Pašnekesiai Prahos vakarais

Robert Doisneau. Tatuiruoto vyro svajonės. 1952

Pėsčiųjų tiltas virš gatvės ir virš Vyšehrado metro stoties, vis dar karšta rugpjūčio pavakarės saulė. Ant namo sienos didžiuliai Stefi Graf ir Andre Agassi veidai. Spoléhame se na T-Mobile. Andre žvelgia į mobilųjį, o svajingas, tarsi kokios nuslėptos, jau praėjusios kančios pažymėtas Stefi veidas žvelgia į mane. Na, gal veikiau į Laurą – jis jaunesnis, ne toks dramblotas...

– "Spoléhame se" reiškia ne "kartu gulime", o "pasikliaujame", – paaiškinu Laurui. – Vyšehradas – mano mėgstama Prahos vieta. Visos turistų minios plumpina į Pražsky Hrad – Prahos pilį, o čia, tokiam pat aukšty, su tokiais pat vaizdais į slėnius – ramu, tylu. Tuoj pamatysi.

Bet pamato ne tuoj, nes prieš tai dar atsisėdam prie staliuko lauke, ir Lauras paima alaus, o aš "Ferneto".

– 40 procentų manęs irgi norėtų "Ferneto", – sako jis, mano patarimu jau paragavęs. – Bet Čekijoj reikia gerti alų.

– Visai ne. Tas alus, kurį tu geri, ir Lietuvoj geras. Sterilus, standartinis, visoj Europoj vienodas. Jis čia būna dviejų kategorijų: dvylikos arba dešimties alaus laipsnių – maždaug atitinka penkis ir keturis alkoholio laipsnius, nors tai ne visai tas pats. Čekai sako dvanáctka ir desítka. Ta desítka atrodo kaip vandeniu atskiesta dvanáctka. Čekai daugiausia geria desítka, nes ji pigesnė. Tuo beveik viskas ir baigiasi. Nemačiau šalies, kur būtų toks menkas alaus asortimentas. Dar yra vienas kitas kitoks variantas, bet jų beveik niekas negeria, todėl mažai kur rasi. Vienas labai geras: "Kelt" – visai vykusi "Guinesso" imitacija. Čia jau Lietuva atsilieka – nemačiau šalies, kur parduotuvėse nebūtų airiško stauto, tai yra gineso arba merfio. Tų netgi Prahoj yra parduotuvėse, kurias lanko užsieniečiai.

– Keisti tavo skoniai, Bernardai. Geriu gerą šviesų alų ir jokių tų tirštų juodų buizų man nereikia. Bet Lietuvoj gamina kažkokį, kuris vadinasi "Juodas" – sakė, kad panašus į ginesą.

– Nė kiek nepanašus. Pamačiau vos tik pradėjęs pilti iš butelio. Putos konsistencija visai ne ta.

– Bet sakai, kad Lietuvoj daug visokio vietinio alaus, tai gal to gineso ir nebereikia.

– Čia tas pats, kaip sakyti, kad yra daug visokio sausvynio, tai vermuto importuoti nereikia. Tai visai skirtingi dalykai.

•

Mano vienišas, "Laisvosios Europos" radijo paskirtas butas yra apytuštis. Bet vis tiek pasitinka jaukus, vos juntamas, nenusakomas namų kvapas. Kvapas švarus – be jokių virtuvinių riebalų pagardų; o garsai skardūs. Negavę minkštai sugulti į jokį kilimą, radijo arba televizoriaus balsai kietai trankosi į plikas grindis ir sienas. Aidi per visą butą ir, matyt, anapus. Bet dažniausiai garsų nebūna.

Kai darbe ginčijuosi su kolega ir kai mudu sutartinai juokiamės, kai ištraukiu iš spausdintuvo savo pribarškintą lapą ir paduodu viršininkui, kai sakau į eterį: "Prie mikrofono Prahos studijoje Bernardas Žilėnas", kai nekantrauju, kai nervinuosi, kai būnu visai patenkintas tuo, ką padariau, – visais šiais atvejais būnu lavonas.

Ir tik čia, visai vienas šitame bute, kai permerktas tylos sėdžiu ničnieko neveikdamas ir spoksau į blankų kvadratų ir žiedelių raštą užuolaidoje, – egzistuoju esmingai ir mėgaujuosi pilnatve. Lauke protarpiais pasigirstantis plaktuko kaukšėjimas ar vienas kitas šūksnis iki manęs atsklinda lyg iš kito, seniai išsemto laiko.

•

Kaip susipažinau su Lauru. Trumpu ir plačiu pasažu, į kurį mudu su čeku Tomášu pasukam tiesiai iš Vaclavo aikštės (dar kaitriai tebešviečia rugpjūčio pavakarės saulė), galima patekti į Pranciškonų sodelį, nužengusį iš pernykštės pasakos (gėlynai, takeliai, suoleliai, vaikiškas tuščias namelis vidury), lenkiam keleto žmonių kompaniją, ir tada girdžiu, kaip sako: "Tu neklausyk, ką jis sako" – lietuviškai! "O kodėl neklausyti?" – įžūliai paklausiu prisigretinęs.

– Bernardai, labas! Ką tu čia veiki? – nustebusiu balsu taria viena iš jų.

– Gyvenu čia, – sakau. – Dienom griovius kasu, vakarais žolę pardavinėju. O... iš kur jūs mane pažįstat?

– Aš Violeta – Noros draugė. Tai ką, žolė blogai eina, kad dar griovius reikia kast? – šypsodamasi klausia – smulkus toks veidas, nepribloškiantis grožiu. Violetų pažįstu ne vieną, bet ne šitą, nepamenu jokios Noros, bet šios temos toliau stumti nesiimu, o tada vienas iš kompanijos klausia konkrečiai:

– Gal jūs žinot, kur čia kokia picerija?

Paaiškinu.

Po gero pusvalandžio, pamaigius saujoj vyno taurę, man staiga topteli. Prieš kokius dešimt metų – šiltai blėstantis rugsėjis, universiteto biblioteka, Pilies gatvė po ja, "Čiobrelis" ir "Vaiva", Gedas ir Nora, ir galiausiai – štai ši Violeta. Kelios naktys, gražesnės už jūsų dienas.

Staiga man reikia žūtbūt valgyti picą. Tomas patraukia namo, o aš nuskuodžiu į tą piceriją, kuri visai šalia, bet – nėra. Vis tiek atsisėdu. Su taure vyno stebiu manęs nestebinčius žmones. Štai sėdi trys moterys, gana skirtingo amžiaus – matyt, bendradarbės po darbo dienos. Vyriausioji, trumpais juodais plaukais, panaši į mokytoją, daug gestikuliuodama aiškina kažkokią savo teisybę, kažkieno kito paklydimus. Jauniausioji daugiau klausosi, vynu tik protarpiais diskretiškai suvilgo lūpas ir stato taurę atgal. Bet kai po kelių minučių vėl pažvelgiu į tą stalą, jos taurė jau tuščia, ir netrukus atsiranda antra. Tada jau ir ji prabyla – dešinę ranką grakščiai iškelia delnu į viršų, akcentuodama punktą (matyt, nesvarų, nekategorišką, apgaubtą lengvos dvejonės). Kai man neša picą, vienu gurkšniu pribaigiu savo vyną ir paprašau antros taurės – pica milžiniško ploto, raikau ją kampais, kaip vaikystėje smaigomu peiliuku žaidžiant "žemę", galiausiai trečdalį palieku; apskritai pasigailiu, kad čia prisėdau, verčiau būčiau savo bute tylos gijas verpęs. Juolab kad picų nemėgstu.

Tada iš kito galo ateina jaunas džinsuotas vyriškis ir lietuviškai klausia:

– Ar nesutrukdysiu? Aš buvau su tais, kuriems jūs nurodėt šitą piceriją. Jiems čia pasirodė per brangu ir išėjo. Aš šiaip jų ir nepažįstu. Tik tuo pačiu autobusu atvažiavom. Jie šiąnakt išvažiuoja, o aš dar kelias dienas lieku. O jūs apie tą žolę, aišku, pajuokavot?

– Dirbu "Laisvosios Europos" radijuj. Bernardas Žilėnas – jeigu kartais klausot.

– Lauras. Ir žolės aš iš tikrųjų galiu pasiūlyti.

Paskui Lauras, būdavo, tars: "33 procentai manęs nori žolės". Bet niekada neatsisakydavo.

Nežinau, kodėl su juo susidėjau. Šiek tiek ciniškas, šiek tiek išsilavinęs. Pritemdytas apmaudo ar nevilties šešėlio. Kelios dienos, gražesnės už nieką. Ir paskui – nieko. Nieko nebūta.

•

Jau tamsu. Kaip sutarta, ateinu į Anglių turgaus (Uhelný trh) aikštę. Nebūk kvailas, neik! – kažkodėl man čekiškai sako nepažįstamas vyriškis, ir tik jam nusigręžus pamatau, kad dešinėje rankoje jis laiko mobilųjį ir kalba į jį, o ne man. Pagalvoju, kad tūkstančius metų žmonės gyveno tokiame pasaulyje, kuriame negali eidamas kalbėti tarsi su savimi ir būti pripažintas psichiškai sveikas. Staiga mobilieji tai pakeitė. Prisimenu Botho Strausso sakymą romane, kad tūkstančius metų žmogui įprasta sėdėti nugara į savo namą ir žiūrėti į aplinką. Ar tokia padėtis kaip nors įaugo į pasąmonę, genus?

– Ej, pįne, – kreipiasi į mane viena iš gatvinių, kurioms būtent šiose gatvėse miesto valdžios tyliai leista darbuotis. Nusprendžiu nereaguoti, paeinu dar kelis žingsnius, nors jau esu sutartoje vietoje. Nedidelio ūgio, smulki, plaukai juodesni už šią naktį, įdubę skruostai, mažos akutės – su tokia mylėtis galima tik iš meilės. – Hey, Mister, – bando ji atrakinti mane anglų kalba. – Mister. – Ir, man vėl nereaguojant: – Mister, what’s wrong with you? – Štai jai atrodo, kad jeigu aš nenoriu su ja dulkintis, man kažkas negerai, aš nesveikuoju.

– Vesna, – štai jau į ją piktokai kreipiasi kresnas pusamžis vyriškis languotais marškiniais, apsiaustais odiniu švarku, ir kažką priduria kažkokia pietų slavų kalba, kuria tartus žodžius beveik suprantu, o juo labiau Vesna – nudūlina šalin.

– Are you waiting for me? – paklausia jis ir, gavęs Yes, iškart paklausia mano vardo, man tai pasirodo nemandagiai keista, bet tuoj sumoju, kad čia gal būdas apsidrausti nuo žabangų. Na taip, jis esąs Matija, kaip ir sakė Lauras.

Pasažų labirintas: nuzulintos baltos ir rudos plytelės po kojom, mažytės krautuvėlės, jau užsidariusios, dideli skelbimai ir reklamos, barai ir kavinės, spinduliuojantys slopiu šurmuliu – ir viskas staiga pasirodo lyg po vandeniu, lyg potvynio pasiglemžtame pasaulyje.

Mes įslenkam į pustuštį narvą, aplipdytą senais, minimalistiškai pretenzingais teatro ir koncertų plakatais. Slivovica (man), alus (Laurui ir Matei). Pastarajam, pasirodo, dar ir cigaras. Susiraukęs, atsilošęs, niūriu žvilgsniu, panašus į Charlesą Bronsoną. Tai yra į lietuvį. Kuris panašus ne į lietuvį, o į kokį turką. Arba pietų slavą.

– Žolės netrauki? – paklausia Lauras.

– Ką tu? Niekada. Koks čia bus darbas. Aš dirbu rimtai... Tai gal prie reikalo.

– Aš geriau netrukdysiu, – sakau. – Pasėdėsiu truputį prie baro.

– Kaip sau žinai, – atsako Matė. Kam aš apskritai čia Laurui buvau reikalingas, težino jis pats.

Po poros valandų, Matės pasiūlymu, už keleto pasažo kampų išnyram į mažą gatvelę, įslenkam į dar labiau prirūkytą knaipę, kur sėdi vieni vyrai. Striptizas.

Jau visai nuoga patyrusio veido brunetė pasiima iš rankinuko cigarą ir užsidega. Storą, tokį kaip Matės. Tada atsigula (deja, šonu į mus), įsikiša cigarą į tarpukojį. Netrukus cigaro galas raudonai sužėruoja. Matės akys tampa cigarą skrodžiančiais veizolais – pamanytum, kad nuo jo žvilgsnio ir sužėravo. Tada jis kažko susizgribęs staigiu rankos judesiu išima savo cigarą iš burnos ir skubiai padeda ant peleninės lyg nusvilęs pirštus.

– Tu matei? – prataria nežinia kam, tebežiūrėdamas, kaip cigaras ten pat sužėruoja dar kartą, ir ji gracingu, anaiptol nestaigiu rankos mostu jį ištraukia...

Dar vienas pasažas – šį kartą visai naujas, modernus. Matijos nebėra. Stiklo, baltų sienų ir reklamų (vėl Stefi su Andre ir su T-Mobile: "Dabar mes visada kartu") žvilgesy iš palubės it padangės garsiakalbių didingai ošia "Procol Harum" giedama "A Whiter Shade of Pale", todėl mūsų eisena nevalia įgyja iškilmingo įžengimo pobūdį. Pakilę eskalatoriumi virš kambarinių palmių patenkam į pynučių ir vijoklių stačiakampio apjuostą kavinę.

– Aš tau paliksiu savo krepšį. Palaikyk kol kas. Šitoj kišenėlėj viena porcija tokių miltelių. Jų užtenka pauostyt, ir iškeliauji į geresnį pasaulį. Žinoma, tik laikinai. Bet tikrai geresnį. Aš tokiais neprekiauju – turiu tik sau. Pabandyk.

– Na gal jau aš pasitenkinsiu žole, – sakau.

– Ką aš galiu padaryt? – sako Lauras, apimtas įvairių svaigulio plotmių būsenos. – Nebemyliu aš Irmos. Dar, atrodo, taip neseniai ėjau iš proto. Susipažinom keistai. Iš pradžių ji mane atstūmė. Tik po kelių mėnesių atsitiktinai susitikom, ir visi keliai į ją man pasidarė atviri. O kaip man jos reikėjo! Ėjau iš proto. O dabar – 10 procentų manęs nori ją turėt. O ji įsikibusi devyniasdešimt devyniais.

– Kiek laiko jūs draugaujat?

– Na. Jau kokius porą metų.

– Prieš keletą metų girdėjau apie tokį mokslininkų atradimą. Erotinę meilę reguliuoja serotonino funkcija žmogaus smegenyse. Todėl tokia meilė gali trukti tik nuo pusantrų iki dvejų su puse metų.

– O, geras. Žinai, 90 procentų manęs pritaria tokiam atradimui. Bet gal čia prasimanymai. Kitaip jau visi žinotų.

– Niekas to labai neplatino. Žiniasklaida vengė. Tik pagalvok, kas būtų – kone visa masinė kultūra laikosi ant amžinos meilės mito.

•

Mano tuščias butas – radijas, BBC. Japonės balsas angliškai: "Mano mama mirė prieš dvejus metus, ir per tą laiką nebuvo nė vienos dienos, kad aš neverkčiau. Kartais aš susitinku su seserim, ir mudvi verkiam kartu. Aš dažnai sapnuoju mamą, ir tai būna slogūs sapnai, nes aš žinau, kad ji nebesugrįš. Man kartais atrodo, kad mano mama pati dar nesuvokia, jog yra mirusi".

•

"Telefonas tyli kaip sfinksas", – rašė poetas. Jis tyli, kai lauki skambučio. Bet kartais jo skambučiai žeria savo šaižius signalus į kambarių tylą daug kartų per dieną, į ragelį prabylantis balsas ko nors prašo, reikalauja, gaišina...

Taip būna Vilniuje (pokalbiams pabrangus, vis rečiau). O čia jis tyli dienų dienas, ir jo ramybė persiduoda man. Jokio skambučio aš nelaukiu, ir jokios trukmės tyla manęs neapvils. Bute, prisisunkusiame mano vienatvės, kuri jauki.

Tad, kai suskamba, sakau "Sveikas, Laurai", – ir pataikau.

– Dėl sveikumo abejoju. 49 procentai manęs sako, kad sunkiai sergu. Klausyk. (Klausau.) Dėl to serotonino. Ir tos trukmės. Gal tai galioja tik vyrams? O moterims – ne?

– Nežinau, – sakau. – Gal Irma tiesiog dar ankstyvesnėj stadijoj. Niekas nieko negali suprast ir paaiškint. Galima kalbėt tik apie meilės aplinkybes, o ne apie ją pačią. – Jis tyli, ir aš įsileidžiu toliau. – Beje, kaip žinoma, meilė yra vienas iš tų reiškinių, kurie neprieinami pažinimui – prieinami tik patirčiai. Kaip ir seksas – nors tai, žinoma, ne tas pats. Panašiai ir menas. Tam, kuris niekada gyvenime nėra įsimylėjęs arba nėra patyręs sekso, gali aiškinti apie tai, kiek nori – jokių šansų, kad supras.

Tiesa, mažai tokių yra, kurie to nepatyrę, – priduriu jau mintyse, kai ragelyje pasigirsta tankus pypsėjimas.

•

Pasažų labirintai, su tolimu vaizdu į gatvę, o kitur – į aklavietę. Su blausiom ertmėm, tamsiai rudais mediniais vitrinų rėmais, turėklais.

Ir tie naujieji, modernūs pasažai, su didžiuliais augalais vazonuose, su trijų aukštų erdvėm, balkonais. Su dar žvalesniu stiklų spindesiu, didesnėm reklamom, techno stiliaus nikeliuota furnitūra, slenkančiais eskalatoriais. Eskalatorius stiklo korpuse begėdiškai demonstruoja savo mechanizmo vidurius.

Juo pakilę atsiduriam vienoje iš kavinių, atskirtoje žema medine tvora, ant kurios leipsta žali augalų lapai.

– O yra tokių dalykų, kurie neprieinami nei pažinimui, nei patirčiai, – sakau Laurui, palaukęs, kol slivovicos gurkšnis nuvinguriuos į mano vidinio pasaulio gelmes. – Pavyzdžiui, laiko ir erdvės begalybė arba baigtinumas vienodai nesuvokiami ir nepatiriami. Protu jų negali įsivaizduoti, o patirti – žinai, nebent anapus.

– Paragauk mano siūlytų miltelių ir viską patirsi, – kažkodėl karčiai atsako Lauras, lyg pats gertų slivovicą. Išsitraukia juosvą "Davidoff Classic" pakelį – beveik pilnas. Kouření způsobuje smrtelná onemocnění.

– Ruso cigaretės, – sako Lauras. – Davydovo. Jį išsivežė tėvai į Šveicariją. Po revoliucijos. Paskui jis kažkiek gyveno Lotynų Amerikoj ir mokėsi sukti cigarus. Tada grįžo į Ženevą ir įkūrė šitą firmą. – Išpučia dūmus, nutaiso gailesčio miną ir sako: – O žolės gamybos meistrai bevardžiai. Kada nors bus pastatytas paminklas nežinomam marihuanos gamintojui.

– Gal ir kontrabandininkui, tokiam kaip tu – kaip knygnešiui?

– Taip. Ką ten knygos? Jų šviesa žmogų pasiekia sunkiai ir iš lėto. O čia žmogus nušvinta iš karto. Per 17 sekundžių.

Tada traukiam į jau naktinės Prahos gatves, einam kitu pasažu, išklotu rusvais ir gelsvais rombais, žaislų vitrinoje virš meškų ir kiškių it amžinasis variklis supasi keletas nenuoramų, vienas jų – ant mažyčio dirižablio sėdintis paksiukas juoda kepure ir apskritais akiniais. Paskui sėdim mažutėj kavinukėj, kur be alkoholio veik nieko ir nebūna, o už baro nusidėvėjęs nedidelis raudonas plakatas: Stalino portretas ir užrašas "Je čas, soudruh, končit s alkoholem". Ir aš sakau Laurui:

– Jeigu manai, kad esu blaivus, skaudžiai klysti.

– 39 procentai manęs įsivaizduoja, kad mudu abu blaivūs.

– Kodėl tavęs niekada neapima 100 procentų?

– Žmogus niekada nebūna vientisas – jis visada susiskaidęs. Kas čia užrašyta ant to pakelio?

– Rūkymas sukelia mirtinas ligas. Kai būsim Europos Sąjungoj, tokie gąsdinimai turės užimti trečdalį pakelio. Skaičiau, kad Europoj žmonės prasimano tokių dalykų – užklijuoja ant tų užrašų savąjį, pavyzdžiui, "Vairuoti automobilį pavojinga gyvybei". Arba – "Gyvenimas baigiasi mirtimi".

– Va! Čia tai geras. Jeigu sugrįšiu namo, tai mesiu narkotikus ir užsiimsiu verslu. Gaminsiu lipdukus su tokiais užrašais. O žmonės juos galės nusipirkti kartu su cigaretėm.

– O kodėl galėtum nesugrįžti?

– Lietuvoj niekas nežino, kad aš užsienyje. Irmą palikau name prie ežero. Pasakiau, kad važiuoju su draugu į Palangą. Jau buvo aišku, kad mano draugystė su ja prie pabaigos. Draugai mano, kad aš su Irma prie ežero. Ir taip toliau. Labai norėčiau dingti be žinios ir be pėdsako.

•

Dar nėra dvylikos, saulė dar neišdžiovino visos ryto gaivos. Užmarštis dar neišdžiovino prisiminimų apie Laurą (jeigu toks iš tiesų buvo jo vardas). Atsisėdu ant suoliuko Vyšehrade; kairėj, tolumoje, už Vltavos slėnio, nugrimzdusio po mano regos lauku, Prahos pilies kompleksas su savo solidžiom ilgom sienom ir už jų iškilusia niūriai, įtaigiai tamsia Šv. Vito katedra, žalsvu jos bokšteliu. Ir jau visai miražiniam toly, ant padūmavusio miškingo šlaito, pro ūkanas boluoja komunistinių laikų daugiabučių sangrūda. "Aš ilgiuosi tavęs", – rašo Irma, kurios laiško pabaigą radau Lauro kuprinėj ir dabar išskleidžiu Vyšehrado aukštybėse.

Tą vakarą su Lauru, prasliūkinę dar kitais Prahos labirintais, patekom į pasažą, ne pasažą, gal veikiau ilgą koridorių, kur kabojo kažkoks užrašas apie mokamą įėjimą, bet niekas tuo jau nesirūpino, patekom į plačią, salę juosiančią galeriją, o šou jau, atrodo, baigėsi, apačioje, trenkiant muzikai, tarp staliukų susikibę rankom vorele žirgliojo visa artistų govėda – pirmasis buvo su liūto kauke ir uodega, į tą uodegą įsikibusi strykčiojo jauna moteris juodu triko ir raudonu kaspinu juoduose plaukuose, o toliau – dar visokie kaukėti ir bekaukiai personažai.

– Aš galiu apsieit be tų miltelių, – sakė Lauras. – Bet kodėl turėčiau atsisakyt tokio kaifo? Aš užsidirbu. Amfetaminas – menkniekis, bet iš jo užsidirbu.

– O žolė?

– Žolė gali keliauti tik atvirkščiai – iš Čekijos į Lietuvą. Lietuvoj ji dvigubai brangesnė.

– Jeigu manai, kad aš blaivus, džiugiai klysti.

Tada pabundu nuo telefono skambučio. Mano Prahos butas, miegu lovoje, nusirengęs, bet drabužiai išmėtyti ant grindų. Tamsu. Atsikeliu, atsiliepiu "Alio" destabilizuotu balsu.

– Labas, Bernardai.

– Labas, – atsakau, kažkodėl (gal neturėdamas jėgų) nesiteiraudamas, kas čia skambina, nors balsas neaiškiai įtartinas.

– 51 procentas manęs sumanė, kad tau reikia paskambinti.

– Klausyk, man gi reikės į darbą, reikia pamiegoti.

– Koks ten darbas? Dirižablis po užpakaliu. Visos mirtys, apie kurias tu kalbi į mikrofoną, visos tos masinės žudynės nuo Indonezijos iki Irako – su Kašmyru pakeliui – gryniausia fikcija. Per kietas pietų kepsnys tave suerzina labiau nei dešimčių žmonių žūtis nuo vieno driokstelėjimo. Kodėl? Todėl, kad nėra tų sprogimų, nėra tų milijonų šventos neapykantos spirginamų masių, nėra milijardinės Kinijos, kurią tu vaizduojiesi kaip tamsių, užguitų, godžių būtybių knibždėlyną. Neegzistuoja.

Jeigu tu manai, kad man dabar lengva galvot, ką tau atsakyt... – noriu tarti jam, bet net ir tai per sunku. Einu tiesesniu keliu:

– Bet kodėl tada tie kinai iš to knibždėlyno plūsta čia? Juos savo akim matau Prahoj, kartais net Vilniuj.

– Jie šmėklos. Šmėklas galima matyti – tą tu žinai iš vaiduoklių romanų ir filmų. Maža to – iš savo patirties: kasdien matai šimtus, o gal ir tūkstančius šmėklų. Tokių blankių, kad jos tavo jausmų nesukirbina nė dešimtadaliu tiek, kiek vienintelio vaiduoklio pasirodymas kino filme. Bet tie visi afganai – net ne šmėklos. Jie tokie pat tikri kaip šumerai. Kaip sniego žmogus. Tu mums platini per radiją skandalingas fantazijas.

Tada pabundu visiškoj tyloj ir tamsoj. Nesuvokiu, ar pokalbį sapnavau, ar kiek anksčiau jis iš tiesų įvyko.

•

4682.36, – skelbia raudoni kampuoti skaičiai mažoje elektroninėje švieslentėje, išsikišusioje į gatvę. Viršuj užrašas – Jackpot. Vadinasi, šios "Hernos" – baro su lošimo automatais – aukso puode dabar tiek kronų. 36 haleriai, žinoma, vaiduokliškas skaičius – mažiausios vertės moneta yra 10 halerių.

Vis dar meili rugpjūčio saulė. Šventadienio sonetas – snūdi Vinohradų gatvelė su šimtamečiais penkiaaukščiais mūrais, dauguma krautuvėlių po dulkinom liepom užsidariusios, pusamžė pora krauna į anų laikų "Škodos" bagažinę suvargusius krepšius, atkaklus šuo, trumparegiškai tyrinėjantis žemę, tempia tipenančio stambaus žilagalvio korpusą, ir nuo bagažinės pakėlusi galvą moteriškė pragysta jam į kitą gatvės pusę:

– Dobrý den, páne inženýre!

Lavonas rastas prie Vltavos, be jokių dokumentų, per televizorių parodyta nuotrauka, ką nors žinančius prašoma kreiptis. Manoma, kad apsinuodijo narkotikais.

Sėdžiu Vinohradų prospekto tramvajaus stotelėje ir žvelgiu į kitą gatvės pusę. Pirmas aukštas – krautuvėlių virtinė. Kuklios, apšepusios viduje ir išorėje. Smulkiojo verslo viešpatija. Iškabos viršuje: Antikvariát; boarderking – baltos raidės mėlyname fone, lange reklaminis plakatas: naivaus veido juodaplaukė mėlynais sportiniais marškinėliais, o ant durų stiklo kažkas ranka raudonai užrašyta. Įžiūriu amžiną parduotuvių burtažodį "Slevy" – nuolaidos, – jau seniai išduksėjusį savo magiją. Šalia – Stefi Graf su Andre Agassi ir savo mylimu telefonu, toliau – Moda Lana baltom raidėm žaliame potėpy, ir tada – TRAFIKA-BAR: tiesmukos juodos raidės nebe skaisčiai baltame fone, čia pat į gatvę atsikišęs raudonas stačiakampis skydas su "West" reklama, o žemiau, šalia jos, dar pakartota kitaip: café-bar. "Trafikų" Prahoje ne mažiau kaip "Hernų" (iš čia matomas šviečia raudonas skaičius – 8354.45) – tabako ir spaudos krautuvėlės, alkoholiu jose visada irgi prekiaujama.

Žemo ūgio juodbruvą jauną moterį, išėjusią iš trafikos ir kertančią gatvę į šią pusę, rodos, kažkur jau mačiau. Maža to, išvydusi mane, ji aiškiai tiesiai artėja. Vos jai prabilus, prisimenu: Vesna.

– Gerai, kad radau – nereiks ieškot tavęs namie.

Net nespėju paklausti, kaip ji žino, kur aš gyvenu, ir ji tęsia:

– Čia tavo draugas lietuvis paliko. Daryk, ką nori – Matė sakė neužsiims. – Paduoda voką. – Čiau, – ir nueina.

Voke pasas su Lauro nuotrauka, bet su kitokiu vardu. Pasas arba vardas suklastotas.

•

Mano kambario tyla nespengia, nes nėra absoliuti. Vos girdimai virpa ir šniokščia namą palaikantys civilizacijos mechanizmai, iš butų dar sklinda pikti ir maldaujantys televizoriaus balsai, lėkščių tarškesio mažoras, o už lango krykščia piktas paukštis. Po rugpjūčio vakaro sutemom dar kilometrus driekiasi tramvajų zulinamos gatvės, ant stalų, išneštų į suaižėjusius asfaltuotus šaligatvius, bokaluose slūgsta amžinatvės alus.

"Ta visa kova su savižudybėm Lietuvoj man atrodo nyki, – sakė Lauras. – Nyki pompastiška propaganda, kuri turėtų pasmerkti pusę geros literatūros kūrinių. Galų gale daug daugiau nelaimių pasauly atsitinka ne dėl savižudybių, o atvirkščiai – dėl to, kad žmogus ragais ir nagais visada gelbės savo kailį arba gerovę, net ir žudydamas kitus. Savo gyvybės išsaugojimo instinkto nėra ko popinti – jis ir taip šlykščiai stiprus".

"Kai buvau maža, kartą tėvai išsivežė kasti bulvių, – rašė Irma laiške Laurui, – buvo žvarbi, darganota diena, aš pavargau ir sušalau. Paskui, jau sutemus, sugrįžom namo, ir tada bute buvo taip jauku, šviesu ir šilta, kaip niekada anksčiau. Būnant su tavim man sugrįžta to jaukumo jausmas".

Labai atsargiai, iš tolo, kvėpteliu Lauro paliktų miltelių ir tuoj pat išmetu – į kanalizaciją – jie keliauja kartu su paso liekanom. Gal ten kokie šliužai susapnuos esą paukščiai. Įeinu į kambarį. Staiga šimtas procentų manęs pajunta, kad kambaryje dar kažkas yra. Ščiūvančių garsų erdvėj ant staiga atgijusių užuolaidos žiedelių ir kvadratų susidėsto žodžiai: Atrodo, Lauras dar pats nesuvokia, kad yra miręs.