Liolė

Iš serijos „Laukiantys“. 2005 Vidmantas Ilčiukas

Liolė gimė tą vakarą, kai tėvas susiruošė važiuoti į ligoninę ir ėjo link autobusų stotelės. Eidamas sutiko palaidą kaimynų pitbulį. Šis buvo riebus importinis šunų pjautynių čempionas. Liolės tėvas mylėjo šunis, tad sustojęs kuitėsi kišenėse kokio nors skanėsto draugiškai cimpinėjančiam gyvūnui. Užčiuopęs sutežusį irisą, atsitūpė ir pakvietė šunį. Pitbulis noriai pribėgo ir truputį šoktelėjęs iškando tėvui skruostą.

Liolė ramiai gulėjo naujagimių skyriuje, o jos motina ėmė grąžyti rankas, pamačiusi sutvarstytą vyro veidą. Jie verkė ir guodėsi gana ilgai. Vėliau reikėjo susikrauti šlepetes, chalatus, dantų šepetėlius, kūdikį ir keliauti namo.

Mergaitė ilgą laiką neturėjo vardo. Kalbėtis su kūdikiu arba jį šaukti vardu vis tiek nebuvo jokios būtinybės. Motina makaluodavo burnoje irisus ir kiauras dienas žiūrėdavo pro virtuvės langą. Paniurusi maišydavo košeles, dažnai verkdavo ir gerdavo valerijonų tabletes. Tėvas gydėsi žandą ir siurbė pitbulio šeimininkų dovanotą konjaką. Buvo gavęs didelę dėžę.

Vėliau prasidėjo nepriklausomybė. Kaimynai spėriai ėmė krikštyti vaikus. Liolė turi fotografiją: sėdi ji ant apvalių, moteriškų kelių, šalia stovi žemaūgis vyras gumbuotu skruostu, o dešinėje šypso smulkutė lenkė Janė su penkiamečiais dvynukais Adamu ir Marile. Tada Liolė ir gavo vardą, kuris motinai priminė saldžius irisus.

Kai Liolei suėjo ketveri, tėvas ėmė dirbti jūrininku ir mėnesiais ištirpdavo vos matomame laivo taškelyje. Liolės motina mėgo jūrą ir šiltomis dienomis vesdavosi mergaitę į pajūrį – jame dingdavo po raudonu skėčiu, o Liolė sėdėdavo ant smėlio ir lupinėdavosi nudegusią odą. Kartais statydavo pilį su dar keliais pajūrio vaikėzais. Bet dažniausiai tiesiog šiaip sėdėdavo – buvo nejudri it nugalabyta medūza.

– Nesuprantu, kodėl tas vaikas toks lėtas, – stebėdavosi motina.

– Gal per daug valgo? – klusteldavo Janė, sykiu su motina sėdėdama balkone ir traukdama mėtinę cigaretę.

– Lyg ir ne.

– Tai gal bus rašytoja. Kiek žinau, vaikystėje jie visi būna truputį nenormalūs, – sakydavo Janė ir sodriai nusispjaudavo.

– Kad neturėtų. Niekaip neišmoksta abėcėlės.

– Oi, o Marilka su Adamu jau trejų metų išpyškindavo neužsikirsdami.

– Nuostabūs tie tavo vaikai, Jane.

– Žinau.

Liolė pradėjo lankyti mokyklą. Tėvas grįždavo įdegęs ir sulysęs, parveždavo motinai braziliškų prieskonių, o Liolei lipdukų, kuriuos ši uoliai klijuodavo ant šaldytuvo. Motina nusišviesino plaukus ir tapo Liolės klasės tėvų komiteto pirmininke. Vaikai dažnai šaipydavosi iš nerangios ir tylios mergaitės. Liolės rankos visuomet būdavo šaltos. Net per pertraukas ji sėdėdavo suole ir žiūrėdavo į švariai nuvalytą klasės lentą.

Vieną vėlyvą vakarą prie Liolės mamos, einančios iš tėvų susirinkimo, pripuolė čigonė ir ėmė kaulyti smulkiųjų. Motinai kažką burbtelėjus apie padorumą, čigonė ištarė kelis prakeiksmus. Tuo viskas ir baigėsi, tačiau grįžusią namo Liolės mamą supykino ir ji užsidarė vonioje. Liolė tuo metu plovė indus. Tėvas plaukiojo Ramiajame vandenyne.

Kai Liolei suėjo trylika, motina nutarė su dukterimi pasikalbėti.

– Liole, aną savaitę pastebėjau, kad tau jau ėmė augti krūtinė. Supranti, ką turiu omenyje?

– Taip, mama.

– Jūsų klasėje jau daug mergaičių turi krūtines, ar ne?

– Gal.

– Negi nenužiūrėjai?

– Ne, mama.

– Sakau tik tam, kad suprastum, jog visa tai labai natūralu.

– Aha.

– Duosiu tau savo liemenėlę, kurią išsaugojau senienų stalčiuje. Turėtų tikti.

– O gal dar nereikėtų?

– Jei jau auga, vadinasi – reikia.

– Gerai, mama.

Vieną sekmadienį tėvas grįžo iš kelionės ir gnybtelėjo žalią durų skambutį. Duris atidarė Liolė. Vilkėjo balta suknele su žirneliais. Visai neblogo veido, kiek panaši į motiną. Tėvui pasirodė, kad Liolė išaugs graži. Apie tai jie netrukus pasikalbėjo su motina. Liolė buvo išėjusi į parką. Tėvas braukė pirštu per minkštą žmonos pilvą ir pabučiavęs į gilią bambą pakilo ir atsigulė ant pagalvės. Jie ėmė svarstyti.

Liolės motina mėgdavo vaikščioti į savaitinius tėvų susirinkimus, juose būdavo svarstomos klasės remonto ir mokinių įvertinimų ar elgesio problemos. Pagal pažymių vidurkį Liolė buvo trečia klasėje, ji augo mažakalbė, todėl niekam neužkliūdavo: jau seniai praėjo tie laikai, kai iš mergaitės tyčiodavosi. Dabar Liolės funkcija buvo klausyti. Motiną tenkino toks dukters elgesys, tik stebėdavosi, kad neišgirsta jokių gandų apie šios berniukus. Tokiame amžiuje pats laikas įsimylėti.

– Liole, žinau, kad jūsų klasėje yra bent kelios porelės.

– Taip.

– Man patiktų, jei ir tu su kuo nors draugautum. Tarkim, su Oskaru. Jo tėtis jau keleri metai yra mano atsakingasis pavaduotojas.

– Mes labai skirtingi, mama.

– Skirtumai traukia. Pažiūrėk į mudu su tėvu.

– Aš nemoku.

– Ko tu nemoki?

– Nemoku vilioti.

– Ai, tai niekis. Labai paprasta išmokt.

Ir Liolė pradėjo draugauti. Motina mėgdavo čiulpti irisus ir žiūrėti pro virtuvės langą: ant suoliuko kieme sėdėdavo Liolė ir bučiuodavosi su Oskaru. Gal kiek per trumpai, kaip įsimylėję paaugliai turėtų.

Kai tėvas grįžo iš Kinijos, Liolė mokėsi paskutinėje klasėje. Tuo metu motina ėmė sparčiai storėti ir niekur nerado išeiginio kostiumėlio dukters šimtadieniui. Iš kelionės tėvas parvežė spalvotus batukus, nes ant seno šaldytuvo nebebuvo laisvos vietos lipdukams – duktė užaugo.

– Kai įstosi į teisę, reikės išsiskirti su Oskaru ir gyventi studentišką gyvenimą, kaip mudu su tavo mama gyvendavome, – nusišypsojo tėvas.

– Aš nenoriu išsiskirti su Oskaru, – atsakė Liolė.

– Liole, kvailele tu. Oskaras prastai mokosi, jis niekur neįstos. Kam tau toks nevykėlis? – pasipiktino motina.

– Mus sieja daug prisiminimų.

– Tegul tai ir lieka prisiminimai, brangioji, – tarė tėvas.

Liolė pradėjo mokytis teisės. Dienomis eidavo į paskaitas, o vakarais prapuldavo studentiškuose baruose. Motina, baigusi klasės tėvų komiteto pirmininkės karjerą, sėdėdavo prie lango ir valgydavo irisus. Vėliau persikėlė į lovą. Kiekvieną rytą Liolė turėdavo surinkti saldainių popieriukus ir taukuotas lėkštes. Vieną dieną motina nutarė nebeiti į tualetą, tad Liolė nupirko naktipuodį – skaisčiai geltoną, su saulėgrąžomis.

– Liole? – subliaudavo motina, kai išgirsdavo duryse pasisukant raktą.

– Labas, mama, – įkišdavo galvą į priplėkusį kambarį Liolė.

– Gal galėtum mane apiplauti? Su skystu muilu. Medaus kvapo, gerai?

– Tuoj.

Ir Liolė mazgodavo sunkų, išplerusį motinos kūną.

Trečiame kurse Liolė pastebėjo, kad motinai kuokštais slenka plaukai.

– Auuhh... – atsidusdavo ji, kai Liolė pakeisdavo pagalvę.

Tėvas grįžo tuo metu, kai ėmė ryškėti motinos kūno kitimo požymiai: veidas panašėjo į kažkokio gyvūno snukį, nuo kūno luposi oda, atverdama pilkšvą ir slidų darinį.

– Liole, ką ten mama sako, nieko nesuprantu, – pykdavo tėvas, kai mėgindavo su ja pasišnekėti.

– Auh auh, – lodavo motina.

Gegužę motina virto ruoniu, tad negalėjai palikti jos lovoje: reikėjo daug vandens ir šviežių žuvų. Liolė išlydėjo akyse nykstantį taškelį, kuriame sėdėjo susenęs tėvas ir suvytusia ranka tapšnojo šokinėjančiam ruoniui per galvą.

Liolė baigė universitetą ir atsidavė rašymui.

– Seniai sakiau, kad iš šito vaiko išaugs rašytojas, – pasakė Janė, pamačiusi knygos reklamą, ir perjungė kanalą.