ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-11-18 nr. 821

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Nekrologas (107) • VIRGINA ŠUKYTĖ. Gerai, kad sapnas -gk-. Sekmadienio postilėRIMANTS ZIEDONIS. Paradoksalioji LatvijaSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Evaldas Jansas. Manija: kelias į šviesą. 1997–1998ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. 18 eilėraščių; kai kuriuose noriai dalyvauja kiti poetai (13) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (12) • RENATA ŠERELYTĖ. Užmiršto žmogaus gyvenimo įrodymaiREBECCA MEAD. Išdidūs kūnaiAUSTĖ NAKIENĖ. Žemaitija ir senoji Prūsija internete (2) • JONAS KIRILIAUSKAS . Apie lietuvių įsivaizdavimus (2) • EVALDAS DIRGĖLA. Post (1) • Metų knyga (1) • RAMŪNAS JARAS. Didelis guminis bebrasLAIŠKAI (92) •

Turinys

[skaityti komentarus]


GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Nekrologas
Kodėl mes per gimtadienius, vedybų ir skyrybų šventes, net eidamos į teatrą pasipuošiame negailėdamos pinigų skoningiems aksesuarams, o laidojamės beveik su kaliošais ir ant nugaros nesusieinančia suknele, beje, būtinai tokios spalvos, kokios būdamos gyvos neužsivilktume net šaudomos?“ Prisimenu draugės knygoje vieną jau galutinai parengtą spaudai mirusios kurtizanės fotografiją. Baltame karste, apibarstyta rausvomis plunksnomis, manekenė gulėjo prisisegusi ažūrines kojines, tik su korsetu. Karsto kraštai skoningai papuošti klostėmis iš tokių pat kojinių mezginiuotų galų. Manekenės galva ilsėjosi ant pliušinio pudelio. Tobulos kojos ir krūtys vėjavaikiškai pridengtos keliais „Stiliaus“ numeriais. Rankoje moteris laikė rožinį... mobilųjį telefoną. Tikiu, kad toji knyga būtų buvusi populiari, taip pat tikiu, kad šia galbūt dar mažai eksploatuota idėja jei ne šiemet, tai po kelerių metų tikrai kas nors kūrybingai pasinaudos. Įkapės – nedega.

VIRGINA ŠUKYTĖ. Gerai, kad sapnas
Nusprendžiu kuo greičiau šitą reikalą sutvarkyti. Ko tik nepadarysi dėl vaikų. Iriuosi per dangų susisukusi irklus iš laikraščių – ką greitosiomis randu po ranka. Matau, kad ir Dievas man padeda: siunčia savo žodį žemei, ir ką Jis įsako, greitai įvyksta. Be didelių pastangų atsirandu prie Jo kūrinių filmotekos, ji nesaugoma ir neužrakinta. Tiesiog stebuklas, kai kartais atsirandi reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Atsuku savo filmuką atgal iki tos vietos, kur ryju kontraceptikus. Išspjaunu ir tuos du vaikus pagaliau pagimdau. Dvyniai, berniukas ir mergaitė. Skausmas aprimsta, pateka saulė ir džiaugsmas begalinis. Bet tie vaikeliai ir dabar kažko nepatenkinti, dieną naktį klykia neatsiklykdami, valgo mažai, o kai trumpam užmiega – irgi suraukę kaktytes. Vaikai būtų nieko, jei taip neklyktų, juk jų neišjungsi. Išprotėti galima.

-gk-. Sekmadienio postilė
Slapčia turbūt viliuosi, kad pasaulio pabaigos nebus. Kaip ir laiko (kurio iš viso, pasak teologų, nėra amžinybėje), kai įvyks ūmi pasaulinė katastrofa ir beatodairiškas susinaikinimas. Konkretaus laiko istorijoje, kuris rodys, kad kelias į žvaigždes jau nutiestas, adatos skylutė paruošta, kupranugariai rikiuojami. Prie slenksčio esantis Žmogaus Sūnus tuo metu bus pasmerktas vienkartiniam pasirodymui. Kaip ir jo žodžiai, žadantys išlikti. Pasmerkti, nes nuspręsta. Taškas.

RIMANTS ZIEDONIS. Paradoksalioji Latvija
Iš: Rimants Ziedonis. Paradoksālā Latvija, Rīga: Dienas Grāmata, 2006. Vertė Laura Laurušaitė
„Na, nemanykite, kad Latvijoje yra tik senamiestis ir Duomo katedra, dainų šventės, politiniai kivirčai ir Dainų kalnas. Aš nė vieno iš jūsų neverčiu tikėti, bet Latvijoje egzistuoja ir skraidantys akmenys, didelės ežių bei stručių bendruomenės, piramidės Vidžemės miškuose, meteoritų krateriai, kurių pakraščiai apaugę milžiniškais raudonviršiais, lokatoriai, kurie įdėmiai stebi saulę, pasaulinių vėjų nepaliestos vietos, tačiau svarbiausia – žmonės. Žmonės, kuriems visuomeniniai standartai nėra tokie svarbūs. Žmonės, iš paskutiniųjų nesiveržiantys į VIP teritorijas. Žmonės, kurie gyvena ir mąsto šiek tiek kitaip. Bet vis dėlto – gyvena ir mąsto: kaip laukų gilumoje pradėti gaminti lėktuvus, kaip nuleisti ant žemės visatoje klaidžiojančius spirito debesis, kaip įveikti išorinio pasaulio blogąsias energijas, kaip surengti širdingą koncertą šiukšlių konteineryje, kaip ant čekistų pastato stogo iškelti nacionalinę vėliavą, kaip su motociklu apvažiuoti visą pasaulį, kaip išdidžiai nugyventi su pavarde Mulkis, kaip iki išprotėjimo įsimylėti ir gauti galą“, – samprotauja lietuviams pažįstamo latvių rašytojo Imanto Ziedonio sūnus Rimantas Ziedonis (g. 1962), anotuodamas naująją savo esė knygą „Paradoksalioji Latvija“ (2006), kurioje fiksuoja netikėčiausias Latvijos marginalijas. Spausdiname ištrauką.

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
Rašytojas, kuriam esu skolingas
Tai ne per seniausiai Niujorke miręs lietuvių novelistas ir dramaturgas Algirdas Landsbergis. Kai prieš porą metų buvau Niujorke, jis per mano draugus susirado konsulato telefoną ir skambino net sirgdamas. Sakė:
– Jau guliu ant patalų...
Gailiuosi jo neaplankęs ir ilgiau nepasikalbėjęs. Per visą gyvenimą buvome susitikę gal ketvertą kartų. Kai, Sąjūdžiui įsisiūbavus, Vilniaus dramos teatre buvo rengiamas jo kūrybos vakaras, jis pats labai pageidavo, kad aš tą vakarą vesčiau ir kalbėčiau. Dabar galvoju, kad tam tebuvo viena kliūtis – mūsų kolegų pavydas. Jis prašė iš grynos širdies. Aš visiškai nesisiūliau. Kitas dalykas, kad jautėmės dvasiškai artimi.
Dabar – prie jūros perskaičiau jo novelių knygą „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“. Išleido „Ateitis“ 1979 metais.
Iš septynių dvi novelės man pasirodė nepralenktos. Tai „Trys psichiatrai pienių lauke“ ir „Rašytojas M. lankosi N. mieste“.
Reto išprusimo, visuotinio pasiruošimo kūrybai meistras. Elegantiškas, rafinuotas, kandus ir ironiškas. Retas iš prozininkų buvo toks „matematiškas“. A. Škėma (kurį jis šiek tiek pašiepia) šalimais atrodo pernelyg chaotiškas. Tiesa, geriausios A. L. novelės parašytos jau po A. Škėmos mirties, t. y. turint galvoje jo kūrybos užmojį ir pamokas.
„Trys psichiatrai pienių lauke“ – įtraukta į a. a. A. Zalatoriaus sudarytą lietuvių novelės chrestomatiją. Geriau, regis, ir negalima buvo pasirinkti.
Antroji, kurią čia miniu, atrodo, tik dabar ir sulauks savo valandos: išmušė laikai, kai lietuvių rašytojams nepaprastai „svarbu“ prasimušti į „areną“, t. y. būti išverstiems į anglų kalbą.
Lyg po to apstulbtų pasaulis! To siekio ir to rašytojo groteskiška, graudi situacija jau užfiksuota.
Įsivaizduokite – prieš 30 metų!

AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Evaldas Jansas. Manija: kelias į šviesą. 1997–1998
Menininkas ne vienam savo kūriniui postūmį yra gavęs iš įvairaus pobūdžio literatūros (pavyzdžiui, projektas „Amžinoji ugnis“ „sukabintas“ su Milano Kunderos pasvarstymais apie defekacijos procesą); ne išimtis ir instaliacija „Manija: kelias į šviesą“, kuriai pradinį impulsą davė bandymo su bulvės daigais aprašymas, perskaitytas vaikams skirtoje gamtos ir technikos eksperimentų knygelėje (sudygusią bulvę, pasodintą į vazoną su drėgna žeme, reikia įstatyti į batų dėžės kampą, išpjauti priešais esančioje skersinėje sienelėje skylę, įklijuoti porą tarpinių sienelių, kad liktų siauri plyšeliai, uždengti dangteliu ir pastatyti prie lango; stebėti, kaip per porą dienų daigas susiranda kelią ir išsirango pro plyšelius į šviesą). Kartu su bulve batų dėžėje Jansui sudygo ir alegorija. Praktinį eksperimentą alegorezės būdu Jansas pritaiko savo patirčiai, ima sudygusią bulvę, deda ją į taros dėžę su buteliais nuo alkoholio ir taip atsiranda „mano kelias į šviesą“. Tiesa, vėliau Jansas abstrahuojasi nuo asmeninės patirties subendrindamas (ir ironizuodamas) instaliacijos pavadinimą iki „Manija: kelias į šviesą“. Dabar instaliacijos motyvus galime sudėlioti į rišlų siužetą. Instaliacijos „personažai“ reiškiasi per savo „veiklos produktus“: nors matome tik bulviadaigius, dėžėje yra tų bulviadaigių priežastis ir šaltinis – bulvė; tuščiuose buteliuose nuo alkoholio randame nuorodą į potencialų skysčių (su)vartotoją. Instaliacija atveria norą (ar siekį) išsiveržti iš girtų tamsumų į šviesą, rasti savyje šviesai jautrių ląstelių, nelyginant bulvių daigui pro virbus išsirangyti iš pilnos butelių taros dėžės.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. 18 eilėraščių; kai kuriuose noriai dalyvauja kiti poetai
    [...]
    Lelijos baudėsi oranžine ugnim
    įdegt sudrėkusį pilkos dienos kamputį; aš mačiau
    tą naivų veiksmą, ir pirma kvaila mintis,
    atėjusi į galvą, aišku, buvo apie meilę; bet netrukus
    pasislinkau pastovesnių dalykų linkui ir ėmiau kartoti:

    Winter for a moment takes the mind...
    [...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
Karolina Kunčinaitė. Klajonių paveikslai. V.: Tyto alba, 2006.
Titaniškomis pastangomis šias kelionių apybraižas prisiverčiau perskaityti iki galo. Nes jau po poros dešimčių puslapių aiškiai įsivaizdavau tėvą, prašantį dukters: „Karolina, būk gera, nerašyk...“

Amélie Nothomb. Baimė ir drebėjimas. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. V.: Alma littera. 2005.
Beje, A. Nothomb šaipymasis iš japonų panašus į mazochistišką mūsų eseisčių ironiją, nukreiptą į save ir pasaulį. Kažkas artimo jau visų primirštai garsiajai „Strekozai“, tik su specifine azijietiška egzotika. O pavadinimas, iš karto keliantis asociacijų su S. Kierkegaard’o veikalu apie egzistencinį žmogaus ir Dievo ryšį, tėra pigi japoniško etiketo parafrazė: imperatoriškame elgesio normų sąvade numatyta, kad į imperatorių būtų kreipiamasi su „baime ir drebėjimu“. Tad iš pirmo žvilgsnio – jokio gilesnio egzistencializmo.

Diana Paklonskaitė. Gilaus mėlynumo. Eilėraščiai. K.: Nemunas, 2006.
O juk autorė galėjo. Tikrai galėjo sukurti naują M. Martinaičio Kukučio vertą personažą. Parašyti „Konduktorės“ eilėraščių ciklą. Būtų gavusi bilietėlį į lietuviškos poezijos istorijos muziejų. Deja, to neįvyko. D. Paklonskaitės konduktorė, kaip ir ji pati, kaip ir daugelis juodadarbių lietuviukų, emigravo į „antrąją Lietuvą“ – Airiją. Sėdi dabar tenai, prie Šanono upės, žiūri į srovę ir rašinėja nevykusius nostalgiškus pasikūkčiojimus. Ir tegul rašinėja. Juk, šiaip ar taip, „Konduktorės“ ciklo greičiausiai nebus. Tad jokio skirtumo.

Tomas Kačerauskas. Arkada. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
Kodėl geras ir protingas žmogus negali parašyti padorios knygos, nors ir sudeda į tekstą tiek daug širdies bei vaizduotės? Kodėl geras knygas rašo visokie svoločiai ir brudai, su kuriais pabendravus norisi padaryti tik vieną dalyką: nukapoti rankas, kad daugiau negalėtų rašyti. Nerandu atsakymo. Gal paprasčiausiai todėl, kad daro ne tai, ką geriausiai galėtų. Nors vargu... Ir gal teisus buvo A. Šliogeris, pasakęs debiutantui tiesiai šviesiai: verčiau, Tomai, rašytum filosofinius tekstus, o ne tokius niekus kaip romanai.

Annie Proulx. Kuprotas kalnas. Apysaka. Iš anglų k. vertė Linas Ruzgys. K.: Obuolys („Obuolys“ yra IĮ PS IN CORPORE leidybinis ženklas), 2006.
O pabaigų pabaigoje, aišku, išvada: nei tarp Vajomingo ir Teksaso kaubojų, nei tarp Mosėdžio ir Žarėnų ūkininkų homoseksualistų nėra, nebuvo ir negali būti. Jie gyvena tik knygose ir kino filmuose.

RENATA ŠERELYTĖ. Užmiršto žmogaus gyvenimo įrodymai
Danielius Mušinskas. Kalno saugotojas. Novelių rinktinė. V.: Homo liber, 2006. 352 p.
Žmogiškasis skurdas neišnyksta ir gerovės laikais, tik tuomet žmogus turi daugiau progų ir galimybių jį pamiršti. Bet ar tai įmanoma?.. Tėvas, atvežęs paauglį sūnų pas giminaitę, nesikeliančią iš patalo ir rišančią duoną paluby, kad žiurkės neatimtų, o paskui kartu su sūnumi užkopęs ant Šatrijos, sako: „Ten buvo dugnas, o čia viršūnė. Gyvenk tik viršūnėm, sūnau“ („Amžinas kalnas“). Ir geras, patogus gyvenimas, ir panašus į vaiduoklį skurdas yra tas pats kalnas, kurį anksčiau ar vėliau turime palikti – įveiktą, įpusėtą ar net nepradėtą šturmuoti. Daugelis D. Mušinsko personažų yra „maži“ žmonės ir su savotišku siaubu žiūri į išdidžius „kalnų nugalėtojus“ – prasimušėlius, karjeristus. Erdvėje, kuri apibūdinama tokiais žodžiais kaip „svetimas pasaulis“, „svetimas miestas“, svarbiausia ne auksu ir purpuru pridengti savo skurdą, o įrodyti, kad esi kažkas daugiau nei „nepažįstamas žmogus“, „užmirštasis“, „gyvenimo nuomininkas“. Kad galima išsiveržti iš būties „kvadrate“ įkalinusios sniego pūgos.

REBECCA MEAD. Išdidūs kūnai
„The New Yorker“, 2006.XI.13. Vertė R. D.
Kosmetinė chirurgija, panašiai kaip tam tikros krikščioniškojo misticizmo atmainos, grindžiama žmogaus tobulėjimo samprata, nors ir tobulumo siekimo priemonės, ir jų teikiamas atlygis prieštarauja krikščioniškajai teologijai. Šv. Teresei tobulėjimas reiškė materialumo ir juslingumo pagundų atsisakymą, o kosmetinės chirurgijos kulto išpažinėjai ryžtasi chirurgiškai marinti kūną, siekdami stipriau išgyventi juslinį gyvenimo aspektą. Kuczynski tvirtina, kad iš tikrųjų grožio narkomanai siekia – o mūsų visuomenė labiausiai vertina – ne šiaip sau estetinį tobulėjimą, o išorinės jaunystės išsaugojimą bet kokia kaina. Viena iš jos kalbintų vidutinio amžiaus moteriškių jau nusisiurbė riebalus, atliko pilvo odos, kaktos, du kartus – veido odos tempimo operacijas, dukart ryžosi pakelti akių vokus ir du kartus keitė krūtų implantus. Galiausiai ji ryžosi labiaplastikai, operacijai, kurios tikslas – atjauninti vaginą. Kultūra, reikalaujanti jaunatviško seksualumo iš moterų, amžiumi tinkančių į močiutes, gal nė kiek ne mažesnė tironė už kultūrą, reikalaujančią, kad sifilitikai taip ir vaikščiotų be nosių, visų niekinami.

AUSTĖ NAKIENĖ. Žemaitija ir senoji Prūsija internete
Šiame rašinyje ketinama panagrinėti žemaičių savimonės apraiškas internete, o interneto puslapių kūrėjai dažniausiai yra išsilavinę žmonės, dirbantys mokslo ir studijų institucijose, kurios sutelktos sostinėje. Todėl turime galimybę pasidomėti, kaip vyksta žemaitiškos regioninės ir visai lietuvių tautai atstovaujančios vilnietiškos savimonės sąveika.

JONAS KIRILIAUSKAS. Apie lietuvių įsivaizdavimus
Apie naratyvą, kaip pasaulio suvokimo būdą, išvis sunku kalbėti. Visa literatūros istorija prasideda nuo epo, bet mes jo neturim. Estai su latviais turi, o mes ne. Ir kitos tautos turi. Mes turim tik pasakojimus apie Romos imperatoriaus Nerono laikus ir Palemoną. „Mūsų Homeras“ Donelaitis, eiliavęs hegzametru, rašė ne apie dievus, o apie būrus. Neišėjo iš to epas.

EVALDAS DIRGĖLA. Post
Post factum... Turėjau namą, automobilį, daugybę buičiai reikalingų daiktų, ištikimą žmoną, porą gražių vaikučių. Post. Nebeturiu. Nieko. Dar prieš valandą turėjau keletą cigarečių. Dar vakar gėriau alų su ponais Zbichu ir Bartošu...
O šiandien štai gyvenu ilgame betoniniame vamzdyje.

Metų knyga
Platesnę informaciją apie rinkimams pasiūlytas knygas, pokalbius su rašytojais, skaitytojais ir kritikais galima pamatyti ir išgirsti per LTV ir LTV2, Lietuvos radiją ir programą „Klasika“, taip pat rasti interneto svetainėje www.lrt.lt.

RAMŪNAS JARAS. Didelis guminis bebras
Nuo autorių draugystės pradžios aiškėjo, kad jų charakteriai skirtingi. Rytas rašė daugiausia apie karą, Vakaris – apie amerikietiškąjį biliardą. Rytą jaudino žinutės apie pervestus pinigus, Vakarį – mirkimas žolės dūmuose ir tarškinimas klaviatūra – kad ir neįjungta. Beje, Rytas dažnai gerdavo, keldamas Vakariui liūdesį. Todėl ir pasirodžiusį veidą Rytas išvydo deformuotą, o Vakaris – mielą ir patrauklų. Tuoj paaiškėjo, kad veido savininkė rymo ant aptriušusio ramento.
– O, – sušuko pradedantieji rašytojai, savaime supratę, ką regi, – tai Lietuvos literatūros ir meno deivė!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


67982. kiskis p2006-11-16 20:04
tuoj prasides cia. tai gerai, nes jau buvom bebėgą kitur.

67983. xX2006-11-16 20:04
Oho, tuoj prasidės turinio saliutas. Jaučiu, kiek daug mūsų susirinko čia... Įtampa. Jaudulys. Viltys.

67984. xX2006-11-16 20:12
Pirmas turinio šūvis - visai neblogas. Galiu galvą guldyt, kad jis sekmadienį išsiskleis visame gražume.

67989. kiskis p2006-11-16 20:45
o prie kavos kas?

67990. va 2006-11-16 21:36
jei neįdėsit nekrologo, nusišausiu.

67992. rudra2006-11-16 23:19
Perskaičiau "Metuose" V. Kubiliaus "Iš dienoraščio", sukrėtė. Kiek mažai aš žinau. Kaip atsisveikinimo rauda, ir kiek gėlos. Pora ištraukų:

"Šiaurės Atėnai" - šiuolaikiškiausias mąstymas. Nėra dogmos, nėra tiesių linijų. Savęs suvokimas paprastoje aplinkoje. Kritiškas požiūris ir autoironiška refleksija - tai esminis dalykas. Aš viso to neturiu. Prakeikta patetika. Į ją veržiuosi nuolat. Tai masina mane.

Dabar tik dvasinis tikrumas, tik jo spinduliavimas yra vertė, o visa kita - žaidimai laikini, manieringi. To tikrumo labiausiai ir trūksta dabartinei literatūrai, ji manieringa, ji šaiposi, ji nebepajėgia skausmingai susikaupti, apimti esminius bruožus. Šitas dešimtmetis - slydimo paviršiuje laikotarpis, be sukrėtimų. Arba aš jų nepajėgiu pajusti. Tik ilgiuosi. Gal tai ir yra tas Absoliutas, apie kurį kalba. Jis reikalingas žmogaus buvimui.

67994. AišV rimtai2006-11-17 02:59
šūdo tau rudra, net paprastai paklausius žmogui tU sugebi atsakyti - aŠ nepatekau į pirmą (kokį, kokį puslapį) ir dėl to pradėti -- Dabar tik dvasinis tikrumas, tik jo spinduliavimas yra vertė .. atsakyk dura, man nedaug liko - kitiem aš gal vis tiek būdamas net labai nedvasingas sakysiu, kad tipo ji atliko negyvulio pareigą ..

sveiks xX`e - malonu Tave matyt, būsiu naivus ir Tikiu, kad nepasipūtęs, hm, liokajiškai..........

67995. kaip2006-11-17 08:04
indomu baimė ir drebėjimas tai kierkegardo. ir poliuksas... indomu, indomu

67996. to AišV2006-11-17 08:35
".... - fizinis susitikimas sąlygoja didžiulius pokyčius (beveik fizinius), ar tikrai nori griauti, o po to rizikingai kurti?"

67997. kvailutė2006-11-17 09:01
kaip negali akimis tikėti... skaitau AišV:...sakysiu, kad tipo ji atliko negyvėlio pareigą... galvoju: ir pasakyk tu man taip...

67998. toto2006-11-17 09:29
rudros fantazijai į mostį:
...viena iš nedaugelio nuoseklių filosofinių pozicijų yra maištas. Jis yra amžinoji žmogaus ir jo tamsumo akistata. Jis yra neįmanomo vaiskumo reikalavimas. Jis kiekvieną sekundę verčia abejoti pasauliu. Kaip pavojus teikia žmogui nepakeičiamą progą suvokti maišto esmę, taip ir metafiziškas maištas daro sąmoninga visą patirtį. Tuo maištu žmogus nuolat teigia sau, kad jis yra. Tai ne siekis, jame nėra vilties. Tas maištas tėra tikrumas, jog žmogaus lemtis yra gniuždanti, tik jame nėra nuolankumo, kuris turėtų tą tikrumą lydeti. Alberas Kamiu (Sizifo mitas)

Toks maištas suteikia vertę gyvenimui. Apimdamas visą kokio nors žmogaus egzistenciją, jis grąžina jai didingumą. Žmogui be akiraiščių nėra gražesnio reginio už intelekto susirėmimą su jį pranokstančia tikrove.Seneka De Providetia (Apie numatymą) , II, 7.

Ps. V. Kubiliaus "dvasiniu tikrumu" įvardinamas siekis, deja, yra vieninteliam pačiam sau aktuali binarinė sąvoka. Kitaip sakant, jis (tas "dvasinis tikrumas") subjektui yra arba nėra. - True or False, - asmeninė statika, bevektorinė iliuzija. To be or not to be - nugalėti absurdą kalbomis apie siekį/viltį jį nugalėti kur mūsų nėra, ar nugalėti save - atrast tą "dvasinį tikrumą" žemėje, tą savo absurdą ...ignoruojant.
Teiginys "Šiaurės Atėnai - šiuolaikiškiausias mąstymas" - kaip tik toji viena iš "nugalėjusiems nugalėtojams" būdingų pergalių ;-).

68000. ivs > toto2006-11-17 09:36
Taip ir varyk. Citatomis. Artificial intelligence is no match for natural stupidity.

68007. Artūrui iš V2006-11-17 11:08
Artūrai, paskambink man

68035. xX2006-11-17 21:59
AišV - negaliu būti nepasipūtęs. Tokia tarnyba, netgi dar daugiau - tokia misija. Ar paskambinai 007-am? Agentui Danieliui? Paskambink, jei dar nepaskambinai, jis turi gerų žinių.

68042. xX2006-11-18 08:33
Užjaučiu dėl to sisiuko, Giedra. Miestas ne miškas, namas ne medis - kelnių bet kur nenusimausi...

68045. giedra-Xx2006-11-18 09:25
Labai Jums aciū.

68078. xX2006-11-20 14:00
Ne, taip netinka. Aš iš visos širdies, o čia - labai Jums aciū. Netikiu.

68079. giedra-xX2006-11-20 14:08
Aciu Tau uz sukurta triguba fikcija

68088. lionia2006-11-20 17:57
"Baimė ir drebėjimas" labai faina knyga, ne Castoriams ir poliksams tą suprasti, jiems tik Geda ir Mauronis kieti rašytojai, nu ir jie patys, aišku.

68120. Artūras iš Vilniaus (Vilnius)2006-11-20 22:14
nu, jo "kiekviena sužalota bendruomenė" turi tokias mažutes užgožiančiačias užknistą daugumą "išrinktąsias" grupeliūkštes", gyvenančias efemeriškai, kaip ir visas jųjų socialinis "strojus"

  • epigrafinis šūkis "ZA RODINU"/už tėvynę -- sovietų sąjunga (komunistai) 1926-1990, visi žinom, nors dauguma rusų niekiek neprisiliesdavo prie komunizmo - gana liberaliai dulkindavosi, kombinuodavo (verslaudavo), kurdavo - kiek jiems leisdavo;
  • epigrafinis šūkis "HAI FURER"/tegyvuoja vadas -- kita elitaristinė kliedinti visuomenė 1933-1945, nors dauguma vokiečių, gana paprastai eidavo į karą, grįždavo ir "stendavosi gyventi" vengdami susidurimo su tąją agresija/isterija;
  • ..  ----- šiaip modernizmo greitis tokių sociumų priugdė beproto daug;
  • epigrafinis šūkis "TOBIŠ"/atseit  -- Lietuvos mamyčių sūnelių/nomenklatūros rėksminga egzistencijos paieška 1985 - 2011?, kai dauguma lietuvių labai normaliai prisitaiko visokiosiose JAV, Kanadose, Australijose, Airijose. Tobišistai (šiaip mėmės iš tikro) irgi pabūna nuplėšę biudžeto ar mamyčių pinigėlius, bet neprisitaiko tobulesnėse civilizacijos ir, kaip taisyklė, gudriai grįžta,  ir naiviai svajoja, - visi išvažiuos - konkurencijos nebeliks, geriau bus. Panaši yra feminisčių vizija - jos garantuotos, kad pasaulį valdys moterys,  bet, dieve mano, kad tik ne dabar. Šlykštu yra tai, kad į savo klaną įtraukiamas ir normalus/sveikas asmuo/jaunimas, pvz. koks xX`as. Fui

šiaip linksmai žiūrint - niekad negalvojau, kad gerb. Sprindytė yra Baranova. Ėch, pagalvojus, nieko juk Aš nežinau - nei kas rudra, abr, vasi, zeta ecc, nieko. Nors iš tiesų beproto daug, ir man to užtenka

P.S. žinai, xX`e, nuvylei ir dar turiu tamstelei ultragerą žinią - neskambinau danieliui, - babkių ir erudicijos nerasta. (tfiu, snarglys, absol dzieriovnia (piguva iš monciškių))


68126. ragana Kornelija2006-11-20 23:43
ir visai Sprindytė ne Baranova. tik jos abi Jūratės. man G.R. pokštas patiko.

68132. miestės AišV svarsto2006-11-21 02:48
aha, žinosiu RK, nors man nejuokinga; ir šiaip klausimas ŠAtėniečiams - ar xX`as dar ką nors daro/pasako, be savo choziainų. Nes jumoras yra sukarkiamas visiškai nesigaudant konteksto; na panašiai kaip su mOckum man 1992 - būtų vyras paklausęs manęs tada, neatrodytų toks abliavotas dabar.

68137. ragana Kornelija2006-11-22 11:35
kodėl gi nejuokinga? juk abi Jūratės diskutavo tarpusavyje apie tuos pačius raštus ir buvo skirtingų nuomonių. padaryti iš tos diskusijos vieną personažą, tokią šizofrenišką asmenybę (sujungimas, veiksmas, atvirkščias autorės suskaldymui - į ką? - dvi pasakotojas, pasakotoją ir autorę?...), kuri prieštarauja pati sau, ir dar spaudoje. ir kaip padaryti - trimis žodžiais: "Jūratė Sprindytė Baranova". pasinaudoti atsitiktiniais sutapimais, suvesti juos į viena. puikus žaismas. personažas, žadinantis vaizduotę: o koks gi jis dar yra? galima linksmai interpretuoti. labai įdomus pokštas, mano manymu :)).

68141. Vytautas :-( 2006-11-22 12:45
Na tai kas atsitiko Jusu Beresneviciui? Kas per bananu respublika? Imesti rasytoja i bagazine ir nuzudyti!...Dar skaiciau,kad kazkoks Jusu diplomatas isdribo is devinto auksto besislapindamas per langa...Lietuvos Rytas raso apie kiekviena diena krentancius lavonus Lietuvoje panasiai kaip Irake...

68143. snobas2006-11-22 13:15
O dar mirtinos avarijos keliuose : šalikelėse net po penkis guldomi lavonai. savižudžių pilni keliai. baisu ir važiuoti. tik palikite ramybėje beresnevičių. pociūnas: neaiški ir užtamsinta diversija

68153. Vandenis2006-11-22 17:11
Laikotarpis turetu reiksti neilga (?)kintanti dydi.Tikekimes.Bet ar tas slydimas pavirsiumi nera ateinancios epochos pirmasis paukstukas(o post?) kurybineje erdveje?Didziojo Sprogimo bangos ir bangeles nuvilnijo i pakrantes.Dvasingumas besugeba puikuotis savo sielos audiniu,nes nebeturi vidines jegos pakilti i kurybines aukstumas.O pati kuryba virto ambiciju blogaja prasme arba verslo objektu.Absoliutus Deficitas.Ar tai pagydoma? Tikiuosi,kad po kazkelinto Sprogimo...

68156. m.cėcė :-) 2006-11-22 19:22
V.Šukytė-šaunuolė.

68161. deimante :-) 2006-11-22 20:45
is kokios salies atgabentos bulves

68175. Arūnas :-) 2006-11-22 22:35
Gaila, jog talentingoji Giedra yra kiek išsisėmusi. Na, ne toks talentingas jos NEKROLOGAS lyginant su ankstesniais esė. Ir laukti jo reikėjo labai jau ilgai...

68389. Antanas2006-11-25 18:50
Labai nekrofilinis laikraštis. Kažkoks ironiškai lavoniškai dekadentiškai paikas. Skaitau, bet nesuprantu, suprantu - kai neskaitau. Esu bukas būkas ir bugas. Flijuxsijuskiškas. Hibridiškas analfabetas iš intelektualinio griovio ar griovės. Gal ravelio? Gal M.Ravelio? Toks stilius mane užveda kaio Švyturio alus Kalnapilyje ar Anapilyje. Jei cituosite - rašykite: Antanas iš Kauno. Bus dar juokingiau.

68431. m.cė-cė :-) 2006-11-25 21:26
Manyčiau,kad bulvės atgabentos ir iš kokios.

Rodoma versija 179 iš 203 
13:25:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba