ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-08 nr. 904

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (7) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Beduinas absurdo teatre (3) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. paskutinė upė (29) • -gk-. Sekmadienio postilė (3) • ÉMILE ZOLA. Kritika ir publika (1) • RICHARD BENESEVICH. Kitokia glasnost: poezijos ir džiazo vyksmasSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (40) • ROSITA GARŠKAITĖ. Persodinimas (2) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Debesio debesy (2) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Kraujo brasta (3) • REDAS DIRŽYS. „Meno streikas 2009“. Motyvacija ir įgyvendinimo būdai (6) • Antroji patikslinta rezoliucija dėl meno streiko kaip opozicijos „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiams 2009 metais (5) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Kurortinis romanas (8) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikas (2) • ELENA KIŠKIENĖ. Keiksmų galia (2) • EMILIJA VISOCKAITĖ. Gyvenimas po muzikos (38) • galite varyti, ką norite (626) • 2008 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 31 (905) turinys (8) •

Miniatiūros

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus piešinys

Kamuolinio žaibo kalba

Lėtai krinta žemėn obuolys. Bum. Lėtai žemėn krinta obuolys. Bum. Obuolys – Žemė. Bumbsi dažnai. Šuo juodas saugo stropiai snaudžiantį senį po rausvažiedžiu vijokliu ant žaliai nudažyto suoliuko. Bum. Vaikas skaičiuoja septynias ganomas karves ir daro švilpynę. Šuo stropiai saugo miegantį vyrą, septynias ganomas karves ir nuo žiedo prie žiedo sekioja dūzgiančią bitę. Bum. Lėtai žemėn krinta obuolys. Vyras galvą nuleidęs žiūri į žemę pro rankose laikomus akinius. Vėjas po suolu, ant žemės varto laikraščio puslapius, šlama obelų šakose ir ant sodo ritina tamsių debesų antkapį. Vyras snaudžia ant suolo, prie Smetonos, per dieną, per karštį dviračiu mina iš Papilės į Kauną pas jauną, gražią, vienintelę. Bum. Vaikas sėdi po raudonu vijokliu ant suolo, iš vielos lanksto šunį, kuris tupi prie kojų ir nuo žiedo prie žiedo vedžioja dūzgiančią bitę. Šalia jų ir aplink švinta, švyti, žydi, baltesnis už pinaviją, už baltą, už saulę, suolą, obelį, kiemą, namą, sodą ir sapną, išsiskleidęs apglėbia viską ir, smigdamas plona šaknele žemėn, subyra, sudūžta, ištyžta, purpteli, įsminga į ilgą akimirką stojusią tylą, kurioje žyra, byra, krinta į žemę prisirpę, persprogę alyviniai obuoliai. Am am am am am am am am am am am am am am am am am am am am am am am. Pasaulis tampa kitoks, kai naminį obuolių vyną geri ne iš stiklinės, o iš peleninės, kurioje smilksta nuorūkos. Obuolių spalva nebe ta. Šuo nebeloja. Girdi kalbą, kurios niekas negirdi, o jei girdi – nesupranta. Tai kamuolinio žaibo kalba. Ji skirta tau. Ją išklausęs atsimeni visą gyvenimą.

Vieta, kur mes kankinamės

Varna baloje pabučiavo savo atspindį ir užvertusi galvą pagyrė jį dangui. Siurbdama vyrų dėmesį gražuolė nunešė liemenėlę, gėlėtas kelnaites ir juodus akinius. Suglamžytose trumpikėse jaunuolis ieško telefono žinutės. Ten, kur šilta, nėra vėjo ir jūros, žiogas kojomis groja monotonišką vidurdienio giesmę. Jam diriguoja nuleipusi krūmo šaka. Smėlyje skruzdė matuojasi įstrigusį batą. Tarp dažnų bučinių porelė ieško vietos laisvos, bet vis nesuranda. Takas per kopą veda pas žydrynėje besiganantį debesį. Pasaulis, kaip sako Arvydėlis, yra ta vieta, kur mes kankinamės. Po šių žodžių debesinio šuniuko galva nuplyšta ir pavirsta į ruonį, kurį susiraukusi Lilė žvilgsniu bando nustumti nuo saulės. Danguje, kaip ir žemėje – viskas keičiasi. Oras plius 30, smėlis plius 29, vanduo plius 21, iš viso 80 karščio. Rytą buvo daug mažiau. Įtampa auga. Arvydėlis teisus. Ta vieta, kur mes kankinamės, vadinasi pasaulis, o tarp saulės ir mūsų vargsta ruonis. Jis neturi savo veido, todėl dangstosi tuo, ką duoda vėjas. Sizifas laikrodžio ciferblatu kopia į kalną, o pasiekęs viršūnę vėl grįžta žemyn. Varna virš kopų sarkastiškai juokiasi ant sparnų nešdama iš vidurdienio nugvelbtą auksą. Sudėtinga gulėti po baobabu, kuris supuvo prieš keletą milijonų metų. Todėl ir kankinamės.

Daugėliai–Klaipėda

Po pakraščiuose apdegusiu debesio delnu rytas laiko užspaudęs bundantį Daugėlių peizažą ir būsimos dienos planą. Varles, kirmėles ir skėrius gandras renka iš pievos. Pamažu, neskubėdamas brenda per žolę aukštai keldamas kojas ir galvą. Galvoje arbatinis šaukštelis smegenų režisuoja popiečio sceną, kurioje plentu skuba į Klaipėdą juoda mašina. Prieplaukos kavinės langelyje kiras keltą sūpuoja ir lopšinę popiečio kvarksi mojuodamas nutriušusia uodega. Kelto keleivių galvutės neramios ir baido popiečio miegą. Alaus butelis su užrašu „Švyturys“ šviečia atspindėdamas saulę ir lengvai apsvaigusią galvą, kurioje nedidelis rūpestis, mat alaus tik per du pirštus nuo butelio dugno beliko. Šiaip tai nėra taip blogai, kai pagalvoji apie visą dieną po baseiną debiliškai besiirstantį ruonį arba apie arklį, kuris tampo poilsiautojų vežimėlį. Vieniems atostogos darbas, kitiems poilsis. Kelto variklis ilsisi naktį, o atostogų gauna tik ligos atveju. Dzin, keltas lieptą ir variklio balsą pakėlęs, skersas ir šiek tiek linguodamas, šliaužia į Klaipėdą, lydimas cypiančių paukščių palydos, kuri renka mėtomą užkandą. Pastatas su užrašu „Baltija“, laivas su užrašu „Saar“, marškinėliai su užrašu „Adidas“, virš kurio sūnaus šypsena. Labas, va ir aš! Prie „Carlsberg“ aludės akmeninis karys su kardu saugo mėgėjus nuo užgėrimo.

iliustracija
Autoriaus piešinys

Langinių tapybos pleneras Salose

Pritūpusi prie valstybės saugomo architektūros paminklo kolonos, ji gražiai paėmė mėlyno dažo ir lygiai uždažė ant langinės pritūpusį katiną su alaus ąsotėliu šalia uodegos. Akių neatmerkęs katinas sapnuoja raudoną įmitusią pelę, kuri atkišusi tris žalių ūsų poras susirietė ant lentos. Velnioniškai vienas Rokiškio teatro spektaklio plakatas prikaltas ant ąžuolo durų pagal Pauliaus Širvio poeziją kviečia kultūros išsiilgusią vietinę gentį į pasimatymą su gražiai stulpeliu išrašytų aktorių būreliu. Grafo Marikonio vaiduoklis palėpėje pasislėpęs dviem besivaidenančiais smiliais užsikišo ausų skylutes neištvėręs rūmuose kilusio triukšmo, kurį įsijautę meno pasaulio kūrėjai sukėlė besiginčydami dėl spalvos, neteisingai sumaišytos aukštąjį mokslą pabaigusio nedidelio ūgio Petios P. ir klaidingai uždažytos ne ten, kur planavo aukštaūgis meno studentas Sigis D. Su gražiai ištiesinta nosimi nupieštos moters modelis žalios spalvos megztuku ir kuprele ant nosies reiškia piešėjui pretenzijas dėl panašumo. Pajuodęs strazdas ant Salų gyvenvietės vėliavos judina nupieštą uodegą modamas po parką ir rūmus šlitinėjančiam vėjui. Jaunoji saliečių karta urzgia mindama dviračių pedalus ir stabdo staigiai ant tako pakeldama dailiai sugulusias dulkes. Petia nešioja kasmet storėjantį pilvą ir tyliai virškina paryčiais sučiuptą sapną, kuriame masažuotojas konstatavo, kad kairioji jo koja sutrumpėjo per sprindį nuo vakar vakaro, todėl nuo šiandienos teks nešioti pastorintą bato padą ir nuobodžiai šlubuoti ratu apie dešinę koją. Voro tinklo kalėjime musė aprauda savo skrydžio klaidas. Žvirblis atnešė sakinį ir gražiai surimavęs iščirškė ant šakos, virš galvos, palei nuorūkom springstančią peleninę. Panardinęs į atspindį baloje lietus prausia liepose bičių suneštą medaus raudą. Nuraudusi vyšnios galva prigludo prie išpurtusio debesio. Ant skardinės palangės lietaus raidės byra į nesibaigiantį sakinį. Langinėse per debesio išverktą ežerą nuplaukė karvės daina.

Kodėl brangūs paveikslai?

Paveikslas išėjo geras. Nei piktas, nei prisidirbęs. Tiesiog atėjo iš kažkur, pabuvo, patupėjo, nieko nepasakė, apsisuko ir išėjo. Visai kaip ir vakarykštė diena. Pasitaiko paveikslų, kurie ateina neskubėdami, ilgai tavyje užsibūna ir nesiruošia išeiti. Tiesiog tupi ant drobės, viduriuoja, šlapinasi, tuštinasi, tuštinasi, bet neišeina ir tiek. Gaila plėšyti brangią drobę, gaila dažų, darbo ir savęs. Neišeinantis paveikslas bado akis savo kūrėjui, visaip jį žemina, nes kabo aukštai ant molberto, siurbia energiją, dažus ir skiediklį, dilina teptukus, bet kad ir kiek jį trintum, baladotum, šiurentum – neišeina ir tiek. Toks užsibuvėlis kartina saldžiąsias kūrėjo gyvenimo daleles, kartais net visai jį nutraukia. Va, Vincentas nusipjovė ausį, mat neišėjo užsibuvęs paveikslas, akivaizdžiai subjaurojo jo portretą ir pakenkė tolesnei karjerai darbe bei meilėje. Ir dar pasitaiko, kad ne vienas, o du, trys, keturi, visa krūva paveikslų užsibūna, neišeina, pradeda trintis, gremžti kantrybės plėvę, zulinti sąžinę, džirinti ambicijas, pažadina ir pritraukia psichiatrų dėmesį ir paslaugumą. Tuomet ateina ir gražiai iš scenos išeina vežimo į beprotnamį tema nutapyti paveikslai. Tos akimirkos yra saldžiausios. Todėl ir kainuoja brangiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


127688. po palme2008-08-12 17:33
pagaliau supratau meno vertinimo kriterijus

127748. cholera2008-08-13 08:45
...vertybe yra absurdo ironija, kai kurybiniai kriterijai sutampa tiek galvos, tiek subines atzvilgiu...

127880. Cap 2008-08-14 15:13
SAR ant to laivo buvo parašyta, o ne SAAR; tai gelbėjimo laivų žymėjimo santrumpa. Žodžiu, raudonieji ŠAKIAI savo 28-ojoje krantinėje šalia Danės žiočių taikiai budėjo...

128094. 2 Cap2008-08-15 23:18
SAR - Search and Rescue.

128098. ivs2008-08-16 04:26
tas antras piesinukas geras. as taip isivaizduoju, kad apatine veiksmo dalis nuo puses yra po vandeniu. vandeninis suo laizo koja, bebras ziuri, net pro sali skrendanti antis bando pazvelgt po vandeniu.

128497. uuu2008-08-19 22:12
čia gražu man

161945. grifas :-) 2009-06-02 18:38
Man gražu.

Rodoma versija 151 iš 175 
13:26:12 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba