ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-08 nr. 880

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANTANAS ŠILEIKA. Bronzinė moteris (11) • ROLANDAS KAUŠAS. Žmogaus galia kentėti (96) • -js-. Sekmadienio postilėWOJCIECH JAGIELSKI. Tbilisis (12) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie tikėjimą ir žinojimą Kurane (2) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (27) • DARIUS GIRČYS. Bardo (1) • SARA POISSON. Eilės (42) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (24) • RENATA ŠERELYTĖ. Mirties kaukės (2) • Šimto poetų šimtas eilių (6) • JONAS ŽEMKALNIS. Muzikos linijaYUKITO KIHARA. Kaip japonė Lietuvoje ieškojo raganų (10) • ROMUALDAS GRIGAS. Dienoraščio fragmentai (14) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Dėdė Algis girdo mūzą (4) • negražu neatsiliepti – čia juk šatėnai! (348) • 2008 m. vasario 15 d. Nr. 7 (881) turinys (3) •

Bronzinė moteris

ANTANAS ŠILEIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Venera ir kiškis. 2000
Jonas Gencevičius

Tomas apžvelgė kiemą – minia vyrų ir moterų uoliai šoko, o keletas girtuoklių jau ramstė sienas. Kislingas sėdėjo ant kėdės ir grojo, o šalia jo stovėjo trumpučiukas tamsaus gymio žmogelis. Kažkur matytas, pamanė Tomas ir tuoj susigriebė – juk tai... Tik dabar, stovėdamas kieme, Žakas Lipšicas jam atrodė kažkoks gerokai mažesnis ir visai ne toks įspūdingas kaip anas Lipšicas, išlikęs atmintyje. Apsipratęs Paryžiuje, Tomas vis baudėsi kreiptis į Lipšicą pagalbos, bet taip ir neįsidrąsino. Jis norėjo ateiti ne tuščiomis rankomis, pirma sukurti ką nors verta parodyti skulptoriui, bet per visą šį laiką nebuvo sukūręs nieko, su kuo, jo manymu, nebūtų gėda lįsti Lipšicui į akis. Tomas jau buvo benorįs sprukti, bet susivokė, kad vengdamas kalbėtis atrodys kaip keistuolis, ir žengė link Lipšico. Menininkas valandėlę žvelgė į ištiestą Tomo ranką, paskui paspaudė ją.

– Mudu kartą buvome susitikę, – tarė Tomas lietuviškai. – Aš Tomas Stumbras. Prisimenate mane?

Lipšicas atidžiai pažvelgė į Tomą.

– Taip, regis, prisimenu. Tačiau aš jau smarkiai primiršau lietuvių kalbą. Kalbėkime prancūziškai.

Tomas priminė jųdviejų susitikimo Merdino tavernoje aplinkybes, Lipšicas linktelėjo – girdi, prisimenu.

– Tai jūs lietuvis, – tarė jis.

– Taip.

– Tai matyti ir iš skulptūrų studijoje.

Tomas susigūžė.

– Norėčiau atidžiau apžiūrėti vieną jūsų drožinį.

Jis nusivedė Tomą per spūstį. Abu vyrai spraudėsi pro besilinksminančią minią. Viena iš modelių buvo taip sukaitusi, kad net nusimetė savąją togą, bet beveik niekas į ją nekreipė dėmesio. Lipšicas nusivedė Tomą prie stalo, kur Alfonsas miegojo savo soste, ir parodė į vieną drožinį. Jis vaizdavo Alfonsą, atsirėmusį į statinių tvorą, į šalis ištiestomis, aukštyn kilstelėtomis rankomis.

– Šis drožinys man krito į akį, – garsiai tarė Lipšicas, stengdamasis peršaukti minios gaudesį. – Čia pavaizduotas jūsų draugas?

– Taip.

– Į šalis ištiestos rankos – drožinys aiškiai įkvėptas Nukryžiuotojo vaizdinio. Jūs pripildėte pasaulietišką siužetą religinės galios. Ji tiesiog spinduliuoja iš kūrinio. O ir techniškai jis atliktas labai gerai, toks grubus, tarsi tie senieji dievai, kuriuos matydavau miškuose ir pakelės koplyčiose. Apšvietimas čia labai prastas, bet štai ten, kitame kampe, matau drožinį, kurio siužetui jūs vėl panaudojote Kristaus kančią ir taip pat ją supasaulietinote, – tarė jis, rodydamas ranka. – Velnias, per šitą triukšmą neįmanoma susikalbėti, o nuo cigarečių dūmų man jau peršti akys. Ar nenorėtumėte valandėlei išeiti į gatvę?

Tomas sutiko. Juodu šiaip ne taip prasibrovė pro žmonių makalynę link durų, išsmuko į kiemą, bet ir čia jų laukė ne pyragai – kiemas irgi buvo sausakimšas. Kadangi Lipšicas buvo smulkaus sudėjimo, Tomas žengė pirmas ir skynė kelią per minią, kuri neretėjo netgi prie įėjimo po arka. Išėję į gatvę, juodu pagaliau atsikvėpė. Ant šaligatvio ilsėdamiesi stoviniavo keletas kitų vakarėlio dalyvių, kiek atokiau stypsojo grupelės paauglių, spoksojo į besilinksminančią minią ir klausėsi muzikos.

– Aš nebūčiau ėjęs į šį vakarėlį, – pasakė Lipšicas vėduodamasis, – jeigu Kislingas nebūtų prašęs ateiti. Nebevaikštau į vakarėlius ir apskritai į Paryžių atvykstu tik tvarkyti reikalų.

– Išsikėlėte iš miesto?

– Pasismaginimai, mielas vaike, geras dalykas, kai esi jaunas, bet praėjus kuriam laikui įgrysta. Gerti manęs netraukia, o tokių naktų kaip ši esu matęs tiek, kad nė nesuskaičiuosi. Dabar gyvenu Bulonėje prie Senos.

– O aš vis dar naujokas Paryžiuje, vis dar bandau atrasti savąjį kelią, – tarė Tomas.

Jie ėmė vaikštinėti šaligatviu.

– Įsitvirtinti visiems būna nelengva. Nebuvo lengva ir man. Kai atvykau, buvau visiškas, beviltiškas neišmanėlis, bet kitiems sekėsi dar sunkiau.

– Ir kaip susiklostė jų gyvenimas?

– Daugelis neatlaikę Paryžiaus spaudimo išvyko. Nedaug trūko, kad ir aš būčiau neatsilaikęs. Jaučiausi taip, tarsi visi kiti žmonės būtų buvę genijai, o aš vienas – visiškas kvailys. O naujovišku menu tiesiog baisėjausi. Juk tai visiškas niekalas, kvailiojimas ir tiek, manydavau sau žvelgdamas į kubistų kūrinius. Negi žmonės nesupranta, kad iš jų tiesiog šaipomasi? – stebėdavausi. Buvau įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau publika supras, jog yra mulkinama. Kartą išdrožiau, ką manau, pačiam Pikaso, ir mudu susiginčijome.

Mokiausi ilgai ir uoliai. Anatomiją išstudijavau taip kruopščiai, kad galėčiau dirbti chirurgu. Svarbiausia – kantrybė. Daugiau nei dešimtmetį gyvenau visiškame skurde. Netgi dar prieš trejus metus mudu su žmona gyvenome pusbadžiu, pardavinėjome savo knygas, kad sukrapštytume pinigų maistui. Paskui viskas pasikeitė. Yra daug dalykų, kurių reikia išmokti. Bet jūs turite pranašumą, kurio aš, būdamas jūsų amžiaus, neturėjau.

– Kokį gi?

– Jūs jau atradote savąjį kelią. Patikėkite, aš žinau, ką sakau.

– Bet tie dirbiniai nieko neverti. Užmerktomis akimis galėčiau pridrožti krūvą tokių drožinių.

– Nors ir koks bergždžias būtų šis šimtmetis, bent jau vieną dalyką tikrai supratome – kad įtaigių išraiškos formų gausu visur pasaulyje, ir tokiose vietose, kur anksčiau nė nesitikėjome jų pamatyti. O kodėl jų negali būti Lietuvoje, kuo ji prastesnė? Argi neįtaigūs jos senieji pakelės dievai? Gaila, kad pats apie juos nepagalvojau, bet juk aš žydas ir katalikiškos šventenybės nepatraukdavo mano dėmesio. Kaip, jūsų manymu, atsitiko, kad aš pats galiausiai tapau skulptoriumi kubistu? Kaip ir visus kitus, į kubizmą mane atvedė naujos išraiškos kalbos paieškos. Štai ir jūs atradote naują išraiškos kalbą – pačioje savo panosėje. Tose senose medinėse skulptūrose slypi pirmykštė galia, o jūs kažkaip gebate ją perteikti, galimas daiktas, jūs atradote ir naują kalbą.

Tačiau jau vėlu. Man jau metas, – tarė Lipšicas. – Esu įpratęs anksti gulti, tokiu metu paprastai jau miegu. Tuoj nebekursuos traukiniai. Klausykite, jaunuoli, patikėkite manimi, jūs einate teisingu keliu. Neišsukite iš jo ir kada nors parodykite man savo kūrinius.

Jis paspaudė Tomui ranką ir nuėjo. Kai po keleto minučių atėjo Dženė, ji rado Tomą vis dar stovintį toje pačioje vietoje; tamsioje gatvėje jo veidas iš džiaugsmo spindėjo kaip mėnulis.

– Mačiau, kalbėjaisi su kažkokiu juokingu žmogeliu – kas jis per vienas? – paklausė ji.

Tomas čiupo Dženę į glėbį ir pabučiavo.

– Tas juokingas žmogelis – vienas iškiliausių skulptorių Paryžiuje, ir jis ką tik pagyrė mano kūrinius.

Dženė pažvelgė Tomui į akis ir pamatė ugnelę, kuria jos jau senokai nenušvisdavo. Ji pakibo jam ant kaklo, o jis tuo labai apsidžiaugė, nes jautė, kad tuoj tuoj nuskries į padebesius, jeigu neatsiras kokio nors inkaro.

Dženė leido jam atsitokėti, o paskui priminė, kad ji atėjo vakarėliui jau baigiantis, ir susikibę rankomis juodu grįžo į Velniūkščio aklagatvį, kur kiemas buvo vis dar pilnutėlis, bet nuotaika jau buvo pasikeitusi. Kislingas dabar grojo lėtus tango, o pora samdytų šokėjų puikavosi prieš glaudžiu ratu juos apspitusius žiūrovus. Tomas ir Dženė prasiyrė į studiją, ant grindų voliojosi keletas girtų vakarėlio dalyvių, o vienas iš jų netgi buvo kažkaip įsigudrinęs įsitaisyti mėlynę paaky. Kai kurios žvakės buvo jau išdegusios ir kambary buvo tamsiau nei anksčiau. Alfonsas vis dar miegojo soste su kūgiu sustingusio vaško ant kepuraitės snapelio. Nors stalai buvo lyg šluote nušluoti, pamačiusi juodu, Estelė žengė link jų nešina pilnu vyno buteliu ir dviem taurėmis, vos įstengdama atmušti dar išgerti trokštančių svečių atakas. Kažkas dainavo, kažkas juokėsi ir visi kalbėjo, todėl, norėdama būti išgirsta, Estelė palinko į priekį ir, tiesdama galvą kuo arčiau jų, suriko:

– Išsaugojau jums vieną butelį vyno.

– O ką, vynas jau baigėsi? – paklausė Tomas.

– Sorelis paslėpė pustuzinį butelių draugams. Jeigu tik pasakytume, kad nebeliko vyno, visi šie svetimnaudžiai dingtų iš čia tarsi vėjo nupūsti.

Jie išgėrė po stiklą vyno ir kai Estelė vėl pripildė jų taures, nepaisydama kitų svečių, kurie irgi tiesė rankas su tuščiomis taurėmis, kieme vėl nuskambėjo fanfara. Netrukus pasigirdo aplodismentai ir tarpdury pasirodė Sorelis, vesdamasis moterį ilga suknia, auksinėmis garbanomis ir ryškiai raudonomis lūpomis. Jos akys buvo paryškintos, iš šonų padažytos taip, kad atrodytų migdolų formos. Tomas tučtuojau suprato, kad tai atlikėjos makiažas, daromas taip, kad gerai atrodytų per atstumą. Publika kieme pradėjo skanduoti: „Bar-be-tė, Bar-be-tė“, jų pavyzdžiu netrukus pasekė ir susirinkusieji kambaryje.

Tai buvo Alfonso mylimoji. Sunku buvo įsivaizduoti labiau jam netinkančią moterį. Tomas pažvelgė į draugą, kuris išgirdęs mylimosios vardą pakirdo iš miegų.

Kaip žmogus, ką tik pabudęs iš alkoholinio stuporo, Alfonsas atrodė stebėtinai žvalus. Jis atrodė tarsi paukštis narve, laukiantis sausainiuko.

Barbetė pažvelgė į savo portretą už Alfonso ir nusišypsojo – ir pradžių portretui, paskui Alfonsui. O Alfonsui Barbetės pasirodymas atrodė tarsi natūrali jo šlovės nakties kulminacija. Kai ji priėjo prie stalo, Alfonsas ištiesė ranką ir pakvietė ją lipti ant jo sosto. Ji buvo atlikėja, taigi užsilipo ant stalo taip, tarsi kaip tik ten ir būtų buvusi jos teisėta vieta. Demonstruodama palankumą, ji ištiesė ranką, nulaužė nuo Alfonso kepurės vaško kūgį, numetė jį šalin ir patiesino į šalį nukrypusią kepurę. Barbetė švelniai stumtelėjo Alfonsą atgal į jo vietą ir pasisuko veidu į susirinkusiuosius. Nors aplinkui buvo daugybė žmonių, Tomui per nugarą staiga nubėgo šaltukas. Kažkas čia ne taip, pajuto jis.

Barbetė kukliai nudelbė akis, rankas laikė nuleidusi prie šonų. Paskui lėtai pakėlė galvą, pažvelgė į publiką ir pradėjo kimiu balsu dainuoti „Sous les ponts de Paris“. Dainininkė ji buvo šiaip sau, bet jos laikysena ir elgsena darė įspūdį, todėl dainai pasibaigus pratrūko ir ilgai nesiliovė garsūs aplodismentai. Kažkas pradėjo skanduoti: „Bar-be-tė, Bar-be-tė“, ir jam netrukus pritarė kiti.

Barbetė atsigręžė, pažvelgė į Alfonsą ir išsitiesė jam ant kelių. Ji viena ranka apkabino jam kaklą, pakštelėjo lūpomis į skruostą, koketiškai pažvelgė į susirinkusiuosius, tarsi pozuodama fotografui.

Paskui laisva ranka nusitraukė savo garbanotų šviesių plaukų peruką. Po peruku jos plaukai buvo labai trumpi, kaip kalinio.

Kaip ir visi susirinkusieji, Tomas kurį laiką spoksojo į ją, kol pagaliau suprato, kas vyksta.

Barbetė buvo vyras.

Minioje nugriaudėjo toks kvatojimas, kad Tomo vos nesupykino. Barbe prancūziškai reiškė „barzda“, o gimnasto sudėjimas buvo aiškiai vyriškas. Daugelis susirinkusiųjų žinojo apie pokštą, bet ne visi.

Alfonso veido išraiška pamažu pasikeitė. Susižavėjimą iš jo akių išstūmė įtūžis ir pasibjaurėjimas. Jis nustūmė Barbetę sau nuo kelių ant stalo. Miniai tai nepatiko, ir ji pradėjo švilpti. Alfonsas su pasibaisėjimu apsižvalgė. Tai buvo tikrasis Paryžius, kuris nuo pat pradžių iš jo tyčiojosi. Jis pradėjo spardyti prie kojų gulinčią Barbetę. Ji bandė atsikelti ir šliaužė link stalo krašto, bet Alfonsas koja numušė jos ranką ir vėl spyrė į šoną.

Minia iš pasipiktinimo suūžė, kai kurie iš susirinkusiųjų šoko ant stalo nukelti Barbetės, kiti puolė prie Alfonso. Tomas susižvalgė su Soreliu; juodu puolė pirmyn, pagriebė Alfonsą už parankių ir ėmė tempti iš studijos. Tačiau girti žiūrovai buvo įtūžę ir kai kurie nusekė jiems įkandin, talžydami Alfonsą. Tomas gynė Alfonsą, bet jie vis tiek neatlyžo ir sekė paskui juos per kiemą į gatvę. Galiausiai Tomas nokautavo stambiausiąjį iš jų, paskui vėl čiupo Alfonsą už parankės ir padėjo Soreliui nutempti jį prie suolelio už kampo.


Iš: Antanas Šileika. Woman in Bronze.
Toronto: Random House of Canada, 2004

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


109805. krankt2008-02-13 06:19
man rodos, kad anksteliau publikuotas apsakymukas buvo kur kas paveikesnis. gal ne kokia istrauka parinko?

109815. skaitytojas2008-02-13 11:30
Ką gali skaitytojui duoti tokia ištrauka? Beveidis, niekuo neužkabinantis rašymas, perskaičiau ir užmiršau, ir galbūt tik todėl, kad nežinau kūrinio visumos...O "Kailinius" atsimenu.

109823. ivs2008-02-13 13:50
nu.

109841. Katė2008-02-13 18:13
Tai taBarbetė ant stalo ar po stalu? O gal iš manęs pasaulis tyčiojasi?

109852. mie2008-02-13 19:17
jeigu spetume, kad alfonsas yra koks nors pozuotojas, tai sedejo ant stalo. labai grazi iliustracija.

109924. ............XD2008-02-14 16:56
keistai cia

109937. mie2008-02-14 17:01
ziurek, tu XD: pagausiu - uzmusiu.

110022. bronzinis diedas2008-02-14 22:04
iliustracija puiki. Ir ji, ir tekstas - taikyti Valentino dienos progai...

110308. Zaragoza2008-02-18 17:07
"Kaip žmogus, ką tik pabudęs iš alkoholinio stuporo, Alfonsas atrodė stebėtinai žvalus. Jis atrodė tarsi paukštis narve, laukiantis sausainiuko." Stačiai sužvėrėjau perskaitęs šiuos sakinius. Žavinga, nepakartojama, negirdėta. Jamais vu! Never seen, never heard! Laukiu, kada pasirodys knyga. Kažkuri leidykla ruošiasi išleisti, tik kada? Ak, kada? Kada pagaliau?

110323. Kada neima egzistencinis nerimas2008-02-18 20:11
Egzistencinio nerimo sąvokos prasmė gali būti interpretuojama taip: gyvūnai supančioti savo instinktų, todėl visada pasitiki savo veiksmais, o žmonės laisvai pasirenka savo elgesį, tačiau visada graužiami abejonės – tai ir yra vadinamojo egzistencinio nerimo apraiška.

Va skaičiau internete apie bičą, kuris postmodernybėje ieško savęs – 15 metų pirmąkart persidūrė sau bybį, o dabar dažnai pasikabina ant visokių kablių, badosi krūtinės ląstą, darosi randus, veriasi geležis į visas kūno vietas ir šiaip yra garsus fakyras bei guru (www.bodyplay.com). Nieko nesakau, visi tie „body modification“ frykai savaip įdomūs, jie ten turbūt iš tikrųjų normaliai tamposi ir vaikšto po tunelius su šviesa gale...

Bet va vieną dieną padėjau draugeliui sukraut į sandėliuką pusę sunkvežimio malkų, tai pasakysiu, kad po to bybio badytis nesinori, kažkaip praėjo tas egzistencinis nerimas. Kurį laiką labiausiai gyvenime norėjau „nekraut malkų“. O „body modification“ frykai paisto, kaip jiems postmodernybėje nugalėti laiką ir erdvę, kaip surasti dvasinę atramą.

O visko priežastis ta, kad mes prarandam savo natūralius ritualus, pvz., ruoštis žiemai, ir apskritai turim vis daugiau „laisvo laiko“ – šiluma į namus per radiatorius atbėga, o šūdai patys per vamzdžius nubėga. Nieko nuostabaus, kad imi nerimauti, ką gi su tuo laisvu laiku daryti. Žinoma, gali nuolat vaikščioti į parduotuves arba perimti kitus dirbtinius ritualus, kurių suskumba parūpinti šaunieji verslininkai. O jeigu gyvenime va pasirenki nepirkti arba, tarkim, pirkti mažiau? Kas tada lieka? Ieškot ritualų kitur – arbatą tylint gerti arba kabėt ant krūtinėn įsmeigtų kablių, na, žinoma, dar galima ir bybį prasidurt... Žinau tikrai – kai turi ką veikt, egzistencinis nerimas nekankina.

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=854&kas=straipsnis&st_id=5339


110403. Indre :-) 2008-02-20 02:03
Teko keleto istrauku gyvai pasiklausyti ir su paciu autorium padiskutuoti. Isties dziugiu, jog jau ir lietuviskas vertimas isvydo dienos sviesa!

Rodoma versija 177 iš 201 
13:26:01 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba