TURINYS

ARNAS ALIŠAUSKAS. Joriko ligos istorija
Ties šia gydytoja draugių ir kolegių ratas užsidarė, nes ji įdavė popierius į ranką ir pasiuntė atgal pas lorę. Pakeliui dar privalėjau užsukti į rentgeną ir pasiimti nuotrauką – negatyvinę kaukolę nenatūraliai užlaužta nosimi – kad geriau matytųsi, kas joje dedasi. Grįžęs prie lorės kabineto, sutikau kaimynę su tirtančia iš baimės dukra – pasirodo, toji lorė garsėja kaip senų pažiūrų gydytoja, visiems iš eilės diagnozuojanti žiauriausio sinusito paskutinę stadiją ir reikia ar nereikia laužianti kremzles ir plaunanti tai, kas išplaunama. Atsiprašiau kaimynės ir kitų eilėje laukusiųjų, labai nuoširdžiai patikinau, kad aš – tik palieku popierius ir spūdinu lauk. Dievas mato: nuoširdžiai tikėjau, kad taip ir bus.

ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kol netrenks Perkûnas...
Na, išsyk reikia pasakyti, kad gamtai padaryti žalos neįmanoma, jos buhalterijoje tokių sąvokų kaip "pelnas" ir "nuostoliai" iš viso nėra. Milijonus metų Žemę valdę dinozaurai išnyko, ir gamtai – nė motais. Įsiviešpatavo žinduoliai, taigi ir mes. Žalą padarome tik patys sau ar ji mums padaroma. O tie Smiltynės milijonai – iš viso keistenybė: kalnapušės netinka nei lentoms, nei sienojams, net malkoms jų niekas neima, nebent iš bėdos. Tad apie kokią mums padarytą žalą kalbame? Kam reikia tos klaidinančios informacijos? Kad žiniasklaida turėtų progą visus pagąsdinti? O nerija per savo neilgą gyvenimą – pradėjo formuotis tik prieš 5 tūkstančius metų – buvo ir visai plika pustomo smėlio dykra, ir viksvelėmis apaugusių kopų virtinė, ir sengirėmis žaliuojanti juosta. Ji visko mačiusi, kad ir kas atsitiktų, niekuo jos nebenustebinsi.

-js-. Sekmadienio postilė
Ne našlaičiai, bet ir neturintys jo kaip savo nuosavybės. Belaukiantieji jo aušros. O jis prieš aušrą kaip ir Vilnius: dengiamas nakties, tamsus, be regimų savo didybės ir galybės ženklų. Nežinau, ar miegantis, gal tik mums taip gali atrodyti, kai pats nesi danguje. Bet kol jis išauš, čia bus visko. Kažkam nukris ant krūtinės griaudi ašara. Kažkas gatvėje užtrauks girtą dainą. Kažkur, nelaukdami aušros, kiti rinksis švęsti jo nematomo buvimo.

ANDRIUS MARTINKUS. Prostitucija
Man patinka mąstyti apie kokią nors jūsų banalybę, mintijimo klišę, tai, ką jūs paslaptingai ir pretenzingai vadinate "gyvenimo išmintimi". Aną ketvirtadienį, kurį jūs vadinate Didžiuoju, mano mintys sukosi apie du baisingai aukštus ir storus stulpus, išdidžiai šaunančius iš žemės į dangų. Ant vieno tokio tarsi Kanados sekvoja milžiniško bambuko buvo parašyta: "Pinigai nekvepia". Ant kito, dar aukštesnio ir storesnio, puikavosi užrašas: "Laikas – pinigai". Aš mėgstu mąstyti ne šiaip sau, bet tvarkingai, atsižvelgdamas į jūsų liturginį kalendorių. Dabar suprantate? Juk būtent ketvirtadienio vakare jūsų Jėzus, paskutinį kartą valgydamas su mokiniais, tarė Judui: "Ką darai, daryk greičiau!" Paskui tie trisdešimt sidabrinių ir taip toliau. Kadangi mąstau veikdamas ir veikiu mąstydamas, be to, vienu metu galiu būti daugelyje vietų, nenutraukdamas savo meditacijos užmečiau akį į kelias milžiniškas dėžes, kuriose jūs mėgstate leisti savo pinigus. Eilės buvo didelės. Didelis buvo ir mano patirtas pasitenkinimas.

VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Pašalinis
[...]
senelio elgetos, virtuvėje prie durų poteriavusio, kai motina
man tyliai pamodavo, kad paimčiau iš rankų jos šventinę
vaišių likučių pintinėlę, kad paduočiau
prie durų besimeldžiančiam basam kaliošuotam

elgetai. Kur jis dabar? išlikęs palaikėj nuotraukoj
besimeldžiantis virtuvėj prie durų su nutįsusiu
liūliu ir seile varvančia? dabar? po tiek
metų? aišku, miręs: kaip Nietzschės tomelis man tada, gimnazistui
[...]

SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojai
Nebaigtas jo romanas (kurį Lietuvoje retas perskaitė, nors daugelis mini) pradėtas 1907 metais. A. Z. rašo, kad niekas taip ir nesužinos, kodėl Krėvė taip keistai elgėsi: per 50 metų vos dvi dalys! Turėjo būti dar viena ar dvi... Išlikęs pasakojimas, kad, paklaustas šito dalyko, Krėvė išsisuko pasakojimu apie čigonę. Neva čigonė jam išbūrusi – mirsi, kai pabaigsi rašęs tą knygą... Kunigas Vaclovas (telefonu) pavadino jį "tik silpnu šv. Evangelijos atspindžiu".

Su kultūros istoriku ir orientalistu ROMUALDU NEIMANTU kalbasi Agnė Biliūnaitė. Mes tarp Rytų ir Vakarų
– Jei nepažįstame ne tik Rytų, bet ir Vakarų, kur tada esame? Kas esame?

– Čia ir yra didžioji problema. Profesorius Stasys Šalkauskis yra pasakęs, jog Lietuva nuo senų senovės gyvena tarp Rytų ir Vakarų todėl, kad mes nei tikri vakariečiai, nei rytiečiai. Vakarai save identifikuoja per bendruomenę, kurios charakteryje dominuoja krikščionybė, o mes krikščionys tesame šešis šimtus metų. Vakarų europiečiai jau gerokai pamiršo tai, kas jie buvo iki krikščionybės, o mes dar nieko nepamiršome. Ieškodami atsakymo, kiek mumyse yra Rytų, susiduriame su klausimu, kas yra indoeuropeizmas. Vienų nuomone, indoeuropiečių ištakos buvo ties Mažąja Azija, iš ten jie pasklido į visas puses, atnešdami savas idėjas, kurios susietos labiau su Rytais nei su Vakarais. Kitų nuomone, indoeuropiečių centras buvo Baltijos regionas ir baltai. Pagal šią hipotezę mes labiau rytiečiai ir mus daug kas sieja su tais, kurie pasiekė Himalajus.

JUSTINAS KUBILIUS. Eilės
[...]
Tik popietė dūzgia
sunkiom kamanėm.

Vėlei snaudžia šuva –
ir niekas negrįžta.
Gal esam prie ežero mirę,
šioj vasaroj užrakinti?

Kai kalbam – negirdim.
[...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Nemunas. Kauno kultūros ir meno savaitraštis. K.: 2006 m. gegužės 18–24 d., Nr. 19 (107–548).
Trumpai reziumuosiu. Kokia gi šio vargano (kultūros rėmimo fondai kartkartėmis neskiria pinigų) savaitraščio idėja? Ogi paprasta. Iš visų pašalių Kaunan suvažiavę kaimiečiai sukabino pastogėn dalgius, numetė priemenėn viedrus ir ėmė leisti kultūros leidinį. Trenkiantį ką tik nupjauta žole ir pamelžtu pienu. O kad dvokas taip nesuktų skaitytojų nosių, nuolat juos purškia (ir purškiasi) pigiais dezodorantais, skleidžiančiais nenatūralų salsvą "aukštosios kultūros" kvapą.

Literatūra ir menas. Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis. V.: 2006-05-19, Nr. 3096.
Ateityje dabartinį "Litmenį" įsivaizduoju (nes mačiau aiškią viziją) kaip erotinį laikraštį moterims pornointelektualėms, turinčioms polinkį į mazochizmą. Redaktorius galėtų būti kad ir tas pats Burokas. Pavaduotoja – Avinienė. O dabartinis vyriausiasis šefpovaras galėtų likti kaip konsultantas. Kiti laikraščio klapčiukai, kurių vienas vis šlepteli ant šūdo ir užsnūsta, o kitas nori išgerti šaltą Vileiką, o ne vodkos ir oficialiai įteisinti Oblomovo partiją, galėtų taip pat likti. Kažkam juk reikia pašalinti srutas laikraščiui pabaigus savaitinę orgiją. (Beje, pats laikas susitvarkyti redakcijoje esančių tualetų unitazus, nes ten užeina žmonės ir iš gatvės, ir iš šalimais esančios redakcijos. Kiekviena įstaiga juk prasideda ir baigiasi tualetu.)

Šiaurės Atėnai. V.: 2006-05-20, Nr. 797.
Pastaruoju metu (jei "Šatėnų" vystymąsi įsivaizduotume kaip kreivę) nuo tam tikro regresinio kryčio laikraštis vėl šovė į aukštumas. Atsirado vietos ir naujiesiems graikams Castorui ir Polluxui. Ir nors jų literatūriniai pomėgiai prasideda ir baigiasi vienomis pretenzijomis – jie vis tiek nuostabūs. Tikri ultranovatoriai, superintelektualai ir megafilosofai. Kas gi, jei ne jie sugebėjo mesti iššūkį sustabarėjusiai literatūrinei visuomenei. Kas? Ir nesvarbu, kad C&P – ištvirkę falocentristai, kalbiniai sadistai, truputį komunistai, – tik tiek, kiek reikia, norint atlikti naudingą darbą mūsų neįtikėtinoje epochoje. Tam jie ir graikai – laisvi "Šatėnų" piliečiai.

Metai. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis. Literatūra, kritika, eseistika. V.: 2006 m. gegužės mėn., Nr. 5.
Dar kartą primenu, kad C&P misija – aiški. Lietuvių literatūra jau daugelį metų panėši į pašvinkusią kūdrą su stovinčiu vandeniu. Raibuliuoja tik jos paviršius, sudarydamas tėkmės įspūdį. Todėl privalu sudrumsti pačias gelmes, nors ir pagaliu, nors ir daužant per nugaras dumble įsiknisusiems karosams. Užveisti raudžių ir šapalų (jaunų rašytojų), įleisti plėšrių ešerių ir lydekaičių (literatūros kritikų). Visa tai tam, kad literatūrėlės kūdra virstų srauniai tekančia literatūros upe. (Cha! Tyliu, nes jau supratote, kad pats susigėdau dėl šių metaforų banalumo...)

GITANA VANAGAITĖ. Sunkiai narpliojamas "Šuns mazgas"
Vytautas Martinkus. Šuns mazgas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 158 p.
Knygoje sudėtos dvi apysakos – "Šuo, kuris paliovė lojęs" ir "Akių apgaulė, arba kaip išmokti piešti sapną", turinčios įmantrias paantraštes, kurios lyg ir turėtų implikuoti postmodernistinio rašymo pagrindinį žaidimo principą: visa tai, kas čia ir dabar yra sakoma, jau yra pasakyta, yra užrašyta, tik rašantysis, iš naujo reflektuodamas kultūros faktus, prasmes ir reikšmes, siūlo skaitytojui žaisti kartu ir, žaidžiant jau žinomomis prasmėmis, rasti, susidėlioti naujas. Tiesa, ši žaidimo logika yra daug artimesnė antrajai apysakai, nors žaidimo elementų yra ir pirmojoje. Tačiau V. Martinkus, greta postmodernistinės prasmių ir reikšmių dėlionės, nuolat grįžta prie tiesos ir tikrumo kategorijų, svarsto jų komplikuotą sampratą ir vis bando apsibrėžti savastį. Todėl gali pasirodyti, kad toks dvilypis rašymas, inkorporuojantis postmodernistinį dėlionės principą ir slepiantis moderniajai kultūros epistemai esminį klausimą apie žmogų, jo tapatybę ir gyvenimo prasmę, neigia postmodernistinę rašymo logiką. Nes tiek vienoje, tiek kitoje apysakoje asmeninė patirties paradigma ir iš jos giliųjų klodų ir laiko sankirtos besirandančios naujos prasmės lieka pačios svarbiausios. Tačiau tai, V. Martinkaus žodžiais, – tik akių apgaulė, sumaniai autoriaus skaitytojui spendžiami spąstai.

NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventoji motina Indijoje
Šiame straipsnyje daugiausia bus kalbama apie vadinamąją Deivę Motiną – religinę figūrą, kurią, kaip žinoma, Senosios Europos kultūros tyrimuose ypač akcentavo Marija Gimbutienė. Dėl nepakankamai preciziško jos darbuose pristatomų koncepcijų argumentavimo, ypač interpretuojant senąsias religijas, kai kam iš mokslo žmonių atrodo, kad Deivė Motina yra daugiau spekuliatyvi mokslinė fikcija. Tačiau, peržvelgus platesnį pasaulyje atliekamų šio vaizdinio ir su juo susijusios religinės bei mitologinės tradicijos tyrimų kontekstą, galima konstatuoti, kad Deivė Motina yra vienas ryškiausių ir gyvybingiausių mitinių personažų daugelyje tautų, tarp kurių Indija užima svarbią vietą, kadangi įvairios Deivės Motinos formos joje reiškiasi ir tebėra aktualios šiomis dienomis.

VALDAS KILPYS. Vasara
Vasaros karštis tirpdo žieminius prasmės ieškojimus. Idealas, nelyg ledo gabaliukas kokakolos stiklinėje, ištirpsta ir pavirsta didžiule burbuliuojančia laime karštą birželio dieną. Žiemą karštos kavos ar arbatos puodelyje besislapstanti depresija transformuojasi į tuos kelis lašus ištirpusių ledų, kurie būtinai nuvarvės ant ką tik apsivilktų marškinėlių.

AUDRA BARANAUSKAITĖ. Galvos III
Kartą važiavau troleibusu. Sėdėjau pačiame gale. Stovinčiųjų nebuvo nė vieno. Priešais – tik sėdinčių žmonių nugaros. Staiga pamačiau, kad jie visi – su PLAUKAIS. Po sekundės nusmelkė mintis, kad jie – su NAGAIS. Kuo greičiau išlipau iš to troleibuso.

RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s
Kupinas gerų norų ėmiau keiktis.
Benediktas Januševičius, poetas

Mano neatsakymas yra veiksmas.
Asta Valskienė, metodikos kabineto vedėja

Yra žmonių, yra gyvulių.
Vytautas Selena, kultūrininkas