Ar Rusija įveiks XXI amžių?

Günter Brus. Nusidažymas. 1964

Nuolat jaučiame mūsų rytinio kaimyno alsavimą. Kartais jis dvelkteli agresijos ir bukaprotybės šaltuku, kartais – kiek anachroniško kultūringumo, inteligencijos patosu. Niekados nenuspėjamas, sunkiai įvardijamas, bet mums lemta visados jį jausti. Todėl ypač įdomu, kai šiuolaikinio ruso fenomeną mėgina apibūdinti patys rusai. Juolab kad, atidžiau įsižiūrėję, surasime ne tik rusus kankinančių, bet ir mums, lietuviams, būdingais tapusių, "stabdžiu" virtusių bruožų.

Vertėjas

Vertybės

Vakaruose mėgstamas mano bendrapavardis Venediktas Jerofejevas, 7-ojo dešimtmečio savilaidos bestselerio "Maskva–Petuškai" autorius. Aš jį taip pat savitai mėgstu, bet kuo toliau, tuo mažiau. Venediktas romane pavaizdavo paradoksalią maksimalaus blaivumo ar netgi girto žmogaus nušvitimo ir blaiviųjų girto bukaprotiškumo ano meto tarybinėmis sąlygomis situaciją, kai toks paradoksalumas buvo ties pasityčiojamo disidentinio išsišokimo riba. Alkoholiko socialinis eskapizmas buvo neabejotinas iššūkis.

Nuo tada praėjo laikotarpis, permainų intensyvumu Rusijos istorijoje neturintis sau lygių. Alkoholinės Venedikto vertybės iš savilaidinės bombos virto stabdžiu. Šalis nesurado savyje jėgų realioms reformoms, kadangi tos pačios liaudies vertybės, apdainuotos Venedikto, pasirodė nukreiptos prieš normalios civilizacijos pagrindus. Tinginystė, atlaidumas vagiliavimui, pofigizmas, panieka darbui, įtarumas, pasileidimas, gudravimas ir nusikaltėliškumas, būdingas dar vieno tų metų stabo, Vladimiro Vysockio, dainoms, – visa tai, kas lėmė psichologinį ir materialinį žmogaus išlikimą rusiško totalitarizmo sąlygomis, pateko į nacijos kraujo sudėtį ir tapo kontrproduktyvumu iš esmės.

Šiandien Rusijoje kova vyksta ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų, demokratų ir komunistų, jaunų ir senų, vakariečių ir slavofilų, o tarp produktyvių ir kontrproduktyvių visuomenės elementų. Patys paprasčiausi teigiami norai – geriau gyventi, uždirbti daugiau pinigų, kurti normalią šeimą – Rusijoje iki šiol didesniajai gyventojų daliai atrodo nesuprantami. Atvirkščiai, kultivuojamos griaunamosios vertybės. Jaunimui jos patrauklios savo kietumu, visų draudimų neigimu, žaidimu su mirtimi ir galiausiai nenoru mąstyti kaip aukščiausiu filosofijos laimėjimu. Būti narkomanu – narsa. Neapibrėžtumas suvokiamas kaip vienintelė tobulumo forma, nenoras pasirinkti – kaip organiška gyvenimo būsena, visų sprendimų miglotumas – kaip skrydis. Vyresniosios kartos kontrproduktyvumas pirmiausia pasireiškia parazitinėmis nuotaikomis. Visa tai – genetinių frustracijų rezultatai.

Nei valdžia, nei inteligentija šios problemos nemato ir, suprantama, jos nesprendžia. Nekeista: jie patys didžiąja dalimi kontrproduktyvūs. Valdžia Rusijoje istoriškai linkusi į prievartą. Inteligentija istoriškai pasibaigė, nors jai pačiai tai dar nežinoma. Tai buvo speciali rusų sekta, kuri užsiėmė tuo, kad norėjo liaudžiai laimės. Dabar nebeaišku, kas yra laimė ir kas yra liaudis. Viskas pasibaisėtinai apleista.

Rusija išgyvena tik dėl silpno nacionalinio gyvenimo impulso, abejingumo, begalinės rusiškosios kantrybės. Būtent šis faktorius pastaruoju metu lėmė, kad Rusija akimirksniu nesubyrėjo. Nei kolonijinis karas Čečėnijoje, nei šiuolaikinės industrijos nebuvimas Rusijos nesugriaus. Gyvenimo vangumas – Rusijos vientisumo sąjungininkas – ir yra netvari produktyvių ir kontrproduktyvių jėgų pusiausvyra. Ji paradoksaliu būdu išganinga šaliai. Kad ji subyrėtų, reikalinga bent jau griuvimo ir savigriovos energija. Rusijoje jos kol kas nėra.

Vis dėlto skirtingi šalies regionai yra įvairaus kontrproduktyvumo lygmens, ir, ko gero, šių potencialų skirtingumas šalies vientisumui labai greitai taps lemtingas. Jau ir dabar akivaizdu, kad rusiškieji Šiaurės Vakarai pasirengę didesniam produktyvumui, vadinasi, šis regionas yra potencialus kandidatas į valstybinę autonomiją. Šiuolaikinė Maskva primena Vakarų Berlyną, apsuptą niūrių VDR miškų, bet ką su tuo daryti – niekas dar nežino. Taip pat egzistuoja etninis pasipriešinimo rusiškajam kontrproduktyvumui principas. Pavyzdžiui, Tatarstanas vis labiau linkęs pasitraukti nuo visuotinio sugedimo kontrolės. Kazanė, o ir kiti etniniai regionai vargu ar norės pabaigti XXI amžių Rusijos glėbyje.

Diagnozė

Mes – ne europietiškųjų namų dalis. Mes – kitokie, geri ar blogi, bet visai kitokie. Dėl to kyla daugybė nesusipratimų, kaltinimų ir nusivylimų. Iki šiol nesurastas būdas suprasti Rusiją. Visų pirma jis nesurastas pačioje Rusijoje.

Pagrindinė dešimtojo dešimtmečio reformų klaida – abstraktus jų pobūdis. Jos neturėjo jokio ryšio su gyvenimiškomis žmonių vertybėmis. Beje, tai tinka ir visoms ankstesnėms reformistinėms idėjoms Rusijoje. Rusijos istorija – nesėkmingų reformų virtinė.

Pagrindinė Rusijos klaida – ji savo nelaimes sieja ne su savo ydomis, o su kitų ketinimais. Pagrindinis ruso priešas – jis pats, bet rusas vidinį priešą atmeta su nepaprastu pastovumu; priešu pakaitomis tampa tai Vakarai, tai Kaukazas, tai žydai, tai klastingos aukštesniosios jėgos. Rusų stačiatikybė savo istorinę galimybę tapti dvasiniu šalies lyderiu prarado dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Ji taip pat pasirodė esanti kontrproduktyvi, sudarydama eilinį kompromisą su korumpuota valstybe.

Yra nemažai europietiškų geranorių Rusijos atžvilgiu; jie sako, kad nori, jog ji būtų stipri ir vientisa. Yra ir nemažai linkinčių bloga, kurie sako tą patį. Rusai jų vis tiek negirdi. Rusai nebus stiprūs. Nusiraminkite, kas dėl to nerimauja! Rusai vis dar nesuvokė savo nuopuolio gylio. Jiems atrodo, kad reikia išsikapstyti iš penkių metrų gylio duobės, o iš tikrųjų gylis – gerokai didesnis. Visos vertybės pakrikos. Rusams ateitis plačiai atsilapojusi. Nuspėti Rusijos vystymąsi neįmanoma. Ji gali ir subyrėti, ir išlikti. Kiekvienas gestas, atliekamas Rusijoje, stumdo ją tai į vieną, tai į kitą pusę. Tuo Rusija ir įdomi. Pavojingai įdomi. Taip man šnabžda mano asmeninis rusiškasis kontrproduktyvumas.

Jausmai

Mes patys leidome valstybei būti nežmoniškai. Ji baisiausiai išgvero. Dėl to ir gyvename katastrofinėje valstybėje, kad mūsų atjautos resursai išseko. Mes gyvename tokio chroniško žiaurumo šalyje, kur savieji išnaikino milijonus savųjų, palaikę juos "pasiutusiais šunimis", kad po to virtome sraigėmis ir vėžliais – įlindome į kiaukutus, genetiškai išverkę visas ašaras. Jeigu atsiversime, gausime smūgį. Koja į paširdę. Mus apgaus, apvogs, pažemins, išnaikins. Mes nieko gero nelaukiame. Ir dar mes panašūs į persigandusius, užguitus žvėrelius, kurie mirtino pavojaus akimirką gali skaudžiai įkąsti, surikti baisiu nevilties riksmu – ir pradingti. O jeigu heroizmas – tai dėl aklavietės, ne dėl pasirinkimo laisvės.

Tai nereiškia, kad rusai nebeturi gailesčio. Gailestingumas iki šiol išlikęs. Kaimuose moterys – kokios jos gailestingos. Negirdimas gailestingas staugimas tvyro virš šalies. Mes gailestingi, bet be atjautos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksas. Iš tikrųjų čia ir yra mūsų silpnumas, kuris neleis šaliai įveikti XXI amžiaus.

Užburta erdvė

Mes – pats stipriausias rusų kalbos įvardis. Rusų aš, lyginant su mes, – ožio mėšlas, lyginant su dramblio mėšlu. Dėl to ir visos mūsų nelaimės.

Mes panašūs į sudrėkusius degtukus, kurie sunkiai įsiplieskia ir greitai gęsta. Mumis neprisidegsi cigaretės. Mes nepurtysim valstybės reikalaudami atsiskaityti už kiekvieną nelaimę.

Pirma, tragedijų labai jau daug. Ir praeityje, ir ateityje. Lėktuvai kris, o traukiniai lėks nuo bėgių, bus užmušta dar nemažai žymių ir nežinomų žmonių. Kas dar nukris mums ant galvų? Visa tai į galvą netelpa, smegenys bunka. Mes persivalgėme mūsų gyvenimo bjaurasties.

Antra, išseko materialiniai šalies resursai. Viskas beviltiškai paseno. Visi ima – nieko neduoda. Keista, jog kažkas sukasi, kažkur juda.

Mes pasiduodame be mūšio. Nugalėtojo malonei. Kuris mūsų atveju vadinasi rūdys. O ir sargyba pavargo. Sargyba – tai visi mes, trenkti, pagiringi, kenčiantys nuo chroniško pervargimo, išnervinti, kad mums nemokamas atlyginimas, o jeigu ir mokamas, argi tai – atlyginimas? Žinoma, lengviausia būtų pasakyti, jog prieš mus pats Viešpats Dievas.

Na, nemyli jis mūsų šalies. Ir tai skaudu, neteisinga, netgi baisoka. Visus mūsų priešus myli, moka jiems didelius atlyginimus, išlaiko amerikiečių armiją. Mes, žinoma, už visus protingesni ir geresni. Ko gi jis ant mūsų įsižeidė?

Rusas gyvena stebuklinės pasakos konclageryje. Jis bergždžiai grumiasi su kenkėjais ir nelabaisiais – jis viliasi stebuklo. Rusiją pažadinti gali tiktai asmenybinio prado aktyvizavimas, kurio turi dalis miesto jaunimo. Rusijai reikia įveikti archajiškos liaudies sąvokos griuvėsius – inertišką ir nepaslankią masę. Štai kodėl sąvoka "XXI amžius" didžiajai daliai rusų neegzistuoja, ir klausimas, ar Rusija įveiks XXI amžių, lieka abstrakcijų zonoje.

Vertė Sigitas Parulskis