ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-18 nr. 717

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ICCHOKAS MERAS. Juoda musikė gelsva nugarėle (12) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tortai ir plekšnės (16) • JONO MEKO tekstai iš Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo "Niujorkas – mano šuo". Gyvenimas eina kiekvieną dieną (52) • RADIJO PJESIŲ KONKURSAS (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (2) (37) • REIN RAUD. Smulkmenos, kurios turi reikšmę (18) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Dao: slėpiningas ir dar slėpiningesnis (14) • JAN TWARDOWSKI. Eilės (4) • GERTRŪDA MAMIČ. Prarastos tapatybės (4) • GILBERT KEITH CHESTERTON. Apie drybsojimą lovoje (4) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie gandrą (16) • P. A.. Nauja šeima naujoje Europoje (115) • MARIO VARGAS LLOSA. Europa ir nacionalizmas (15) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vabalų gyvenimo (9) • ANDRIUS ŠIUŠA. Eskizai (5) • l a i š k a i (49) •

Juoda musikė gelsva nugarėle

ICCHOKAS MERAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Piešianti. 1984
G. L. Gabriel

Jis mirė prieš penkerius metus.

Mes važiavome aplankyti jo kapo.

Bagažinėje buvo du vazonai su begonijomis, o gal kitaip tos gėlės vadinasi.

Nedideli žali pabrinkę lapukai ir keturlapiai raudoni žiedeliai.

Labai ištvermingos gėlės.

Jei per vasarą nenudžiūdavo, rudenį jos, nebežydėdamos daugiau, sustambindavo savo lapelius, išvingiuodavo jie, ir tapdavo augalas tas, gėlė ta į kaktusą kažkodėl panaši, ir gerai, nes, ilgėliau neaplankius kapo, smagu buvo rasti žalias, tegu ir bežiedes gėles, o ne išdžiūvusius kotus, nes taip irgi būdavo.

Ji sėdėjo greta ir ilgai tylėjo.

Kelias buvo netolimas, gal penkiolika, gal aštuoniolika kilometrų, bet užkimštas visas, seniai tokio užkimšto kelio čia nebuvo, ir judėjome lėtai, vos vos, kaip sapne kokiame, kaip laikui sustojus.

Ir galvojome apie jį.

Apie ką, jei ne apie jį, važiuojant aplankyti jo kapo.

Tuo labiau – jinai.

Ji tik apie jį, apie nieką daugiau negalvojo visus tuos metus.

Ilgus, ilgiausius, ilgučiausius, ilgutėliausius, ilgėliausius ilgiausius metus.

Jis buvo geras vyras.

Jis ją ant rankų nešiojo, nors ir mintyse tiktai, nes ne toks jau tvirtas buvo, mat stubure, nors ir plėve apaugus, gulėjo susigūžusi aštri skeveldra, kuri kelis nervus dar kažkada, tada, seniai, nukirto, ir todėl jis traukė koją, o koja aštriu skausmu traukė jį patį prie žemės, nors ne visada, – retkarčiais ar dažniau, o kartais dar dažniau.

Jinai gyveno juo.

Ir tada, kai gyvas buvo, ir dabar – kai nebebuvo.

Namai plytėjo kaip dykynė, – tik nuotraukos.

Ir ji nuolat žiūrėjo į jį, į kelias nuotraukas, sustatytas greta lino staltiesėlės fone, lyg ant altoriaus.

Niekada nesimeldusi, gal vaikystėje tiktai, jinai dabar rytais ir vakarais, o kartais ir vidudienį užsimerkusi ar pakėlusi akis į baltas lubas, lyg į mėlyną dangų, prašydavo Dievą, maldas jam dėliodavo.

Ir ko prašydavo, pati gal nesigaudė, ne taip svarbu gal buvo, gal reikėjo melstis, ir tiek, svarbu buvo melstis, melstis, melstis, ir ji dėliojo žodžius, lietuviškus, paprastus, įprastus, nes kita kalba, kuri skambėjo čia aplinkui, ji nebūtų galėjusi Dievui visko paaiškinti ir dar paprašyti, kad Dievas jam padėtų ten, aname pasaulyje, kad priglaustų, jei gali, kad paguostų, per anksti iškeliavus anapus, per anksti, tikrai anksti, per anksti.

– Žinai, – pasakė ji lyg nubudusi, – kelis mėnesius, gal penkis mėnesius prieš mirtį jis man sakė, jei ne tu, sakė, seniai manęs nebebūtų, ir niekada nežinau, kas bus rytoj ar poryt, o norėčiau dar pagyventi iki dutūkstantųjų, pažiūrėti, kas bus, kai naujas amžius prasidės.

Ji nutilo.

Tylėjo ir tylėjo.

Ir sudejavo:

– O neišgyveno, nesulaukė. Dieve mano, nesulaukė, o tas naujas amžius, va, tuoj pat, po kelių dienų, o jo nebėra ir nebėra ir nebebus.

Aš irgi galvojau: nebėra, jo nebėra, kodėl nebėra, kai galėjo būti, ir tik pasakiau:

– Taip...

Kelias buvo prikimštas, prigrūstas, ir dar vieni ar kiti spaudėsi greta, abipus, vos ne šonus trindami, norėdami iš eilės į eilę peršokti ir bent per žingsnį prasibrauti į priekį, ir reikėjo dar labiau sulėtinti vos riedantį automobilį, ir atrodė, kad visai nejudame, nevažiuojame, tik pertvara greitkelio vidury, metalinė, aplankstyta, aplamdyta, vos vos slenka pro šalį.

– Jis taip norėjo dar truputį pagyventi, – sumirksėjo jinai sausomis akimis.

Aš žinojau, kad sausomis akimis taip kalbėti yra blogiau, daug blogiau, nes labiau skauda, bet vis tiek, nežinia kodėl, nenorėjau, kad pravirktų.

Aš buvau – kas aš buvau? – kaimynas, svetimas žmogus, na, gal bičiulis, kurs veža ją kapo aplankyti.

Taip ir žiūrėjo jinai į mane didelėmis sausomis juodomis akimis, lyg nematydama, kaip vaikas.

*

Naktis.

Naktis dabar.

Naktis dar, nors jau parytys.

Mėnulis didelis už lango, labai didelis ir ryškus, toks pat didelis ir ryškus kaip vakar vakare, kai išėjome į jį pažiūrėti, nes retai toks būna, be galo retai, buvo toks prieš šimtą trisdešimt ir vėl bus po dviejų šimtų penkiasdešimties metų, nes arčiausiai prie žemės jisai, ir kai žiūrėjome į jį vakar, jo veidas buvo be galo raiškus, o kai pro žiūronus – dar raiškesnis, kairė akis be antakio, didelė ir gili, o nosis ir lūpos ir skruostai tamsūs ir susilieję taškeliais, taškeliais, taškeliais – murzinas, dumblinas, lyg purvynan įgrūstas ir už plaukų ištrauktas ir pavėtytas ir likęs purvinas, žebras veidas – žebrasnukė mėnulio pilnatis – tolima ir artima, va, ten, už stogo, nors ir danguje, bet čia pat, o aplinkui, aplink ją, ne prie pat, ne, toli aplinkui mėnesį – šviesus, šviesus, šviesus lankas, skaisti aureolė.

Ir neaišku, ar iš mėnulio žiūrint žemė tokia pat murzina ir purvina, o gal gražutė iš toli atrodo, gal dailių dailiausia, kaip kad norėtume.

Ir gruodis dabar, ir rytoj Kūčios, o poryt Kalėdos, ir tikrai baigiasi devyniasdešimt devintieji.

Ir eina laikas.

*

Eina laikas.

Greičiau nei tame greitkely vakar, į kapus važiuojant, nes vakar jisai buvo per daug lėtas.

– Dieve mano! Aš dėl visa ko kalta, aš... Juk jis nenorėjo išvažiuoti... Tik sakė: jei tu nori, jei tau reikia, gerai...

Ir vėl pridūrė patylėjusi:

– Jei nebūtume išvažiavę iš Lietuvos, gal dar būtų gyvas, gal dar būtų gyvenęs, čia jam buvo karšta, čia jam buvo labai karšta, jis baisiausiai nepakentė karščio. Jis Lietuvoj žiemą be pirštinių ir be kepurės vaikščiodavo ir būdavo patenkintas, jam taip buvo gera, jam nebuvo šalta.

Ji nutilo.

Tylėjo ir tylėjo.

Paskui suriko prislopintu riksmu pusiau uždara burna iš pačios gilumos:

– Dieve mano... Dieve! Tai aš... tai vis aš...

Ir vėl patylėjusi tęsė:

– Aš nebegalėjau daugiau lankyti kapų, nebegalėjau. Tiek metų lankiau ir Žagarėj, ir Kuršėnuose, ir Kužiuose, ir Linkuvoj, ir Butrimonyse, ir viskas ten žolėm ir kerpėm apaugo, lyg niekada nieko nebūtų buvę. Ir aš negalėjau daugiau, turėjau pabėgti, nebematyti tų kapų, kurių nebeliko, kur nieko nebeliko, ir pabėgau, o jis mirė.

Ji vėl ilgai tylėjo.

– Jis... man... toks... brangus... buvo...

Jinai labai mylėjo jį, – dėl to, kad jis ją mylėjo, dėl to, kad buvo garbingas žmogus, dėl to, kad iki karo pabaigos net triskart sunkiai sužeistas kovojo su vokiečiais, kurie atėjo grobti žemių ir žudyti žmonių, dėl to, kad buvo Lietuvos kariuomenės kareivis, o per karą tapo Šešioliktosios lietuviškosios divizijos karys, ir dėl visko, visko, visko, ir jinai kas vakarą švelniai glostydavo didžiulį storą metų metais maudžiantį randą, nutįsusį nuo kaklo per visą krūtinę, ir karštu kvapu šildydavo gumbą ant nugaros, kuriame gulėjo skeveldra.

Jis ir geras žmogus buvo, aš žinau.

Dabar aš jos kaimynas, nuvežu į kapus, kai paprašo. O Kaune mes gyvenome tame pačiame bute, ir aš buvau dar visai jaunas, ir aš buvau vienišas, ir jis manęs, matyt, gailėjo, ir kai pirkdavo sau marškinius, nupirkdavo ir man, o kai pirkdavo baltinius sau, man irgi nupirkdavo, o kartą, kai pirko sau eilutę, man irgi eilutę nupirko, ir ji buvo labai daili ir man labai tiko. Tai buvo labai seniai, bet buvo.

– Ar tu supranti? – klausė ji mane, lyg save klaustų, drebėdama. – Vis tai aš kalta...

*

Dar ir naktį, dar ir paryčiais mėnulis buvo toks pat kaip vakar vėlų vakarą ir apie vidurnaktį.

Buvo jisai ryškus ir daug šviesesnis kaip visada, ir labai aiškiu veidu, bet labai murzinas, labai žebras.

Ir, keista, aureolė dingo, nebebuvo to šviesaus dulksvos šviesos rato, didžiulio šviesos lauko aplinkui.

Buvo ryškus mėnulis purvinu veidu, lyg mes visi į veidrodį žiūrėtume.

*

Ant jo kapo ji pastatė dvigubą paminklą – jam ir sau.

Jos pusėje gulėjo lygi marmuro lenta, kurioj nebuvo jokio užrašo, o tarp abiejų lentų buvo kampu pastatyta maža lentelė – jo ir jos šeimų, išžudytų, atminimui.

Perplaudavo paminklą, kurį aš jau būdavau nuplovęs, nes visada jai padėdavau tvarkyti kapą – ji ravėdavo, valydavo, sodindavo ir persodindavo gėles trijuose baltuose plastmasiniuose loveliuose, plaudavo ir šluostydavo juos, o aš nešdavau vandenį jai, gėlėms ir paminklui plauti, o ji su šepetėliu švarindavo marmure išskaptuotas raides.

Ji visada pasiimdavo su savim didžiulių švaraus popieriaus lakštų, juos paklodavo ant smėliu apnešto tarpkapių betono, ant jų padėdavo nusimestą drabužį, baltą iki skaistumo išskalbtą skudurą, maldaknygę, o greta – atsivežtas gėles ir kibiriukus: vieną žalią, kitą mėlyną, aš imdavau tuos kibiriukus, kaip ir dabar kad ėmiau, kai jau galų gale atvažiavome, po ištisos valandos kelionės, ir eidavau vandens prie raudono čiaupo.

Ir nuėjau sykį ir dar sykį, ir dar, ir tuo skaisčiai baltu skuduru nuploviau paminklą ir nuskalavau, ir vėl atnešiau vandens, ir tada jinai dar plovė ir skalavo, o paskui paglostė tą mažą lentelę tėvų ir giminių atminimui, ir aš nuleidau galvą, o jinai nuėjo tvarkyti gėlių.

Ji ilgai ravėjo ir pureno juodžemį, džiaugdamasi akimis dviem stambiom begonijom ar ne begonijom, kurios žaliavo kaip kaktusai, ji skynė vieną po kito nudžiūvusius lapelius, ji rovė žolytę po žolytės išaugusias žoleles, ji sodino ir persodino, kas buvo sužaliavę baltuose plastmasiniuose loveliuose ir ką atsivežė apskrituose baltuose vazonuose, ir valė ir dailino ir laistė ir perlaistė, o aš stovėjau ir laukiau, kol galėsiu sukalbėti maldą, nes ji visada prašydavo, kad maldą sukalbėčiau.

Ir pamačiau, kad apie mane suka muselė.

Mostelėjau ranka, nubaidydamas, ir ji šoktelėjo į šoną, bet tuoj pat sugrįžo, taip tyliai zyzdama, lyg norėdama ką pasakyti, visai neįkyri, kaip musės ar muselės, kurios visada nori tau nutūpti ant veido.

Ji suko mažus ratelius prieš mane taip gražiai, taip mielai, kad akių nebegalėjau nuo jos nuleisti ir nebebaidžiau jos visai, bet ištiesiau kairę ranką, ir ji ramiai, be baimės ant rankos nutūpė ir į mane žiūrėjo.

Ji buvo maža, mažytė, švari, juoda, gelsvai blizganti. Tokios švarios gražios musytės dar niekada nemačiau.

Pajudinau ranką, ir ji pakilo, bet nenusigando, nepabėgo, lyg norėdama su manim pabūti, prie manęs priglusti, prisiglausti, nes artėjo ir artėjo.

Ir aš vėl ištiesiau ranką, ir ta juoda gelsvai blizganti musikė nutūpė ant jos.

Norėjau ją paglostyti, bet drovėjausi, ir aš stovėjau taip nejudėdamas, ir mes žiūrėjome vienas į kitą.

Aš ir musikė.

Jinai baigė tvarkyti gėles ir viską aplinkui ir pažiūrėjo į mane, nesuprasdama, kodėl taip stoviu sustingęs, nemirksėdamas, beveik nekvėpuodamas, lyg ir aš jau būčiau numiręs.

Ji krūptelėjo ir suriko nusigandusi.

Jinai juk ir apie mane galvojo, ne tik apie jį, ir apie save, ir apie tai, kas buvo.

Mat iš tiesų aš ne šiaip sau kaimynas buvau, ne svetimas, bet jos brolis.

Aš tik norėjau būti svetimas, kad neskaudėtų man jos skausmas, kurs buvo, kurs yra ir kurs dar bus, ir kad matyčiau jį, čia gulintį, vėl gyvą, tegu ir musikę, bet gyvą.

Tegu sau ir juodą musikę gelsva nugarėle.

Pakilia dvasia perskaičiau maldą mirusiems atminti, nes tikėjau – kai vėl sugrįšiu čia, jinai atskris ir vėl suksis apie mane, ta juoda blizganti muselė.

*


Jau išaušo.
Mėnulis dingo.
Tokio niekada nebepamatysiu, niekada.
Na, tai ir kas.
O gal?
Gal kai būsiu kada muselė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21803. vot iš kalėjimo2004-09-21 02:08
+-- arba verst gerai geraai arba rašyti NETIKIU

21806. vot iš kalėjimo2004-09-21 02:28
principe, neblogai o šiaip noreciai kokiam valatkai sukiskti tai - ar tai imanoma totalitarinej Lietuvoj/ A?

21938. Komplimentas2004-09-22 17:05
Pavadinimas-puikus. Sako kažką daugiau už visą tekstą.

21952. donak :-) 2004-09-22 21:01
Geras!!! tikrai geras, dar dabar skendeju apmastymuose, baisiausia kad tai musu kasdienybe, susvetimejimas, laisves nasta, kaltes nasta ir tikejimas praeitimi... ateitis perdaug miglota kad gyventu naujoviu troskimas!

21995. J :-) 2004-09-23 16:08
Labai patiko! Šaunuolis Icchokas Meras, nuo "Kaltinės emalės" 1957m. senai pakilęs į literatūrines aukštumas.

22024. ;lasdkfj2004-09-23 23:17
lietuviskas apsakymas - lietuviska problema, gan taikliai pagauta.

22031. vot2004-09-24 03:33
ar vAlatkai sukišot? Kaip sunku šį arabišką verslo kentėt, Atleiskit - neturiu kantrybės

22098. Irmanta :-( 2004-09-25 17:26
Ar jus, "isprususieji LITERATUROS KRITAIKAI", bent jau numanot kas yra tas ICCHOKAS MERAS?! Apie koki vertima cia kalbat?! Pasiskaitykit daugiau enciklopediju ir literaturos leidiniu, o ne Hari Poteri, o po to kalbekit apie I. Mero kuryba:(

22107. pastebėjimas2004-09-26 02:34
komentatoriai yra, kaip ir turi būti, - amžinai girti

22163. Nuostabi istorija :-) 2004-09-27 18:42
Ziurek "Realus gyvenimas" sio numerio LAISKU pabaigoj.

24522. niekas :-) 2004-11-18 13:26
Straipsnis tikrai geras! Manau Suolaikiniai zmones turetu labiau vertinti kuryba ir tuos kurie ja kuria!

Rodoma versija 180 iš 204 
13:26:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba