ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-01 nr. 791

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GABRIEL LIICEANU. Heideggeris, meno kūrinys ir riba (3) • TURINYS (85) • RENATA ŠERELYTĖ. Priešas danguje-gk-. Sekmadienio postilėCASTORAS kalbasi su POLLUXU. Kritika turi būti kritiška (32) • DONATAS GLODENIS. A. Dvorkino "Sektos": apžvalga ir kritika (2) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Erzinantys objektai (13) • IRMANTAS BARTKUS. EilėsVALENTINA KAZLAUSKAITĖ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (2) • LAURA LAURUŠAITĖ. Kas įpakuota į rožinę kapsulę? (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Lytys lietuviškaiVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Gilioji Žemaitijos provincija: Žvingiai ir PajūriškiaiMONIKA BONČKUTĖ. Amerikos įdomybės (8) • WOODY ALLEN. Mirtis beldžiasi į durisLAIŠKAI (135) •

Heideggeris, meno kūrinys ir riba

GABRIEL LIICEANU

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eugenijus Antanas Cukermanas. Korintas. 1997

Kalbėdami apie Heideggerio požiūrį į meno kūrinį, dažniausiai remiamės gerai žinomu jo veikalu "Meno kūrinio ištakos", parašytu trijų 1936 m. skaitytų paskaitų pagrindu ir paskelbtu tome "Holzwege". Tačiau ne tik filosofijos ir estetikos mėgėjai, bet ir daugelis žinovų apeina pranešimą "Meno kilmė ir mąstymo paskirtis", kurį Heideggeris skaitė Atėnuose 1967 m., taigi po trisdešimt vienų metų.

Heideggerio pranešimą paveikė jo dingstis, pačią temą pasiūlė ar net inspiravo vieta ir laikas: "Ką gi mes, Menų akademijos nariai, čia, Atėnų mokslų akademijoje, ir dabar, mokslu grindžiamos technikos amžiuje, galime apmąstyti, – ką, jei ne aną pasaulį, kadaise pradėjusį Vakarų Europos menus ir mokslus".

Tad būtinybe tampa pati pranešimo tema: meno ištakos Graikijoje. Griežta būtinybė diktuoja ir temos atspirties tašką, ir jos sklaidą: "O siekdami, kad mūsų mąstymas išvengtų minties savivalės, čia, Atėnuose, prašome patarimo ir paramos buvusią miesto ir visos Atikos globėją deivę Atėnę".

Heideggeris elgiasi labai rafinuotai. Jis išsyk atsiduoda seniai mirusios deivės globai, ir pradžioje atrodo, kad visa tai tėra šiaip žodžiai ar daugių daugiausia konferencijos šeimininkams skirtas mandagumo gestas. Tačiau iš tikrųjų jis atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad Graikijos meno kilmę galime apmąstyti tik būdami graikų mąstymo erdvėje. Tad patsai deivės Atėnės globos prašymas tampa metodine atspara. Tik ši atodaira į graikų dievybę – objektyvios ano pasaulio dvasios įsikūnijimą – gali padėti suprasti slaptingąją Graikijos meno gimtį. Į klausimą privalome gilintis ne kaip meno istorikai, o kaip savo pačių ištakų paveldėtojai ir dalininkai. Tačiau jei tos ištakos tebeveikia mus, tebelydi mus nuo anų laikų kiekvieną raidos akimirką, jei jos pasitinka mus net iš ateities, Atėnė nėra mirusi deivė ir be jos globos mums niekada nepavyks sužinoti apie meno kilmę ką nors tikra.

Tačiau kodėl kaip tik ji, Atėnė, tarp daugybės graikų dievų turi pagelbėti mums, kai kalbame apie meno kilmę? Kodėl ji tegali padėti išvengti "minties savivalės"? Ar tik todėl, kad ji – deivė patarėja, kad ji – πολυμητίζ, "daugel patariančioji", anot Homero? Tačiau Heideggeris prašo Atėnės globos nesimboliškai, nediferencijuotai, kaip dažnai elgiamės siekdami dieviškąja parama užsitikrinti mūsų veiksmo sėkmę. Patariančiosios deivės esybė tiesiogiai susijusi su meno klausimu. Patarimas ir menas neatsiejamai susipynę. Neabejotina: kad galėtum kam nors patarti, turi pranokti žiniomis tą, kuriam patarimo reikia.

Patarti, pasak Heideggerio, reiškia apgalvoti, užbėgant už akių (vordenken), ir pasirūpinti iš anksto (vorsorgen).

Tik apsvarsčius dalykus, dėl kurių prašoma patarti, galima duoti gerą patarimą, t. y. prisidėti prie veiksmo sėkmės nurodant tinkamą elgseną. Patarimui visuomet būtinas šis "iš anksto". Todėl, sako Heideggeris, Atėnė viešpatauja "ten, kur žmonės ką nors pateikia, iškelia į šviesą, ką nors atlieka, įgyvendina, nuveikia, padaro". Ir pirmiausia Atėnė pataria "vyrams, gaminantiems įrankius, indus, papuošalus".

Tačiau tai – τεχνη sritis. Kaip tik čia labiau nei kur kitur atsiskleidžia ryšys tarp "pirma" ir "paskui", ryšys tarp pradžioje apgalvoto, įsivaizduoto, numatyto ir vėliau sukurto, įkūnyto, įdaiktinto. Visi, atliekantys perėjimą nuo įsivaizduojamos formos neregimumo prie jos įkūnijimo, priklauso τεχνη sričiai, taigi ir deivės Atėnės globai. Menininkas irgi priklauso šiai sričiai, taigi yra τεχνίτηζ. Menas remiasi "dar neregimo" santykiu su paskesniu kūrinio regimumu.

Tad kiekvieno meno kūrinio likimas pirmiausia išsipildo dar neregimo srityje. Šis dar neregimas reikalauja numatymo (Vorblicken). Numatymas krypsta į tai, kas turi tapti regima, tačiau kol kas tebėra neregima. Numatymo aktas yra vidinis žvilgsnis (Blick) į tai, kas nustato formą ir teikia matą. Menininko žinioje dėl pažinimo, kurį jam teikia numatymas, nuo pat pradžių yra dar neįgyvendinto meno kūrinio forma ir matas. Tačiau kaip tik todėl, kad ši forma neregima, ji labiau nei bet kuri kita reikalauja regimumo ir šviesos. Numatymas, leidžiantis rastis menui, reikalauja vidinės šviesos, elucidatio, nušvitimo. Kaip tik čia antrąsyk reiškiasi deivės Atėnės esybė.

Nušvitimą, galią regėti, kas dar neregima, menui teikia deivė, kuri yra ne tik πολυμητιζ, bet ir γλαυκωπιζ; γλαυκοζ reiškia "spindintis", kaip spindi, tarkim, jūra, mėnuo ar žvaigždės. Atėnės žvilgsnis, jos akis yra γλαυκοζ, "spindinti, švytinti akis", o pelėda, γλαυζ, – Atėnės gyvūnas kaip tik todėl, kad įstengia žėruojančiu žvilgsniu perskrosti nakties tamsą ir "paversti neregimą regimu". Atėnė πολυμητιζ, "daugel patariančioji", kurios patarimas grįstas numatymo teikiamu žinojimu, yra ir γλαυκωπιζ, t. y. tokių žėrinčių ir aiškių akių, kad numatymas prasiskverbia į tai, kas dar tik žada būti.

Galiausiai meno kilmės klausimas primena trečiąjį deivės Atėnės matmenį: Atėnę σκεπτομενη, "susimąsčiusiąją". Akropolio muziejaus reljefe vaizduojama deivė, žvelgianti į visiškai konkretų tašką – Atėnė žvelgia į riboženklį. Heideggeris sako: mąslus Atėnės žvilgsnis nukreiptas į ribą.

Tačiau kas yra riba? Šiuo klausimu Heideggeris vėl užima sau įprastą poziciją, kaip visada jis remiasi graikų sąvokos περαζ turiniu. Pirmąsyk ir išsamiausiai graikiškąją ribos sąvoką Heideggeris apibūdino žymiajame "Metafizikos įvade" (1935). Ten sakoma: "Betgi šį savyje aukštyn nukreiptą štai-stovėjimą, stovio (Stand) įgavimą ir nusi-stovėjimą graikai suvokia kaip buvimą. Tai, kas įgauna stovį tokiu būdu, nusistovi savyje, kartu iš savęs laisvai veržiasi į savo ribos (περαζ) būtinybę. Riba – ne tai, kas prieina prie buvinio (Seiende) tik iš išorės. Juolab ji nėra stygius žalingo apribojimo prasme. Ribos atžvilgiu susitramdanti atrama, savęs-turėjimas, kuriame laikosi pastovybė, yra buvinio buvimas, tiksliau, tik ir padaro buvinį juo, skirtingai nuo ne-buvinio. Taigi įgauti stovį reiškia: išsikovoti (erringen) ribą, apsi-riboti. Todėl esminis buvinio bruožas yra το τελοζ, reiškiantis ne tikslą ar prasmę, o pabaigą. "Pabaiga" čia anaiptol neįgauna neigiamos prasmės, tarsi kas nors toliau nebevyktų, nutrūktų, sustotų. Pabaiga (Ende) yra baigimas (Endung) užbaigimo (Vollendung) prasme. Riba ir pabaiga yra tai, kuo buvinys pradeda būti".

Po ketverių metų straipsnyje "Apie esmę ir Φυσιζ sąvoką" šie samprotavimai darsyk užrašyti koncentruočiau. "Tačiau περαζ, mąstant graikų filosofijos kontekste, nėra riba išorinio krašto prasme, ne tai, šalia ko kas nors baigiasi. Riba yra tai, kas kaskart riboja, apibrėžia, teikia atramą ir stovį, per ką ir kame kažkas prasideda ir būna".

Galiausiai Atėnų paskaitoje apie ribą sakoma: "Tačiau riba nėra vien apybrėža ar rėmai, nėra tik tai, kur kas nors liaujasi buvęs. Riba reiškia tai, per ką kas nors susitelkia į savo savybingumą (Eigenes), kad pasirodytų savo pilnatvėje, išeitų į esamybę (Anwesenheit)".

Visų per tris dešimtmečius pabirusių pastabų apie ribą pagrindinė mintis lieka nepakitusi: riba toli gražu nėra negatyvus elementas, priešingai, ji – tikrasis pozityvumas, nes yra esminė buvimo prielaida – ribos stygius, neribotumas yra pats neapibrėžtumas, nebuvimas kaip toks.

Tad riba – ne apribojimas, o atvertis (Öffnung) buvimui, prielaida dalyvauti buvime; kitaip tariant, būti reiškia būti apribotam, išvengti nebuvimo neapibrėžtumo per ribą. Kelią į buvimą lydi ribos siekis. Tarp περαζ (ribos) ir buvimo – glaudus ryšys... "Esinys (Anwesende) esti riboje (περαζ)". Buvimo ir ribos santykis paradoksalus, nes implikuoja pabaigos ir pradžios susitikimą. Kas nors pirma turi baigtis, liautis, turi gauti ribą kaip patobulinimo ženklą, kad paskui pradėtų būti. Pirma turi atsirasti į savo ribas, kad paskui pasiektų buvimą. Trumpai tariant, buvimo pradžia reikalauja ribojimo pabaigos.

Kaip teisingai Heideggeris apibūdina ribą kaip pozityvų elementą, kuris tik ir įgalina buvimą, liudija, pavyzdžiui, graikų tragedijos. Išties, graikams paskata – ne negalimumas įveikti ribą, o negalimumas ją pasiekti. Graikų tragizmas paremtas išimtiniu dėmesingumu ribai, anaiptol ne abejojimu riba. Antikos didvyris didingas išlikdamas jį apibrėžiančioje riboje, o ne siekdamas ją įveikti. Sąmonė čia palūžta ne ties įveiktina riba, todėl ji ir nepatiria plėtros dėl šio iššūkio ir jį užbaigiančio nuopuolio. Tragizmas čia kyla ne iš ryžto peržengti neįveikiamą ribą. "Ribos įveikimas" – moderni romantinio atspalvio sąvoka, atsirandanti maištingo laisvės supratimo srityje, taigi nugalinti fatalistinę pasaulėžiūrą, pasireiškiančią antikinėje likimo, kaip Anankės, Moiros, Tichės, sampratoje ir jų paskesniais pavidalais kaip Fortuna labilis ar Fortuna maligna. Antikos didvyriui neįveikiama riba nėra iššūkis. Priešingai, tragiškas likimas čia įsikūnija tuo, kad didvyris nesvyruodamas veržiasi prie savo tikrųjų (likimo nulemtų) ribų, kuriose jis realizuojasi. Kaip tik "sąžiningumas" jį apibrėžiančių ribų atžvilgiu, o ne abejojimas jomis, yra tragiškumo prielaida. Antai Kreontas – tobulas tironas, visiškai įkūnijantis miesto-valstybės įstatymą, draudžiantį laidoti bendruomenės išdaviką; Antigonė – tobula sesuo, įkūnijanti kraujo giminystės įstatymą, reikalaujantį palaidoti brolį. Abu jie tragiški, nes yra visiškai kupini buvimo, kurį jie įgijo, tobulai užpildę jiems priklausančias ribas. Jei vienas jų nebūtų išsipildęs jį apibrėžiančiose ribose, suteikiančiose jam statusą ir tapatybę (t. y. kaip tironas ir kaip sesuo), tragizmas net negalėtų rastis. O dabar jis pasireiškia kaip susidūrimas dviejų asmenybių, be išlygų išsklidusių savo ribose, tai panaikina bet kokią kompromiso ar prisitaikymo galimybę. Todėl graikų didvyriui būdingas ne perdėtas mobilumas, jis "nesivysto", o tiesiog ilgą laiką išlieka savo likimo horizonte. Lemtingas jo nemobilumas, jo tobulai kontūro nuliedintas buvimas. Kaip tik todėl jis nenupuola iš aukštybių, bet susmenga kaip savo formos apribota statula.

Antikos tragizmas išvystė ribą, modernusis – šios įveikimą. Tarp visų antikos didvyrių tik Prometėjas – svetimkūnis reiškinys, savotiškas moderno įsilaužimas į antikinę sceną, kuo, beje, galime paaiškinti jo tolesnį gyvenimą moderniojoje poezijoje nuo Goethės ir Shelley iki Spittelerio. Prometėjas veikia kaip tikras ribų griovikas, bandantis pastūmėti žmogiškąsias ribas, o jo prikaustymas prie uolos galiausiai pasirodo kaip simbolinis perspėjimas apie nepakeičiamą graikų didvyrio ribotumą.

Taigi Atėnės, kaip σκεπτομευη, žvilgsnis nukreiptas į ribą. Tačiau ne į tą, kurią visi įžiūrime, stebėdami mus supančius daiktus. Atėnės žvilgsnis apima dar neregimo ribą, per kurią regimas daiktas (kūrinys) taps tuo, kas jis yra. Atėnė mato užbaigtą gaminį dar prieš jam pradedant būti. Kaip σκεπτομευη, Atėnė valdo žvilgsnį tų, kurie imasi kurti daiktą (taigi ir meną), į ankstesnį momentą, kai gaminio dar nėra, į jo paskesnio regimumo sąlygą. Ji – neregima palydovė "galimų žmogaus darbų", kūrinių, kuriuos Heideggeris taip nuodugniai aptaria savo tekste apie Φυσιζ.

Atėnės galia visuomet tampa veikli tada, kai ima veikti ειδοζ προιρετον, "iš anksto pamatytas vaizdas". Meno ištakų reikia ieškoti Graikijoje, nes čia žmogus pirmąsyk suvokė esinio radimosi (Anwesung) įvykį kaip perėjimą nuo neregimo prie regimo. Kiekvienas menininkas globojamas už akių užbėgančios, numatančios, į būsimo esinio ribas žvelgiančios Atėnės. Jis žino apie užsivėrimą riboje ir formą, kuri yra prieš kūrinio atvertį esamybėje. Jis disponuoja išeities tašku kaip užbaigtu momentu (περαζ ir μορφη kaip τελοζ, pabaiga) ir tai teikia jam gebą pradėti įgyvendinti kūrinį. Be šios numatytos pabaigos neįmanoma sukurti kūrinio. Tad menininkas yra ribos kūrėjas, jis nešioja ją savyje, jis jai pasirašo, ją išbando, jai atsiduoda, jis įdeda į ribas ir tuo leidžia kažkam būti.

O kaip yra su žmogumi? Ar yra riba jam? Kokia yra žmogaus riba? Jei riba – tai pabaiga, per kurią kas nors ima būti, vadinasi, ją lemia būdas, kuriuo tas kas nors baigiasi. Mat ne visi daiktai baigiasi vienodai. "Medžio gabalas ar akmuo baigiasi kitaip, jų baigmės kitokios nei lietaus čiurkšlės. Vienaip baigiasi medis, kitaip – gyvūnas. Joks gyvas padaras nesibaigia savo kūno paviršiumi; šis nėra gyvo padaro riba".

Savo pranešime Heideggeris nebekalba apie gyvo padaro ar žmogaus ribas. Bet jis cituoja sakinį, kurį 1884 m. parašė Nietzsche: "Žmogus – dar nenustatytas gyvūnas". Tai reiškia: priešingai kitoms būtybėms, žmogus neturi ribos.

Tačiau šis sakinys skamba moderniai. O graikams žmogus būtinai turi ribą: šioji yra jo likimas. Atidėkime dabar į šalį Heideggerio tekstą ir pamėginkime toliau mąstyti jo dvasia. Galbūt Heideggeriui pačiam patiktų atskleisti etimologinę žodžių μοιρα (graikiškas žodis, žymintis likimą), μειρομαι (dalyti) ir μοιροζ (dalis) giminystę.

Homero "Odisėjoje" (III, 40, 60; VIII, 470; XIV, 488) moira reiškia kam nors per puotą priklausančią dalį, "Iliadoje" (XV, 495) – dalį, kuri priklauso vienam iš dievų valdant pasaulį. Tad žodis μοιρα patyrė reikšmės pokytį; pradinė reikšmė – konkreti porcija, kurią gauna puotos dalyvis, – virto laimės porcija, priklausančia žmogui jo gyvenime, galiausiai – gyvenimo porcija ir šio gyvenimo formavimu kaip kiekvieno atskiro žmogaus likimo. Žmonėms priklausančios gyvenimo "porcijos", kaip ir porcijos per puotą, nevienodos. Negana to, kokybė ir kiekybė nusveria viena kitą, tad gera porcija negali kartu būti ir didelė; rinktinis didvyrio gyvenimas nesuderinamas su jo ilgaamžiškumu (tai patvirtina Achilas). O kas dalija porcijas, kas lemia jų kiekybę ir kokybę gyvenimo puotoje? Kas nusprendžia atskiro žmogaus likimą, jo gyvenimo ribą, kontūrą, formą? Homeras ("Odisėja", XVI, 64; XIX, 129; XIX, 512) labiau netikslindamas kalba apie δαιμυ kaip gyvenimo porcijų "dalytoją". Toliau nemėgindami dėstyti įvairių vaizdinių, galime pasakyti, kad visada kalbama apie dievų numatytą tvarką ir dalybas – graikų tragedijos laikais šį uždavinį atlieka tik Dzeusas.

Tačiau, skirtingai nuo puotos dalyvių, gavusieji savuosius likimus, savąsias gyvenimo porcijas, nežino nei jų kiekybės (apimties), nei kokybės. Jie panašūs į puotautojus, valgančius užrištomis akimis ir nežinančius, kas jiems patiekiama ir ar ilgai jie valgys – šitai žino tik tie, kurie juos aptarnauja. Šis skirtumas tarp to, ką žino dievai, ir to, kas nuslėpta apie žmonių gyvenimą nuo jų pačių, yra kiekvienos graikų tragedijos branduolys. Nežinojimas ribos, aprėžiančios žmogaus gyvenimą, savo paties ribos nežinojimas pagimdo graikų tragediją.

Vaizduojamieji menai reikalauja iš anksto numatyti galimų žmogaus kūrinių ribas. Tragedija – kaip tik tokio numatymo negalimybė, kai "kūrinys" yra pats žmogus. Tragedija – vienintelis iš menų, apčiuopiantis ne ribą, o jos slėpimą (Verbergung). Ji vaizduoja tai, kas lieka nežinoma žmogui. Veikiausiai Heideggeris nusakytų tai šitaip: tragedija – tai paties slėpimo nepaslėpties (Unverborgenheit) vaizdavimas, neaiškaus nušvietimas kaip neaiškaus, neregimo atskleidimas kaip neregimo.

Tačiau čia deivė Atėnė nustoja veikusi. Jos iš anksto numatantis aiškus žvilgsnis krypsta į tai, kas dar neregima, bet turi tapti regima, o ne į tai, kas neregima ir turi pasilikti tamsybėje. Deivė Atėnė mąsto apie ribas, kurios turi būti atpažintos ir kurias žmogus iš anksto pažįsta: indo, papuošalo, skulptūros ribas. Deivės mąstymas sustoja prie ribos, kuri yra žmogus, net jei ir ši jai, kaip deivei, neišvengiamai žinoma. Atėnės mąstymas siejasi su jos, kaip palydovės ir patarėjos, vaidmeniu. Tačiau Atėnė negali patarti žmogui dėl tos ribos, kuri yra patsai žmogaus gyvenimas. Mat, priešingai indui, papuošalui ar skulptūrai, žmogaus buvimas skleidžiasi pamažu. Todėl žmogus visiškai vienas ir iš anksto nežinodamas turi pereiti tą tamsią sritį, skiriančią jį nuo jo buvimo, nuo jo gyvenimo ribos. Kiekvieno žmogaus likimas reiškia vienatvę ir nežinią. Istorija – tai vienatvė individų ir tautų, kurie traukia savo gyvenimo ribos link, savo pačių likimo link, nežinodami jų iš anksto.


Iš: Mesotes. Zeitschrift für philosophischen Ost-West Dialog. Wien, 1990
Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


102997. ziuka :-) 2007-11-25 14:17
istikro taj labaj fainej wiskas parasyta!

145516. laura :-) 2009-01-08 11:38
as kaip Tik Sliogeri skaitau, jis irgi apie ribas kalba,.. labai idomi tema, siomis dienomis tik apie tai ir tegalvoju.. jauciu kad pleciasi mano samones ribos:)

172938. kukurbezdis :-( 2009-10-20 20:47
nieka gerta suds

Rodoma versija 179 iš 203 
13:25:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba