Teta Viktorija, miegas ir kitos moterys

Automatizmas. 1965 Robert Motherwell

Mano teta Viktorija iš proto išsikraustė prieš dešimtį metų. Iš pradžių jai operavo kelių sąnarius, kai ji vaikščiodavo, būdavo panaši į girtą lenkų kavaleristą, vėliau visai nebegalėjo vaikščioti, sąnarius operavo, ir ji vėl vaikščiojo, bet greitai išsikraustė iš proto, ir jos judėjimą visam laikui apribojo ligoninės tvora. Kartais aš ją aplankau, nes nesu nacis ir nemanau, kad silpnapročius, homoseksualistus, čigonus ir žydus reikėtų kaip nors skriausti ir jų negerbti. Teta sėdi ant lovos krašto ir linguoja, aš sėdžiu ant taburetės ir linguoju, paskui išeinu, ir man truputį svaigsta galva, visai kaip vaikystėj, kai su mama aplankėme seserį pionierių stovykloje, aš labai norėjau pasisupti sūpynėse, kurios buvo padarytos lėktuvo formos, tik labai trumpais sparnais, sūpynėse suposi berniūkštis, suposi taip ilgai, kad man bežiūrint pasidarė bloga ir aš truputį vimtelėjau, o paskui mama šluostė man burną varnalėšos lapu, nes tuo metu vienkartinių servetėlių dar nebuvo, o mamos nosinaitė buvo siuvinėta rausvomis ir gelsvomis medetkomis.

Tu apie moteris kalbi kaip kiaulė, sako man teta, kai aš ją aplankau sukančią mįslingus ratus ligoninės aptvare, o man atrodo, kad apie moteris kalbėti visuomet smagu ir naudinga. Tiesa, pastaruoju metu, sakau tetai, kad ir kokia būtų moteris, aš visuomet užmiegu ir nubudęs retai atsimenu, kuo viskas baigėsi – štai taip atmerkiu vieną akį ir man prieš akis styro kažkokiom prakeiktom medetkom ir kitais planetos floros pavyzdžiais papuošta pagalvė, pabundu ir iš karto suprantu, kad jau vienas. Nes kai pabundi ne vienas, net nereikia, kad šalia esanti būtybė būtų nutraukusi nuo tavęs visą antklodę, paprasčiausiai jauti, kad ne vienas, ir stengiesi labai nekaltai pagadinti orą, kad nepažadintum pasąmonės dangoraižiuose snaudžiančių begėdiškų kompleksų.

Miegas, apimantis mane moters akivaizdoje, kartais gali būti siejamas su nesaikingu alkoholio pavartojimu prieš miegą, tačiau tai ne pasiteisinimas. Alkoholis juk ne migdomieji, o skatinamieji. Panašiai ir veisliniams jaučiams duodama skatinamųjų, kad jie, nusivylę laisvę ribojančio aptvaro vaizdiniais, įsigeistų prašmatniai uodega mosuojančios telyčaitės. Vyras, kuris teisinasi neteisingu alkoholio poveikiu, – žinai, brangioji, kaip tik buvau nieko nevalgęs, dabar mano gyvenime sunkus laikotarpis, o praėjusią naktį kankino tokia nemiga, ir dar vartojau tokį ir tokį kiekį prieš tau ateinant, – toks vyras ką nors slepia. Arba jam amžiaus krizė, t. y. jau ėmė traukti berniukai, nimfetės ir panašiai, arba apskritai jis moraliai degradavęs padugnė. Net mano anksčiau taip mėgtos pardavėjos, pavyzdžiui, kokių nors gražių, bet ne itin brangių drabužių sergėtojos, patyliukais kaip katės tipenančios medžiaginiais labirintais, staiga išdygstančios tau už nugaros ir murkiančios "gal galiu kuo padėti", net ir jų akivaizdoje man ima linkti kojos, aš nenumaldomai įsigeidžiu snūstelti tiesiog čia pat, ant kostiumo, kainuojančio penkis šimtus devyniasdešimt keturis, lyg tai būtų ne kasdienio vartojimo prekė, o amžinybės įkapės.

Dėl viso pikto aš kartais net nueinu pas gydytoją, kuris elgiasi velniškai draugiškai, taip draugiškai, kad net bijau nusileisti kelnes, o kai jis pasiūlo atsigulti ant šono ir pariesti kojas, kad keliai įsiremtų į pilvą, man apskritai pasidaro nesmagu, maža ką, gal jis teroristas mėgėjas, paskui mano artimieji gaus videolaišką, kur aš nuleistomis kelnėmis ir su polietileno maišeliu ant galvos, o teroristas guminėmis pirštinėmis sako, kad mano prostata arbūzo dydžio ir kad jeigu jis per dvidešimt keturias valandas negaus išpirkos, mano smegenys išsitaškys kaip arbūzas, kadangi visi gydytojai žino, kad prostata – antroji vyro širdis, ir kai mylimųjų apleisti vyrai sako, tu sudaužei mano širdį, velniai žino, apie kokią širdį jie šneka...

Bet nieko panašaus neįvyksta, jis nuramina mane, kad viskas gerai, kad reikia gerti tokius ir tokius vaistus, kurie kainuoja pusę minimalaus atlyginimo dydžio, ir kad baigęs gerti šiuos vaistus aš visiškai nebenorėsiu miego, kai to nereikia norėti, ir visos moterys, su kuriomis užmigsiu, atsibus iš ryto kartu su manimi, kukliai dalydamosi skylėtą antklodę, pavogtą iš kažkokio statybininkų bendrabučio, kuriame žiemą taip šalta, kad net ir į tualetą reikia eiti įsisupus į skylėtą antklodę, ir aš galėsiu gerti su jomis kavą, ėsti šviežių bandelių laikraščius ir čiaukšti įvairius malonius niekus, pavyzdžiui, apie savo tetą Viktoriją, kuri išsikraustė iš smegenų visai ne dėl to, kad jai išoperavo kelių sąnarius ir ji nebegalėjo bažnyčioje atsiklaupti, todėl, kai kunigas surikdavo "Pulkit ant kelių, kiaulės krikščionys, Darwino motina buvo beždžionė!", ji stovėdavo, kaip stovi Laisvės statula Niujorko prieangy, rankoje iškėlusi liepsnojantį degtuką ir šaukdavo "Ieškau vyro, vyro noriu!", riaumodavo teta Viktorija, bet bažnyčioje vyrai būna jau nučiupinėti kaip maldaknygės pageltusiais trupančiais lapais, kaip antikvariniai katekizmai, todėl teta Viktorija neapsikentusi imdavo paskutiniais žodžiais koneveikti Dievą, kad šis jai atėmęs kojas visiškai be jokios priežasties, nes kojos reikalingesnės nei protas, kadangi su protu net į parduotuvę nenueisi, kur be garso tipena murkiančios pardavėjos...

Ji ilgai stebėjo savo šunį Tarantiną, kuris, gavęs kokios nors kaulėtos mėsos, užkasdavo ją į žemę, o po dienos kitos atsikasdavo ir ėsdavo ją kiek pašvinkintą, ji išmetė savo šaldytuvą ir taip pat ėmė valgyti kiek pašvinkintą mėsą, tuomet ją ir išvežė ten, kur judėjimo laisvę riboja tvora...

Kiaulė, sako man teta Viktorija, kiaulė ir melagis, sako man ji, ką padarysi, ji juk beprotė, ir vis dėlto tai geriau nei dėdė Petras, kuris buvo visiškas daunas, sėdėdavo lovoj, linguodavo, veikiamas nematomo Dauno ligos metronomo, kartais pirmyn atgal, kartais, lyg būtų į ką atsitrenkęs, imdavo staiga siūbuoti į šonus, aš sėdėdavau šalia jo ir niekaip nepataikydavau linguoti kartu su juo į ritmą, juk ne šiaip sau sakoma, kad bepročiai ir genijai beveik visais laikais vieni nuo kitų nesiskyrė, tai guodžiausi bent jau tuo, kad jeigu nesu genijus, tai ir ne beprotis, ir net mano genitalijos ne tokios milžiniškos kaip dėdės Petro, nes tokios milžiniškos turbūt būna tik bepročių ir genijų, jos jam nuolat išsprūsdavo pro didelių, plačių šeimyninių triusikų klešnę, ir ypač birka, kaip anuomet suaugusieji sakydavo apie šiais laikais peniu pervadintą dalykėlį, ji buvo kone du kartus storesnė už senelio Leopoldo iš Kanados siunčiamus cigarus, nors man visuomet norėjosi kramtomosios gumos ir džinsų, o jis nuolat siųsdavo aspiriną ir cigarus, tarsi parūkius cigarų ir prisiėdus aspirino mes galėtume kur kas sėkmingiau kovoti su bolševizmu, birka buvo tokio dydžio, kad jeigu dėdė Petras būtų norėjęs, būtų įstengęs vartyti su ja ne tik savo mėgstamus laikraščius, bet ir menkiau mėgstamus žurnalus, kadangi skaityti vis tiek nemokėjo, tiesą sakant, jis ir kalbėti ne kažin kiek mokėjo, taip ir numirė, nepasakęs nė vieno padoraus žodžio, ir niekas dėl to per daug nesuko galvos, kadangi buvo bolševikmetis ir visi sukosi kas kaip išmanė, nes anuomet buvo sunku gauti ne tik arbūzų, net ir teroristų tais laikais ne visuomet būdavo, ką jau kalbėt apie vienkartines servetukes.

O kai bolševikų kariuomenėje man liepė prisisiūti birką prie protivogazo (prišej birku k protivogazu, paliepė seržantas Zavarza), aš pasakiau, kad manoji turi žiaunas kaip žuvis ir kaip nors dujų ataką iškentės be protivogazo, už tai mane seržantas Zavarza pavadino neprišej k pyzdie rukav, ir aš supratau, kad bolševikų santvarka labai žiauriai elgiasi su žmonėmis, nes nuolat ką nors prie jų prisiuva. Zavarza buvo šlykštus tipas, jis sudegusius degtukus kišdavo atgal į dėžutę, o už tokius dalykus apskritai užmušti galima, tokio žmogaus jau niekaip negali gerbti, todėl eidamas pas tetą Viktoriją niekad nesinešu degtukų, tik žiebtuvėlį, ir kol jinai rūko cigaretes be filtro, aš jai pasakoju visokias įdomias naujienas, vykstančias anapus sienos, nes šiapus sienos beveik nieko nevyksta, tik kartais pamatai du sanitarus, atsargiai sukančius ratus aplink naujai atvežtą beprotį, kuris irgi labai atsargiai suka ratus priimamojo patalpoje, nes jį persekioja ateiviai, todėl jis nuolat dirsčioja sau už nugaros ir niekaip nenustygsta vietoj, kol gailestingoji sesuo atneša švirkštą ir pasako jam, kad čia vaistas nuo ateivių, kai tik jo suleidi, žmogus tampa ateiviams nematomas, štai ir visos naujienos, sako teta Viktorija, bet apie moteris tu vis tiek šneki kaip paskutinis galvijas, nes jeigu nesigiri, tai tuomet būtinai pasakai apie jas ką nors negražaus, o man atrodo, kad užmigti anksčiau nei moteris nėra tokia jau didžiulė nuodėmė, netgi skaičiau viename laikraštyje, kad pasimylėjusiems vyrams į smegenis plūsteli kažkokia košė, visai kaip narkotikai, todėl jie atsijungia, nespėję nė pasakyti, kaip jiems buvo šį kartą gerai ir kaip dieviškai mylisi moteris, kuri juos šį vakarą aplankė, kokie gražūs jos vynuogynai, Semiramidės sodai, Libano avelės ir įvairios ožkos, na štai, aš ir vėl bepasakodamas apie tetą Viktoriją užmigau, o tu išėjai, ir kai nubudau, niekas netraukė nuo manęs skylėtos antklodės, man buvo taip baisu, lyg knygų lentynos būtų Niurnbergo prokuroras, mosuojantis man prieš nosį "netekti-sąmonės-šalia-tavęs" nusikaltimo įrankiais, lyg būčiau visiškai vienas šioje supistoje visatoje, toks vienas, kad vienišesnis už patį Dievą...