Prietemų monologai

James Hall Nasmyth. Plaštaka ir susiraukšlėjęs obuolys. 1874

1

Nė vienas žmogus nemato kito žmogaus. Kiekvienam gatvė, šaligatvio plokštės, turėklai... Suoliukas, kur sėdi du po vieną, medis, temsta.

– Kiek metų?

– Ne kiek, o kelinti dabar.

– Vienas devyni devyni...

– Tiku taku žū-ū...

Nuvažiuoja automobilis, skaičiai, lapai, po tiltu pliuškenasi antys. Vakaras skrodžia terasą.

– Aus baus bus medaus.

– Kaip einasi?

– Ačiū, puikiai. Juk ne grabe, ne grabe, ne grabe dar. Gyvybė svarbiau. Spaudžia. Juk gyventi svarbiau už blogus reikalus. Džium džium pelėda.

– Tu gandras ilgakaklis, laibakojis, džium džium...

– Nutapyk mane, ne gandras – jausmas ilgakaklis, laibakojis.

– Mano jausmas.

2

Įsižiebia šviesos. Visose gatvėse, paupy. Šaligatvio plokštės, turėklai, lapai lapai, gražiai suvyti. Žmonės juodam fone, po gelsvomis lempomis.

Vėjas įsimeta uosiuos. Muzika iš paupio užeigos, slysta vandeniu: čy-y-žt-

– Gyvis gyvis, ar čia kas gyvas?

– Ne, šita troba jau baigia sugriūti.

– Gyvis, gyvis...

– Troba, pirtis. Ji gyveno pirty. Vienas kambarys...

– Gyvis.

– Taip ir mirė, taip ir mirė. Gulėjo naktį negyva, o kita moteris budėjo, kad blogos dvasios neatskristų, atėjo Feliksas, kad būtų drąsiau, gyvis, Feliksas, gyvis.

– Prietarai.

– Gyvis.

– Koks vardas jos?

– Nežinau.

– Pavardė?

– Palionienė.

– Aus baus bus medaus, gyvėlis per audrą plauks...

3

Muzika iš paupio užeigos. Niaukiasi. Kaip gražiai naktį debesys užtraukia dangų. Braukia aklina tamsa. Baus baus. Žmonės aptūpę turėklus. Gandras, tu – gandras, ilgu snapu badzianantis susirietusį plastmasinį staliuką. Baltas staliukas, lempos neperšviečiamuos lapuos, krūmynai, upė, vėsa, apspaudžianti lempas.

– Tavo troba paskendo alyvose. Bent nuo durų nukirstum.

Pro langus verčiasi žiedai kaip kukurūzų burbuolės, pro lapus kerta lakštingala, plakt plakt per tamsumas čyto.

Žvaigždės maudos pirty su miruoliais. Prasiveria alyvos. Išneškit mano kūną pro kvepiantį prieangį...

– Gyvis gyvis, kas čia dar gyvas?

– Miruolis, alyvos žvaigždynuose.

4

Lempa apšviečia žmogų. Tarp mūsų juodi tarpai.

– Žinai, girtas žmogus yra kaip sutemęs laukas. Tu juk bijotum. Bijotum nakvot toli laukuos. Girtą gamta praryja.

– Mano burna apželia žolėmis, iki pat skrandžio, visas atsiveriu –

Mes visi kiek apkvaitę. Mirdamas žmogus netenka sąmonės. Tolsta įprasti garsai. Toks jausmas tarsi dalijantis ląstelei, užsiskliaudžiant lašui.

– Žmogus visą gyvenimą laukia bausmės. Nuosprendžio. Žmogus visą gyvenimą nieko nežino...

5

Palionienė visa pamišusi savo aplūžusioj trobelėj. Mirsiu, kai žvaigždės ims švytėti pro stogą. Šikšnosparniai. Kvepiantys krūmai užvertė duris. Daugiau niekada neišeisiu. Susigersiu į dangų. Pirštais ir dantimis. Įsikabinsiu pasenusiais, išnešiotais rūbais, vaikų nuotraukomis, atmerktomis akimis. Burbuolės virs pro išlūžinėjusias lubas. Man nereikia skųstis, aš tik žiūrėsiu. Tiesiai į dangų. Iš pajuodusios lovos.

– Vaikeli, bijojau, aš visą laiką bijojau...

Žinai, čia nieko daugiau ir nebūna. Tik tamsu ir drėgna. Į visas puses, iki begalybės – nieko. Pasiusk, visas išsiputok - – - – aš visą gyvenimą šitoj tamsoj negalėjau nieko įžiūrėti, taikiau apgraibomis. Kaip koks beprotis vidury gatvės mostaguojantis rankom, žongliruojantis mimas.

– Atspėk, ar šitas žmogus dar gyvas.

– Vaikeli, bijojau, aš visą laiką bijojau...

– Išvežkit mane į girią. Su laukiniais žvėrimis...

– Man tai nerūpi gyvent... Žinai, rudenį pašlydavo visi keliai... neišbrisi...

6

Palioniene, aš tavęs neatsimenu. Tavo veido, drabužių. Tik tavo trobą po alyvų krūmais, tik Felikso malkas, šunį, šernus, rausiančius bulves. Tik pievas, nušvitusias pavasario pienėmis. Žmonės garuoja kaip pavasario oras. Šitas pavasario kisielius su pašėlusiomis, išgąsdintomis kregždėmis. Žinai, aš gyvenu su daugybe užmirštų žmonių, su nutekėjusiu laiku. Senam senam miške, laukuos, išsikerojusiuos krūmynuos –

Daug kas įvyko po tavęs. Bet niekas nepasikeitė. Niekas niekada nesikeičia. Bijočiau gyvent pasaulyje, kuris keičiasi. Todėl ir mirties bijau, žiedų su varvančiomis bitėmis, išsirietusių laukų, obuolio rūgštimi deginu gomurį, nyru į rugpjūčio rūkus. Jie raižo mane. Suplaukia upėmis į mano kūną. Stingdančiu lėtumu.

Palioniene, žiūriu į dangų prie tavo užmirštos, sukritusios trobos, prie tavo lauko namelio, vėluojančių, rūgščių uogų. Tikrai jau niekur neišbrisiu iš savo atsiminimų, savo drėgnų, kojas apvijusių žolių. Kadais jau pašlijo keliai. Visi pašlijo. Tik aidas pamiškėj: pats sau atsiliepiu. Pats sau. Lėtėjančiuos laukuos. Viskas yra per greit. Viskas, ko negali sustabdyti.

– Žinai, viskas yra daug giliau negu smegenys, atmintis.

– Aš neatsimenu. Aš jaučiu.

Eisiu per pievą be jokių namų. Per velėną, krūmynus, tave surijusius, per lakštingalas, plakančias sugriuvusioj krosny, išrūkusioj, apjuodusioj mano galvoj, mūsų griuvėsiuos, suplėšytuos, užglaistytuos likimuos. Apauginkit mane brūzgynais neiškertamais, kad pats savęs nematyčiau, kad pamesčiau nuovoką, pasaulio kryptis.

7

Jeigu gyvenčiau vienas mažytėje trobelėje. Tarsi sena sena bobutė. Pietums nusilupčiau dvi bulves. Virčiau, valgyčiau su rūgusiu pienu. Klausyčiau, kaip vėjas trinasi išlūžusiuose trobelės languose ir voras kertėj. Trobelė juoda juoda nuo senumo, ir žmogus taip pajuosta, nuo senumo žmogus pasidaro visas juodas, tokia juoda spalva, kurios nesimato, bet kuri baugina, seno žmogaus visi vengia, nes jis spinduliuoja juodumą... kaip dangus, kaip naktį dangus, senas žmogus yra kaip kosmosas, kur plyti didžiulė tuštuma, didžiuliai vakuumo tarpai, kur spindi žvaigždės, šaltos, gęstančios spingsulės. Jeigu būčiau toks senas, mane kankintų nemiga. Visi seni žmonės naktimis nemiega. Jie žiūri į dangų. Juodas žvaigždėtas dangus yra seno žmogaus veidrodis. Dangus, kuris kaip karoliai. Sąmonės karoliai. Gulėčiau vienas naktį atmerkęs akis arba sėdėčiau prie lango. Toks vienas, toks tylus, užgesęs. Spingsulė. Ir visas mano pasaulis, visas mano gyvenimas būtų išėjęs aukštai aukštai, toli toli, į tą dangų, tą nepasiekiamą, ir visas mano gyvenimas toks nesugrąžinamas... Ir žmonės manęs vengtų, žmonės, kurie naktį ramiai sau miega... Ir būčiau per dieną prisigėręs tos dangaus juodumos ir spinduliuotų iš manęs vienuma, vakuumas, ir būčiau sudarytas iš didelių didelių juodų tarpų, mažyčių žiburėlių, ir mano akys būtų plačiai atsimerkusios net pačią šviesiausią dieną, net žiūrint į saulę, nes mano akys visad žiūrėtų taip kaip naktį, kaip į dangų, kuris manęs pasiilgo, į tuštumą, į pasaulį, mane palikusį, į mano pasaulį, išėjusį aukštyn, ir žmonės bijotų sutikt mano žvilgsnį, žmonės, kurie vengia senių...

8

Kažin ar reikia prasmės. Jeigu dabar imčiau ieškoti prasmės tame, ką parašiau. Jeigu imčiau aiškintis, kodėl parašiau, kam. Prieš ką turėčiau aiškintis? Rašymas be fabulos. Gyvenimas be fabulos. Gyvenimas iš daugybės smulkmenų, blyksnių, debesų, žiburių nakties danguje, nakties lauke, nesibaigiantis verpetas, gaivalas, kuris suka, traiško, prasmės... daugybė mažyčių prasmių. Prasmės, kurios – kaip musės. Zvimbiančios prasmės. Limpančios prie musiagaudžio.