ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-07 nr. 884

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Kepurė (44) • MARIUS RAUBA. Rašytojas ir psichologė (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ALEKSANDRAS ŽARSKUS. Apie santykį su skausmu ir mirtimi (36) • ITALO CALVINO. Nesantis riteris (2) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • KLAJOJANTI. Butas. Kelionėje (1) • NERIJUS CIBULSKAS. Veikinėjimas. Gruodžio aktyvavimas (7) • SIMAS ČELUTKA. Eilėraštis (6) • JURGITA VAITKUTĖ. Eilės (11) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • GILBONĖ. Kalbėjausi su debesiu (26) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sSu antropologu, Aberdino universiteto doktorantu DONATU BRANDIŠAUSKU kalbasi Juozas Šorys. Oročėnų taigos jausmas (18) • REDAS DIRŽYS. Meno streiko istorija (12) • o čia nežinau ką pasakyti (281) • 2008 m. kovo 14 d. Nr. 11 (885) turinys (3) •

Kepurė

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gurkšnis vandens geltoname fone. 1998–1999
Adomas Jacovskis

Mano vaikystėje nebuvo dramblių. Dar kai ko nebuvo, tačiau dramblių ypatingai trūko, labai norėjosi įsiminti nors vieną visam gyvenimui. Tigrų tarsi šiek tiek buvo. Po miškelį nevaikščiojo (stirnos tada dar vaikščiojo, mūsų kišenes uostydamos), tačiau įvairiuose narvuose – prašom, be to, kiekvienoj pakampėj kniaukė jų smulkieji pakaitalai, taip ir knieti pasakyti – protezai.

Dramblio stigo, o tokio didumo kaip jis buvo tik pati žemė. Kiekvieną pavasarį atsitūpęs stebėdavau drėgną dirvožemį, kažkoks gražus jis man buvo, nors atrodė lyg apsmukęs, suprakaitavęs, neišsimiegojęs. Tik po daugybės metų supratau jį buvus panašų į rytinius merginų veidus, o tąsyk neturėjau su kuo palyginti.

Tad ką prisiminti parkų ir tvenkinių įrėmintam vienišam vaikui, kurio vaikystėje nebuvo dramblio? Kažkodėl – vieną niekuo neišsiskiriančią dieną.

Mažiausias namo kambarėlis, kuriame iš pradžių gyveno bekojis mano prosenelis, vėliau aš. Kambarėlis atminty išliko kaip balkšvas šviesos kubas, užėję žmonės – kaip juodi siluetai debesyse panirusiomis galvomis. JFK nužudymo metais dar niekam nesiekiau iki diržo, tad išsyk viršum jo suaugusieji man atrodė kaip medžiai: išsifokusavę ir ošiantys. Solidus dramblio artumas čia gal būtų pravartus atkuriant tikruosius mastelius, tačiau sakau paskutinį kartą: dramblio nebuvo.

Ko jie visi atėjo? Manęs pažiūrėti? Nežinau. Kažką ošė apie kažką, nepamenu. Tik susiruošęs namo vienas kaimo žmogus pasakė: Eisiu. Kur mano kepurė? Taip švelniai ir rūpestingai. Tai buvo pirmas mano visam gyvenimui įsimintas sakinys. Kodėl? Nežinau. Keturi žodžiai, pagrindiniai trys. Kepurė kaip jo pasaulio dalis. Dabar – kaip tiltas tarp jo ir mano pasaulių. Nes negali būti blogas pasaulis, kurio žmogus taip gražiai ir taip paprastai pasako. Kur mano kepurė? Eina sau, kaip gražu.

Paskui jis pakėlė savo kepurę, ji išnyko debesyse ir ten pat įtraukė jį visą, net su mano gerai apžiūrėtais auliniais.

Stebimas dirvožemis, žinoma, buvo man suvokiamo dydžio, nes žvilgsnis pats tą dydį reguliuodavo. Visas kitas pasaulis buvo akivaizdžiai per didelis, sukurtas išaugti. Radvilų parkas, kurio krašto nesimatė, močiutės iškasti tvenkiniai, atrodę lyg Žilvino jūros. Rūmai, kurių koridoriumi eidamas į valgyklą slyvų sulčių dažniausiai išsitiesdavau ant parketo pailsėti. Su aukle nuėjus į kaimo bažnyčią laikas ir erdvė apskritai pakisdavo, lyg ilgai kabėjus ant šakos žemyn galva, tad grįždamas regėdavau daug daugiau švytinčių akmenų nei prieš tai. Norėdavosi pastovėti šalia, bet auklė vis perkalbėdavo ir tekdavo palikti juos blėsti tuščiai.

Auklės draugė gyveno už kaimo, paėjėjus tuščiu keliu, supamu bekraščių obelynų, ir įžengus į kviečių laukus. Mažytė jos trobelė buvo beveik meduolinė, nes iš pasakų. Auklės draugė verpė, niūniuodama audė raštuotas drobes, girnomis malėsi pačios prisikultus grūdus ir kepė duoną, o vakarais ant krosnies, veik aklinoje, bet jaukioje tamsoje sekdavo pasakas. Tamsa buvo didžiulė, tačiau pasakos jai suteikdavo formą, krosnis kvapą, be to, žinojau, kas apačioje: ratelis, staklės, girnos, ližė. Nakties sargyba.

Vieną rytą perbridau kviečių girią. Už jos atsivėrė tarsi man sukurta pasaulio replika. Mažytis slėnis. Viskas čia buvo mano ūgio ir proporcijų. Upeliukas, mažas lieptelis per jį, mano ūgiui tinkami medžiai, vaikiškų knygelių ryškumo žolė ir du jauni sniego baltumo pumpotaukšliai joje. Sėdėjau ten ilgai ir tyliai, žinojau, kad sujudėjus viskas išnyks. Niekada nebemačiau tiek mane sukrėtusio peizažo. Niekada neberadau ir šito, išėjus išnyko išsyk. Dabar labai dėl to džiaugiuosi.

Į rūmuose įrengtą salę atvažiuodavo visokių artistų. Nuo Leningrado cirko iki Kauno muzikinio, rodydavusio kokį nors „Kur Čarlis?“. Bet kartais eidavome ir dieną, žiūrėti bet ko, nuo dūdų orkestro repeticijų iki medelyno darbininkų susirinkimų. Vaikystėje juk viskas vienodai įdomu ir vienodai neįdomu.

Sykį kaimo pionieriai išsirikiavo su draugovės vėliava prieš pilną salę žiūrovų. Vadai ir vadukai sakė kalbas kalbeles, o pionieriai stovėjo salės vidury su visa paradine uniforma ir publikos kontekste atrodė mažiausiai kaip flamingai. Pionierė Vaida, keleriais metais vyresnė už mane, stovėjo ketvirta iš kairės. Ilgai stovėjo. Staiga iš po jos trumpoko sijonėlio pradėjo tekėti silpna srovelė, tiesiai per baltas kojines iki kelių. Vadukai toliau sakė kalbeles, pionierė Vaida toliau stovėjo. Srovelė vis stiprėjo, kol pradėjo švirkšti lyg pramušus vamzdį. Pionierė Vaida stovėjo lyg niekur nieko, išdidi ir pasitempusi. Visi sėdėjo lyg niekur nieko, net vėjas pro langą neįlėkė, ir vėliava toliau kabojo, pilna subanguotų raidžių. Dar po dešimties minučių pionieriai iškilmingai pasisuko ir su būgnais bei skanduotėmis išžygiavo pro duris. Juos pakeitė komjaunuoliai, kurių montažas vyko, na, galima sakyti, ant kranto. Bet viskas išdžiūvo ir žmonių niekad negirdėjau apie tai šnekant. Keista.

Dar keisčiau, kad mano nuotraukų albume – vienintelė tų laikų mergaitės nuotrauka. Pionierės Vaidos. Nesuprantu iš kur, nepažinojau jos, nebendravome. Kartais įsivaizduoju, kad turiu tą nuotrauką vienintelis pasaulyje.

Labai nenorėjau išvažiuoti iš kaimo, tačiau buvau prievarta teleportuotas į Žaliakalnį ir vien dėl to jūs skaitote šias eilutes. Senelis dar keleriems metams liko mūsų sodyboje ir kiekvieną vasarą važiuodavau paslapčia laižyti jo likerio iš spintelės ir žaisti kryžiuočių. Tačiau buvau jau nebe savas, galima sakyti, nebegyvas, emigrantas, didysis magistras par excellence. Ir dužo mano skydai nuo lietuvių kuokų.

Tačiau yra ir kiti metų laikai, ir jų metu tėviškės kraštovaizdžiui neblėsti padėdavo močiutės haute couture. Močiutė siuvo bažnytinius rūbus. Gausiai, su užmoju, visai Lietuvai. Tuo tarpu slaptoji partnerė siuvinėtoja, galėjusi pasišvilpaudama išsiuvinėti patį Dievą, gyveno Ukmergėje. Kartą per savaitę važiuodavau ten su slapta misija. Išlipęs apsidairydavau, ar priešai neseka, pasitaisydavau kepurės snapelį ir A. Delono žingsniu eidavau į stoties bufetą valgyti vis to paties žuvies kotleto. Jo skonis pro ten važiuojant ligi šiol grįžta į burną. O paskui – kaip norėsiu. Gal eisiu pro čia, gal pro čia. Gal kurį laiką neisiu, pasivaikščiosiu. Laisvės skonis pro ten važiuojant irgi ligi šiol grįžta.

Vakare parveždavau į Kauną neįkainojamus siuvinius ir stebėdavau, kaip močiutė ardo šimtamečius arnotus (pasenę juk) ir persiuva juos į ryškiaspalvius naujesnius su visokiom „rožėm bei rozetom“. Pilni namai buvo senoviškų auksuotų juostelių, prašmatnių audinių ir blizgučių. Vėlesniais laikais, dirbdamas Kauno restoranuose, nešdavau visa tai varjetė šokėjoms. Tegu ši kantri materija, sugėrusi tūkstančių mišių smilkalus, nors į dienų galą pauosto, kuo kvepia nuodėmė. Neabejoju, kad tai buvo vienintelė pasaulyje tokios konversijos vieta.

Mieste dirvožemio buvo mažiau, dramblio nebereikėjo, tad teko užsiimti miestui derančiais žaidimais. Po pamokų su klasės draugu Baka, kaip paprastai permetę per tvorą tokio Dainiulio portfelį, grįždavome namo ir žiūrinėdavome savo filatelines bei numizmatines kolekcijas. Turėjom tokias, gana mėgėjiškas, bet visgi. Eidavom į kolekcininkų sueigas ir tarp visų tų senukų atrodydavom kaip du žali žirneliai maiše džiovintų.

Sykį pamanėme, kad būtų įdomu ir patiems leisti pinigus bei pašto ženklus. Tai ir leiskim. Užsikūrė didžiulė leidybos mašina. Pirmieji mūsų ambicingų sumanymų vaisiai ypatinga grafine kokybe pasigirti negalėjo, tačiau investavę į esmingai didesnį flomasterių rinkinį beveik pasiekėm tropinių šalių lygį. Kiekvienas kvadratinis mikronas buvo skirtingai spalvotas.

Mums teko susigalvoti šalis, suskirstyti jas provincijomis, kurių kiekviena leido atskirus pašto ženklus. Provincijas atitiko konkrečios Žaliakalnio gatvės. Kartais provincijos kariaudavo ir, viena kitą užgrobusios, perštampuodavo pašto ženklus (papildoma filatelinė vertybė). Pašto ženklus leidome pagal visas filatelijos taisykles. Egzistavo specialus štampavimas, vadinamieji pirmosios dienos vokai, net tų ženklų katalogai su vis kintančiomis kainomis.

Pinigai atrodė pastovesnis dalykas. Manieji buvo frankai, Bakos – svarai. Manuosius puošė liūtagalvis erelis, Bakos – kažkoks neaiškus disnėjinis slibinas su kalaviju. Kiek pamenu, pinigai nelabai aiškiu būdu buvo padengti mūsų turimomis kolekcijomis ir turėjo perkamąją galią. Vėlesniu metu buvome pradėję leisti akcijas su kintančiu kursu ir rengti abiejų „šalių“ radijo laidas.

Nežinia, kuo čia viskas būtų baigęsi, bet atėjo džinsų, diskų bei diskotekų metas ir mūsų valstybės tyliai žlugo. Manoji vadinosi Sadarando, Bakos – Keudba. Panašiai skambėtų: Lemūrija ir Atlantida. Išnykusių valstybių pašto ženklai ir banknotai ligi šiol mano stalčiuose. Ir kažkodėl iš apatinių pamažu lipa į viršutinius. Kada nors už juos nusipirksiu sau naują vaikystę.

Prieš gerą dešimtmetį viešėjau bičiulio sodyboje prie Ukmergės. Vieną pavakarę kalbos dar nesibaigė, o gėrimai – deja. Nebuvo mums jie tokie ir būtini, abu būtume apsiėję, tačiau pasikinkėme arklį ir išvažiavome ieškoti. Šiaip sau, kad būtų kas veikti. Po aplinkinius vienkiemius, nes kitos galimybės nebuvo.

Važinėjome keturias valandas. Bičiulis visus gyventojus pažinojo. Užvažiavę pasilabindavome, paklausinėdavome apie Abu Dalykus (gyvenimą ir sveikatą), kai kur – išgerdavom arbatos. Jokio alkoholio. Tačiau daug svaigiau mane veikė asketiška tų žmonių buitis, spalvos, pokalbių temos. Kvapai! Ir – nesibaigiančios šypsenos. Ir nuostaba, kad jie kalba ne suahili.

Paskutinėje sodyboje, jau bekylant išvykti, šeimininkas išdidžiai pasisiūlė parodyti vanagą. Radęs sužeistą, išgydęs, laikąs triušių narve (tuščiame, tuščiame), pavadinęs Cypa. Taip, mes būtinai norim pamatyti, beveik to ir atvažiavom – linksim galvom. Šeimininkas, eidamas pro duris, atsigręžia į žmoną: Kur mano kepurė? Švelniai ir rūpestingai.

Lyg būčiau virtęs kino kamera, lėtai slydau žvilgsniu jo sienomis, daiktais, kelių senų knygų nugarėlėmis, žiūrėjau į lėkštes, ką jis valgė, į sukabintus ant sienos drabužius, ką dėvi. Visą gyvenimą tuštumoje kabojusią frazę jis man akimirksniu pavertė vaizdu, per jį pajutau, kaip galėjo gyventi tas atsitiktinis mano vaikystės žmogus su kepure, veikiausiai seniai jau miręs. Tie patys žodžiai, ta pati intonacija, tas pats judesys. Švelniai ir rūpestingai užsidėti kepurę, savo pasaulio ženklą, tapatybės ir saugumo dalį, reiškiančią tą patį kaip mano auklės draugei tradiciniai amatai, pionierei Vaidai – išdidumas ir pareiga, močiutei – kolegės siuvinėjimai, mums su Baka – mūsų valstybės su visais jų suverenumo ženklais, o žaliausiai mano vaikystės pievelei – du skaisčiai švytintys pumpotaukšliai.

Jis juk negalėjo gyventi kitaip, tas mano vaikystės žmogus, net brangiausias jo turtas – dabar jau žinau – irgi buvo iš dangaus nukritęs vanagas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111934. xX2008-03-12 07:12
nežinau, kaip tu, bet aš tai nemėgstu nei knygų, nei straipsnių nuo pradžių skaityt. Ridenu žvilgsnį tekstu, kur užkliūva, nuo ten ir pradedu. kartais taip ir viską perkaitau, sudurstau eidamas gabaliukais atgal. gal tai koks susirgimas? O dabar, kai popieriniai šatėnai atkeliauja į p.dėžutę, tai galiu pamatyt dviejų terpių skirtumus. Popierinį skaitai bet kur, kur jį randi besimėtantį, aprėpi visumą, ji, matyt, rezonuoja su aplinka ir nuotaika, o internetiniame daugiau detales pastebi. Bet tai priklauso nuo patirties, matyt. Šito teksto nuotaika gera, ir tas kepurės/skrybėlės iššauktas ritualas nostalgiškas. bergmano kažkuriame filme yra vienas geras skrybėlių nukėlinėjimo epizodas. Vasaroj su Monika, berods. irgi iš vaikystės - pasisveikinant ar atsisveikinant bent jau ranką pridėt prie kepurės.

111944. kvailutė2008-03-12 11:40
man labai patiko

111945. kvailutė2008-03-12 11:43
tik kažkodėl nepatikėjau, kad Vaidos nuotrauka - "vienintelė tų laikų mergaitės nuotrauka". iškart įsibrovė mintis, kad čia toks akivaizdus literatūrinis išmislas. įdomu, ar pataikiau.

111946. npl kvailutei2008-03-12 11:52
septyniasdešimt pirmųjų kaimas dar nebuvo turtingas nuotraukų. be kelių savo paties, turiu tik vieną atsitiktinio klasioko ir vieną pionierės vaidos (labai graži mergaitė), kaip rašau - nežinia iš kur. ak tu netikėle:)))

111948. mie2008-03-12 12:04
dar neperskaiciau apie kepure, bet nplo ornamentuota liemene isidemejau visam likusiam gyvenimui.

111952. netikėlė2008-03-12 12:40
kai perskaičiau iki pirmos "S" didžiosios riebiosios, net išsigandau, kad tolesnis tekstas nesugadintų tokios ypatingos pradžios. bet įtraukė mane visą debesys ir nuplukdė iki tos vietos, kur iš dangaus nukritęs vanagas padėjo tašką. nedažnai pasitaiko netikėlei.

111965. Katė2008-03-12 14:15
Kepurė - vyro žaislas. Moterys su galvos apdangalais nežaidžia. Anksčiau, būdavo, užsidengia visam gyvenimui. Dabar visai nusidengė. Man tas vyrų žaidimas su kepurėm irgi yra įstrigęs. Tik įeik, būdavo, į trobą - kepurę į saują...

111966. mie2008-03-12 14:24
labai grazus, buvo labai gera skaityti. tai ar parode vanaga? ar jis isgijo ir isskrido?

111968. RB2008-03-12 14:48
Gerastekstasbetgalsakaudėlpanašausamžiaussuautoriumi.Kurtastarpasdingo,ble,restart.

111977. kvailutė 2008-03-12 16:28
visai neblogai, kad kartais prapuola tarpai ar dar kas nors - koks gyvas rb šį kartą pasireiškė !

112000. Katė2008-03-12 17:58
Einu laukan. Kur mano kepurė?

112002. mie2008-03-12 18:15
tais laikais, po karo, kai rusu buvo virsus visur, o ypac autobusuose, mano tevas vaziavo su draugu autobusu i paskaitas. kazkoks ruskis prikibo prie ju, apreke ir numuse draugui kepure. jie nieko nesake, bet, autobusui sustojus stoteleje, kai jiedviem reikejo islipti, draugas staiga atsisuko, smoge ruskiui i snuki, jie abudu issoko is autobuso, durys uzsidare ir autobusas pajudejo. bet tuomet viduj kilo triuksmas, autobusas vel sustojo ir atidare duris. mano tetis su draugu nieko nelauke dejo i kojas ir paskui ilgai vaikstinejo ratais po miesta, kol galiausiai nuejo i instituta. bet ruskis buvo gudrus, gal nujaute is kur tiedu gali buti, zodziu, issiaiskino, kad is dailes instituto ir nuejes pasiskunde rektoriui. tas draugas turejo eiti pas rektoriu ir ruskio atsiprasyti, o mano tevas ejo kartu po kompanijai. manau, kad tai buvo draugiska is jo puses.

112016. krankt2008-03-12 21:01
ak, katinelius tigru protezais isvadino, begedis tas kestutis.

112040. mie2008-03-12 23:09
kokie vaikai buvo kurybingi kai nespoksodavo i kompus nuo ryto iki vakaro.

112050. ivs 2008-03-13 05:10
as pirmas tris pastraipas nukirpciau. pavadinciau "Kur mano kepure?" nu ir kas, kad jau buvo "Kur mano siuksle?" gal net gautusi tokia serija, kuria visa ir pavadinciau "kur mano siuksle?" pasakysiu, tai dar visi juoksis, bet man primena "prarasto laiko beieskant", pacia pradzia.

112073. cc2008-03-13 12:36
Esu senamadiškas- apie pionierę Vaidą salėje būčiau nutylėjęs. Drambliai manęs neužkabino, bet antra dalis patiko. Gal, kad tame pačiame Žaliakalnyje filatelija, numizmatika buvo ir mano vienas iš hobių. Dar ir dabar su meile kartkartėmis pavartau prieškarinių lietuviškų pašto ženklų albumą, o lietuviškų monetų rinkinukas puikuojasi ant stalo. :) Skaitant sušildo kepurės epizodas ir , visumoje,tas švelnus nostalgijos jausmas, su kuriuo autorius aprašo savo vaikystės prisiminimus.

112128. jurvieplis2008-03-13 19:52
Buobas, kam jus sitaip su rubais?

112130. Nikas :-) 2008-03-13 20:22
Nuostabus stilius ir be galo idomu - kiek pagrazinta, o kiek ne, bet atskleistas kaimo zmogaus paprastumas tikrai suzavi!

112165. jv :-) 2008-03-14 22:27
Man patiko,malonu buvo skaityti.

112214. Cyptyp2008-03-15 13:08
Man labai patiko viskas. O užvis labiausiai žalia pievelė ir pumpotauškiai.

112244. pasi2008-03-15 23:21
o as irgi labai laukiu Verbu Sekmadienio. Vaziuosiu i Venecija, eisiu i La Fenice klausyt Beethoven (Temirkanov), o po to grisiu i Paduja ir vakarosiu kokioje osterijoje gete. Siandien buvau Veronoje, buvo labai smagu - jau pavasaris, Veneto zydi vysnios ir magnolijos, zmones laukuose karpo vynuoges... Nuostabus metas.

112245. to miestei2008-03-15 23:47
pakvipo lygesnės komunistinės kiaulės IDILIJA. Kur tai girdėta.

112271. Noė kažkur Venecijoje esančiam Pasi2008-03-16 13:02
Keliskart perskaičiau tavo 112244, kol supratau, kur tu esi ir kur aš. Kokios tamsybės sieloje, Pasi... Taip ir norisi prie tavo vardo dar pridėti ja. Kokiose tamsybėse skendžiu, ir jei ne Viešpats, prie kurio altoriaus einant šiandien sakoma Tenuisti manum dexteram meam, et in voluntate Tua deduxisti me - pasiėmiau knygą, ieškodama vertimo, ir ta vieta atsivertė iškart: Tu laikai mane už dešinės rankos, tu vedi mane savo mokymu... Būtų daug geriau sakyti „vedi mane savo valia“ ar net „savo valioje“, kaip ir parašyta... Jei ne Viešpats, kuris laiko mano ranką, nebepaeičiau nė žingsnelio. O pas tave pavasaris, Pasi.

112273. xX2008-03-16 13:16
Noja, o kas būtų, jei aš tau paduočiau ranką? Nesu Viešpats, bet gal padarytum bent vieną žingsnelį...

112277. Noė 2008-03-16 13:57
Ne, tau rankos aš neduosiu, xXai. Tu mane tempsi į priešingą pusę.

112281. Grebo2008-03-16 16:04
Labai ouikus tekstas, gal net vienas puikiausių. Apie pionierę Vaidą - super. Patyriau ir aš kažką panašaus. Gal 3 klasėje. Mergaitė deklamavo prieš klasę eilėraštį ir apsisisiojo. Skirtingai nei Kęstučio tekste, visa klasė šaipėsi ir griaudėjo juokais. Gal dėl to vėliau ji tapo mano žmona:(

112300. xX2008-03-16 18:19
Noja, o jei ta priešinga pusė, į kurią aš tempčiau, yra ne blogesnė už tavąją - irgi neduosi rankos? Apskritai aš nemėgstu į savo tikėjimą kitų atvertinėti, o kai nebūna kam prieštarauti, tai prieštarauju pats sau. Taip įdomiau - tezė-antitezė-sintezė. Pagal Hegelį.

112302. xX2008-03-16 18:22
man patiuko Grebo žodis "ouikus" - nežinau, ką jis reiškia, bet labai gražiai rašosi ir dar gražiau tariasi. Pabandykit, pamatysit. Rekomenduoju.

112307. ivs :))2008-03-16 18:54
qwerty - yra raktas suprasati, ka reiskia "oiukus".

112309. xX2008-03-16 19:02
ivse, neskleisk erezijų! žinai, kad šitas qwerty raidžių išdėstymas klaviatūroje buvo specialiai padarytas nepatogiu tam, kad ne per greitai mašininkės spausdintų? Nes jei per greitai, tai tie mašinėlės plaktukai nespėdavo atšokti ir užstrigdavo. Nuo tų laikų taip ir liko. Ot kartais galima įkliūti į pinkles, ar ne?

112311. Noė xXui2008-03-16 19:04
Duosiu, jei tempsi ne į manąją ir ne į savąją, bet į Dievo pusę. Imk nors dabar pat. Bet aš galvoju, kad tik nereikėtų man tavęs tempti :))

112312. ivs > xX2008-03-16 19:06
qwerty buvo sugalvotas tam, kad kalbos riktas isduotu!

112324. xX2008-03-16 21:04
kadangi man Dievas yra tai, ko aš dar nepažįstu/nežinau (t.y. žinau, kad nežinau), tai norėdamas pažinti turiu pažinimo objektu (pasi)tikėti (kad jis yra realus ir nuo manęs pažinimo metu nepabėgs). Todėl tempimas į Dievo pusę man reiškia raginimą eiti link dar gilesnio tikrovės pažinimo. Manrods, kad mes jau seiai davėm viens kitam ranką, Noja.

112333. xX pats savęs klausia2008-03-16 23:19
xXe, o tu ar mane pažįsti? Jei ne, tai aš tau esu Dievas.

112336. xX atsako sau savęs klausiančiam2008-03-17 00:21
ne, tavęs nepažįstu. susipažinkim bent šiek tiek.

112350. mie2008-03-17 11:04
kai imu kalbetis su savim, mano artimieji sunerimsta. ir puola kaltinti satenus.

112362. Katė>mie2008-03-17 12:26
Visi protingi žmonės su savimi šnekasi. Taip ir pasakyk jiems, tiems artimiesiems:))

112365. mie - katei2008-03-17 12:36
as tikrai ne is tu protingu.

112367. Katė>mie2008-03-17 12:42
Tai paskelbti viešai...Reikia ypatingo proto. Taigi šis teiginys - su minuso ženklu priekyje.

112369. mie - katei2008-03-17 12:45
man "ypatingas protas" ner pati svarbiausia zmogaus savybe.

112371. Katė>mie2008-03-17 12:58
Bet jei duota - ką beveiksi.

112400. Noė xXui2008-03-17 20:40
Rytą perskaičiau tavo monologą ir pagalvojau, kad nėr ko tuščiai burnos aušinti. Sakiau sau, verčiau paprašysiu Dievo šio to tau. Na ir kaip? Ar pažinai bent ką?

112404. Tyla2008-03-17 21:34
Labai jaukiai persiskaitė. mmm.

112416. xX2008-03-18 11:18
Noja, negaliu įvertinti tavo prašymo poveikio, tikiu, kad jis yra nenulinis. Dėkingas, kad mane proteguoji savo bičiuliui Dievui, aš tave saviškui irgi tave paproteguosiu.

Rodoma versija 174 iš 198 
13:25:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba