TURINYS

STEPHAN ZWEIG. Avantiūristai
Vos pasklinda toks gandas apie rūmus, šast ir susirenka įvairiausio plauko avantiūristai; niekas nežino, koks vėjas ir iš kokios lindynės juos atpūtė. Kur buvę nebuvę, pernakt jie čia, surieda kelioniniais ekipažais ir angliškomis karietomis, lengva ranka išsinuomoja puošniausius kambarius prabangiausiuose nakvynės namuose. Jie vilki fantastiškas kokių nors Indostano ar Mongolijos armijų uniformas, prisistato pompastiškais vardais, kurie iš tikrųjų tėra pierre de strass, tokie pat netikri brangakmeniai kaip ir jų batų sagtys. Jie kalba visomis kalbomis, sakosi pažįstą visus kunigaikščius ir visas įžymybes, tvirtina tarnavę visose armijose ir studijavę visuose universitetuose. [...]

VALDAS KILPYS. Gyvenimas dvimiestyje
Tačiau pretenzija į dvimiesčio gyventojo statusą senokai perša mintį, kad gyvenamoji vieta yra keistu būdu susijusi su mumyse tūnančių alter ego skaičiumi. Šiaip, populiariai šnekant, žmoguje dažniausiai "gyvena" du žmonės: civilizuotas ir laukinis. Tai postmodernus homo sapiens. Kitaip tariant, atskaitos taškas ir matavimo vienetas. Tačiau tikrovė kitokia: vientisų žmonių geriausia ieškoti provincijoje, o didmiesčio gyventojas geriausiu atveju yra susitrejinęs.

-vp-. Laikraščiai. Monotonija
– Pone Vytautai, o kaip jūs suprantate, kas yra menas?
Televizoriaus ekrane užvirė arši estetinio pobūdžio diskusija. O Vytautas sėdėjo fotelyje, gurkšnojo atvėsusią arbatą, nesigilindamas sklaidė Kosidovskio knygą "Lisipo žirgai" ir nesuvokė, kad klausimas skirtas būtent jam.

SØREN ULRIK THOMSEN. Poezija (Vertė Neringa Abrutytė)
[...]
Remiuosi ranka į kambario ledinę sieną.
Lietus pereina per mano kūną.

PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros
Saulė atliko nakties darbų reviziją. Vėjas atsargiai masažuoja liepos šakas. Žolė nuolankiai gula po kojomis ir jas mazgoja. Dienos planų koryje zirzia užduotys. Pakviestas šuo atbėga, nulaižo delną ir reikalauja bakšišo. Gėlė praveria žiedą ir įsileidžia vabzdį. Siurblys zyzdamas renka dulkes. Dulkės vejasi mašiną, o nepavijusios migruoja į pievą. Nugręžęs debesio skudurą vėjas pūsteli ir primerkęs saulės akį blizgina žolių viršūnes. Viksvų šukos kruopščiai šukuoja liūliuojamą orą. Ožka apie kuolą apėjo ketvirtį rato. Sustojusi ties devinta valanda pakėlė galvą, pamovė ant ragų debesį ir mekenimu palabino nebylį drugį. Vingiais važiuojantį vabzdį nusivijo uniformuotas paukštis. Ožka prisimerkė ir iš tiesiosios žarnos vienvamzdžio iššovė šratų užtaisą. Nepataikė, nes niekur nesitaikė. Perpetuum mobile rieda šalpusnio lapu. Nemindyk žemės, gyvuly! Tiek pritrypta, nėra kur kojos padėti! Savas laikau ant stalo. O kur per atostogas nueisi? Žemė vis tiek sukasi. Taip ir pražilo Einsteinas sėdėdamas po reliatyvumo teorijos blynu ant trijų banginių nugarų.

ANTHONY BROWNE. Prastesniojo Dievo išpažinėjai
Visame islamiškame pasaulyje krikščionys sistemingai diskriminuojami ir persekiojami. Saudo Arabijoje – pasauliniame religinio fanatizmo centre – uždarytos bažnyčios, draudžiama praktikuoti krikščioniškas apeigas, platinti Bibliją ir pardavinėti krikščioniškus atvirlaiškius. Be to, krikščionims draudžiama įvažiuoti į Meką. Krikščionys nuolatos grūdami į kalėjimus ir kankinami pateikus sufabrikuotus kaltinimus girtuoklyste, piktžodžiavimu ir pamokslavimu; tuo įsitikino ir kai kurie Didžiosios Britanijos piliečiai. Praėjusių metų vasarį Saudo Arabija paskelbė, kad jos piliečiai gali būti tik musulmonai.

WILLIAM PFAFF. Tradicinė kultūra smogia atgal
Joks vakarietis nesusimąstė apie daromą žalą. Juk Vakarai nešė progresą. Progresas reiškė narystę pasaulio prekybos sistemoje ir dalyvavimą globalioje vartojimo rinkoje su globalizuotos komunikacijos peršamomis pigiomis prekėmis ir masinės gamybos maistu.
Neigiamas viso to aspektas – savarankiškų visuomenių griovimas, jų šaknų pakirtimas ir gyventojų proletarizavimas – atrodė paprasčiausia neišvengiamybė, norint įtraukti tuos žmones į modernų pasaulį ir atvesti į pažangos kelią.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Iš s. "Prisikėlimas", 29–30:
ir susilies blauzda su blauzda –
pas Viešpatį tądien bus parginimas...
(Galima versti "susieis koja kojon, būsite parginti pas savo Viešpatį..." Kaip gyvuliai.)

RENATA DUBINSKAITĖ. Vyrai apie vyrus pagal moteris
Turint mintyje Elisabeth Badinter teiginį, kad "elgesys, kurį bendruomenės apibrėžia kaip deramai vyrišką, susidaro iš gynybos manevrų: moterų baimės, baimės parodyti menkiausią moteriškumą (kad ir kuo jis pasireikštų, neišskiriant nė švelnumo), pasyvumo ir rūpinimosi kitais baimės ir, savaime suprantama, baimės būti geidžiamam kokio nors vyro", Eidrigevičiaus kaip vyro apie vyrą fotografijos yra drąsios. Nežinau, ar jis pats sutiktų laikyti savo darbus seksualiais, mat teigia, kad jo aktoriai vaidina laimingus ir nelaimingus, skrendančius ir sukaustytus, kalba apie mirtį ir žaidimą. Tačiau erotizmo neatimsi. Seksualinėmis konotacijomis šie darbai toli pranoksta bene garsiausios Lietuvoje vyrų aktų fotografės Snieguolės Michelkevičiūtės, vyrų kūnuose išskaitančios senėjimą, nuovargį, gyvasties ir polėkių išsekimą, kūrybą. [...]

AIN KAALEP. Poezija
Noriu tigro kailio guolį tau pakloti,
kad šią tamsią naktį nieko nesapnuotum.

DAINIUS JUOZĖNAS. Kalėdos vasarą
Suprantame, kad produkcija, eterio bangomis išlendanti iš "jaščiko", yra viso labo tokia pat prekė kaip čiupačiupsas ar apatinis trikotažas. Vieno populiaraus Vilniaus klubo savininkas sakė: mielas drauge, jei aš klube leisčiau tik mudviejų mėgstamą muziką – neabejotinai greitai bankrutuočiau. Šventa teisybė. Elementaru. Paklauskit K. Petrauskio ar L. Donskio. Patvirtins. Ir net be pykčio. Tiesiog taip yra, ir tiek.

AURELIJA JUODYTĖ. Eteryje – žinios
Apie lietuviškas žinias dar būtų galima ilgai ir linksmai kalbėti. Tačiau čia pravartu baigti, pacituojant žurnalistą Rytį Juozapavičių, teigiantį, kad žinios – tai ne kas kita, kaip muilo opera vyrams. Būtent žiniose vaidinamos politinės batalijos, čia vyksta politikų asmeninio gyvenimo dramos, žiniose krenta lėktuvai ir dega miškai. Ir nors politika dalykas rimtas, televizijos žiniose ji tampa kartais tragišku, kartais juokingu pasakojimu.

SIGITAS PARULSKIS. Dar vienas nuogas karalius (Michel Houellebecq. Elementariosios dalelės. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. V.: Tyto alba, 2005. 342 p.)
Personažai ganėtinai schematiški, gali būti, kad tai taip pat atitinka autoriaus sumanymą: vienas įbrolių, Briuno Klemanas, vaikystę praleidžia internate, ten yra žeminamas, mušamas, verčiamas atlikti pačius šlykščiausius veiksmus (laižyti vyresniesiems tarpvietę, tenkinti juos oraliniu būdu ir pan.), todėl suaugęs, būdamas be emocinės ir dvasinės pusiausvyros, pasirenka filologijos fakultetą (kadangi jis atstovauja jusliniam pradui, stoja į filologiją dar ir dėl to, kad ten daug merginų). Mišelis Džerzinskis (galbūt aliuzija į Geležinį Feliksą?) vaikystę leidžia vienatvėje, pasinėręs į enciklopedijas ir mokslo žurnalus, todėl įstoja į fizikos ir matematikos fakultetą.

Sidabrinė kulka. Parengė Rita Balkutė
[Medžiojo] vienas medžiotojas prie Salaci [ežero]. Ten yra tokia pieva. Žiūri – bėga zuiki. [Šovė ir] pagalvojo, kad užmušė tą zuikį su šautuvu. Eis pasiimti zuikio – ne zuikis, o kelmas. Senovėj velniai vaikščiojo po žemę, o dabar tuos velnius [patys žmonės] išvytų.

JONAS SERAPINAS. Pelynas
Už viską viską – aš ją nužudžiau. Tiesa, prieš daugelį metų. Tai buvo mano kerštas jai. O tai, kad žmonių žudymas veda į kalėjimą, buvo jos kerštas man. Ir jei dabar, po tiek metų, aš su ja, seniai mirusia, kalbuosi, tai tik todėl, kad neturiu su kuo daugiau kalbėti. Tu manęs nepamiršai. Todėl, kai dviračiu vienu kartu nuvažiuoju 130 kilometrų ir nelabai uždūstu, ji man sako – šaunuolis, o aš atsiimu visus pasakytus skaudžius ir nemalonius žodžius.