ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-02-15 nr. 640

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Realybės riteris (30) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas ten, moters rankoje? (4) • CHARLES BAUDELAIRE. Vampyro metamorfozės (32) • -gb-. Androfagai ir lietuviai (27) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (12) (22) • ANTANAS SEREDA. Europa ir islamas (6) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (1) • Ispanų meilės laiškai (21) • BOHUMIL HRABAL. Pernelyg triukšminga vienatvė (4) • ALEKSANDR GENIS. Postmodernizmo spindesys ir skurdas (5) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Tas šilkografas šilkverpis Parulskis (7) • Apie Bretkūną, baltus Europoje ir iranėnų duoną (21) • RITA REPŠIENĖ. Kukli būties deklaracija (4) • ANDRIUS ŠIUŠA. Trumpas LT istorijos kursas juokdario akimis (4) •

Realybės riteris

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Roy Lichtenstein. Jokios vilties. 1963

Realybės riteris priklauso Realybės ordinui. Pasakojama, kad šis ordinas buvo įkurtas XX a. pabaigoje, kai visokios šmėklos, kadaise klaidžiojusios po Europą, paliko šitą nuobodžią, dėl telekomunikacijų perregimą, išgrynintą ir sterilią akvariumo erdvę, šitą panoptikumą, kuriame visi gali vieni kitus stebėti, ir spruko į tolimus, egzotiškus ir romantiškus kraštus, tarkime, kur nors į Kolumbijos ir Peru džiungles arba į Nepalo Himalajus. Tai buvo nekrofiliškas įvairių "mirčių", "saulėlydžių" ir "pabaigų" amžius: Dievo, religijos, ideologijos, Vakarų, subjekto, autoriaus, romano, filosofijos, šaltojo karo ir kartu – istorijos. Jei tikėtume vienu bepročiu, prieš šimtą metų po mūsų – dievažudžių – peiliais nukraujavo Dievas. Praėjus amžiui, kraujais plūdo pati būtis. Nepaisant aistringo Heideggerio kvietimo pakilti iš "būties užmaršties", būtis vis labiau panašėjo į išblyškusį lavoną, bekrauję mumiją, pamažu virsdama "tekstu", "simuliakru", "hipertikrove", "fantazmu" ir spinduliuodama liuminescencinį televizorių ir kompiuterių ekranų susvetimėjimo šaltį. Milijoniniai Bacho ir Schuberto įrašų tiražai, milijonai van Gogho ir Klimto reprodukcijų, stebuklingos lazdelės (televizijos nuotolinio valdymo pulto) suteikiama galimybė per kelias akimirkas apskrieti visą planetą, nardyti su rykliais prie Australijos koralinių rifų ir kopti į Everestą arba, pasivertus nematomu, stebėti kitų žmonių gyvenimus ir tautų likimus; elektroninis paštas, elektroninė knyga, elektroninė vyriausybė, paskaitos internetu, seksas telefonu, klonavimas ir lyties keitimas, silikoninės krūtys ir genetiškai modifikuotas maistas.

Tuo metu, kai stiklo karoliukų žaidimo asai ir kiti protingi vyrai bei protingos moterys rašė labai protingus tekstus apie "tekstus", "simuliakrus", "hipertikrovę", "fantazmus", masės "vartotojų" (ši sąvoka vis labiau stūmė šalin tokius senamadiškus apibūdinimus, kaip "tauta", "liaudis", netgi "gyventojai" ir "piliečiai") godžiai rijo "tekstu" virtusį pasaulį, tačiau rijo jį ne kaip Balzaco ir Dostojevskio romanus, bet kaip bulvarinius laikraščius, kurie peržiūrėti be sentimentų metami į šiukšlių dėžę kartu su panaudotais "Pampers" ir "Always", tuščiomis "Bonux" pakuotėmis ir tuščiais "Coca-Cola" buteliukais, tuščiomis "Colgate" ir "Palmolive" tūbelėmis. Užmetei akį ir išmetei. Užmetei akį ir išjungei. Ar gali tikėtis statistinio žiūrovo užuojautos ir atjautos iš televizoriaus ekrano į jį apeliuojantis (o tiksliau – jam rodomas, nes dažnai net nežino, kad yra rodomas, ir nenori būti rodomas), J. Baudrillard’o žodžiais tariant, "simuliakras": kenčiantis individas, tauta arba bet kuris kitas? Tačiau "simuliakras" reiškia netikrą, susimuliuotą kitą, "hipertikrovės" kitą. Ar jis vertas to, kad jam įsipareigotume? "Nebelieka scenos, net minimalios iliuzijos, padedančios įvykiams įgauti realumo, nebėra nei scenos, nei mentalinio ar politinio solidarumo – kas mums rūpi ta Čilė, Biafra, pabėgėlių plaustai, Bolonija ar Lenkija? Visa tai išnyksta televizoriaus ekrane" (J. Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija, Vilnius, Baltos lankos, 2002, p. 186–187). Kadangi viskas susimuliuota ir netikra, be skrupulų galima rinktis: verkti ar juoktis, ar tiesiog išjungti. Statistinį televizijos vartotoją kartais sugraudina Kolumbijoje ar Peru sukurtos "muilo operos", tačiau pranešimai apie marksistų teroristų aukas Peru arba apie kelis dešimtmečius Kolumbijoje vykstančio pilietinio karo metu išnaikintus ištisus kaimus paprastai nesukelia jokio vidinio emocinio atsako (daugumai tų eilinių vartotojų būtų keblu atsakyti į klausimą, kuriame žemyne tos dvi šalys yra – šiuo atžvilgiu mes nesame "prastesni" už prancūzus ir italus, kuriems žodis "Lietuva" ne kažin ką sako).

Nežinomi ir paslaptingi Realybės ordino įkūrėjai pasaulio nubūtinimui (o gal nubūtėjimui?) priešpriešino realybės principą, o ordino brolius ir seseris paskyrė būti būties žaizdų tvarstytojais. Stojantieji į ordiną duodavo įžadą savo egzistencija, visu savo gyvenimu uždengti būties žaizdų kiaurymes, iš kurių plūste plūdo būties kraujas. Niekas niekada nėra matęs šitos paslaptingos brolijos regulos, tačiau apie jos riterius sklinda įvairios kalbos, kurios, gali būti, nėra visai nevertos pasitikėjimo.

Pasakojama, kad, nepaisant visko (ir bet ko), kas vyksta pasaulyje, nepaisant sterilioje prekybos centrų, biurų, televizorių ir kompiuterių ekranų – šių metafizinių operacinių – erdvėje vykstančio už nuoširdumą ir natūralumą atsakingų būties organų pašalinimo, nepaisant akivaizdžios būties erozijos ir vis didėjančios tikroviškumo stokos, realybės riteris (savaime suprantama, juo gali būti ir ji) yra šventai įsitikinęs, kad visa tai, kas atsitinka pasaulyje ir pasauliui, yra nepaprastai ir negailestingai realu. Šiurkšti ir negailestinga realybė yra būties nukraujavimas bei kūno ir kraujo virtimas vaizdu televizoriaus ekrane arba iš radijo imtuvo sklindančiu garsu. Šiurkšti ir negailestinga realybė yra abejingumas į "hipertikrovę" ištremtam kitam. Neįstengusi įvykdyti savo didžiųjų religinių mokytojų priesakų ir neparodžiusi iš jos reikalaujamos meilės artimui žmonija, išsigandusi, kad "globaliniame kaime" "artimų" grėsmingai daugėja, ir siekdama išsisukti nuo sąžinės priekaištų, nesugebėjo atstumti piktojo burtininko peršamos pagalbos. Kaip pasakose žmonės ištremiami iš žmonių pasaulio į medžių, gyvūnų bei keistų jūros būtybių pasaulį, kaip princai paverčiami pabaisomis, o karalaitės – varlėmis, taip užkeiktas ir į "virtualią tikrovę" ištremtas artimo kūnas ir kraujas mums virto "simuliakru", kažkuo svetimu ir nesavu, kažkuo, kas egzistuoja toli už mūsų atsakomybės horizonto. Kas myli medžius? Nebent poetas. O kas pabučiuos varlę arba pamils pabaisą? Keistuolis? Nevisprotis? Iškrypėlis? Šiaip ar taip, šito daryti neprivalu.

Realybės riteris mano, kad privalu. Kaip ir kiti jo luomo atstovai, Cervanteso Liūdnojo Vaizdo riteris ir Kierkegaard’o tikėjimo riteris, kaip ir varlę į žmonas imantis karalaitis arba pas šlykščią pabaisą skubanti mergelė iš "Raudonosios gėlelės", realybės riteris įsipareigoja tam, kas, daugumos įsitikinimu, įsipareigojimo neverta. Jis neabejoja, kad solidarumas šiuolaikiniame pasaulyje įmanomas tik tuo atveju, jei pripažįstame, kad viskas (ir bet kas), kas atsitinka kitam, yra nepaprastai realu, net jei toji kito patirtis, psichologijos požiūriu, yra grynas fantazmas, iliuzija ir gydytinas nukrypimas, net jei tas kitas akivaizdžiai stokoja tikroviškumo ir žmogiškos būties, jei yra prasimanytas ir įsivaizduojamas kitas, "hipertikrovės" kitas, televizoriaus ekrano ir teksto kitas arba, kai kurių filosofų žodžiais tariant, "simuliakras". Medinė lėlė, aišku, nėra žmogus, tačiau Čaikovskio Spragtuko ir Stravinskio Petruškos kančia, lygiai kaip Wilde’o švininę širdį turinčio Laimingojo Princo bei alavinio kareivėlio iš Anderseno pasakos skausmas, yra nepaprastai realūs dalykai, kurie kasdien ištinka milijonus "tikrų", gyvų pasaulio žmonių iš kūno ir kraujo. Viskas, kas nutinka bet kuriam ir bet kokiam kitam, yra daugiau ar mažiau intensyvi realybė. "Simuliakras" – tiek iškilaus meistro kūrinys, tiek serijinės gamybos lėlė, prasto siaubo filmo arba "muilo operos" personažas – gali stokoti būties, bet nestokoja realybės. Sunaikinę lėlę, mes nepažeidžiame jokios konkrečios žmogiškos būties (nebent ta lėlė būtų kam nors ypač brangi arba praktikuotume juodąją magiją), tačiau sunaikinimo realybė anksčiau ar vėliau ištiks mus visus (bent jau mūsų fizinę būtį). Nelikdami abejingi per televizorių rodomai kančiai, mes galbūt nepalengviname žemynų ir vandenynų nuo mūsų atskirto kenčiančiojo skausmo (ypač jei pats kenčiantysis yra "tik" režisieriaus fantazijos kūrinys, gryna fikcija), tačiau patys užklupti kančios realybės mes galbūt negrūmosime dangui ir isteriškai nešūkalosime: "Kodėl tai turėjo atsitikti būtent man?!", "kuo aš blogesnis už kitus?!" ir pan. Tai jau buvo atsitikę kitam. "Liaukimės smurtavę prieš vaikus!" – stendais su tokiu užrašu Kaunas (nežinau, kaip kiti miestai) bando įveikti smurto šeimoje problemą. Prisipažinsiu, skeptiškai vertinu panašias vaizdinės agitacijos priemones (gal jos padeda per rinkimų kampaniją, bet ne kovojant su narkomanija, tabaku ir alkoholiu, nusikalstamumu ar nedrausmingais šunų šeimininkais), tačiau šioji man pasirodė labai simboliška. Šalia užrašo pavaizduotas žaislas, meškiukas su pusiau nutraukta letena. Lėlės taip pat kenčia. Nereikia juodosios magijos, kad suprastum, jog tarp sudarkytos lėlės ir sužaloto kūdikio yra ryšys. O kas, jei visa telekomunikacijų technologijų kuriama "hipertikrovė" su visais savo "simuliakrais" yra užkerėtas pasaulis, varlė, kuri prašosi pabučiuojama, pabaisa, kuri nori būti mylima?

Realybės riteris nėra Don Kichotas. Jis puikiai suvokia, kad tarp būties ir realybės yra skirtumas (deja, jis egzistuoja). Jis žino, kad vėjo malūnas yra tik vėjo malūnas, o vaizdas televizoriaus ekrane yra tik vaizdas, kuris neįpareigoja sviesti į televizorių rašalinę, kaip, pasakojama, padarė Lutheris, pamatęs (ačiū Dievui, dar ne televizoriuje) velnią. Jis žino, kad Dulsinėja yra tik paprasta kaimo mergina, ir nenori įlįsti į televizoriaus dėžę, kad gyventų filmo personažų ar reportažo dalyvių gyvenimą, tačiau jo atjauta elektromagnetinėmis bangomis skriejančiai kančiai (pirmiausia kančiai – šiuo atžvilgiu jis yra Schopenhauerio sekėjas ir truputį budistas) nenusileidžia Liūdnojo Vaizdo riterio kančiai ir meilei. Nors blaiviai ir skaidriai žino, kad jo mylimoji yra niekuo neypatinga kaimietė (neverta, daugumos nuomone, Cervanteso herojaus jai puoselėjamų jausmų), kad vėjo malūnas tikrai nėra vertas iečių laužymo (daugumos nuomone, Cervanteso herojaus puoselėjamas idealizmas ir taurūs jausmai yra pasenę ir atgyvenę dalykai), kad iš mirguliuojančio ekrano išnyrantys ir jame dingstantys žmonių, gyvūnų ir daiktų atvaizdai yra bekūniai ir bekraujai tikrovės "simuliakrai", realybės riteris solidarizuojasi su savo Liūdnojo Vaizdo broliu įsipareigodamas tam, kam, daugumos nuomone, įsipareigoti neverta – jis nesijaučia turįs teisę apriboti savo atsakomybę tuo, kas, daugumos įsitikinimu, yra "tikra": šeima, draugais, kiemu, miestu, geriausiu atveju – savo valstybe. Net "netikro", "išgalvoto", "susimuliuoto", tūkstančiais kilometrų nuo jo atskirto kito patirtis jam yra be galo reali. Kaip rodo mūsų amžiaus pradžia, nuo katastrofų filmų kūrėjų fantazijų iki tikrovės – tik vienas žingsnis. Tai nereiškia, kad fantazijos būtinai virsta tikrove. Tiesiog tiek "fantazijos", tiek "tikrovė", tiek "būtis", tiek "nebūtis", tiek "kūnas ir kraujas", tiek "simuliakras" yra Realybės manifestacijos. "Simuliakro" kančia yra ne mažiau reali už "kūno ir kraujo" kančią (anot Baudrillard’o, žmogaus klonas būtų tobulas simuliakras; bet ar jam būtų svetima kančia?).

Užkeikta ir į siaubo bei katastrofų filmus ištremta kančios tikrovė nenustojo būti realybe. Užkeikimas dingo (deja!) tą Rugsėjo 11-osios rytą. Tačiau labai daug kur jis (deja?!) tebegalioja. Nepatogus, biurgerišką ramybę trikdantis kitas (krikščionybės terminologija, artimas; kaimynas "globaliniame kaime") paliekamas ne-žmogiškoje, ne kūno ir kraujo tikrovėje, užburtame hiperpasaulyje, "virtualioje" realybėje, kur stebuklingos lazdelės (nuotolinio valdymo pulto) mostu gali būti tiesiog sunaikintas. Kas mums rūpi ta Čilė, Biafra? Kas mums rūpi ta Čečėnija, Balkanai, Afganistanas? Varlės kvaksėjimas kūdroje. Tegu ji ir pasilieka varlių pasaulyje. Kad užburta princesė sugrįžtų į žmogišką tikrovę, reikia pabučiuoti varlę. Fui! Be to, žmogus reikalauja dėmesio ir įsipareigojimo. O varlė ne. Geriau tegu lieka kūdroje.

Pagarba nežinomybei, atvirumas ateičiai, pasirengimas priimti jos iššūkius ir nepasitikėjimas prognozėmis yra tai, dėl ko realybės riteris sutaria su savo kolega tikėjimo riteriu. Jiems abiem niekuo nedrumsčiama, savimi pasitikinti miesčionio egzistencija atrodo nepriimtina, o įžūlus tvirtinimas, esą "žmogus yra savo likimo kalvis", ir įsitikinimas, kad žmogaus galimybės kurti savo ateitį yra kone beribės – mažų mažiausiai naivūs. Pasaulyje vyksta nenuspėjami, keisti, absurdiški ir kvaili dalykai, prieš kuriuos bejėgė tiek klasikinė logika, tiek tikimybių teorija. Į dešimtą dešimtį įkopusiam seniui ir jo nevaisingai žmonai gimsta sūnus, o jūs pats, niekada gyvenime nerūkęs, staiga susergate plaučių vėžiu. Padėtį komplikuoja tai, kad, atėjus laikui, iš Abraomo reikalaujama paaukoti Izaoką ir, negana to, aukos reikalauja pats vaiką pažadėjęs ir viltį suteikęs Dievas, o jūsų visą gyvenimą it garvežys dūmijusio kaimyno plaučiai švarūs tartum kūdikio. Tas Dievas, beje, netrukus persigalvoja ir vietoj berniuko pasitenkina avinu, o jūsų mažametei dukrelei nustatoma sunki, itin reta liga, kuria susirgti galimybė yra viena iš milijono. Filosofai graikai ir pasaulio viešpačiai romėnai įtiki, kad nukryžiuotas Galilėjos žydas (kažkoks barbaras iš imperijos užkampio) yra pasaulio Gelbėtojas, o rėžtukais apsiginklavę fanatikai nukreipia lėktuvus į pasaulio galios centre stovinčius dangoraižius ir į galingiausios pasaulyje karo ministerijos pastatą. Pasaulyje vyksta keisti, neįtikėtini, nuostabūs ir bauginantys dalykai, o tikėjimo ir realybės riterių sielos yra tos pasaulio vietos, kuriose pasaulis yra atviriausias savo nenuspėjamumui, kuriose šviesioji ir tamsioji gyvenimo pusės labiausiai pripažįsta viena kitos teisę egzistuoti. Tačiau, priešingai nei išdidus Kierkegaard’o herojus, rūsčioje vienatvėje pavydžiai saugojantis individualizmo pilį ir niekam negalintis komunikuoti savo be galo savitos patirties, realybės riteris yra atviras begalinei patirčių įvairovei ir jau vien tai, kad kažkas kažkam atsitiko, įpareigoja jį ne protestui ą la Jobas, kai tas "kažkas" ištiks jį patį, bet priešingai – kito (net "išgalvoto", "virtualaus", "simuliakro") patirtis jam yra tarytum jo Širdies damos prisilietimas, gestas ar žvilgsnis, kuris nebūtinai patenkina lūkesčius, tačiau būtinai yra skirtas jam, ištikimam ir savo mylimosios kaprizus toleruojančiam adresatui.

Realybė yra šio riterio Širdies dama. Vakarinė žvaigždė, aksominiame vasaros danguje besileidžianti į snaudžiančią jūrą – diadema jos plaukuose, spindinti milijonams, – ženklina jam jo priklausomybę Realybės karalystei, milijonų, šią akimirką stebinčių žvaigždę, karalystei. Bendras regėjimas padaro tuos milijonus jo broliais ir seserimis. Bet tai nėra palaimingas regėjimas, visio beatifica. Palaimos nėra, nes yra negailestingas, it peilio ašmenys skausmą gimdantis žinojimas, kad Vakarinė šviečia ne tik įsimylėjėliams, ne tik kopose besimylinčiai romantiškai porelei, bet ir kruvinam darbui besirengiančiam samdomam žudikui, ir nieko nenutuokiančiai jo aukai. Jos šviesa lanko ne tik svajonių ir ateities vilčių sklidinus namus – ji įkyriai braunasi pro grotuotą nuteistojo mirti kameros langą ir langus palatų, tapusių paskutine nepagydomai sergančiųjų kančių prieglauda. Gal šią akimirką ją mato prievartaujama moteris ir kilpą neriantis savižudis. Tam, kuris tai įsisąmonina, kuris suvokia, kaip tas pats neutralus objektas gali būti skausmingai skirtingai matomas, tragiškai skirtingai patiriamas ir išgyvenamas, tam skirtumas tarp "tikros" ir "virtualios" realybės pasirodys apgailėtinai menkas. Realūs skirtumai yra tarp kančios ir laimės, meilės ir neapykantos, skausmo ir malonumo, prasmės ir neprasmės, o ne tarp "tikro" gyvenimo ir gyvenimo televizoriaus ekrane (aišku, čia turimas omeny ne banalus sąmoningas dezinformacijos atvejis). Yra tiesiog Realybė, tik dažnai užburta ir nustumta į "virtualų" "simuliakrų" pasaulį. Bet ar išdrįs kas laiduoti, kad kerai neišnyks tada, kai mažiausiai to laukiame? Vienoje iš "Helovino" serijų žudikas pradeda siautėti kino teatre per filmo su tokiu pačiu pavadinimu premjerą. Jau užsiminėme apie Rugsėjo 11-ąją ir katastrofų filmų kūrėjų vaizduotę. Yra tiesiog Realybė.

Aišku, mūsų riterio išrinktoji mėgsta vaidinti ir apsimetinėti. Galų gale, kas yra pats turnyras, jei ne vaidinimas ir žaidimas, tiesa, pavojingas, bet vis dėlto žaidimas? Jis įsitraukia į žaidimą, į tą karo simuliaciją, kurioje smūgiai, lūžę šonkauliai ir net mirtys yra labai tikroviški, visai kaip tikrame kare. Jis, be abejo, žino, kad žaviosios moters šypsena, juokas, jos gestai ir mimika dažnai būna suvaidinti, susimuliuoti, visai kaip iš televizoriaus ekrano žvelgiančių kino "žvaigždžių" ir gražuolių "Mis pasaulis" rinkimuose. Nenuoširdumas, apsimetinėjimas, noras įtikti ir patikti bei duoklės atidavimas visuomenėje priimtoms gero elgesio taisyklėms yra realybė. Būti ar atrodyti? Ir viena, ir kita yra Realybė. Riteris žino, kad ir nenuoširdumui, ir simuliacijai verta parodyti dėmesį. Gal tada smarkiau ims plakti mylima širdis, užvirs kraujas ir jos skruostus užlies švelnus raudonis, to tikrai neįmanoma suvaidinti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


832. xX2003-02-14 23:53
Kažkas iš fizikų pasakė, kad tikrovė pasidaro lengviau suprantama ir gamtos dėsniai supaprastėja, jei tą tikrovę patalpintume ne į keturmatį erdvėlaikį, bet į dar aukštesnės dimensijos erdvę. Todėl ir sakau - simuliuokime/imituokime karą su galimomis pasekmėmis, kad galėtume jo išvengti realiame pasaulyje.
Karlas Popperis (1902 - 1994) bent jau mane įtikino, kad yra trys pasauliai: Pirmasis - fizinių daiktų ir procesų (visokie elektronai, kvarkai, jėgos tarp dalelių); antrasis - subjektyvi žmogaus patirtis; trečiasis - kultūra ir žinios. Jei tik viename iš jų apsigyvensi, tai tampi plokščias. Autorius tai ir siūlo padaryti. Ir dar daugiau. Jis mano, kad tai, kas buvo prieš 10 metų ir apie ką šiandien kalbėti yra blogo tono požymis, gali būti po 100 metų. Tiesinis ekstrapoliavimas, ir silpnokas. Jokios vilties...

836. j.2003-02-15 12:14
"Tai, ką kritikuoji, toks ir esi?" Saiko stoka.

842. Duobė2003-02-15 20:49
xX-ui fizinių daiktų kultūra,procesų žinios,tai tampi "Saiko stoka". ačiu.

846. raseiva2003-02-16 07:37
yra ir ketvirtosios dimensijos pasaulis, vakuumas, kuriame pirmasai komentatorius `objektyviai` pluduriuoja

849. xX2003-02-16 11:43
Jei tai būtų akademinis rašinys, sakyčiau, kad autoriui reiktų pačiam susigaudyti savo mintyse. Atskiri sakiniai ir pastraipos yra nuostabiai parašytos, tačiau visuma... Pažiūrėkim į paskutines dvi pastraipas. Vienoj teigiama "Realybė yra šio riterio Širdies dama." Kitoje: "Aišku, mūsų riterio išrinktoji [Realybė] mėgsta vaidinti ir apsimetinėti." Autorius yra visai arti naujos įžvalgos, tačiau trūksta žinių apie tai, kas vyksta dabartiniame moksle.

Tačiau tai nėra akademinis straipsnis, ir objektyvus plūduriavimas vakuume yra ne tik pateisinamas, bet ir sveikintinas. Paskaitai ir išmeti į šiukšlių dėžę. Vienkartinė nosinaitė.


860. j.2003-02-17 12:17
Ir niekaip nesuprasiu, kodėl A.M. "puola" Coca-Cola... Juk taip skanu! (Skaniau už Libella, Pepsi ir kisielių - visiškai rimtai.) Dėl Pampers, Always, Bonux etc.: sutinku.

862. V.V.2003-02-17 12:35
Ieškant vien tiktai klaidų, bet ką galima paversti vienkartine nosinaite, autoriaus kritikai nėra ,, realybės riteriai", priklauso realistams, kurių dabar aiškus perviršis.

864. j.2003-02-17 12:52
V.V., autoriaus kritikų kritika, ieškant vien tik autoriaus kritikų "klaidų", parodo ...tą patį. Iš esmės, sutinku su Jūsų nuomone: reikia matyti visumą:) Tad pritariu xX-ui, kad atskiros kūrinio dalys yra nuostabios.

867. j.2003-02-17 13:21
"Nenuoširdumas, apsimetinėjimas, noras įtikti ir patikti bei duoklės atidavimas visuomenėje priimtoms gero elgesio taisyklėms yra realybė. Būti ar atrodyti? Ir viena, ir kita yra Realybė." Šiuos sakinius, manyčiau, galima būtų laikyti tiesiog puikiais, jeigu nesuteiktume žodžiui "Realybė" išskirtinio "hipertikrovės" statuso. Visais laikais visose visuomenėse "Ir viena, ir kita" buvo "Realybė". MEDIA revoliucija kažin ar sukėlė "tikrovės" revoliuciją; kiekybiniai pokyčiai - gal dažniau ne į gera - štai kas svarbu. Noras įžvelgti revoliucijas, kur jų nėra, manau, iškreipia problemos supratimą. Viliuosi, ši kukli kritika bus priimta pozityviai. Sėkmės autoriui.

869. xX2003-02-17 14:50
Gerb. j., autorius puola ne Coca-Colą, bet tuščius Coca-Cola buteliukus. Puola juos kaip kažkada patirto dangiško malonumo liekanas, neištrinamą susilietimo su dieviškąja transcendencija pėdsaką. Be to, buteliukas primena moters iščias, kurių tuštumas simbolizuoja mirusius tikrosios žmogiškosios būties netikrus lūkesčius. Ir t.t. ir pan.

870. xX2003-02-17 15:05
P.S. Pamiršau pridurti, kad man kisielius geriau. Ypač vyšnių, karštas, garuojantis, realus. Nes nuo vaikystės jį geriu. Kaime apie Coca-Cola niekas nešnekėjo, matyt buvo nepadoru, reklama irgi mūsų ten nepasiekė, nepilnavertė aplinka stipriai paveikė mano skonį. Taigi, dėl to man kisielis geriau. Mano sūnui - Coca-Cola, dukrai - Brita filtrais išvalytas čiaupo vanduo, šuniukui - nefiltruotas vandu. Žiūriu į tai tolerantiškai, visi esame sveiki, tikrovę suvokiame tokią, kokia aprašyta fizikos vadovėliuose.

883. br :-) 2003-02-17 21:43
Turbūt autorius yra sodeikininkas.

885. Studentas :-) 2003-02-18 00:09
Atsiprašau! T.Sodeika greičiau jau yra Tikėjimo Riteris.

902. trolis mumis2003-02-18 14:44
Nesistebiu, kad Šatėnai publikuoja grafomaniškus tekstus,- čia tokia tradicija. Stebėtina, kad Šatėnų paraštėje dar susirenka tiek protinguolių, pasiruošusių aptarti kad ir devintą - jau visiškai pavandenijusį, sklandų ir koktų - kisieliuką nuo mūsų draugo Baudrillardo. Gal jau pamirškim tuos išsunktus prancūzų šestedesiatnikus? Kiek galima...

907. maumas2003-02-18 16:16
jo troli mumi cia tai gerai pasisakei, geriau persimeskim ant Deleuze`o ir kitu shiziku, gal tada taip rimtai visko i galva neimsim ir belix tiketis, kad taip kaip jis gyvenimo neuzbaigsim...

913. Kas ten, uz 4-tos dimensijos?2003-02-18 21:49
Kodel mes negalime daugiamacio pasaulio pamatyti? Ar todel, kad ziurime zinoma kryptimi, ar todel, kad mastome senomis mintimis, ar todel, kad netikime, jog jis yra, ir visai ne taskelis, o didziulis, lieciantis mus is visu pusiu?

923. xX2003-02-19 08:45
Kodėl negalime pamatyti daugiamačio pasaulio? Jei grynai fiziologiškai pažiūrėti į šį riebrovinį klausimą, tai todėl, kad regime ne akimis, o kažkokiomis smegenų ir smegenėlių dalimis (kai kas sako, kad inkstais, -gb- įrodinėja, kad plaučiais per dūmus), ir matome tai, ką norime matyti. Daug gyvūnų turi akis, ir geresnes už mus, bet kas iš to? Vargšai, jie mato neteisingai. Todėl ir gyvena realybėje, nepasikelia į kitokias dimensijas, nesvajoja, apsigyvena tuščiuose Coca-Cola buteliukuose arba šalia jų...

932. Lorca2003-02-19 11:38
Kažkoks marazmas,šiandien visą naktį sapnavau xX nick`ą:))

936. xX2003-02-19 14:43
Lorcai O kaip tas nickas elgėsi, sakyk? Nepriekabiavo? Šv. Augistinas yra tokį klausimą viešai iškėlęs: "Ar sapne galiu būti nuodėmingas?". Matyt, klausimėlis kilo ne bereikalo, šventajam tai labai aktualu. Lorca, tu tikriausiai ne šventoji?

937. Gera puse2003-02-19 14:49
Nuomoniu skirtumas S`Atenuose apie busenas, apie pacias nuomones, keliaujant "kazkur" yra visgi sioks toks variklis ir turi gera puse: padeda atsibusti is sapno.

939. Lorca2003-02-19 16:41
to xX Panašu,kad sapne šventoji buvau,nes kažkam aiškinausi dėl neištikimybės su nick`u xX...:))) O jeigu tiesą pasakius,tai juk nė karto nebendravom:))) Regimoji atmintis pakišo koją:))

943. miau miau>maumui2003-02-19 18:57
maume, nebūk mū mū. G.D. - taip pat šestedesiatnikas. Be to, apie šizus tik rašė, nors pats nebuvo šiziko regėjęs. Čia jo žodžiai. Ir gyvenimą užbaigė puikiai. Lengvai išskrido. O pats VISKO į galvą neimki- atsirink...

945. Apsimetėlis xX2003-02-19 21:03
Įdomu, kaip patikrinti, ar xX yra jis, o Lorca - ji? Dėl savo lyties ir tikrumo aš pats kartais suabejoju. Ir iš viso - kaip galima tapti Realybės Riteriu, jei šiose diskusijų erdvėse realybė prasideda ir baigiasi elektronų patrankos paleistu elektronų srautu į pikseliukų-prizmelių paviršių. NORIU BŪTI RITERIU ČIA, NEIŠEIDAMAS IŠ ŠATĖNŲ PUSLAPIO!!! Parodykit man Širdies Damą!!!

946. Identitetas ekrane2003-02-19 21:37
xX ne apsimetelis, ir jo komentarai vieni idomiausiu. Butu gerai, kad interneto mini dvikovos isliktu riteriskoms. Apie "Sirdies dama" S`A. puslapyje raso Sigitas Geda, tik nezinau ar tiks.

947. Lorca Apsimetėliui xX2003-02-19 22:21
Širdies damą reikia pačiam susirasti.Argi TIKRAS RITERIS pasitikėtų pašaliečių rekomendacijomis?O ir Širdies dama - kiekvienam skirtinga reikalinga:)Net ir elektroninės nerealybės erdvėje ieškome kam pasakyti mielą žodį:) Ji:)

950. xX2003-02-19 23:26
Tokia ta ir realybė. Ir Kolumbas, sako, per klaidą Ameriką atrado. Plaukė tai į Indiją žmogus, tik tiesesnį kelią pasirinko. Ir įvyko klaida... Tai čia ir pasipainiojo jam ta Širdies Dama, mėgstanti vaidinti ir apsimetinėti. Idant Realybės Riteris padarytų atradimą? Todėl ir sakau - simuliuokim/imituokim. Kad tik būtų ką.

973. Vėmalinis2003-02-21 10:55
Gerb. xX, žmogų kuris jus taip negražiai apgavo dėl dėsnių perkėlimo i Minkovskio erdvę tikrai neverta vadinti fiziku. Greičiau filosofu, neturinčio nei menkiausio supratimo kam ir kodė reikalinga erdėlaikinė samprata.

9564. hfrg :-) 2003-11-25 19:56
nieko straipsnis man patiko

Rodoma versija 180 iš 204 
13:26:16 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba