Pinokis

Darius Girčys. Berlyno kiemai. 2003

Kai pasiteiravau, kas čia vyksta, mano bendradarbis Karlas Haincas bejėgiškai kilstelėjo pečius, bandydamas sukti į šalį nuo nemalonios temos. Skėstelėjo rankomis lyg prisiimdamas kaltę už tai, kad dėl nesuprantamos priežasties koridoriuje susimušė tarnautojai Z. ir O. Vienam iš nosies trykšta kraujas. Besistumdant iš kišenių byra smulkūs pinigai ir grindys cypčioja lyg per krepšinio rungtynes. Aplink tirštėja klegesys, tuoj pietų pertrauka, trinkčioja durys, žvalgomasi per petį. Nejau nebuvo galima žmoniškai susitarti, susikūprino atsistojęs šalia lango Haincas. Buhalterė perspėjo kviesianti policiją ir piktinosi, kad tokiems valstybinėje įstaigoje ne vieta. Saulė, smarkiai žvilgtelėjusi pro stiklus, dulkėtu spinduliu apšvietė kelias parketo lenteles ir pasislėpė už satelitinės lėkštės, įmontuotos balkone. Stovint priešais tai priminė užtemimo modelį besidomintiems astronomija. Procesas trunka apie tris minutes. Gamta nuščiūva, aptvaruose žviegia paršai, blaškosi raguočiai. Dabar tai jau pasmaugs vienas kitą, lyg per tvankų miegą suspiegė atbėgusi sekretorė. Ją, girdi, jau pykina nuo tokio vaizdo. Haincui suspaudė krūtinę ir jis atvėrė langą į gilų įstaigos kiemą. Žaislinė paštininko figūrėlė nulipo nuo dviračio, užsisegė viršutinę uniformos sagą, patikrino adresus ant vokų. Pažvelgus iš kito taško, juk net nuošaliausiam kosmoso kampelyje įsiutusi ląstelė puola kitą, galbūt net daug naudingesnę savo reikšme. Kiekvieną sekundę urgzdami išsišiepia įvairių gyvybės formų nasrai. O iš jų (sekundžių) susideda ištisi šviesmečiai, skiriantys mūsų darbovietę nuo kitų galaktikų.

Grįžkim, kur pradėjom. Vienas sunkesnių dalykų šiame pasaulyje yra apsimesti, kad nesupratai, nors esi supratęs iš karto, mąstė žiūrėdamas sau po kojom Haincas. Būdamas vaikas, pavydėjau vyresniam broliui kišeninio peilio, o brolis lengvais niuksais pavydėjo man motinos dėmesio. Vien pagalvojus apie tai apima kažkoks bejėgiškas silpnumas. Kai iš jo tą peilį mokykloje atėmė, o motina ištekėjo antrą kartą, mūsų santykiai pagerėjo. Dviese nekentėm patėvio, jo stiprių, kapotų mūrininko pirštų, vienodai greitai iki baltumo sukančių mūsų atlėpusias ausis ir naktį už plonytės fanerinės pertvaros lukštenančių motiną iš flanelinės pižamos.

Atsisekit apykaklę, atrodot labai išbalęs, Haincai, pamatė tiesiai prieš save judant pūkuotas sekretorės lūpas. Gal norėtumėt atsisėsti?

Z. ir O. buvo panašaus ūgio. Juos, beje, kartais net supainiodavo valgykloje. Baltmarškiniai, plinkantys šviesiais lizdais, nunėrę galvas į lėkštes, pietaudavo dažniausiai kartu. Daugybę metų be paaukštinimo už popierių kaugėmis apkrautų vienas prieš kitą stovinčių stalų. Ilgainiui pro juos praeidavo kaip pro apdulkėjusias spintas su klientų duomenimis segtuvuose. Duomenys, beje, laikui bėgant atnaujinami. Darbuotojų veidai pakeičiami kitais, daug žadančiais, dirbančiais pagal sutartį. Naujieji veidai yra pabrėžtinai mandagūs, garsiai kuria komercinius planus ir ruošiasi savaitgaliui į gamtą. Įdomu, ko jie griebtųsi, jeigu juos paverstų nematomais ir verstų plušti už grašius ne sau ir dar po aštuonias valandas kasdien? Guostų besimuistantį protą didėjančiomis alkoholio dozėmis? Greičiausiai. Apkrovę palengva tyžtantį kūną atsitiktiniu seksu, graibytų ranka po lova nukritusio, paglamžyto cigarečių pakelio, paskui stebeilytųsi į gelstančias lubas bereikšmiu žvilgsniu.

Sutinku, reikia valdyti temą, maža to, gvildenant ją mėgautis. Panašiai kaip ir su melu – norint įtikinti reikia pačiam tikėti. Priešpiet suskambėjo vietinis telefonas. Pakėlė O. Tarnautoja A. dalykišku tonu teiravosi Z. Norėjo kažką perrūšiuoti archyve. Todėl Z. atsistojo, patiesino ant atkaltės pakabinto švarko pečius ir išėjo. Pakėlus akis nuo klaviatūros, ne Apolonas, veikiau tunkantis Satyras, pirmadieniais lengvai dvelkiantis pagiriomis ir skutimosi losjonu. Užtrenkęs archyvo duris iš vidaus, krenkštelėjo, lyg norėdamas ką pasakyti, ir sustingo. Tuo metu jo ranka nedvejojo: skverbėsi po iškvėpintais drabužiais, lėtai žiedu apvažiavusi krūtinę, lengvai įveikdama nedideles kliūtis, nuslydo žemyn šiltu pilvu. Ji smaigstė jį akių durtuvais, čia meluoti nebereikėjo, o paskui jis, tęsdamas tylą rudomis veršio akimis, ėmė ir neapsikentęs bedė visai kuo kitu. Kniaukė dviese lyg apsėsti, neblogai girdėjosi už sienos esančioje buhalterijoje, o koridoriuje skleidžiami garsai maišėsi su gatvės triukšmu.

Atsimenat, Odisėjas vaško gumulais užkimšo bendražygiams ausis ir liepė jį pririšti prie stiebo? Ir tai tik dėl kelių sirenų, dainuojančių kažkokiame ES užutėkyje! Galvojant apie jų šliužiai stangrius kūnus net ratilai vandenyje atrodo ne tokie jau nekalti. Gilesni įbrėžimai ant alkūnėmis šveičiamų stalų irgi verčia mąstyti vaizdais apie dvejopą daiktų paskirtį valstybinėse įstaigose.

Sukišęs rankas į kišenes, Z. spokso į rudenėjantį dangų vyrų tualeto lange. Pilka valktis, o ties nugeltusiais rėmais vangiai plūduriuoja debesų putelės. Atrodo, lyg Z. pats pėdintų ratu aplink save. Stabtelti priverčia už sienelės šniokščiantis krioklys. Skambteli diržo sagtis. Stumtelėjęs duris pilvu iš kabinos išsirioglina O. Panašiai į areną žengia nuvargęs dramblys. Z. stovi lyg užspeistas į kampą klounas burokiniais žandais ir kiek užsikirsdamas siūlo drambliui eiti kartu į futbolo rungtynes. Tuoj, girdi, baigsis darbo laikas, avietiniame kumštyje styro du bilietai į Dortmundo "Borussia" susitikimą su "Hertha BSC". O. nutvilko mintis, kad neįvertino žmogaus, visai be reikalo jam ką tik talžė paslėpsnius, baksnodamas mėsingu keliu į trapius šonkaulius. Šlykščiai gėda, tiesiog nepatogu. Tampydamas auką už alkūnės siūlo išgerti ir užmiršti asmeniškumus. Reikalą abu baigs po kelių valandų prie nusekusių viskio stiklų. Juk iš prigimties mes žmonės! Kumščiu į tarpus tarp sakinių trinkčiojamas stalas. Balsams pritaria pergalingas ventiliatoriaus burzgimas. Sėdima desantininkų lėktuvo pilve, skrodžiamas priešiško dangaus juodumas. Įjungtas autopilotas, aukštis kažkodėl krenta. Oro duobės blogai atsiliepia virškinimui, gniaužia kvapą, be to, mėsa buvo rieboka. Susivėlusi Z. galva svyra žandu į salotomis pakreiktą dubenį ir kiek primena Holoferną. Šalia rymo vidutinio dydžio kumštis, įsikibęs riebaluotą šakutę su kopūstais tarpdančiuose. O. įsistebeilija primerktomis akimis į rankinį laikrodį ir primena nuosprendį sugalvojusią Juditą. Gal jau geriau draugas vestų tikrą draugą, bet lankytųsi pas moteris, ką? Dabar pilotas keičia vairalazde kursą, krentam visu svoriu atgal. Mūsų lėktuvas tiesiog trumpam pasimetė tirštame rūke. Paskui išsiplėšė iš tamsaus debesies ir kiek pakrypęs nuskriejo virš smaragdinių kalvų, supančių miesto stadioną.

Darius Girčys. Berlyno kiemai. 2003

Kitą dieną Haincas įėjo į mūsų skyrių ir keistai šyptelėjęs pasakė, kad kai kuriuos darbus teks atidėti vėlesniam laikui. Jis turėjo omeny pagalbines archyvo patalpas, ten kažkas vėl iš vidaus užsirakino ir nekreipė dėmesio į beldimą. Haincas priminė vaiką, kurio akivaizdoje burnoti buvo stačiai nepadoru, lyg viešai apžiūrinėtume savo smunkančius sėdmenis arba geibias patrankas prekybos centre. Šleikštu net ir pagalvoti. Verčiau įsivaizduoti šviesiaplaukį berniuką, kurį paėmę už rankos katalikai tėvai su ašaromis akyse lėtai veda prie Pirmos komunijos. Galbūt todėl Haincui patikėdavo įteikti gėlių visų gimtadienių progomis. Vaizdas vertas preliudo vargonams. Jeigu nešite žvakę kartu su iškilminga procesija, suims graudulys.

Automobilį Haincas vairavo atsargiai, dėl nedidelio ūgio sėdėdamas ant pagalvėlės, kiek labiau iškėlęs galvą virš prietaisų skydelio nei kiti. Prasižengė vieną sykį, kai skubėjome į gamybinių organizacijų konferenciją Helmstete. Vėlavome dėl grūsties plentuose. Haincas garsiai išgyveno, juk dažniausiai ateidavo į darbą vienas pirmųjų. Įvažiuodamas į miestelį, kaip nustatė sustabdęs pareigūnas, viršijo penkiais kilometrais leistiną greitį ir tai dabar jam kainuosią. Haincas siekė piniginės, tačiau paskutinę sekundę ranka apsigalvojo ir neryžtingai palietė šalia stovinčio policininko rimbą. Jūs kaaaa... suvapėjo policininkas lyg nutvilkytas. Haincas, pažvelgęs į veidą – pone, aš, žinoma, sumokėsiu baudą. Bet, manau, to nepakanka. Labai prašau jūsų suduoti man lazda, reikalaudamas užbaigė. Neramiai susižvalgėme, o pareigūnas neteko žado. Spoksojo kaip ūsuota vėgėlė iš po kelmo į stikliniame paviršiuje atsispindintį žmogų. Čia pat skleidėsi kvapnūs jazminų žiedai ir dar labiau aštrino visus ištikusią transo būklę. Mes vadavomės iš jos, rangydamiesi lenktomis Helmsteto gatvelėmis. Minkštas Hainco žingsnis vertė galvoti apie rūpestingą motiną, kuri, apklosčiusi vaikus, pirštų galais artėja prie durų rankenos.

O kaip jaustumėtės jūs, jeigu, pavyzdžiui, akademijos profesorius per paskaitą netikėtai nusimautų kelnes ir paprašytų kurio nors pažangaus studento gerai pačaižyti šonus beržine rodykle, nes, matai, jis (profesorius) užmiršo svarbų paragrafo sakinį? Spėju, kad auditorija skubiai prisisemtų atsinešto vandens į burną. Išpūtę pilnus žandus dairytųsi vieni į kitus. Langai atviri, dabar tylai akompanuoja besiskleidžiančių alyvų kvapas. O kas čia iš tiesų kaltas?

Prieš kelerius metus į mūsų skyrių priėmė naują vadybininką. Tipinė trumpai kirpta mėsinė kriaušė su "Armani" kaklaraiščiu ties koteliu. Rūšis prisistatė trumpai – B. Permetė žalsvomis užburkusiomis akimis mūsų Karlą Haincą ir riaugtelėjo – tu Žydras. Kiaurai matau. Pinokis tu.

Mes, vyresnės kartos darbuotojai, priklausėme seksualinei daugumai ir, deja, dar nemokėjome toleruoti mažumų. Nerimo kirminas įsimetė į mūsų pokalbius ir mintis apie Haincą. Ir išties ilgainiui už akių pradėjom jį vadinti Pinokiu. Ilga, su skeltu bumbuliuku gale jo nosis priminė gerai nusvidintą, balkšvu laku žvilgantį drožinį. Dar blogiau, pradėjome galvoti, kad būtent jis ir yra kaltas dėl mūsų skyriuje kylančios įtampos. Na, aišku, Pinokis, – garsiai kurstė žarijas įžvalgus naujasis vadybininkas. Žinoma, jis. Pedas, ko iš jo norėt.

Haincas kentėjo kaip visada, supratingai tylėdamas. Vieną popietę, pasukęs smakrą į šoną, drebančia ranka prasisegė aukštą apykaklę. Išbalęs visas. Ir susmuko kaip ledų porcija kaitroje.

Kai atsitokėjom, sąžinė graužė visus. Kaltą radom. Kaklaraištį sugrūdom į žviegiantį snukį ir nuvilkę į tarnybinį garažą patvarkėm kaip bokso kriaušę skiausčiais delnais. Pedas, kaip išsiaiškinom, buvo jis.

Haincas judėjo kaip visada tyliai, lyg artėdamas prie lango pažvelgti, ar popiet nelis. Tiksliau, riedėjo gulom, o šalia ėjo susimąstę bendradarbiai. Kaip visada susikaupę darbui, lyg ir prisiimdami kaltę, kad miesto kapinėse guli tiek daug žmonių.

Tikrojo Pinokio galas, savaime aišku, atrodytų visai kitaip. Išmestas kur nors į žliūgėmis apėjusią drėgną ežią, tarp pjuvenomis ir išdžiūvusiu mėšlu apibarstytų braškių krūmelių. Virš kūno atžvilgiu neproporcingai didelės medinės galvos suka ratus genys.

Neimpregnuotas medžio gaminys, beje, greitai brinksta ir kirmija. Nenuostabu, juk pamiškėje saulė vos prasiskverbia pro tankiai suaugusius lapuočius.