ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-02-22 nr. 882

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HUYSMANS. Atvirkščiai (6) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (8) (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (55) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Kruvinas kelias atgal (2) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Viščiukų pasaulis (19) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (1) • LAURA LAURUŠAITĖ. Prozos skaitymai: aktyviai ir atraktyviai (1) • MĀRIS MIKULĀNS. Kelionperša (3) • DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. Eilės (7) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (23) • RENATA ŠERELYTĖ. Susidūrimas su civilizacijaSu rašytoju – Vilniaus knygų mugės svečiu – kalbasi Gintarė Adomaitytė. Vienatvė, į kurią įstumia svajonė (5) • ARŪNAS KAZYS KYNAS. Ženklas puodo šukėje – senovinis rašmuo? (8) • Sokratas ir DVD formatas (10) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EDUARD LIMONOV. Nevykėlio dienoraštis (16) • kiekvienas turi savo misiją, didesnę ar mažesnę (337) • 2008 m. vasario 29 d. Nr. 9 (883) (4) •

Atvirkščiai

HUYSMANS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ėmimas nuo kryžiaus. 1634
Rembrandt

Košmarai atsinaujino; Dezesentas bijojo užmigti. Būdavo, tyso lovoje ištisas valandas: čia karštligiškai blaškosi kankinamas nemigos, čia sapnuoja grasius sapnus ir pašoka iš miegų, kai žemei išslydus iš po kojų ritasi laiptais ir negalėdamas sustoti krinta į prarają.

Kelias dienas snūduriavusi neurozė vėl ėmė viršų, reiškėsi smarkiau, atkakliau, naujaip.

Dabar jam ėmė maišyti apklotai; jis dusdavo po paklodėmis, visu jo kūnu lakstydavo skruzdėlės, kraujas virdavo, kojas tarytum kandžiodavo blusos; prie šių simptomų netrukus prisidėjo žandikaulių maudulys ir pojūtis, kad smilkinius gniaužia replės.

Nerimas padidėjo; nelaimei, nebuvo kaip pažaboti šios negailestingos ligos. Jis mėgino įsitaisyti hidroterapijos prietaisus tualeto kambaryje, bet nepavyko. Namas stovėjo per aukštai, kad būtų įmanoma atvesti vandenį, negana to, buvo sunku gauti pakankamai vandens iš kaimo, kur vandentiekis veikia tik nustatytomis valandomis ir varva šykščiai. Nors vien aštrios kaip ietys čiurkšlės, mygdamos, grumdydamos stuburo diskus, galėjo įveikti nemigą ir grąžinti ramybę, jis turėjo pasitenkinti trumpais apsišlakstymais vonioje arba dubenyje, paprastais šaltais apsiliejimais, po kurių tarnas dar iš visų jėgų patrindavo jį ašutų pirštine.

Tačiau šie dušo pakaitalai nepristabdė neurozės eigos; daugių daugiausia jam palengvėdavo kelioms valandoms ir, beje, tekdavo brangiai už tai sumokėti, nes atsinaujinę priepuoliai būdavo dar smarkesni ir ūmesni.

Dezesentą apėmė bekraštis nuobodulys; džiaugsmas, kad turi tiek neregėtų gėlių, išseko; jau buvo į valias prisižiūrėjęs jų formų ir atspalvių; be to, kad ir kaip rūpinosi augalais, dauguma sunyko; jis liepė išnešti juos iš savo kambarių, bet jo jaudrumas buvo pasiekęs tokią ribą, kad nebematydamas augalų irzo ir jo akį žeidė tuščios vietos, kuriose jie anksčiau stovėjo.

Norėdamas išsiblaškyti ir kaip nors prastumti lėtai tekantį laiką, jis pasiėmė savo aplankus su estampais ir išdėliojo Gojos kūrinius; pirmieji „Kapričų“ variantai – iš rausvos spalvos atpažįstami bandomieji atspaudai, kadaise nusipirkti aukcione aukso kaina, pataisė jam nuotaiką ir jis pasinėrė į dailininko fantazijas, pavergtas kvapą gniaužiančių scenų: raganos, jojančios ant kačių, moterys, mėginančios ištraukti pakaruoklio dantis, plėšikai, sukubai, demonai ir nykštukai.

Paskui peržiūrėjo visas kitas Gojos ofortų ir akvatintų serijas: makabriškai baisias „Patarles“, žiauriu įniršiu alsuojančius karo vaizdus ir pagaliau „Garotą“, kurios jis turėjo nuostabų bandomąjį atspaudą ant storo neįklijinto popieriaus su aiškiai matomais vandenženkliais.

Dezesentą traukė pašėlęs Gojos polėkis, rūstus, desperatiškas talentas, bet mažumėlę baidė tai, kad jo kūriniais susižavėję visi, todėl jis jau seniai buvo atsisakęs minties įrėminti Gojos estampus, bijodamas, kad pirmas čia užsukęs bukagalvis, išvydęs juos ant sienų, nepajustų reikalo pliaukšti nesąmonių ir vaidinti ekstazės.

Tą patį jis galvojo ir apie Rembranto kūrinius, kuriuos retkarčiais slapčiomis žiūrinėdavo; ir iš tikrųjų, kaip gražiausia pasaulyje melodija tampa nepakenčiamai vulgari, vos tik ją ima niūniuoti žmonės ir groti rylos, taip ir dailės kūrinys vien dėl to, kad kelia entuziazmą ne tik saujelei žmonių, kad jam neabejingi visokie teplioriai ir jo vertės neginčija kvailiai, pasidaro pašvęstiesiems tarsi suterštas, banalus, beveik atstumiantis.

Toks visuotinis žavėjimasis, beje, kaip niekas kitas gyvenime kėlė Dezesentui skausmą; nesuvokiama sėkmė jam visiškai sugadino kadaise brangintus paveikslus ir knygas; matydamas, kad minia gėrisi šiais kūriniais, jis galop aptikdavo iki tol nepastebėtų trūkumų ir juos atmesdavo svarstydamas, ar kartais jo uoslė neatbuko, ar ji jo neapgauna.

Jis užvertė aplankus ir nerasdamas, ko nusigriebti, vėl nugrimzdo į spliną. Norėdamas nukreipti mintis kitur, pamėgino ramintis skaitymu, atvėsinti smegenis meno gyduolėmis – jis skaitė Dikenso romanus, žavinčius sveikstančius po ligos ar tiesiog prastai besijaučiančius žmones, kuriuos vargintų traukulius sukeliantys ar daugiau fosfatų turintys kūriniai.

Tačiau šios knygos padarė priešingą poveikį, negu jis tikėjosi: skaistūs įsimylėjėliai ir veikėjos protestantės, apsirengusios uždarais lig kaklo drabužiais, burkavo tarp žvaigždžių, nedrįsdami daryti nieko kito, kaip tik nuleisti akis, raudonuoti ir verkti iš laimės susiėmę už rankų. Toks perdėtas tyrumas jį pastūmėjo į kitą pusę; veikiamas priešingybių dėsnio, jis peršoko iš vieno kraštutinumo į kitą, prisiminė virpulingas, pikantiškas scenas, ėmė galvoti apie porelių žaidimus, apie bučinius, kai liežuvis įsiskverbia tarp lūpų, balandžių bučinius, kaip juos vadina drovieji dvasininkai.

Jis atsitraukė nuo knygos, pamiršo šventeivą Angliją, ir jo mintys pradėjo suktis apie paleistuviškas išdaigas ir gašlius pagardus, kuriems nepritaria Bažnyčia; jis buvo priblokštas, kai staiga išnyko jo proto ir kūno anafrodizija, kurią jis manė esant neatšaukiamą; vienatvė vis dar veikė sutrikusius jo nervus, bet šįkart jį apsėdo ne pati religija, o jos smerkiami blogi veiksmai ir nuodėmės; jo dėmesį prikaustė įprastos užkeikimų ir grasinimų temos; jo kūnas, snaudęs daugybę mėnesių, įsitempė iš pradžių išjudintas susinervinimo skaitant pamaldžias knygas, o paskui pabudintas ir prikeltas neurozės priepuolio, sukelto anglų davatkystės, ir Dezesentas, sužadintų pojūčių grąžintas praeitin, pasijuto klampojąs per savo atminties kloakas.

Jis atsikėlė ir liūdesio apimtas atidarė avantiurinais nusagstytą auksuoto sidabro dėžutę.

Dėžutė buvo pilna violetinių ledinukų; jis paėmė vieną ir pavartė tarp pirštų galvodamas apie keistas šio cukruoto, lyg šerkšnu nuberto saldainio savybes; kitados, kai jau buvo nepajėgus ir svajodavo apie moterį be kartėlio, apgailestavimo ir naujų aistrų, įsikišdavo vieną tokį ledinuką į burną, palaukdavo, kol ištirps ant liežuvio, o tada švelniai, lyg pro rūką, iškildavo blausūs, kone išblukę senų paleistuvysčių prisiminimai.

Ledinukuose, išrastuose Sirodino ir juokingai pavadintuose „Pirėnų perlais“, buvo lašas orchidėjų Sarcanthus kvapo, lašas moteriškos esencijos, susikristalizavusios cukraus gabaliuke; skverbdamiesi į liežuvio spenelius, jie primindavo seiles, balsvas nuo brangaus acto, ir labai gilius bučinius, sunkte prisisunkusius kvapų.

Paprastai jis šypsodavosi gerdamas šį meilės aromatą, glamonių šešėlį, kuriantį jo smegenyse nuogybės kampelį ir akimirkai atgaivinantį dar neseniai jo dievintą kai kurių moterų skonį; bet šiandien ledinukų poveikis anaiptol nebuvo švelnus, jiems nebeužteko tik prikelti tolimą, miglotą nuopuolių paveikslą; jie plėšė uždangas, negailestingai atskleisdami kūnišką tikrovę, aikštingą ir šiurkščią. [...]

Kartą, kai jis, gromuliuodamas savo pasibjaurėjimą, vienas vaikštinėjo Latūro Mobūro aveniu netoli Invalidų rūmų, jį sustabdė jaunas vyrukas ir paklausė, kaip jam trumpiausiu keliu pasiekti Babilono gatvę. Dezesentas parodė kelią ir, kadangi pats taip pat turėjo pereiti esplanadą, jie galiuką paėjėjo kartu.

Jaunuolis, užuot nutilęs, kaip galėjai tikėtis, primygtinai norėjo smulkesnių paaiškinimų.

– Taigi jūs manote, – kalbėjo jis, – kad pasukus kairėn būtų ilgiau? O man buvo sakyta, kad perkirtęs aveniu ateičiau anksčiau.

Jo balsas buvo maldaujantis ir drovus, labai žemas ir švelnus.

Dezesentas jį nužiūrėjo. Jis atrodė lyg pabėgęs iš pamokų ir buvo skurdžiai apsivilkęs: ševioto švarkelis, apspaudžiantis strėnas ir vos siekiantis juosmenį, juodos aptemptos kelnės, atverstinė apykaklė, o jos prakarpoje – tamsiai mėlyna kaklajuostė su baltais brūkšniukais, surišta į didelę kokardą. Rankoje jis laikė vadovėlį kartono viršeliais, ant galvos buvo užsidėjęs rudą katiliuką plokščiais kraštais.

Jo veidas buvo jaudinantis: išblyškęs, sukritęs, bet gana taisyklingų bruožų po ilgais juodais plaukais, nušviestas didelių drėgnų akių su melsvais ratilais, įsodintų viena arti kitos; po nosimi, nuberta retų auksinių strazdanėlių, vėrėsi maža, bet putli burna su įdubėle nelyginant vyšnia viršutinės lūpos vidury.

Juodu akimirką žiūrėjo vienas kitam į veidą, paskui jaunuolis nuleido akis ir prisiartino; jo ranka brūkštelėjo per Dezesento ranką, ir šis sulėtino žingsnį, mąsliai stebėdamas lengvą ir grakščią jaunuolio eiseną.

Iš šio atsitiktinio susitikimo užsimezgusi įtartina draugystė truko ilgus mėnesius; Dezesentas dabar negalėjo galvoti apie ją be virpulio; niekados jis nebuvo patyręs magesnių ir kietesnių pančių, niekados nebuvo išgyvenęs tokių pavojų, bet niekados nebuvo jautęs ir skausmingesnio pasitenkinimo.

Tarp prisiminimų, kurie jį apguldavo vienatvėje, šios bendrystės paveikslas buvo pats ryškiausias. Jo galvoje rūgo visas gašlumo raugas, kiek tik jo gali tilpti neurozės sudirgintose smegenyse; mėgaudamasis atminty kylančiais vaizdais, patirdamas pagundos malonumą, kaip teologai vadina tokį senos gėdos atgaivinimą, jis į kūniškus reginius įliedavo dvasinio įkarščio, pakurstyto kadaise skaitytų kazuistų, tokių kaip Buzembaumas, Diana, Ligvoris ir Sančesas, kalbančių apie nusidėjimus šeštam ir devintam Dievo įsakymui.

Religija, persunkusi jo sielą ir įskiepijusi joje nežemišką idealą – galbūt tai buvo polinkis, paveldimas jo giminėje nuo karaliaus Henriko III laikų, – kartu sužadino neteisėtą kūniškų malonumų idealą; įkyrūs nešvankūs vaizdiniai maišėsi su mistiškais jo smegenyse, degte degančiose noru pabėgti nuo pasaulio banalybių, garbinamų papročių ir pasinerti į naują, keistą ekstazę, pereiti dangiškus ar pragariškus lūžius, vienodai pražūtingus, nes per juos organizmas netenka fosforo.

Dabar jis vadavosi iš savo svajonių, prislėgtas, palaužtas, nei gyvas, nei miręs, ir skubėjo kuo greičiau uždegti žvakes ir lempas, tikėdamasis, kad kambarį užliejus šviesai jis ne taip aiškiai kaip tamsoje girdės nenutylantį, nepakenčiamą duslų garsą – smarkesnius nei paprastai arterijų tvinksnius po kaklo oda.


Iš: Huysmans. À rebours. Paris: Gallimard, 1977

Vertė Diana Bučiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111092. vai vai2008-02-28 00:23
nuo kada "tyso" rašomas taip? Tąsa, tęsia, tįso...

111101. ragana Kornelija2008-02-28 01:55
nevėkšla, pirma išmok rašyti "tyso", o paskui lįsk... prikąsi liežuvį į žodyną pasižiūrėjęs :))

111105. h2008-02-28 05:41
Ragane, kas mes sugriešysim?

111208. bravo,2008-02-29 18:03
vėkšla Ragana

111255. ivs 2008-03-01 18:05
kodel angliskas splinas, o ne graikiska apatija?

111256. ivs 2008-03-01 18:20
o gal?
    Tą patį jis galvojo ir apie Dievą, kuriuo retkarčiais slapčiomis tikėdavo; ir iš tikrųjų, kaip gražiausia pasaulyje melodija tampa nepakenčiamai vulgari, vos tik ją ima niūniuoti žmonės ir groti rylos, taip ir Dievas, vien dėl to, kad kelia entuziazmą ne tik saujelei žmonių, kad jam neabejingi ir jo vertės neginčija kvailiai, pasidaro pašvęstiesiems tarsi suterštas, banalus, beveik atstumiantis.

Rodoma versija 176 iš 200 
13:25:59 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba