ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-05 nr. 703

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JERZY STEMPOWSKI. Neskubraus praeivio užrašai (20) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie antrąją Lietuvą (154) • JONAS SERAPINAS. Renku veidus (44) • Laimantas Jonušys. Literatūra kaip ideologija (10) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (10) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Heideggeris būtinosios ginties ir būties klausimu (52) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Negeri abu teptuko galai (14) • RENĖ KALANDIJA. Poezija (1) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (2) • SIGITAS PARULSKIS. Prietemoje (44) • Santaros-Šviesos konferencijos programa (3) • Juozas Šorys. Trys minutės tylos: sidabrinis laukas be takų (13) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (1) • MICHAEL JOHNSON. Tiesioginiai barbaro Konano palikuoniai (63) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXVI) (3) • Geteborgo knygų mugė 2005laiškai (19) •

Neskubraus praeivio užrašai

JERZY STEMPOWSKI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Archyvas. 1992
Isabella Colonnello

Per paskutinius dvejus su puse metų savo užrašuose neparašiau nieko, išskyrus porą refleksijų, kurių jau nebegaliu gerai įskaityti. Šiandien vėl žvelgdamas į baltą lapą ir naudodamasis – kol neparašiau jame pirmųjų ženklų – paskutinėmis laisvės ir nešališkumo akimirkomis norėčiau mesti atvirą žvilgsnį į rašytinio žodžio galimybes ir ribas, į jo vylingumą ir dviprasmybę.

Apie popieriaus tepliojimą

Rašymas man ne naujiena, bet niekuomet nebuvau tikras dėl taip leidžiamo laiko. Visada, šiandien labiau nei kada nors, jaučiau, kad tokį užsiėmimą privalau kažkaip ypatingai motyvuoti ar dėl jo pasiteisinti. Manau, kad taip jaučiuosi ne aš vienas ir kad pateisinamų argumentų nebuvimas – labiau nei visi oportunistiniai sumetimai – vertė rašytojus vertinti savo veiklą visuomeninės naudos požiūriu.

Didžiąją vaikystės ir jaunystės dalį praleidau tarp žmonių, rašančių, taisančių korektūras ir užsiimančių kitokia literatūrine veikla, retai teturėjusia kokių dėmesio vertų rezultatų. Mūsų laikais jie, žinoma, yra šalutinis produktas, gaminamas spaudos mašinų ir popieriaus fabrikų, kurie – kaip mašinos apskritai – negali stovėti be darbo. Anksti susipažinęs su rašymo ir spaudos mechanizmu, įsitikinau, jog nėra jokio objektyvaus reikalo didinti milžinišką spausdinto žodžio produkciją. Net stropiausias skaitytojas nesugebėtų realizuoti pasirinktos skaitinių programos. Taigi laikiau vos ne savo nuopelnu susiturėti nuo popieriaus tepliojimo.

Rašyti pradėjau vėlai, 36-aisiais gyvenimo metais, dėl atsitiktinių priežasčių, tokiu laiku, kai itin trūko pramogų. Žvelgdamas šiandien iš tolo nesu tikras, ar būčiau pradėjęs rašyti, jeigu anuomet būčiau galėjęs sistemingiau domėtis muzika ar leistis į tolimą kelionę. Gal tos pramogos būtų man greitai pabodusios, tačiau galbūt jų būtų užtekę tam laikui, kurį skyriau pirmiesiems plunksnos bandymams.

Gal nemandagu apie tai rašyti knygoje, kuri gali būti skaitoma literatų, tačiau rašymas visada buvo minorum gentium užsiėmimas. Tiesa, imdavosi jo valdantieji Dei gratia ekscelenciškosios atgailos akimirkomis žvelgdami į apgailėtinas savo valdymo pasekmes, atstatydinti ministrai, ambasadoriai, priversti gyventi iš kuklios pensijos, pagaliau ir deputatai, kuriems liaudis nesuteikė mandato, pasiųsdama į sostinę geresnį demagogą, ir kurie kelerius metus turėjo laukti naujos rinkimų kampanijos pradžios. Tačiau pagrindinę rašančiųjų dalį sudarė žmonės, žodyje ieškantys kompensacijos už visa tai, ko jiems gyvenimas nedavė arba ko apskritai niekam suteikti negalėjo.

Sugebėjimas rašyti ženklus popieriuje visada slėpė magijai artimą galią kurti fikcijas, stulbinančias patį eksperimentatorių. Jaunystėje mačiau dadaistus, iškilmingai klijuojančius ant sienos iš laikraščio iškirptus ir skrybėlėje sumaišytus žodžius. Iš tų žodžių išeidavo lyg ir eilės, kupinos netikėtų sąsajų. Siurrealistai šias galimybes vertino rimtai, imdamiesi vadinamojo écriture automatique.

Net be tvarkos surašyti ženklai gali pateikti pritrenkiančių staigmenų, ką ir kalbėti apie rašto virtuozų nušlifuotus žodžius! Jų sudėti pasakymai nutraukia saitus su autoriumi ir pradeda gyvuoti savarankiškai, panašiai kaip brangakmeniai, talismanai bei fetišai, žadantys tariamą sėkmę ir pavydžiai saugomi atmintyje.


L’étoile a pleuré rose au coeur de tes oreilles,
L’infini roulé blanc de ta nuque ą tes reins,
La mer a perlé rousse ą tes mammes vermeilles
Et l’Homme saigné noir ą ton flanc souverain.1

Galia kurti tokias žodines formules, kurios net po kelių dešimčių ar šimtų metų ilgam prikausto mūsų dėmesį ir palieka neišdildomus pėdsakus valandų tėkmėje, be abejo, yra ne menkesnė nei valdžios galia. Ji taip ir buvo vertinama, nes ją įgijusiesiems visais laikais buvo suteikiama garbė tarytum vadams bei valdovams. Tad Marcialis, žinoma, neteisus, kai kalba apie praturtėlio siuvėjo karjerą ir priekaištauja tėvams, kad jam davę tik literatūrinį išsilavinimą: At me litterulis stulti docuere parentes.2 Tiesą sakant, ir Marcialis, ir Horacijus, ir visi jų įpėdiniai su Tuwimu imtinai plyšo iš puikybės dėl savo magiškos galios valdyti žodį, kukliai dar vadinamos poetiniu amatu.

Tačiau visa tai tinka tik poezijai. Proza jėgos semiasi ne iš magijos, o iš reiškinių chaosą sisteminančio mąstymo aiškumo. Žodžio burtai čia antraeilis dalykas. Net retoriai sutaria, kad iškalbingiausias yra tas, kuris turi paskelbti svarbiausią dalyką, nors kalbėtų netašyta tarme. Vis dėlto poreikis palenkti ir protu sutramdyti mus supančius reiškinius, regis, turi savarankišką funkciją, nesuteikiančią tiesioginio impulso rašyti. Poreikis propaguoti savo mąstymą ir primesti jį kitiems yra jau kažkas visiškai kita, geriausiai tai įrodo faktas, kad paprastai nepadeda reikšti mintis aiškiai ir dalykiškai. Koketuodama aiškiu mąstymu ir pasiduodama visiems kitiems impulsams proza patenka į vidines prieštaras.

Sulaužyti tylą, kuri yra bene tikroji mąstymo forma, tai tarytum išsižadėti jo ambicijų. Tenka čiupinėtis su žodžiu – nepatikima substancija, čia per kieta, čia pernelyg takia, paklūstančia kitiems nei mąstymo dėsniams ir netikėtai kibirkščiuojančia bei girgždančia, kai ja manipuliuojama.

Krapštantis su žodžiu, ypač su rašytiniu, gerai neperteikiančiu nei kliedesio, nei tikslaus mąstymo, tenka atsisakyti daugelio ambicijų, nusileisti iki virėjo lygio, kuris – naivi siela – neišmanydamas chemijos nė fiziologijos maišo puode iš turgaus parneštus produktus. [...]

Apie saiką ir nesaikingumą romane

Viename paskutinių "Nouvelle Revue Franēaise" numerių įžymus rumunų rašytojas E. M. Cioranas, kuriam savo užrašuose skyriau kelis puslapius, paskelbė esė, pranašaujančią greitą romano pabaigą ir motyvuojančią, kodėl reikia kuriam laikui mesti šį literatūros žanrą. Romano krizė matyti iš jo infliacijos, nykstančio atstumo tarp romanisto ir jo medžiagos, pagaliau iš išsikerojusių psichologinių problemų bei kompleksų, ardančių romano konstrukciją. Italų žurnaluose skaitau, kad panašios pažiūros pastaruoju metu Romoje sulaukė rašytojų ir kritikų pritarimo.

Rumunų rašytojo jausmams, be abejo, pritars recenzentai, privalantys skaityti, be daugelio kitų, visus premijuotus romanus ir su nerimu stebintys vis greičiau besisukančią pragaro mašiną, kasdien išspjaunančią kelis naujus tomus. Uždarykite šliuzus ir leiskite valandėlę atsikvėpti.

Ciorano analizė stebina skvarbumu ir paneigia daug teiginių, įsitvirtinusių dėl literatūrinių madų. Neskubrus skaitytojas, neslegiamas recenzentų baimės ir nuobodžio, galbūt nesutiks su visomis kritiko išvadomis. Gerų romanų visada buvo reta. Dabartinį banalių romanų tvaną galbūt sukėlė ne paties žanro krizė, bet popieriaus fabrikai, spaustuvės ir leidybos rūmai, suinteresuoti masiškai gaminti lengvai virškinamą skaitalą – vokiečiai jį vadina der Lesestoff – kokiu yra laikomi romanai. Taip pat niekada netrūko asmenų, įkyrinčių pažįstamiems savo tariamomis problemomis ir kompleksais. Anksčiau galėjo tai daryti tik žodžiu ar laiškais, šiandien turi galimybę savo nesutramdomas išpažintis įvilkti į romano formą. Pagaliau abejotina, kad romano produkcijos ir reklamos mechanizmą sustabdytų išsekusi paskutinių skaitytojų kantrybė. Išrankesnių skaitytojų nusigręžimas čia didesnės reikšmės turėti negali.

Šįkart norėčiau sustoti prie Ciorano pastabų apie pasakojimo tėkmėje stiprėjančią paties autoriaus problemų ir pseudoproblemų – aliuzija į Gide’ą – bei psichologinių ir filosofinių klausimų – aliuzija į Sartre’ą – interferenciją, keliančią pavojų romano konstrukcijai.

Klasikinės formos romanas yra ilgas pasakojimas, kuriame pagrindiniai veikėjai pasirodo skirtingose savo evoliucijos fazėse iki pat vienokios ar kitokios pabaigos. Iki galo nubrėžti pagrindinių veikėjų kontūrai rodo romano ir tragedijos giminystę. Literaturwissenschaft skiria "iškiliuosius" ir "plokščiuosius" personažus. Pirmuosius regime tragedijoje, kurios veikėjai bręsta plėtojantis veiksmui, pamažu tapdami kuo kitu, nei buvo vakaro pradžioje. "Plokštieji" personažai, būdingi komedijoms, nekinta; intriga jiems tik suteikia galimybę įvairiomis aplinkybėmis rodyti tą patį veidą.

"Plokštieji" tipai kartais irgi tampa, kaip misteris Pikvikas, romano herojais, tačiau klasikiniai romanų veikėjai drauge su karaliumi Lyru, Makbetu, Otelu priklauso "iškiliajai" rūšiai, bręsta rutuliojantis pasakojimui. Šiai kategorijai priklauso tiek Molė Flanders su kapitonu Singltonu, tiek Rafaelis iš "Šagrenės odos", ponia Bovari ir Frederikas Moro iš "Jausmų ugdymo".

Tokia romano personažų klasifikacija leidžia iš pirmo žvilgsnio – kaip prieš keliolika metų populiariose romanų sceninėse adaptacijose – atpažinti, kokią pjesę galima padaryti iš vieno ar kito romano.

Kiekviename meno kūrinyje vienaip ar kitaip bandoma vertybiškai sutvarkyti menininko vaizduotės pasaulį. Ta tvarka paprastai skiriasi nuo tos, kurią pažįstame iš kasdieninės patirties. Melodrama skirsto veikėjus į baltus ir juodus, komedija brėžia subtilią ribą tarp to, kas rimta, ir to, kas juokinga, bet paprastame gyvenime šie elementai yra keistai sumišę. "Nesate nei šalti, nei karšti..."3 du sublime au ridicule il n’y a qu’un pas.4 Aišku, kad tik romanas, vaizduojantis savo veikėjų likimus kaip kintančią ir užbaigtą kreivę, atveria galimybes kiek įdomesniam bandymui suteikti žmogiškiems rūpesčiams gilesnę laiko perspektyvą ir pertvarkyti juos vertybiškai. Seniesiems romanistams nepakakdavo įprastos romano erdvės; pridurdavo prie jos epilogus, metančius paskutinį žvilgsnį į tolumoje nykstančius veikėjus.

Romanistas, rašantis apie save, veidrodyje mato laikiną asmenybę, dar draskomą tūkstančių vilčių, kalbinamą žurnalistų, nesubrendusią nei penktojo akto katastrofai, nei epilogui ir – vaizduotės plane – galinčią suteikti medžiagos tik "plokščiojo" tipo personažui, kuris pačia savo struktūra priklauso komedijos pasauliui.

Apie vieną klasikinę tradiciją

Vasario pabaiga. Pietiniame miško pakraštyje šviečia šilta saulė. Geltona sausa žolė šnara po kojomis. Lygūs bukų kamienai stovi pakrypę į saulę, tarp jų ąžuolas, padengtas rūdžių suėstais lapais ir apkabinėtas tamsžalių gebenių girliandomis.

Šiltoje priešpavasario saulėje, prieš baltą kalnų grandinę, žiemiškas ąžuolas atrodo linksmas. Veltui stengiuosi įžvelgti jame pėdsakus to, ką ąžuoluose regėjo Coleridge’as:


The oak that in summer was sweet to hear
And rustled its leaves in the fall of the year
And whistled and roared in the winter alone – 5

Ir Słowackis:


Liść, co pozostał – zwiędły i zwalany –
Szumiał po drewie, jak krwawe łachmany.
Bez kształtu, spiekły, podarty, nieżywy,
Zimą i latem wisiał na konarze;
Kruk go się lękał, a jeleń pierzchliwy
Nigdy nie zasnął w tym krzemiennym jarze,
Bo z wiatrem liść ów łopotał starszliwy,
Jako szatańskie skrzydło, całe w żarze...6

Romantiškiems vaizdams prieštarauja patiklios amžinai žaliuojančios gebenės, besivejančios apie dangaus fone juodas šakas. Taigi yra tai, matyt, klasicistinis ąžuolas, bukolinis.

Pasak tradicijos, gebenės vejasi apie stipriausius medžius, kuriems lemta gyvuoti per amžius, vengdamos silpnų ir sutrūnijusių. Nematau jų ir ant netolimų bukų, kurių gyvenimas gerokai trumpesnis nei ąžuolo. Tai, matyt, nepriklauso nuo šviesos, nes abi medžių rūšys meta šešėlį lengvą, kaip sakydavo antikos ir baroko poetai, skyrę sunkų šešėlį nuo lengvo.

Po jų likusi medžių klasifikacija pagal šešėlį ir ošiamas pranašystes, daug amžių buvusi pramogos šaltiniu pėstiems ir raitiems keliautojams, tapo savotišku slaptu mokymu, kai net literatai liovėsi skaitę lotyniškus eilėraščius. Betgi vis sunkiau gauti pačius tų eilių tekstus. Nė vienas leidėjas po Teubnerio nesiėmė spausdinti taisyklingų, filologų parengtų tekstų. Iš dvikalbės "Collection Guillaume Budé" prekyboje beliko pavieniai tomai. Jau seniai nemačiau nė vieno naujo "Loeb’s Classical Library" tomo. Populiaresnių leidimų tekstai sudarkyti taip, kad per klaidas yra neįskaitomi. Kadangi trūksta mažiau žinomų klasikinių autorių raštų, jau kelios kartos niekas nebandė imtis naujos atrankos, atitinkančios mūsų šiandieninius interesus. Mokyklose nuo amžių skaitomi vis tie patys tekstai, parinkti pagal mūsų tolimų pirmtakų poreikius. Neseniai skaičiau lotynų kalbos dėstytojo atvirą laišką, maldaujantį pagaliau išbraukti iš mokyklinės programos jaunimą bukinančius lotyniškus skaitinius. Nesu tikras, ar pomėgis bukintis lotynų kalba išnyko galutinai. Kai prieš kelerius metus vokiečių leidėjas Haimeranas ėmėsi – griuvėsiuose, kuriais tada buvo virtęs Miuncheno centras – leisti lotynų autorius, jo knygos buvo taip greit išgraibstytos, kad nė vienas knygynas neįstengė man jų parūpinti. Užtat atrodo tikra, kad išsidalijusi sritimis, kurių muito mūrų knygos neįveikia, Vakarų Europa jau nebeįstengia perimti graikų ir romėnų palikimo, o ir juos pačius, tiesą sakant – neturėdama pakankamo poreikio – vis rečiau beprisimena.

Atstumti tą paveldą reiškia toli gražu ne iš jo išsivaduoti, bet gromuliuoti jį iš antrų ar trečių rankų, nepažįstant autentiškų pavyzdžių. Net ikonoklastai tik kartoja Herostrato gestą. Susivaidijęs su Marinetti, Papini paskelbė studiją, įrodančią, jog futurizmo pradininkų būta jau senovės Graikijoje.

Mūsų nihilizmo amžiuje sunkiai begirdime antikinėje poezijoje euforijos balsą, gimusį iš intymaus bendravimo su graikų vaizduotės pasauliu ir su Olimpo dievais. Kur kas aiškiau iš amžių glūdumos iki mūsų ataidi tragiški arba kartėlio kupini balsai. Pasistenkime į juos įsiklausyti. Dulcia non ferimus, suco renovemur amaro.7 Kai kurie iš jų atrodo pažįstami, ypač tie, kalbantys apie nesaugumą ir siauras ribas, kuriose plėtojasi rašytojo gyvenimas ir kūryba. Ąžuolas su klasikiniu vijokliu pakiša man mintį apie romėnų poetų, ieškančių cezarių ir jų favoritų paramos, gebenišką egzistenciją. Gausybė odžių, panegirikų, pagiriamųjų apostrofų ir aliuzijų į kaip tik valdžioje esančius bei pataikavimui prieinamus turtuolius – visada sustirusių, nemalonių paliesti – yra prirašyta romėnų poezijoje kaip šiandien po Stalino saule.

Net tokiame neoficialiame kūrinyje kaip Ovidijaus "Ars amandi" yra pataikūniška užuomina apie Augustą ir Julijų Cezarį, kurie poetų dėka gali džiaugtis ypatinga Veneros simpatija. Tačiau ir tai vis dėlto neišgelbėjo "Metamorfozių" autoriaus nuo tremties į vieną "tolimesnių" imperijos provincijų. Panegirikas rašė skeptikai, kaip Horacijus, ir net pačios cezarizmo aukos, kaip Vergilijus, kuris savo poetinę karjerą pradėjo būdamas išeivis, iš Mantujos išvarytas kariūnų, besidalijančių sklypus. Vien panegirikų neužteko įtakingoms protekcijoms įsigyti. Vienam ar kitam valdovui išgarbinti ir jo valdymą susieti su nutraukta tradicija buvo eiliuojamos oficialios poemos, pilietinio karo nugalėtojams pripaišančios legendinius protėvius. Į tas oficialias poemas poetai įpindavo – digresijose ir tarytum slapta – eilių, kurių šlovei buvo lemta pusantro tūkstančio metų pergyventi Romos imperiją. Iš Augusto laikų poetų Ovidijus, regis, bus mažiausiai paisęs savo režimo reikalavimų. Jo vaizduotės laisvė galbūt yra susijusi – nepriklausomai nuo tiesioginių nemalonės priežasčių – su jo mirtimi tremtyje.

Tie sunkūs aukso amžiaus šešėliai tampa suprantamesni, jei atsižvelgiame į anų laikų materialines realijas. Viskas vyko prieš išrandant spaudą, ir poetai turėjo kreiptis į savo publiką žodžiu, kol šlovė leisdavo įdarbinti kopistų. Vien imperatoriaus rūmai ir jų priestatai teikė publikos, lemiančios šlovę, bei globėjų, galinčių poetams suteikti laiko, būtino eilėms šlifuoti. Norėdamas įsiteikti tiems globėjams Stacijus aprašinėdavo jų rūmus, sodus ir net papūgas.

Nuošalyje stovi Marcialis, kuris nesusirado jokios aukštos protekcijos ir į imperatorių kreipiasi tik gindamas nuo cenzūros gniaužtų teisę juokauti: Innocuos censura potest permittere lusus.8 Jo juokai vis dėlto nėra visai nekalti: tai botago kirčiai, minios džiaugsmui dosnia ranka dalijami įvairiems žinomiems, bet mažiau įtakingiems asmenims. Neturėdamas mecenatų, ispanų poetas gyveno iš paskvilių meistro šlovės. Subtilūs eilėraščiai, išbarstyti jo raštuose tartum gėlės gyvatynuose, liudija, kad galbūt nepasirinko tokios karjeros savo noru.

Marcialis, kurio kartėlis atskyla nuo skaidrios Horacijaus ir Vergilijaus kūrybos, yra geriausias vadovas laisvųjų poetų, nesinaudojančių aukštomis protekcijomis, egzistencijos sąlygoms pažinti. Savo atsisveikinimo su Roma eilėraštyje – Iam parce lasso, Roma, gratulatori9 – rašo, jog, visą dieną žarstydamas komplimentus, maišydamasis liokajų ir skurdžių klientų minioje, įstengė uždirbti vos šimtą alavinių grašių, o cirko artistas Skorpus per valandą susižerdavo 15 maišų aukso. "Netrokštu daugiau jokių turtų, – rašo toliau, – nei sklypų Apulijoje ir Egipte, nei vynuogynų Kampanėje; norėčiau užmigti" (X, 74).

Reikia pridurti, kad Marcialis buvo kilęs iš geros ispanų šeimos, turėjo Romos pilietybę, patvirtintą dviejų imperatorių dekretais, o Romoje prasigyveno iki nuosavo namo ir priemiesčio vilos (IX, 97).

Iš jo paties žodžių sužinome, jog Marcialis buvo populiariausias tų laikų poetas, skaitomas net Britanijoje, kuri anuometiniame pasaulyje atitiko šiandieninę Albaniją ar Kurdistaną (XI, 3). "Bet kas iš to? – klausia jis. – Mano kapšui tai nė motais. Romėnai, – rašo, – vertina tik mirusius poetus: "Eneidos" autoriui gyvam esant, jie skaitė Enijų, o gyvą Ovidijų pažinojo viena Korina, kuriai rašė savo "Amores". Jei šlovė perkama mirtimi, tai aš į ją visai nesiveržiu" (V, 10). Pagaliau, palikdamas Romą, pilnas kartėlio rašo skaitytojams: "Neturiu su jumis nieko bendra" (XI, 2).

Kaip tik tuo metu regime, kaip poetų, palinkusių virš odžių cezariui ir sveikinimų trimalchionams, protuose gimsta nepaprastai didelė pagarba poeto reikšmei ir rangui; pagarba, kuriai – anuomet įsigalėjusiai visame Vakarų pasaulyje – buvo lemta išlikti beveik iki mūsų dienų. Toji pagarba, kaip galima spręsti iš Marcialio žodžių, visai nesirėmė anų laikų poetų visuomenine padėtimi nei tuo, kad jie atliko dekoratorių, dabinančių oficialiomis eilėraščių girliandomis imperatorių triumfo arkas ir rūmus, vaidmenį. Išdidžios strofos, kuriose aukso amžiaus poetai skelbia savo genijaus didybę ir kūrinių nemirtingumą, buvo mums perduotos tiksliai ir galima aiškiai suprasti jų mintį.

Visiems žinomame eilėraštyje "Exegi monumentum aere perennius" (Odės, III, 30) Horacijus aiškiai rašo, jog savo poetinę kūrybą laiko "aukštesne už piramides", nes dicar... princeps Aeolium carmen ad Italos deduxisse modos, tai reiškia: apie mane kalbės, kad pirmas įvedžiau į romėnų poeziją sapfinę strofą. Tą pačią mintį atrandame ir odėje Mecenatui (I, 1), kurioje poetas kalba apie išminčių laurus, išskyrusius jį iš visų ir įvedusius tarp dievų, kai mūzos suderino jo liutnę Lesbo tonais (Lesbo sala – Sapfo gimtinė).

Ne mažiau aiškiai kalba Marcialis, minėdamas eilių "šlifavimo" meną, kuris esąs vertingiausia dieviškosios Romos dovana, gelbstinti poetą nuo tingių Letos – užmaršties upės – vandenų (X, 2). "Laukinės figos šaknys, – rašo, – suaižė puošnų Mesalos mauzoliejaus marmurą, mulų varovas juokiasi iš dūlančių Pasieno Krispo antkapio žirgų, užtat jo eilių neišsivarys plėšikai, o amžių tėkmė suteiks joms tik didesnio spindesio".

Be jokio kuklumo vertindami savo eiles, Horacijus ir Marcialis – kad būtų trumpiau, čia praleidžiu kitus vadinamojo aukso amžiaus poetus – visiškai nesiremia savo kūriniuose liečiamomis temomis. Iš tiesų nei odės imperatoriui, nei Horacijaus draugams duodami patarimai, kad gertų vyną nemąstydami apie ateitį ir nesigėdytų meilės vergei, nei juo labiau "nepadorūs" Marcialio puslapiai neteikia pagrindo jų eiles kelti aukščiau už piramides.

Abu poetai išdidumo semiasi iš savo eilių formos tobulumo, iš savarankiškos žodžio magijos, siekiančios plačiau ir matuojamos kitais laiko vienetais nei imperatorių valdymas ir imperijų gyvavimas.

Lygiai taip viską suprato anuometiniai skaitytojai. Penkiolikos komitetas, rengęs naujojo Romos šimtmečio iškilmes, paprašė Horacijaus ta proga parašyti "Carmen saeculare" ne dėl nunc est bibendum10 ir odžių Augustui, bet dėl tobulo poetinio meistriškumo, kiekvienai temai suteikiančio monumentalias žodines formas ir vėlesnių kartų atmintyje įtvirtinančio net menkus įvykius.

Iš esmės eilėraščio tema ar pretekstas buvo šalutinis dalykas – tai leisdavo aukso amžiaus poetams, kai reikėdavo išsikovoti laiko ir sąlygas, būtinas kūriniams "šlifuoti", įpinti į savo giesmes pagyras ir šmeižtą kaip bereikšmį daiktą, nekenkiantį formos tobulumui.

Tobulai gražaus žodžio, atitrūkusio nuo visų kitų vertybių, kultas jiems buvo kažkas absoliutaus, kas deklasuoja kitų reikalų svarbą. Tarsi iš įžūlaus užsispyrimo poetai mesdavo savąjį neįkainojamą žodį į pagyromis tręštą dirvą, būdami tikri, jog net "nepadoriame puslapyje" nepraras nė trupučio savo šlifuoto spindesio. Tokia ex definitione absoliučiai gražių dalykų kaimynystė su dalykais, keliančiais gėdą ir sumišimą, primena kai kuriuos Tertuliano puslapius, ir ši sąsaja nėra atsitiktinė, nes čia susiduriame su kita versija to, ką Flaubert’as vadino la religion de la beauté, o Edmond’as de Goncourt’as – la religion littéraire.

Klaidinga būtų tokį mąstymą aiškinti vien tik aplinkybėmis, susiklosčiusiomis kuriantis Romos imperijai. Kad galėtume įvertinti visą tų laikų poetų laikysenos kraštutinumą, reikia ją palyginti su tuo pat metu artimoje Nerono rūmų aplinkoje parašytais Senekos puslapiais, kalbančiais apie garbę ir asmeninę nepriklausomybę – vienais gražiausių šia tema kada nors parašytų dalykų.

Romėnų autonomiško poezijos vertingumo samprata švietė keliasdešimčiai dvaro poetų kartų, suteikdama jiems asmeninės garbės ir jų pašaukimo savitumo iliuziją. Tas savitumas buvo, beje, visuotinai pripažįstamas. Petrarca, gyvenęs popiežiaus rūmuose Avinjone, vainikuojamas laurais ant Kapitolijaus kalvos buvo tik sonetų madonai Laurai autorius. Tos klasikinės tradicijos gyvybingumą ne tokiais senais laikais galėtų paliudyti kad ir sonetas carui Aleksandrui III, esantis J. M. de Hérédia rinkinyje "Les Trophées".

Gausu jos pėdsakų ir romantikų kūryboje, šiaip jau nepripažįstančioje klasikinių pavyzdžių ir semiančioje iš baroko tradicijos. Pirmojoje "Don Žuano" giesmėje Byronas, kreipdamasis į anglų poetus, susitaikiusius su gyvenimu ir politika, tiesiog klasikiniu būdu skiria:


You’re shabby fellows – true – but poets still
And duly seated on the immortal hill
.11

Po klasikiniu ąžuolu, išaugusiu buvusioje Romos provincijoje, man į galvą ateina klausimas, ar poetai, įvairiais laikais bandę išsiveržti iš magiško sąvokų, atitrūkusių nuo kitų žmonijos reikalų, rato, apskritai nėra pasmerkti nesėkmei. Jų nuomonė apie laikinuosius dalykus autoriteto taip ir neįgijo. Tiek šiandien, tiek Julijaus Cezario laikais nerimo dėl ateities akimirką tautos kreipiasi ne į šlovingus poetus, bet dažniausiai į pirmą pasitaikiusį kareivą.

Taip pat nėra aišku, ar rašytojo padėtis nuo Augusto laikų kaip nors esmingai pagerėjo. Net šiaip jau laisvose šalyse knygų produkcijos sąlygos apkrauna rašytoją sunkiomis prievolėmis – kad ir privalomu pataikavimu vis augančios skaitytojų minios skoniui. Miniõs, didžia dalimi sudarytos iš mažų nabuchodonosarų, kuriuos tik jų daugybė ir tarpusavio neapykanta sulaiko nuo kruvinų Nerono ir Kaligulos beprotysčių. Klausimas, ar tokios sąlygos yra priimtinos, tebelieka atviras. Nežinau, ar išeivijos rašytojai pakankamai vertina savo laukinę laisvę organizuotos visuomenės periferijoje.

Apie 1936-uosius kartą sutikau Julianą Tuwimą viename literatūros klube, kuriame kaip tik buvo kalbama apie rašytojo visuomeninę padėtį. Diskusijoje Tuwimas paprašė žodžio ir pasakė, jog tai, kas jį labiausiai atitolina nuo kitų ir suteikia išskirtinumo bei vienatvės pojūtį, yra jo unikalus poetinis amatas ir žodžio valdymo galia. Tą mintį pasakė rišliai ir aiškiai, kaip kalbama apie daiktus, tarytum savaime suprantamus. Anuomet mane nustebino jos klasikinis stilius ir artimumas Augusto laikams.

Daugeliui Tuwimo skaitytojų galbūt netikėta jo ištikimybė vienai labiausiai pribloškiančių klasikinių tradicijų aiškiau nušviečia jo sugrįžimą į Lenkiją ir prisitaikymą prie ten susiklosčiusių reikalavimų. Kiti nesiryžo rinktis tarp tylos ir odės imperatoriui. Atsitvėręs tikėjimu savo išskirtiniu pašaukimu, Tuwimas tokių abejonių neturėjo ir buvo tikras – kaip Horacijus – kad jo mūza, iš prigimties nepriklausoma nuo draudimų ir reikalavimų, galiojančių visiems kitiems žmonių reikalams, prasmuks pro cenzūros ir prievolių tinklą.

Svarstydamas asmeniškai, negaliu praleisti tos aplinkybės, jog Tuwimas grįžo iš emigracijos pas Lenkijoje likusius rašytojus, kad dalytųsi su jais jų likimu.

Galiausiai gali būti, kad remdamasis savo ilga literatūrine karjera, kupina įvairių įvykių, Tuwimas nebuvo linkęs pervertinti poeto atsakomybės už bendraamžius, atmindamas Marcialio žodžius, jog net pats šlovingiausias poetas yra žinomas mažiau nei lenktynių žirgas:


Notus gentibus ille Martialis
Et notus popullis – quid invidetis?
Non sum Abdreamone notior caballo
.12


1954


Iš: Jerzy Stempowski. Klimat życia i klimat literatury. T. 2. Warszawa: Czytelnik, 2001
Vertė Vaidas Šeferis


---------------------------------------------------------------


1 "Žvaigždė verkė rausvai tavo ausyse, / Begalybė ritosi baltai tau nuo kaklo ant strėnų, / Jūra rasojo rusvai prie raudonų tavo spenelių, / O Vyras apsipylė tamsiu krauju tau prie įsčių". Iš A. Rimbaud rinkinio "Le Cahier Verlaine".
2 O mane kvaili tėvai išmokė rašto (lot.).
3 Laisva citata iš Apreiškimo Jonui (Apr 3, 16).
4 Nuo didybės iki juokingumo ne daugiau nei žingsnis (pranc.). Napoleono žodžiai (vert.).
5 "Ąžuolas, vasarą mums glostęs klausą / Ir metams išeinant šlamėdavęs lapais / Švilpė ir kriokė žiemą vienas palikęs". S. T. Coleridge, "The Knigt’s tomb".
6 "Likusi lapija – suvytusi ir purvina – / Medyje ošė tartum kraujuoti skarmalai. / Beformė, perdžiūvusi, suplyšusi, negyva, / žiemą vasarą kabėjo ant kamieno; / Varnas jo vengė, o baugštus elnias / Niekad neužsnūdo toje titnago dauboje / Nes vėjyje šnarėjo toji baisi lapija, / tartum šėtono sparnas liepsnojantis..." J. Słowacki, "Beniowski", trečioji giesmė.
7 Saldumo nepakenčiame, atsigaivinkime karčiu gėrimu (lot.).
8 "Gali man leist cenzūra nekenksmingais juokeliais švaistytis", Epigramos, I, 4, 7. Vertė A. T. Veličkienė.
9 "Ak, pagailėki, Roma! Pavargau vaikščiot", Epigramos, X, 74, 1. Vertė A. T. Veličkienė.
10 "Dabar gerkim" – 37-osios Horacijaus odės pradžia.
11 "Jūs niekšai – tas tiesa – bet vis dėlto poetai / Ir teisėtai pakilote į amžinybės kalvą", Don Juan, "Dedication", VI, 7–8.
12 "Žinomas svetimšaliams ir romėnams: / Marcialis esu! Pavydit? Betgi / Aš garsesnis nesu už Andremoną", Epigramos, X, 9, 3–5. Vertė A. T. Veličkienė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


17691. nustebes ir susimastes apie nieka skaitytojas :-( 2004-06-06 14:25
Na, as suprantu, kad galima rasyti, visai nesiekiant ka nors pasakyti - sako, tai vadinama grafomanija. Bet kaip pavadinti nesulaikoma sieki ta "nieko" publikuoti?

17750. mąstančiam apie nieką skaitytojui2004-06-07 16:22
"Straipsnius reikia rašyti taip, kad aš suprasčiau", ar ne? Juk "jei aš nieko nerandu, vadinasi, ten nieko nėra"? Logiška?

17751. grąžinkit skaitytojui jo `pasipiktinimą` :-) 2004-06-07 16:27
Kol skaitytojas buvo `pasipiktinęs`, buvau jo anoniminė gerbėja. Bėda, pavasariop ėmė transformuotis į `susižavėjusį`, `susigėdusį`,etc....Pavasaris užtruko, ką?

17785. varna2004-06-07 21:22
Fantastiškas straipsnis. Nėra ne vieno Lietuvoje, kuris sugebėtų taip parašyti. O dar mažiau tokių, kurie jį perskaitę suprastų.

17795. Anjolė :-) 2004-06-07 23:26
Man irgi patiko, labai.

17806. tebepasipiktines skaitytojas :-( 2004-06-08 03:36
Galima, zinia, alpti, apie tai, kaip Lietuvoje niekas negali nei parasyti, nei suprasti. Gal tada grafomanijos apologetai galetu trumpai atpasakoti, kokia yra sios rasliavos ideja, ka, ju manymu, autorius norejo pranesti, ir butent kas juos siame opuse taip suzavejo?

17814. Arle2004-06-08 08:57
Straipsnis tikrai įdomus.

17864. Zioma to Varna2004-06-08 17:33
Seni, musu vis maziau ir maziau. O ju -- vis daugiau ir daugiau.

17898. pasipiktines skaitytojas :-) 2004-06-09 03:14
>Zioma

Dziaukis uz Lietuva :). Salis apsivalo nuo pigaus slamsto, bus vis sunkiau "prastumti" mesla uz mena ar knygini pseudoapsiskaityma uz tikra intelektulauma. Jevropa atejo, tarybukai - jei Muhammadas neina pas kalna, kalnas ateina pas Muhammada. Pamirsote, kad Lietuva yra ne vien tik geografine, bet ir kulturine savoka, kuri jums vieniems nepriklauso jokia isimtine teise.

17942. auzas :-) 2004-06-09 13:05
geras ir ilgas tekstas pasipiktinusiam - sena programos versija nebeatidaro naujasnes failu, su naujausia pateksi i bet kuri antikvariata kur liet. odes "nuslifuotos" iki j.stempowski aprasyto standarto ? straipsnis yra "seniausia" busimo reklaminio teksto gerai poezijai kaverversija

18020. eglegle2004-06-10 12:36
nuobodus

18034. zuzikas2004-06-10 14:06
Eglynas -- labai nuobodus prieskaledinis miszkas:)

18036. eglegle2004-06-10 14:29
miszko nesuklastosi

18058. Labai sugedes intelektualas2004-06-10 17:24
Pasipiktinusiam skaitytojui Nu ir is kur tu toks pasipiktines? Klausyk, tu gal nepirk Satenu, bo apmaudu man, kai geras laikrastis veltui prapuola. Sutaupysi 3 Lt, ikalsi uz juos alaus, ir imsi viska suprasti! O jei skaitai - tai skaityk, zalty, nesispjaudyk. Nes jei tokiame tekste nieko nematai, tai padoriam zmogui butu geda.

18061. pasipiktines skaitytojas :-( 2004-06-10 19:33
> labai sugedusiam

as ju ir neperku, ten, kur gyvenu, nera, tenka skaityt internete. Alaus taip pat beveik negeriu, nes nemegstu. O stai nuomone pareiksti, manau, galiu, lygiai kaip ir tamsta. Paziurek tamsta i 17806 ir papasakok mums, jei jau sitas be minties seselio ir uzuominos i prasme opusas taip patinka...

18115. Nu jau visai sugedes inteliuga2004-06-12 16:06
Istvermingajam pasipiktinusiam Ir as grafomanijos nemegstu. Tik apsirikai, apsirikai sikart. Pyksti? Tai neitikinsiu. Bet nuomone pareiksti, kai saka, galiu. Tas lenkas raso apie tai, kaip "veikia" literatura. Apie tai, kaip jauciamasi kasdien skaitant (ne spauda...). Tas lenkas kalba, kad gyventi yra liudna. (Paziurek 17864.) Sakau tau, pasipiktinusysis: tekstas net labai suprantamas, jeigu sugebi atskirti citatas ir aliuzijas, pasleptas jame. Tu ji perskaityk be pasipiktinimo. Tiek to. Uzuot aiskines, tariu - nepyk. Va, tiesiu tau virtualu alaus bokala. Isgersim uz kantrybe ir Satenus.

18140. Arle pasipiktinusiam skaitytojui2004-06-14 09:04
Ar tik ne pats su savim skirtingais vardais diskutuoji, skaitytojau? :)

29275. =]2005-01-28 11:32
ar yra kas nors gero apie roma laukiu tuoj pat atsakymo!!!=]

42164. x :-( 2005-09-14 18:05
apie ka cia pasakojimas?!

Rodoma versija 179 iš 203 
13:26:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba