TURINYS

ARVYDAS JUOZAITIS. Griuvėsių filosofija
Ir vis dėlto iš inercijos nyksta viskas, kas stovi ir palei didžiuosius kelius, dažniausiai valdžiai žinant, žmonėms stebint. Matai įgriuvusį stogą – žinok, pastatas pasmerktas. Taip sunaikinta per šimtą bažnyčių, iš jų tik šlapia vieta ir plytų krūvelės likusios. Antai Čechove (Uderwangene), esančiame Bagrationovsko (Preussisch Eylau) rajone, stovi bažnyčios liekanos. Jos bokštas neteko kryžiaus ir viršutinės dalies ką tik, praūžus 2005 metų vasaros štormui. Vietos kraštotyrininkas Jurijus nuolankiu, tarsi pačios lemties balsu patikslina: bokštas susvyravo per 2004 metų rugsėjo 21-osios žemės drebėjimą, o dabar štai ir nebeišlaikė. Šią istoriją išgirdau 2005 metų lapkričio 19 dieną Vokiečių–rusų namuose Kaliningrade srities kraštotyrininkams susirinkus paminėti savo oficialaus gyvavimo 15-mečio. Arba kitas pavyzdys – Tišino (Abschwangeno) bažnyčia. Ji tebestovi, tačiau nuostabi sienų tapyba, "Sėjėjo" freska, atlikta ypatinga technika po I pasaulinio karo, tuoj išnyks. (Beje, sėjėjas pila grūdus ant žemės, kurioje guli kareivis – visai kaip Stasio Krasausko grafikos serijoje "Amžinai gyvi".) Ištapyta buvusios bažnyčios siena pasukta į plentą, kuriuo nuolat lekia mašinos – ir kas iš to? Niekas nebaugina kaimelio gyventojų, jie jau tiek išardė sienos, kad pasiekė "Sėjėjo" kontūrą. Nuo 2005 metų vasaros, kai Lena Menson nufotografavo šedevrą ir įdėjo jo atvaizdą į puikų katalogą apie Kaliningrado kultūros liekanas, siena nuardyta dar trečdaliu...

GINTAUTAS GRIGAS. Diktantas ir kompiuteris
Ne visi neraštingi. Du ankstesni komentarai parašyti taisyklingai. Bet penktas iš eilės vėl beveik beraščio. Šeštas – ilgas ir be klaidų! Ir normaliu vardu pasirašytas – Algimantas. Ne kokiu nors "xray" ar "maza" pasivadinęs. Bet skaitant tolesnius vėl tenka nusivilti.

-js-. Sekmadienio postilė
Evangelija apskritai nepakenčia gerojo, išmintingojo patarėjo vaidmens. Kiekvienam, paėmusiam šią knygą į rankas ir panorusiam iš jos mokytis, galų gale tenka suvokti, kad ten nieko daugiau nėra, tik vienas Jėzus. Tas pats jaunikis. Visa ko centras, visa ko paaiškinimas, visa ko prasmė. Ir ne tik tada, kai junti jo brangų kvėpavimą. Atimtasis, nežinia kur pasitraukęs jaunikis pasilieka neišvengiamai lemiantis savo mokinių pasirinkimus ir tikrinantis jų ištikimybę.

AUGUSTINAS DAINYS. Budinčiojo raštelis
Kompiuteris nustumtas ant palangės...
Prie jo neprisiliečiu jau tris savaites.
[...]

ANDRIUS MARTINKUS. Bedugnė
Šiandien aiškiai suprantu, – ir anksčiau tai žinojau, bet kartais, kaip skelbia populiarus posakis, tiesa ima badyti akis, – kad gyvenu pasaulyje, kuriame baigia nunykti žmogaus sielos dalis, atsakinga už šventumo patyrimą. Suvokiau, kad gyvenu pasaulyje, kuris nesupranta, kaip dar gali būti planetoje vietų, kuriose ši žmogaus sielos dalis nėra mirusi. Taip pat suvokiau, kad gyvenu pasaulyje, kurio viena didžiausių vertybių, pasirodo, yra teisė niekinti kitų vertybes. Pamačiau, kaip mano "civilizuotas" pasaulis "fanatikų" įniršiui priešpriešina... Tik pamanykite ką – teisę įžeisti! Ar galima sugalvoti ką nors labiau apgailėtino? Ir šita dvasios invalidų teisė reklamuojama Žemės rutulyje kaip kone didžiausias civilizacijos pasiekimas! Pasirodo, neatsiejamas civilizuoto žmogaus požymis yra nepraustaburniškumas. Spengleris buvo teisus: civilizacija versus kultūra.

TATJANA MOSKVINA. Femina sapiens
Paprasčiausia būtų parašyti ką nors tokio: mačiau aš jūsų paslaptingąją Renatą Litvinovą – gera, gabi mergina, valgo su dideliu apetitu, puikiai palaiko pokalbį ir plukdo savo laivą tvirta ranka. Tai irgi būtų tam tikra tiesa, ypač nepakeliamų "naujosios" žurnalistikos mitų kūrimo grožybių ir tos liūdnos aplinkybės, kad nūnai kiekviena namų valdyba taikosi sudaryti savo sekso simbolių sąrašą, fone.
Tačiau tiesa ir tai, kad, kaip sakoma viename sename filme, "Johannas Sebastianas Bachas buvo linksmas storas žmogus", ir geras apetitas podraug su gebėjimu sklandžiai megzti pokalbį nė kiek neprieštarauja tikram žmogaus originalumui.

SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlės
Man regis, kad pirmasis prie Baltijos tą eigą nustatė estų rašytojas Matsas Traatas. Apytikriai: "Ir tada aš pamačiau, kad nėra nieko baisesnio, kai pagyvenusi bevaikė ir isteriška moteris metasi politikuoti..."
(Prisiminiau kviečiamas vėl kalbėti prie prezidentūros.)

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Esminiai pokyčiai
Grįždama dar užėjau į čeburekinę charčio sriubos, nes kai trinti pomidorai ima tekėti gyslomis vietoj kraujo, imu blaivėti ir kiekvieną padarytą pasirinkimą, prieš pateikdama jį kokiai nors viešumai, mintyse pasitikrinu. Licencijuoju arba ne. Čeburekus aplink valgė keli vyrai. Kas sau, po vieną, po du prie atskirų staliukų. Kaip vaškinės figūros su oranžinėmis liemenėmis. Sprendžiant iš drabužių, jie buvo darbininkai, tiesiantys aplinkkelį šalia mūsų namų palei geležinkelį. Ruošiant vietą keliui, reikėjo nukasti dalį paraleliai su geležinkeliu einančio kalno, ant kurio vasarą išnešdavau katiną, dulkindavau takus, skaitydavau ir degindavausi nuoga. Kai kalną ėmė kasti, pasirodė, kad maždaug metro gylyje ant jo prilaidota daugybė žmonių. [...]

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis
"Melžiamos karvės" (Sharan Newman. Iškoduoti Da Vinčio kodą. Iš anglų k. vertė J. Jėrinaitė ir V. Olekaitė. K.: Obuolys ("Obuolys" yra IĮ "PS IN CORPORE" leidybinis ženklas), 2005.)
Rinkodaros "magai" griebiasi įvairių prekybos strategijų. D. Browno leidėjai ir prekės ženklo "Da Vinčio kodas" savininkai sėkmingai naudoja vadinamąją "melžiamų karvių" rinkodarą. Atitinkamu metu rinkai pasiūlomos skirtingos prekės su tuo pačiu prekės vardu. Perskaitei knygą – eik į kino filmą, pažiūrėjai kiną – pirk vaizdo kasetę arba bent skėtį... Taip "Da Vinčio" gerbėjai išmelžiami iki paskutinio lašo.

Išdidus kaip nėščia kurva. (Linas Jegelevičius. Nuogas prieš jus. Romanas. P.: Magilė, 2006.)
Žurnalistai apskritai yra gan kvailoki, menkos moralės ir silpnai kultūriškai išsilavinę žmonės. Esminė jų savybė – regimoji atmintis. Jie tesugeba profesionaliai rašyti reportažus. O jei rašo grožines knygas, tai rašo detalius reportažus apie savo gyvenimą. Ir nieko ten daugiau nėra. Literatūriškai silpni tekstai. Memuaristika. À la "Mano nuopuolio istorija"! Ir tokio šlamšto vis daugės. Įtariu, L. Jegelevičiaus knyga gali padaryti neigiamą antipedagoginį poveikį – neapsisprendusius priversti apsispręsti. Ir nors L. J. kūrinys tikrai nėra prastas, gal kiek per ilgas (327 p.), bet perskaitęs, pailsėjęs, apmąstęs, įsigilinęs vis tiek jautiesi lyg su išdraskytomis žarnomis ir perplėštais pautais. Varyk toliau!

PAULIUS SAUDARGAS. Laisvo elgesio Lietuva
Lietuva pagal Konstituciją turėtų būti demokratinė respublika. Tačiau naujais politiniais metais atsibudome respublikoje, kur, gyventojų apklausų duomenimis, demokratiškai į valdžią išrinktomis politinėmis partijomis pasitiki mažiau nei 4 procentai šalies gyventojų. Gal išradome pasauliui nematytą valdymo formą? Kai renkame geriausius iš blogiausių arba blogiausius iš piktumo, susiformuoja diktatūra iš apsileidimo.

Sigitas Parulskis. Šiaurės Atėnų" skaitytojams
Norėdamas, kad nebesklistų nepagrįsti gandai ir įvairios su mano asmeniu siejamos dviprasmybės, informuoju: nuo 2005 metų rugsėjo 1-osios nebedirbu "Šiaurės Atėnuose" ir per šį laiką neparašiau į savaitraštį nė eilutės nei savo pavarde, nei slapyvardžiu.

RENATA ŠERELYTĖ. Paniekinimo laikas
[...] Žmogaus pažeminimo istorija veriasi nuo pat tos Biblijos vietos, kur Dievas ištarė nusidėjusiam Adomui: "Dėl tavo kaltės žemė prakeikta". O R. Klimo pasakotojas sako: "Aš supratau, kad ir aš esu tas, kurį labiausiai reikia naikinti. Aš esu iš labiausiai naikintinųjų genties" (p. 415). Tai ne tik kaltės pripažinimas ir atpildo laukimas. Sakytum – ir trapi viltis, kad po naikinančios laiko liepsnos įmanoma grįžti prie gyvybės medžio, minimo Apreiškime, kur laiko nebereiks praleidinėti.

Su dailininke keramike GENOVAITE JACĖNAITE kalbasi Juozas Šorys. Moliniai sendievių veidai
– Esate žemaitė dailininkė iš Kuršėnų, jau daugiau nei pusamžį gyvenanti Vilniuje, savita plastine kalba ir simboline raiška vis grįžtanti ne tik prie dar, regis, "tebegaruojančios" etnokultūros luitų, bet ir prie apdairesnės vaizduosenos reikalaujančios baltų dievų, mitologijos tematikos.
– Niekada negali žmogus užmiršti savo vaikystės, namų. Tai viso gyvenimo pagrindas. Net jei ir turėjai prastą šeimyną, negali jos atsisakyti. Bet mano tėvai buvo puikūs ir paprasti žmonės. Mama buvo miestelio siuvėja, tėvelis – laiškanešys, pašto darbininkas. Kuršėnuose turėjom mažą žemės gabaliuką, savą trobelę. Negali užmiršti ir mokyklos laikų, draugų. Vis sakau, kad didelė garbė mokėti svetimas kalbas, bet dar didesnė gėda savosios nemokėti. Jeigu gyvenam pagal svetimųjų tradicijas, legendas, negalim nepažinti ir savųjų.

EDWIN BENDYK. Gutenbergas renkasi "Google"
Tačiau kovoti ir išlikti įmanoma – tai rodo praktika; Varšuvoje, Prahoje ir Niujorke atidaryta daugybė naujų knygynų, kuriuose niekada netrūksta lankytojų. Tačiau tai jau ne senojo tipo pardavimo punktai, kuriuose, kaip mėsos parduotuvėse, lankytojus iš už prekystalio aptarnauja apsiblausę pardavėjai. Šiuolaikinis knygynas – tai knygos įkvėptų susitikimų vieta, kur galima išgerti kavos, paskaityti spaudą, pasikalbėti su panašių polinkių žmonėmis. Senasis modelis "Knygą į dantis ir dink iš čia" užleido vietą naujajam: "Ateik, pasėdėk, pasikalbėk, o paskui gal nusipirksi ir knygą".