ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-28 nr. 854

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RASA RAMONAITĖ. Smėlynuose (27) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Rygos koliažai (18) • -gk-. Sekmadienio postilė (27) • Su filosofu, VU dėstytoju JONU DAGIU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Nėra reikalo tikėti ar netikėti (117) • GILBONĖ. Išgerti būtina. Laukiu gandro (53) • JONAS BENAMIS. Šimpanzės klasikos neskaito (22) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (27) • NIKITA JELISEJEV. Hitchcockas ir Nabokovas (3) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Eilės (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (9) • RENATA ŠERELYTĖ. Gyvenimas su rūku (1) • JUOZAS ŠORYS. Eglėraščiai (50) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. Skersai Ameriką per 12 dienų (3) • 12 PAGALIUKŲ (7) • mes ateinam cia vieshpatauti ir visaip nedorai shneketi (337) • 2007 m. rugpjūčio 4 d. Nr. 29 (855) turinys (11) •

Smėlynuose

RASA RAMONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Prisiminimai. 2005
Eglė Kuckaitė

Prisiminimas prirakina prie vietos ir neleidžia pasprukti, nors ir kaip priešintumeisi, nors esi už šimtų kilometrų ir nemažai metų įsispraudė tarp tavęs ir tavo pasisavintos vietos, tie metai virsta druskos luitais, kurie užgriozdina kelią. Nori grįžti ir susigrąžinti, tikiesi rasti visa taip pat, lyg laikas būtų sustingęs ir išlaikęs vaizdą nepakitusį tavo egoistiškam pasitenkinimui sužadinti, o juk gali prarasti ir tuos menkus atspindžius, kurie sublyksėdavo atmintyje. Arba tai gali tapti išsilaisvinimu.

Šviesos lašėjimas ant samanų, pušynų skambesys, džiovinamų grybų kvapas, ištįsusios popietės, atspindžius atmušinėjantys vietinių gyventojų namukai, bėgiojimas, lagaminai, durų trinksėjimas, svetimos vėsios plytelių grindys, nuo kurių greitai išgaruoja pėdų atspaudai, kuklus, kone vienuoliškas kambarys su didele lova ir švyturiu lango rėme. Nida... Mūsų, vaikigalių, nuosavybe keletui dienų tampa smėlynai, žemos pušaitės ir balzaminis oro švelnumas, miriadai žvirblių ir šviesos maudyklos, iš kurių mus galėtų ištraukti tik neįtikėtinos svarbos įvykiai. Taip pat – tyki gatvelė, kurioje vyšnių raudonio sodybos dunkso atokaitoje, jas supa kuprotos obelys, kreivos senės šiurkščia oda ir gumbuotomis galūnėmis, o sodybos beveik liepsnoja kaitroje. Namukus skandina milžiniška žiedų puta, kvepiančios vasaros pusnys. Kvėpavimas laikinai sustoja, nes iškvėpimas suardytų tylą, tai trumpa dienos pauzė, kurios negalima išvengti...

Kai ankstyvą rytą išlendi į balkoną pažiūrėti, koks laukia oras, ir bandai išmatuoti debesų tankį, perėjūnai kirai skardžiais balsais drasko orą, blaškydami bet kokį susikaupimą, tačiau jų klyksmas pamažu tampa įprastas, netgi būtinas kaip savų žmonių balso intonacijos. Pigioje valgykloje suvalgę po riekę duonos su sviestu ir išgėrę arbatos, kasdien būreliu keliaujame į paplūdimį, aš ir brolis dažniausiai miname savomis kojomis, o kartais – sėdime tėvui ant pečių. Per pušynus nueiname keletą kilometrų. Tėvas mane ir brolį neša pakaitomis, linguodamas kaip kupranugaris, o nuo tos aukštumos, nuo tų kojūkų matyti kur kas geriau. Žvilgsniui atsiveria gyvenimai balkonuose po suvertais džiovinamais baravykais, ten senutės, rankose laikydamos mezginius, kiaurą dieną stebi pro šalį slenkančius poilsiautojus, o mes jų graudžiose akyse matome save. Pusnuogės suprakaitavusios moterys džiausto skalbinius, pasilypėjusios ant kėdučių, o jų vyrai, sudribę ant sofų po rytmetinės kavos, iš kambario gilumos pusbalsiu niūniuoja moteris erzinančias daineles, įdūrę akis į jų rankas, kurios liula tarsi drebučiai. Senyvas vyras su amžinąja skrybėle ir baltu švarku kiekvieną dieną sėdi tame pačiame pintame krėsle, skaitydamas laikraštį ir puse akies vis pažvelgdamas gatvės pusėn. Regis, jis nesikelia iš to krėslo, jame sutinka rytą ir vakarą, pilnas minčių ir prisiminimų, kuriais su niekuo nenori dalytis, todėl vienas, užsitraukęs skrybėlę ant akių medituoja, pučia dūmus į virpantį vasaros orą, o jo akys žybčioja vogčia žvelgdamos į poilsiautojus – jis vėjais leidžia tingų katinišką gyvenimą. Ech tie biurgeriai, kurortininkai, atsidūsta jis, palaimingai ištiesdamas kojas.

Oras beveik spragsi nuo saulės kibirkščių ir tvinsta nuo pernokusių vyšnių kvapo. Mes jau žinome, iš kur atsėlina tas šnerves kutenantis kvapas. Netoli paplūdimio pasitinka masalas – vyšnios ir serbentai, supilti į popierinius maišelius ir išdėlioti ant prekystalių, beveik aukso vertės; tas vaizdas mus, vaikigalius, ragina nepaklusti tėvų nustatytam taupumo įstatymui, nors paprastai nuo šių uogų rūgšties tik raukomės, nes ji sutraukia raumenis kažkur paausiuose, ir burbame, kad jų patrauklumas yra apgaulingas, bet čia nebegalime atitraukti akių. Po to, kai kova dėl vyšnių būna laimėta, išsitiesę ant smėlio valgome uogas, skaitinėjame knygas ar laikraščius, o kai beskaitant nuo popieriaus švytėjimo įskausta akis, tada gali ką nors veikti tik užsimerkęs, gaudydamas padrikus garsus. Ilgoji pakrantė pribarstyta žmonių, spalvingų sėklų, konfeti, kurie čia, gainiojami vėjo, ištikti laukinio amoko, šokčioja pašiauštais plaukais ar laksto smėliu ir atrodo mikroskopiškai maži, o smėlis bando juos įtraukti gilyn ir apgyvendinti užpustytuose Eolo kaimuose, įelektrintose platybėse.

Prieplaukos bare siurbiame pieno kokteilius. Šalia mūsų ant aukštos kėdės sėdi jauna moteris, jos sijonas vos dengia šakumą, ji vis kedena suveltus plaukus ilgais lenktais lyg paukščio nagais, nulakuotais raudona spalva, kokia būna padengtos žvejojimo plūdės ir jūros plūdurai. Ausyse kadaruoja auskarai-blizgės. Tai plėšrusis jūrpaukštis, nutūpęs ant molo ir besidairantis budriomis akimis. Keletas vyrukų zuja aplinkui, konkuruodami tarpusavyje ir stumdydamiesi alkūnėmis, kartkartėmis šaižiai surikdami ir skersakiuodami vienas į kitą raudonomis akimis, jie vis siūlo gėrimus ir šokoladą baro gražuolei. Galiausiai konkurentai susimuša, nesumodami, kaip patraukti jos dėmesį, ir aplinkui ima skraidyti stiklinės, ištykšta sultys, kurias siurbčiojo niekuo dėtas baro klientas, tada šis, persigandęs, kad ir jam nekliūtų, pro stalo apačią nuropoja į saugesnę vietą. Jaunikiai kaunasi jau pamiršę, dėl ko prasidėjo kautynės, siautėja įraudę, garsiai burkuodami, o jų Penelopė abejingai žiūri į tuštumą. Matrona prie baro, meistriškai žongliruojanti stiklinėmis, pilsto į taures gėrimus, pramogai vis aprėkdama kokį klientą, kuris paduoda per stambią kupiūrą. Kartais jos tirados tokios įspūdingos, kad klientams pakerta kojas ir jie klusniai ieško smulkiųjų, bijodami, kad baro matrona jų nepažemintų kitų akivaizdoje. Savo autoritetą ji primena bosiniu dudenimu, panašiu į artėjančią perkūniją. Juokeliai, anekdotai ir adatų kaišiojimas į panages – mėgstamiausia laiko leidimo forma, nes daugiau nėra ką veikti, nebent nuo judančios platformos spoksoti į vandens platybes ir savanoriškai susirgti jūrlige.

Kartais pasprunku nuo šeimynykščių ir viena vaikštau krantine, stebiu praplaukiančius laivus. Kirai tuo metu nepaliaujamai stato savo stabmeldiškas tvirtoves. Kirų akmenynai. Poilsiavietes jie įsirengė ant žmonių pasivaikščiojimų tako, ištiesė sparnus ir palaimingai tyso kaip paukščių parodoje, leisdami, kad juos apžiūrinėtų. Vaikai lesina kirus, o šie maitintojus apsvaido sproginėjančiomis klyksmų granatomis. Nuo jūros trenkia pūvančiomis jūržolėmis, o mano kojos slydinėja ant dumblinų akmenų, kai užsimanau sugauti paukštį.

Naktimis pro retas tinklines užuolaidas mus pažadina švyturys, siunčiantis trūkčiojančius signalus juodu vandeniu besiiriantiems laivams. Šviesos sirupas būna švelnus kaip nektaras. Pastebiu, kad guliu šviesos apskritime, kuris mane semia, tai didėdamas, tai mažėdamas koncentriniais ratais plūsta į ankšto kambario erdvę. Miegantieji patenka į virpančių apskritimų pinkles, jų veidai aplimpa šviečiančiomis dulkelėmis, bet nė viena akis neprasimerkia, visi tyliai kiūto savo kriauklėse, augindami perlamutro sluoksnį, nenorėdami sutrikdyti to keisto virpėjimo. Pro langą, neužtemdytą naktinėmis užuolaidomis, matau dūmuose įstrigusią švyturio vertikalę. Tolumoje skamba Eine kleine Nachtmusik.

Kai akys atgavo vaizdą, kurio ilgėjosi daugelį metų, paaiškėjo, kad vaizdas susitraukęs ir susiraukšlėjęs kaip nuotrauka nuo drėgmės, padengtas mažais juodais pelėsio taškeliais, muselėmis, kurios zuja akiplotyje ir neleidžia įžiūrėti ryškių objektų. Įvyko keistas persimainymas – atmintyje viskas švytėjo net per stipriai, tiesiog akino, o kai panorau pasitikrinti atminties vaizdinius ir priglausti juos prie tikrųjų, kad jie suliptų ir pasidengtų šviežio oro laku, šie apstulbino tik savo nusidėvėjimu. Aplinkos kadrai slinko bespalviai ir nusitrynę nuo besaikio smalsuolių čiupinėjimo, lietimo drėgnais pirštų čiuptuvėliais, todėl kone parbloškė nelauktas neatitikimas. Daiktai atrodė sumažėję, susitraukę ir išblukę, namai – pritūpę prie žemės. Tai buvo apgręžtoji, išvirkštinė Nida, atsukusi savo apdulkėjusią pusę, kurioje veltui ieškojau pažįstamų žymių. Dabar regėjau tik miniatiūrinį aptrupėjusį maketą vietoj saulės miesto, prarastojo rojaus, kur lakstėme būdami vaikai, tada, kai laiko sąvoka buvo nereikšminga, o suaugusiųjų prievolės apskritai neegzistavo, tad kiauras dienas pajūrio smėlyje rausėme duobes ir kasėme kanalus kaip sliekai. Vaiko sąmonėje atsispindintis pasaulis buvo toks tobulas, o dabartinis skeptiškas, tarsi skalpeliu visa ardantis protas nebegali pasiekti tokio skaidrumo, neįtaraus imlumo. Apima nerimas, kai pasiklysti pažįstamoje vietoje ir niekaip negali atsitokėti iš savotiško sąmonės pritemimo, svaigulio lyg po sukimosi karuselėje, tik žiūri atmerktomis akimis, purtai galvą ir tavęs nepalieka netikrumas, pojūtis, kad kažkas ne taip, tarsi pakeista, bet neįmanoma suvokti, kuri aplinkos detalė prarado savo ankstesnį pavidalą. Tai kažkokios klampios atminties duobės ir su tuo susijęs slogutis, kai net pykina, spaudžia kažkur ties krūtinės duobute. Ši vieta pasikeitusi, o gal pasikeitusi aš.

Atmintyje išliko saulėje plytinti smėlio jūra, kurioje išbarstytų namelių stogai žėri lyg veidrodiniai žuvų žvynai, o pušaitės nulaipiojusios visus šlaitus; kartais jos taip įsibėgėja, kad nebegali sustoti, pašėlusiu greičiu skrieja per kopas, kone įbrisdamos į jūrą. Veidrodinės žuvys nardo smėlyje. Smėlynų moterys ir vyrai, susivynioję į drobines marškas, vaikšto krantine, rinkdami kriaukles, smulkius akmenėlius ir gintaro trupinius, jie kraunasi lobius į gilias kišenes ir sterbles. Gintaro ir kriauklių rinkėjai išeina dar prieš aušrą, kai jūra būna ką tik išmetusi kūdikį iš savo įsčių – tada jie, kaip kokie sterbliniai gyvūnai, susikrauna tą naštą ir neša priglaudę prie kūno, bando ją sušildyti ir atgaivinti. Moterys didelėmis drėgnomis akimis ir jūros druskos nuėsdinta rankų oda meldžiasi prie kryžių, be garso krutindamos lūpas, joms ant veidų krinta prieblandos muslinas, saugantis nuo pusaklių vabzdžių ir pasiklydėlių žvilgsnių. Jos surenka vabzdžius ir parneša savo vaikams, kad šie galėtų juos auginti stiklainiuose ir kasnakt prieš miegą klausytis vabzdiško choralo. Tų moterų paskirtis – rinkti, priimti iš gamtos ir žmonių į save visa, kas joms duodama, kaupti ir brandinti vaisių, tai – priimančios natūros, kurios grąžina šimteriopai daugiau. Tai vaisingosios deivės amžinai išsipūtusiais pilvais, per kuriuos negali matyti savo pėdų, sterblinės smėlynų moterys, gimdančios šimtus vaikų, kurie joms vaikštant išbyra kaip akmenys, vaikai vandens nugludintomis galvomis, pasveikinantys jūros pakrantę šaižiais balsais. Jų balsai – veriamų durų girgždesys, prispausto vėjo cypimas, mažų pelėdžiukų ūbavimas.

Smėlynų moterys neaimanuoja dėl žudančio gimdymo skausmo. Ne dėl to, kad jo nejaustų, o todėl, kad tai neišvengiama ir jų gyvybinių jėgų nepranokstanti patirties dalis. Jos nebando perrėkti peiliais pjaustančio pilvo skausmo, malšina jį glostomais judesiais ir užkalbėjimu, nes pirmykštis žinojimas joms pakužda, kad tai pradžios užuomina. Gimimas nesukelia nė perdėto džiugesio, nuostabos ar siaubo, tai išsipildymas, tvinksinti mėnulio pilnatis, prisipildymas taurės, kuri duoda iš savęs atsigerti. Aukštos, ilgakaklės ir pilvotos lyg amforos jos slenka ties horizonto linija, susikaupusios ir tylios. Dažniausiai jos pagimdo sutemus, mėnesienoje, išsitiesusios ant smėlio, kai drėgmės prisisunkęs oras vėsina iš kūno plūstantį karštį, prieš tai į drobulę susivyniojusios reikalingus daiktelius. Vyrai paprastai nežino, kur išėjo jų moterys, gali tik nujausti, nes jos niekada neprasitaria. Tai moterų ir gamtos nebylus susitarimas. Jos nustoja kalbėjusios, kaupia jėgas tam momentui. Kol moteris galuojasi ant smėlio, mažos valtelės pririštos supasi tarp meldų, tai pirmasis lopšys, delnas, paguldytas ant vandens, kuriuo motinos parplukdys kūdikius, parirkluos pačios, neieškodamos pagalbos. Kai moteris parsiirs, bus jau apyaušris, tada ji tykiai padės dar raukšlėtą, niūriai besiraukantį gniužulėlį vyrui prie šono, kad šis pajustų krebždantį naują gyventoją, o pati šypsosis, rankomis čiuopdama subliūškusį pilvą. Moterys-ąsočiai, pilnos pieno savo vaikams pagirdyti. Jos praras galingos violončelės figūrą, vėl taps sudžiūvusiais šakaliais, panašiais į kalnų pušaites – varganas nuo skurdaus smėlingo dirvožemio, bet stipriomis šaknimis. Kad ištvertų gyvenimą smėlynuose.

Ir štai vieną dieną vėl stoviu smėlynų vidury, esu tik taškas, kurį supa begalinė stichija, alsuojanti karščiu, banguojantis paviršius, išdrikęs akvarelinis moteriškumas savo glotniomis juslingomis formomis. Ta nuogybė šiek tiek pridengta pušaičių lopiniais, kad nebūtų tokia bauginanti vienišam dienos keleiviui, kad neapsvaigintų jo, nepaklaidintų savo glėbyje. Kopos artimos dykumai, o ši – absoliutus gamtinis moteriškumo pavidalas. Atrodo, kad smėlynas tave susiurbs savo milžinišku kūnu, tai neaprėpiama moteriškumo topografija, kurią nepaliaujamai tobulina jūra. Tose platybėse ima veikti kažkokie galingi hormonai, ir klajūnas turi jiems paklusti. Užklumpa kone dykumos haliucinacija. Tą popietę, kai klaidžiojau Parnidžio kopa, o dangaus pienas lėtai sunkėsi į smėlį, vis labiau su juo susiliedamas, kažkas sugriebė mane, supurtė nirtulinga jėga ir prikėlė iš numirusiųjų. Pagaliau aš prisiminiau. Aprengiau savo prisiminimą tikrovės rūbais. Beribė smėlynų moteris mane iš naujo išsviedė į dienos šviesą, tada netikėtai į akis suplūdo jūra ir jas užtvindė, kad staiga neapakčiau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


91608. Rūta2007-07-31 16:20
pradėjau skaityti ir padėjau.nežinau, kažko užstrigo.

91630. Mia2007-07-31 18:10
Jautriai ir subtiliai parašyta

91636. geltona žąsis2007-07-31 18:45
Super geri smėlynai. Pilna džiūgesio buvau kelias minutes ten, kol reali tikrovė nesugrąžino į pilkus debesis.

91663. cc2007-07-31 21:51
Nežinau ar dar kur nors taip girgžda smėlis po kojomis kaip pajūryje. Guli snūduriuodamas kuopose, o monotoniškas jūros ošimas, dūžtančios bangos į krantą , šilti saulės spinduliai , vėsoko vėjo šuorai,žilvyčio kvapai, nuneša kažkur toli į nerealų pasaulį.

91664. cc2007-07-31 21:53
...kopose...

91671. laisvas2007-07-31 22:59
isimylejau smelynus...

91705. r2007-08-01 17:29
ir as neskaiciau nes neturiu laiko

91745. pajūris2007-08-02 10:36
geriausia vieta svajoti

91747. to r2007-08-02 10:46
O kam tai rupi, skaitei ar ne?Be to, kam tada isvis eiti i Satenu puslapi?

91759. mie2007-08-02 12:28
man rupi ar ji skaite ar ne. tai kas neskaite, gerai kad ateina.

91771. r2007-08-02 16:29
pasivaiksciot kur niekas niekam nerupi

91774. r2007-08-02 16:41
sveika mieste aciu kad uztari tik mano anas komentaras jau nebe i tema bet kam ta logika ir rutina gerai butu viska biskiuka suvelt.gal kol dalindavo po3normuotus tekstelius atpratau skaityt o pasizmonet iprotis isliko taciau visu labai atsiprasau nes tikrai neturiu laiko begu valyt langu po to marinuosiu agurkus kuopsiu kilimus ir nebent kepant vafliukus kita ranka maigysiuklavisusPSviena kart mano vaiku faina daktare sake kad as jai primenu tokia bezdzione is tarybinio filmuko kuri turejo daug vaiku ir nespedavo paskui juos lakstyt as pasakiau kad man kartais irgi taip atrodo

91776. mie2007-08-02 16:46
o kodel viska is karto? ir langus ir kilimus? siandien imk langus, ir tai ne visus. o paskui kilimus. rytoj. arba poryt.

91781. Natas :-) 2007-08-02 17:30
Gražu, labai gražu...ir į Nida norėčiau nuvykt, bet šią vasarą nepavyks.

91789. r2007-08-02 19:00
todel kad siandien pirma mano atostogu diena o ryt isvaziuoju o poryt renkas kaimieciai i ledu svente ir aisku nakvos pas mus bet jauciu kad vafliukai gali but pirktiniai

91795. mie - r2007-08-02 20:09
kaimieciai sueis su batais ant tavo kilimu, valgys marinuotus agurkus ir zvalgysis pro isblizgintus langus. ar tu pabludai, nors kilimu nevalyk. ir langu neplauk. ir agurku gali nemarinuoti. tu pati esi lobis.

91809. ponia r2007-08-02 21:57
zinai mieste viena{s}tipa{s} mane taip pavadino tai nuo siol tokia ir busiu: spjausiu ant kilimu langu ir agurku nusilakuosiu nagelius ir rukysiu papirosus kavinej

91814. Sim :-) 2007-08-02 23:43
Keista skaityt apie savo Roju kito zmogaus akimis..gal todel sukele daug geru emociju.grazu

91990. Lina2007-08-04 14:11
Miela Rasa, kokie jautrus ir juvelyriskai dailus prarasto laiko ieskojimai... Rasykite, Jus jauciate zodi - ne tik aptakia jo forma, bet ir slapciausias jo splavas, kvapus bei skambesius. Sekmes!

92035. ivs2007-08-05 01:53
Tik dabar perskaičiau. Stipru. Paskutinės keturios pastraipos, ypač tos trys, be pačios paskutinės. Eine kleine Nachtmusik išbraukčiau griežtai ir nieko nepaaiškinčiau. Visai kaip zeta, kuri nubraukė paskutinę KN eilutę anam numery.

92125. mu :-( 2007-08-06 11:55
Nezinau, man tai sis straipsnelis butu grazus, bet per daug tu subtilybiu ir saldybiu, metaforu... Zodziu, mano asmeniniu poziuriu, reiktu siek tiek pravalyti. Sekmes :)

92232. tarzanas2007-08-06 23:29
Kūrinėlis - tikrai per gražus, dūsta nuo metaforų, pastebėjimų , viso to aiškus perteklius , bet... Jis turi tai, ką jau prarado kad ir Parulskis, likęs su plikom konstrukcijom ir banalybėm...

92238. Jerichono Rožė2007-08-07 00:28
blyn, Rasa, o kodėl Tu taip nekenti vyrų. Jie kaip guma rezonuoja tik Jums. Tai ir smėlynų Bobrovskis ir Zudermanas. Tik nereikia žavėtis gyvenimo nemačiusiems mamytėms sūneliais /režisiorais ir krt ir krt - kurių Tavo aplinkoj apsčiai. Ar jie gali pvz. irklą pakelti ir suremontuoti smėlėtojo Kuršių žemėj, ar jie gali seną kompą priverst kalbėt su lt diakritais absol svetimam mieste?

Matai, jie negali, nes yra ne vyrai, o mamytės sūneliai (arba biudžeto parazitai) - TAI IR NORĖJO PASAKYT SAVIEMS VOKIEČIŲ NULIAMS SU BYBIAIS Bobrovskis, Zudermanamas ecc ir ecc ir ecc.

Maldauju, praverk akis - smėlėtoj Lietuvoj yra vyrų kurie išplaukia ne todėl, kad bijo ar negali, o todėl, kad .... (pati susimąstyk, kodėl). Ir nebus kabantis, Rasa, Tavo rašinys kaip molbertas Tavo ciniškai ir kikenančiai egzistencijai.

92311. kaimo boba2007-08-07 15:39
esu paprasta kaimo boba.skaitau kai katruos komentarus ir mislinu- idomus zmones ant Lietuvos gyvena.jiems gerai nebuna.viens raso per saldziai, kits per suriai.o ponios Rozes komentaras isvis mano galvai nesuprantamas.ne pro kur nematau cinizmo ar neapykantos.turbut nemoku siuolaikiskai skaityt?

92314. kaimo boba- mu2007-08-07 15:51
dar viena mintis atejo.nebuciau kaimo bobele, jei nutyleciau.kai Prustas isleido savo romanus, kai katrie norejo, kad jo sakiniai nebutu tokie gremezdiski, ilgi.butu su mielu noru apkarpe, isvale metaforas.bet taip butu ateme ir jo savituma.as nieko nesiulau keisti.o tobulejimui ribu nera.

92322. mamytės sūnelis J.Rožei :-) 2007-08-07 16:47
Neieškok sliekų ant asfalto. Kitaip tariant: matai, ką nori matyt, o ne kas yra.

92323. mie2007-08-07 16:57
labai grazus tekstas. tik dabar perskaiciau.

Rodoma versija 179 iš 203 
13:26:05 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba