nei sau pačiam, nei kitiems negeidžia jis sūnų, turtų nei karalysčių. Netrokšta sau sėkmės jis nedoru būdu. Tebus kilnus jis, išmintingas ir teisingas.

10. Nedaugelis žmonių pasiekia kitą krantą. O kiti – blaškosi šiame.

11. Jei Dhamma skelbiama teisingai, ja sekantys pasiekia kitą krantą, aplenkę mirties viešpatiją, kurią sunku įveikti.

12. Apleidę tamsos taką tepuoselėja išminčiai šviesųjį. Išėję iš namų į benamystę, teieško atgaivos atšiaurioje vienatvėje.

13. Troškimų išsižadėjęs, apleidęs nuosavybę, teskaidrina išminčius savo protą.

14. Tie, kurių protas nukreiptas į nušvitimą, kurie atsisakė prieraišumo, tie, spindintieji, mėgaujasi išsivadavimu, troškimų išsižadėjimu ir dar šiame pasaulyje pasiekia nibbaną.

Apie tūkstantį

1. Vienas reikšmingas žodis, kurį išgirdus nurimstama, geriau už tūkstantį ištarmių, sudarytų iš beverčių žodžių.

2. Vienas posmas, kurį išgirdus nurimstama, geriau už tūkstantį posmų, supintų iš beverčių žodžių.

3. Vienas Dhammos žodis, kurį išgirdus nurimstama, geriau už šimtą sugiedotų poemų, sudarytų iš beverčių žodžių.

4. Jei vienas tūkstantį kartų kovose įveiktų tūkstantį žmonių, o kitas įveiktų vien save, būtent šis taptų didžiausiu nugalėtoju kovoje.

5. Iš tiesų savęs įveikimas, apsiribojimas ir savitramda yra geriau nei kitų žmonių nugalėjimas.

6. Nei deivės ar gandharvos, nei Mara ar Brahma negalėtų atimti pergalės iš tokio žmogaus.

7. Jei vienas atnašas mėnuo po mėnesio tūkstantįkart per šimtmetį aukotų, o kitas tik akimirksniu pašlovintų save tobulinantį, iš tiesų ši pagarba būtų vertesnė už šimtmetes atnašas.

8. Jei žmogus, šimtą metų girioje kurstęs šventąją ugnį, bent akimirksniu pašlovintų save tobulinantį – iš tiesų ši pagarba vertesnė už šimtmečius aukojimų.

9. Kad ir ką ištisus metus aukotų šiame pasaulyje žmogus nuopelnų trokšdamas, visa tai neverta net ketvirtosios [šlovinimų] dalies. Geriausia – pagarba kilniesiems.

10. Kas kuklus ir visada gerbia vyresniuosius, tame sužydi keturios savybės: ilgas gyvenimas, grožis, laimė ir galia.

11. Viena doro ir sutelkto gyvenimo diena kur kas vertingesnė už šimtą palaido ir išblaškaus gyvenimo metų.

12. Viena išmintingo ir sutelkto gyvenimo diena kur kas vertingesnė už šimtą palaido neišmanėlio gyvenimo metų.

13. Viena ryžtingo gyvenimo diena kur kas vertingesnė už šimtą tingaus ir abejingo gyvenimo metų.

14. Viena gimtį ir nyktį regėjusiojo gyvenimo diena kur kas vertingesnė už šimtą gimties ir nykties neregėjusio gyvenimo metų.

15. Viena nemirtingąjį regėjusiojo gyvenimo diena kur kas vertingesnė už šimtą nemirtingojo neregėjusio gyvenimo metų.

16. Viena aukščiausiąją Dhammą išgirdusio gyvenimo diena kur kas vertingesnė už šimtą nemirtingojo neregėjusio gyvenimo metų.

Apie brahmanus

1. Stenkis, o brahmane, sustabdyti [atgimimų] srautą, atmeski juslių troškimus! Pažinęs [būties] derinių laikinumą, tu, brahmane, pažinsi tai, kas nesukurta!

2. Kai dviem priemonėmis [ramybe ir įžvalga] brahmanas pasiekia kitą krantą, tuomet nuo jo, pažinusiojo, nukrenta visi apkaustai.

3. Tą vadinu brahmanu, kuriam nėra nei šio, nei ano kranto, nei abiejų; kuris bebaimis ir prie nieko neprisirišęs.

4. Tą vadinu brahmanu, kuris susitelkęs, beaistris, ramus, kuris įveikdamas troškimus padaro savo darbus ir kuris pasiekia aukščiausiąjį tikslą.

5. Saulė šviečia dieną, mėnuo – naktį. Karys spindi šarvais, o brahmanas – sutelktumu. Tačiau dieną ir naktį spindi Pabudęs [buddho].

6. Tas vadinamas brahmanu, kuris atmetęs blogį gyvena romus it atsiskyrėlis; išsižadėjęs savo teršalų, jis vadinamas tyruoju.

7. Nevalia skaudinti brahmano, bet ir brahmanas neturėtų išlieti [savo pykčio] ant priešų. Nešlovė tam, kas brahmaną skaudina, bet dar didesnė gėda [savo pyktį] liejančiam.

8. Nėra nieko brahmanui kilniau, kaip atitraukti savo protą nuo malonumų. Kentėjimai liaujasi tik išrovus norą pakenkti.

9. Tą vadinu brahmanu, kas nieko neįskaudino nei kūnu, nei žodžiu, nei mintimi, kas sutramdo save šiuose trijuose [darbuose].

10. Kad ir iš ko išgirstume tobulai Nušvitusiojo skelbtą Dhammą, nuoširdžiai derėtų tą pagerbti, kaip kad brahmanas garbina šventą ugnį.

11. Nei dėl plaukų kuodo ar šeimos, nei dėl gimtinės tampama brahmanu. Tiesa ir Dhamma gyvenantis yra laimingas, jis – brahmanas.

12. Kokia gi tau nauda iš supintų plaukų, kvaily? Ko verti tavo kailių apdarai? Puošni išorė tavo slepia vien tamsumus.

13. Miške medituojantį, sublogusį, išbrinkusiomis venomis, apdulkėjusiais rūbais vienišių, – tokį aš vadinu brahmanu.

14. Tačiau nevadinu aš brahmanu žmogaus vien dėl gimties ar dėl jo motinos [kilmės]. Dėl savo nuosavybės vadinamas jis "bho sakančiuoju". Tik tas brahmanas, kas neprisirišęs ir nieko neturi.

15. Tą vadinu brahmanu, kas nutraukė visas grandines ir nebevirpa iš baimės, kas laisvas nuo prieraišumo ir išsivadavęs [iš teršalų].

16. Tą vadinu brahmanu, kas nušvitęs (buddham) pašalino kliūtis ir nutraukė diržus, vadžias, pančius su apynasriu.

17. Tą vadinu brahmanu, kas nesupykęs ištveria priekaištus, prievartą, nuobaudas, kurio galinga kariauna yra kantrybė.

18. Tą vadinu brahmanu, kas nebežino neapykantos, rūpestingas savo priedermėms, doras, nesipuikauja savimi, santūrus ir kuriam šis kūnas jau paskutinis.

19. Tą vadinu brahmanu, prie kurio nelimpa kūniški malonumai, kaip vanduo prie lotoso žiedo ar garstyčios grūdas ant adatos galiuko.

20. Tą vadinu brahmanu, kas nusimetė savo naštą ir dar šiapus regi visų kentėjimų pabaigą.

21. Tą vadinu brahmanu, kurio pažinimas gilus, kas išmintingas, kas skiria teisingą ir neteisingą kelius, kas pasiekė aukščiausiąjį tikslą.

22. Tą vadinu brahmanu, kas neturi nei troškimų, nei būsto, kas nesibičiuliauja nei su šeimynykščiais, nei su benamiais.

23. Tą vadinu brahmanu, kas nei žudo, nei kitus žudyti kreipia, kas nepakels lazdos nei prieš bailų, nei prieš narsų.

Dhammapada

24. Tą vadinu brahmanu, kas draugiškas tarp priešiškų, kas romus tarp pakėlusių lazdas, kas neprisirišęs tarp aistringųjų.

25. Tą vadinu brahmanu, nuo kurio lengvai nupuola aistra, neapykanta, puikybė ir veidmainystė, kaip garstyčios grūdas nuo adatos galiuko.

26. Tą vadinu brahmanu, kas pamokomai, nepiktai ir nieko neįskaudindamas byloja tiesą.

27. Tą vadinu brahmanu, kas šiame [pasaulyje] nepaims nieko, kas jam neduota, ilgo ar trumpo, mažo ar didelio, gero ar blogo [daikto].

28. Tą vadinu brahmanu, kas netrokšta nieko nei šiame, nei kitame pasaulyje, kas nesupančiotas [norų] ir neturi poreikių.

29. Tą vadinu brahmanu, kas nieko nebetrokšta, kas pažinęs išsivadavo iš dvejonių ir paniro į nemarumą.

30. Tą vadinu brahmanu, kurio nebesaisto nei gėris, nei blogis, kas niekad neliūdi, yra neužsiteršęs ir ramus.

31. Tą vadinu brahmanu, kas kaip mėnulis be dėmių, kas tyras, taikus, nesujaudinamas, ką džiaugsmai ir [noras kuo nors] būti apleido.

32. Tą vadinu brahmanu, kas įveikė šį klampų kelią, samsaros sumaištį, kas įveikė ir pasiekė kitą krantą, kas susitelkęs, be dvejonių, neprisirišęs ir nesaistomas.

33. Tą vadinu brahmanu, kas šiapus, atmetęs aistras, klajoja benamis, kas numarino būties norą.

34. Tą vadinu brahmanu, kas šiapus, atmetęs troškimus, klajoja benamis, kas numarino būties norą.

35. Tą vadinu brahmanu, kas, išsivadavęs iš žmogiškųjų ryšių ir įveikęs dangiškuosius saitus, nutraukė visus pančius.

36. Tą vadinu brahmanu, kas narsiai ir šaltakraujiškai įveikė visus pasaulius, kas atsižadėjęs malonių ir nemalonių dalykų atkirto visas [atgimimų šaknis].

37. Tą vadinu brahmanu, kas viską žino apie gyvų būtybių mirtį ir gimtį, kas nesusaistytas ir nušvitęs, kas yra "gerai nuėjęs" [sugata].

38. Tą vadinu brahmanu, kieno likimo nežino nei deivės, nei gandharvai, nei žmonės ir kas sunaikinęs visus teršalus tapo nušvitusiuoju arahatu.

39. Tą vadinu brahmanu, kas išsivadavęs iš visų saitų ir nieko neturi, kuriam nėra nieko nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

40. Tą vadinu brahmanu, kas bebaimis kaip jautis, taurus, narsus, išmintingas, kas beaistris, tobulas, pabudęs.

41. Tą vadinu brahmanu, kas žino savo ankstesnius gyvenimus, regi dangų ir pragarą, kas užbaigė atgimimų kelią; tą išminčių, kuris tobulu pažinimu pasiekė tai, ką tik įmanoma pasiekti.

Vertė Audrius Beinorius