ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-08-11 nr. 856

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STANISŁAW VINCENZ. Susitikimas su chasidais (3) • DINO BUZZATI. Debesys (3) • AIDAS MARČĖNAS. Sapnas (11) • -gk-. Sekmadienio postilė (35) • MARIUS RAUBA. Sodininkė (6) • PETRAS RAKŠTIKAS. Iškylos fotografijų peržiūra (2) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (30) • RITA PILKAUSKAITĖ. Tarp saulėlydžio ir saulėtekio (2) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Herojus ir jo bobelės RIČARDAS ŠILEIKA. Sapnai, regėjimai ir kitarūšė metafizika (4) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (14) • RENATA ŠERELYTĖ. Bijokime kartu, broliai kiškiai! (3) • STEPAS ZABITIS. Kaip jie mūsų nesušaudė (2) • VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA. Miesto sapnai (5) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. Skersai Ameriką per 12 dienų (18) • DARIUS JUREVIČIUS. Kutulajaus ir Kutulienės istorijos (15) • Žmogus kuria nuostabių dalykų, kai Dievas jau seniai pavargo (456) • 2007 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 31 (857) turinys (11) •

Susitikimas su chasidais

STANISŁAW VINCENZ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viduje ir išorėje. 1990
Israel Hershberg

Šio straipsnio, kuris pradžioje teturėjo būti pasakojimas nedidelei bičiulių vokiečių grupelei, tikslas buvo pabrėžti kai kuriuos gyvus, individualius, netgi lokalinius chasidizmo aspektus, į kuriuos ligšiolinėse publikacijose nekreipta kiek didesnio dėmesio. Nors ir nesu žydas, manau bent iš dalies turįs teisę tarti žodį apie šį giliai įsišaknijusį žydų sąjūdį, kadangi man asmeniškai teko susidurti su tais aspektais; nors, žinoma, yra svarių priešingų argumentų. Aš, prieštaraudamas įsigalėjusiam požiūriui, manau, kad intymių religinių potyrių objektyvumui visai netrukdo skirtinga konfesinė priklausomybė. Kad jausmas ir įsigyvenimas labiau priartina tuos potyrius nei vidinis šaltis, abejingumas ir atsitolinimas. Manau, kalbėti mane įgalina tai, kad pažinau tuos reiškinius savo tėvynėje Rytų Karpatuose, kad nuo vaikystės ne vieną patyriau ir išgyvenau. Tad tie reiškiniai nėra man svetimi, nors jiems aprašyti ir reikia daugiau pastangų, turėsiančių čia atstoti tradicinį įvadą į religiją. Vidinės potyrių ir vaizdų šaknys lyg ir garantuoja, kad jos ne knyginės, kad nepainioju jų su kitais, kokiu nors būdu artimos mistikos reiškiniais.

Derėtų pabrėžti dar dvi aplinkybes: per visą savo istoriją, ligi pat pabaigos, chasidizmas buvo vargšų religija. Tai netgi jo stiprybė, nes maldoms ir šventėms reikėdavo permainos, atotrūkio nuo vargingo triūso, nuo proziškų kasdienos rūpesčių. Niekada skurdo nepatyrusiems žmonėms nelengva įsijausti į pradinę chasidizmo būseną. Chasidai buvo skurdūs, natūralūs ir nuoširdūs ne tik materialiąja, bet ir dvasine prasme. Išsilavinusiems žmonėms dvigubai sunkiau pasinerti į jų maldos ir tikėjimo aistrą, nefalsifikuojant jos. Stulbinamai dažnai tam tikra teologijos rūšis užpildo chasidų sąmonę, tačiau jiems, kasdienės skubos ir užsiėmimų supančiotiems, retai pavyksta atsidėti nuodugnesnėms studijoms, – vietoj to jų kasdienio gyvenimo scenos pakylėjamos ligi religinių simbolių reikšmingumo. Visas kuklus jų gyvenimas tampa savotišku nenutrūkstančiu Dievo kvietimu, ir tai beveik nepasiekiamas pasaulis knygų lavintam protui. O kieno širdis ir juslės atviros spontaniškumui ir trykštantiems šaltiniams, tas noriai ir susižavėjęs atsigręš į chasidų potyrius.

Negarbinga arba bent netikslu pagrindinę chasidizmo koncepciją vadinti panteizmu, kaip dažnai daroma. Joje nėra Dievo Esybės išnykimo nei klastojimo, o kalbama apie tokį Dievo buvimą, kurį Dante pavadino nesiribojančiu dangumi – non circonscritto.

Žinomas kabalos pesimizmas, gyvenimo neigimas, rūsti askezė. Be abejonės, tai lėmė ir baisūs žydų likimai. Dievo šauktasi nuolatos, Jis išgyventas ir mistiškai, bet radikaliam pesimizmui Jis visada likdavęs tolimas šio pasaulio reikalams. O chasidai – ar jie turėjo kokių nors priežasčių optimizmui? Niekada. Nugrimzdę darbuose ir varguose kartais net neturėdavo laiko švęsti šabui pagal savųjų rabinų reikalavimus. Jeigu kas ir išragavo iki dugno karčius vargo bei visiškos priklausomybės vaisius, tai būtent šie smulkūs amatininkai ir prekijai, vežėjai, nuomininkai ir piemenys. Senojoje Rusijoje Nikolajaus I laikais net buvo sakoma, kad kuo labiau valdžia kankino ir persekiojo žydus, tuo mažiau tiems likdavo laiko raudoms ir dejonėms; galų gale jie tik juokdavosi ir valdžia supratusi, kad rūstybė nepasiekė tikslo. Šie žodžiai labai tiktų chasidų gyvenimui. Išsilavinimo ir kruopščiai atliktų ritualų teikiamo pasitenkinimo stygius neįstengė užgesinti Dievo buvimo pajautų. Kasdienis žydų gyvenimas tapo buvimo simboliu. Nusviesti į pačią tremties bedugnę, niekada neužmiršdavo esą Dievo vaikai. Tremtis netgi sutvirtino jų atsparumą ir tapo džiaugsmo versme, atradus joje senojo paveldo lobį: „Mer hoben ja inzern Tate im Himl“ („Juk turime savo Tėtį danguj“), tarmiškai guodžia chasidų daina.

Reikėjo iškilaus asmens, reformatoriaus ir pranašo, galinčio suteikti seniai rengiamai permainai išraišką, formą ir žodį. Toks vadovas senosios Lenkijos žydams buvo rabis Izraelis Ben Eliezeras, vadintas Baalu Šem Tovu, tai yra Gerojo (Dieviškojo) Vardo Meisteriu. XVIII amžiaus vidury, kai žydus aitrino mėšlungiškos viltys, o paskui, nusivylus, sielvartas ir bejėgiškumas, jis surado stebuklingą raktelį, trokštančioms sieloms atvėrusį naują kelią. Tai chasidų, vadinasi, romiųjų ir geros valios kupinų žmonių, kelias. Chasidų mokymas ir istorija gali dominti įvairiais požiūriais, tačiau legenda galbūt dar svarbesnė. Nes joje aptinkame konkretaus išgyvenimo liudijimą, ir derėtų pabrėžti, kad legendos žodžiu perduodama Baalo Šem Tovo ir jo mokinių tradicija kai kur gyva dar ir šiandien. Ne tik paskirose žydų šeimose, bet ir tarp krikščionių valstiečių.

Pavadinimas „chasidai“ ne kartą pasirodydavo žydų istorijoje. Kai senolis Matatijus pradėjo protestuoti prieš karaliaus potvarkį ir saviesiems sūnums bei broliams Makabėjams įsakė veikti pagal jų tėvų Sandorą su Dievu, chasidai išėjo iš olų dykumoje ir prisidėjo prie pasipriešinimo. Tiesa, paskui kunigai susiginčijo su Makabėjų įpėdiniais, tačiau žinoma, kad anie chasidai laikė save tikratikiais Įstatymo vykdytojais ir, jausdami savo ritualinę švarą, laikėsi atokiau nuo nešvarių priešininkų.

Lenkijos chasidus būtų galima apibūdinti beveik priešingai, – ir priešininkai nepraleido tokios progos, – jie laikyti eretikais. Pirmiausia dėl nesąmoningumo ir išsilavinimo stygiaus (pats girdėjau dar juos vadinant am horec, tai pažodžiui reiškia „žemės žmogus“, tai yra valstietis, beraštis).

Pavadinimą chassidim vėl aptinkame krikščioniškosios eros pradžioje. Šį kartą tai tie smulkūs, skurdūs ir labai padorūs amatininkai, išsibarstę po visą Romos imperijos teritoriją, rėmę apaštalą Paulių ir, ypač Graikijoje, plėtoję jo mintis. Šiuos „chasidus“ kur kas lengviau lyginti su Lenkijos chasidais arba tiksliau – su ta žydų grupe, kuri XVIII amžiuje tapo lenkiškojo chasidizmo terpe, tiktai pastarieji po karų su kazokais žiaurumų buvo dar neturtingesni ir labiau apleisti (Rytų Lenkijoje žydai netgi buvo kuriam laikui praradę savo sodybas ir priverstinai tapę klajokliais). Jie dar labiau nei anie Romos imperijos vargetos troško savųjų mokytojų paguodos, ir ne tik pamokslų, bet ir stebuklingų ženklų. Koks tada buvo stebuklingasis Baalo Šem Tovo raktas?

Pirmiausia tai buvo jo tikratikystė, ir niekada ne pro šalį tai dar kartą pabrėžti. Jis nė trupučio neabejojo tradicijos ir papročių autoritetu. O askezės ir pernelyg griežtų pasninkų atsisakymas, pedantiško formalizmo atmetimas buvo ta išlaisvinanti naujovė, kurią taip entuziastingai priėmė jo skurdūs ir nemokyti šalininkai. Tačiau ypatingą galią jo veiklai teikė pasikliovimas Dievu, iš pasitikėjimo plaukiantis džiaugsmas ir mokymas, kad skaisčioms širdims Dievas pasiekiamas daugeliu būdų.

Suprantama, chasidams nerūpėjo orus doktrinų ir dogmų dėstymas. Nuo tikėjimo puikybės saugojo jau pati žema padėtis ir išsilavinimo stygius. Vis dėlto aptinkame vieną jų požiūrį, tikriausiai platoniškos kilmės, nelyginant esminę doktriną: pasaulis esąs „tremty“ tuo būdu, kokiu derėtų jį įsivaizduoti atsirandantį iš Dievo ir todėl nuo Jo tolstantį; visos būtybės, visi žmonės lygintini su krintančiomis ir gęstančiomis žiežirbomis. „Chasidams“, tai yra romiesiems ir geros valios kupiniems žmonėms, tenka uždavinys su meile ir užuojauta žadinti tas žiežirbas, įpūsti ir sugrąžinti pas Dievą. Tasai esminis troškimas suprantant ir atjaučiant dalyvauti klydinėjimuose kildina toleranciją, kuria chasidai išsiskiria iš kitų tikratikių žydų grupių. O juk jų karštai nekantrus Dievo ieškojimas buvo toksai neįprastas, kad sukėlė mitnagdim, senojo rabinų dievotumo šalininkų, pasipiktinimą. XVIII amžiaus viduryje Brodų suvažiavime būta aštrių susikirtimų.

Mitnagdim pradėję šaukti: „Apsivilkit kerštu prieš tuos, kurie per maldą, užuot, kaip pridera, nuleidę žvilgsnį į žemę, o mintis nukreipę į Dievą, drįsta įžūliai ieškoti Dievo beprotiškais mostais bei įžūliais žvilgsniais!“ Kiekvienas, kad ir mūsų dienomis, matęs chasidų ekstazę šokant ir meldžiantis, patvirtins, kad taip ir yra, supras, kodėl saikingesnio ir santūresnio gyvenimo būdo šalininkai chasidus sutiko kaip iššūkį.

Nestigo priekaištų ir vėliau: chasidai neva sutinką šeštadienius laukiniais šokiais, užmiršdami apie visą pasaulį, taip pat ir savąsias pareigas; chasidai neva po maldų gerią degtinę, kartais ir daug degtinės; vienas rabinas netgi tvirtinęs, esą kai taip sėdi prie butelio, tai nelyginant studijuotum Torą. Chasidai atsakinėdavo priešininkams, kad šie patys kalba maldas be jausmo, dėl to jos tampančios lyg ledinės, o chasidams besimeldžiant širdis įkaistanti, todėl gyvas žmogus būdamas ir išgeri degtinės. Prie to dar priduriamas toks psichologinis paaiškinimas: jei žmogus pernelyg rimtai prisiverčia melstis, tai gundytojas lygiai tokia pat jėga priešinasi ir trukdo maldai „pašalinėmis mintimis“. Kai žmonės pasimeldę gurkšteli degtinėlės, bičiuliškai išlenkia į vienas kito sveikatą, tai gundytojas laiko tuščia pramoga, daugiau tuo nesirūpina, ir malda netrukdomai dangun kylanti.

Pastaroji kontroversija paaiškina, kodėl ne vien racionalistai, tai yra smulkmeniški, rūstūs talmudistai, priešinosi chasidizmui; prieš juos stojo ir subtilūs, sudvasinti mistikai kaip rabis Elijas iš Vilniaus (1720–1797), chasidų kelią laikęs kabalos iškraipymu. Jisai pasirašė kreipimąsi, raginantį prakeikti chasidus. Krypčių nesutarimai dažnai perskeldavo gimines. Pavyzdžiui, gerasis rabinas Leiba iš Sasavo, visos kūrinijos, žvėrelių ir žmonių draugas, net ir nežydų mylimas, turėjo tėvą – nirtulingą chasidizmo priešininką. Ilgus metus šis rūstavo, kad sūnus pasirinko chasidų kelią, atrodo, net parengtą rimbą laikė, norėdamas tėviškai nubausti. Jis vadinosi rabis Jakubas iš Brodų, garsaus chasidizmo priešininkų centro.

Baalas Šem Tovas dviem būdais išvengė konservatyviųjų antpuolio. Pirmiausia visiems pareiškė, kad netrokšta tikėti kitaip nei kitiems to nesiūlo, tik tradiciškai ir net – jei tai įmanoma – dar labiau. Neatsisakė nė vienos Šventojo Rašto raidelės, nė vieno tradicinio papročio, paskui net ir fiziškai pasitraukė priešininkams iš kelio – išėjo į Karpatų tankynes ir kalnų ganyklas toli nuo Brodų. Tapo atsiskyrėliu, su žmona pasirodydavo tai šen, tai ten prie Pruto ir Čeremošo upių, gyveno tai miško užeigoje, tai kalnų oloje. Minima nemažai vietovių, o atkaklioji tradicija leidžia tarti, kad daugelyje tų vietų, jeigu ne visose, iš tikrųjų lankėsi. Man pačiam iš žodinės tradicijos žinoma Jasieniovo gyvenvietė prie Juodojo Čeremošo.

Būtų galima prieštarauti, kad tai vėlyvi padavimai iš laikų, kai ir žydų sodybvietės ėmė kilti aukščiau į kalnus, o prie kalnų Čeremošo tai įvyko gana vėlai, tik XIX amžiaus pradžioje. Tačiau huculų tradicija, be abejonės, yra senesnė ir turi kliautis sava atmintimi, o ne žydų tarpininkavimu. Šie seniai sėslūs piemenys, kalbantys ukrainiečių kalba ir išpažįstantys graikų katalikų tikėjimą, daugiausia apsiriboja šeimos ir vietinėmis tradicijomis ir pirmiausia pasakoja, net kai pasakojami mistiniai siužetai, apie karžygiškus piemenis, valstiečius ir plėšikų vadus, gyvenusius jų kalnų krašte. Taip pat ir jų danguje viešpatauja tokie personažai. Nesunku čia aptikti slavų senovės fragmentų, pavyzdžiui, gausių apokrifų ir dainų, kilusių iš Balkanų arba iš senovės Rusios. Ko nerasime, tai susidomėjimo palyginti nesenais įvykiais tarp atokiau gyvenusių žydų. Jie galėjo atpasakoti tik tai, kas įvyko jų pačių gyvenvietėse arba artimiausioje kaimynystėje, tokios žinios buvo išsaugojamos ir perduodamos kitoms kartoms. [...]

Kiek atmintis siekia, tose apylinkėse visada buvo daug sodybų ir namų, kurių gyventojai šalinosi žmonių ir pasaulio. Ir šiandien, kaip anksčiau, piemenys vasaras praleidžia kalnų ganyklose su bandomis, o žiemoja sniego užverstose trobelėse toli nuo gimtojo kaimo. Tokiuose užkampiuose žmogaus tyko pavojai, su kokiais beveik nesusidursi gyvendamas bendruomenėje. Pažinojau žmonių, tvirtinusių, kad matė velnią, besidangstantį įvairiausiais pavidalais. Kybant nuolatinei magijos ir dvasių pasaulio grėsmei, jie gynėsi patys mokydamiesi magiškų veiksmų ir atlikinėdami juos. Tokie yra „gyvasis laužas“, „gyvasis vanduo“ ir „gyvasis žodis“, įvairiausi burtažodžiai ir užkeikimai. Žmogų gali užklupti visokiausi burtai, pavojingiausi būna tie, kuriems jis jautriausias. Pavyzdžiui, jaunuolius persekioja „miško moterys“, o tų dažnai liguistų būsenų sukeltos kančios būna vos pakeliamos. Tad suprantama, kad tokiais atvejais aukos labiau pasikliauna magiškomis formulėmis nei savaisiais nuodėmklausiais. Panašiais atvejais patartina pokalbiuose vengti užuominų apie moteris. Visiškai suprantama, kad pavienis žmogus atsiduria nepalyginti didesnėje demoniškų gamtos jėgų įtakoje. Tačiau Blogis suranda veiklos dirvą ne tik dėl tokio vienišo žmogaus bejėgiškumo, daug giliau jis šaknijasi dėl žmogaus dvasios pasirengimo priimti Blogį siekiant įgyti valdžią kitiems, kadangi, kaip sako šveicarų istorikas Jacobas Burckhardtas, „valdžia visada bloga“. Būdinga, kad tose atokiose kalnų vietovėse būta tiek didžių burtininkų. Burtininko galios naudotos ne tik savo priešams keršyti, bet dažnai ir piktam siekiant valdžios bei kankinant kitas būtybes. Labai jų bijota, nes burtai veikė ir iš tolo, o burtininkai naudodavo rafinuočiausius kankinimo ir žudymo metodus. Tai buvo nematoma ir neapčiuopiama valdžia, net ir dvasininkai pasijusdavo prieš juos bejėgiai, nes burtininkai niekada atvirai nestodavo prieš Bažnyčią, o veikė slaptom, išvengdami kaltinimų. Jų valdžios troškimas nevengė visokios įmanomos piktadarystės ir šventvagystės. Visos sielos ganytojų pastangos atsitrenkdavo į tas surambėjusias sugadintas sielas.

Antra vertus, kaip tik tas jokiomis konvencijomis neapribotas, natūralus gyvenimo būdas įgalino daug didesnę tokių vienišių laisvę visos gyvosios gamtos atžvilgiu. Jie tiesiogiai ir intensyviai dalyvavo visos kūrinijos gyvenime ir kančiose, tai su religine pagarba vadindavo „visa, kas kvėpuoja“. Apie glaudų Baalo Šem Tovo proanūkio Nachmano iš Braclavo ryšį su gamta liudija Martino Buberio pasakojimas, kad jis negalėjęs miegoti naujai pastatytame mediniame name, vis jam rodėsi, kad guli tarp šviežių rąstų lyg tarp numirėlių, nes tikėjo, kad prieš laiką nukertant nužudoma medžio siela. O neseniai nutiko tokia istorija: vienas huculas, pasisamdęs kirtėju į didelę įmonę, pasiskundė medžių kirtimą jaučiąs kaip masines beginklių padarų žudynes.

Čia reikia prisiminti dar vieną būdingą tų kalnų gyventojų savybę: šokio pomėgį. Retus savo susitikimus jie švenčia itin džiaugsmingai ir neretai šoka per naktį, nors prieš tai visą dieną būtų dirbę. Pirmą nuodugnų tų šokių aprašymą aptinkame Hacquet knygoje „Neueste Politisch-geographische Reisen“, 1794 metais išspausdintoje Niurnberge (taigi maždaug keturiasdešimčiai metų praėjus nuo Baalo Šem Tovo gyvenimo kalnuose). Kalniečių gyvenimo būdas ir papročiai beveik nepakito ligi šių dienų.

Nėra atpasakotas Baalo Šem Tovo sugrįžimas iš kalnų į naują bendruomenę ir jo veiklos pradžia, tačiau tai nesunku atkurti. Dar vaikystėje išryškėjo jo polinkis mokyti; atrodo, su meile ir kantrumu mokęs vaikus maldų ir dainų. Naujoji bendruomenė, kurią atrado po atsiskyrėliškų metų, buvo daugiau ar mažiau vaikų bendruomenė. Po ilgų vienatvės ir atsiskyrimo metų dabar visas jėgas paaukojo bendruomenei ir labai bičiuliškai sugyveno su savo dvasios vaikais. „Myt symche, Jidelech, myt symche lomir im dinen!“ („Džiaugsme, žydai, džiaugsme tarnaukime Jam!“) – daina, apibūdinanti pirmųjų chasidų širdis užpildžiusią meilės ir džiaugsmo atmosferą.

Neturėtume klysti ir chasidizmą bei jo atsiradimą aiškinti krašto folkloru. Apskritai, manau, folkloras yra netiksli ir išpūsta apibrėžtis, verčiau jau kalbėti apie „senos, ypač archajiškos religinės kultūros pėdsakus“. Baalas Šem Tovas buvo ginkluotas dvasiškai ir garsėjo kaip magiškų apsaugos priemonių gamintojas. Jisai darė amuletus, nugenančius demonus ir ligas, ir tiktai pats juos signuodavęs. Tikratikių žydų akyse būtų akiplėšiškas piktnaudžiavimas, jeigu tie amuletai būtų veikę šventojo Dievo Vardo galia; daugelis, šitaip darę, buvo prakeikti kaip eretikai. Tačiau Baalas Šem Tovas prieš demonus kovojo „asmeniškai“ ir nebijojo nei velnių, nei burtininkų. Čia verta prisiminti, kad esant būtinam reikalui tiek krikščionys huculai, tiek chasidai žydai iš esmės naudojosi tomis pačiomis magiškomis praktikomis. Kartą buvau liudininkas pokalbio tarp kaimo žydų ir huculų – buvo aptarinėjamas vieno burtininko demoniškas nusikaltimas – ir nustebęs pastebėjau, kad ne tik visi kalbantys žinojo, kaip tie burtai veikia, bet ir abi pusės vartojo tuos pačius pavadinimus. Beveik poetinėmis elipsėmis jie kalbėjo apie galimybę pasiųsti atgal adresatą pasiekusį užkeikimą, kurį įsivaizdavo nelyginant magišką strėlę (toks pasiuntimas atgal huculiškai vadinamas obertyn).

Nevalingai peršasi klausimas, ar krikščioniškosios įtakos ir kokiu laipsniu veikė chasidizmo atsiradimą. Viename eilėraštyje jidiš kalba poetas Nuchimas Bomse iš Sasovo vaizduoja žydų berniuką, kuris kaip užburtas stovi prie kapinių tvoros ties bažnyčia ir klausosi krikščionių maldų. Gal tokia trauka spinduliavo iš linksmybės, gal iš tų maldų jausmingumo. O galbūt vaikiškai nuoširdus paprastų valstiečių pasitikėjimas Dievu darė tokį didžiulį poveikį chasidams, kadangi buvo giminingas jų pačių religiniams pojūčiams. Tačiau negalime kalbėti apie tiesioginę įtaką, kaip ir kabalos arba krikščioniškojo neoplatonizmo atveju. Nereikėtų užmiršti, kad tūkstantmečius žydų apeigos buvo atliekamos šeimose ir tokiu būdu pirmiausia šeima išsaugodavo ir perduodavo tradiciją. Įdomu, kad, nepaisant tariamo talmudistų konservatyvumo, chasidai buvo giliau įsišakniję tradicijoje; galima tarti, tikratikystę įdiegę savin, todėl atsparesni nukrypimams nei racionalistinė srovė. Žydų mokymo centre Vilniuje pasirodė du garsūs deistiniai traktatai, vienas parašytas žydų rabino, kitas karaimų. Išversti į lotynų kalbą, jie vėliau sulaukė paties Voltaire’o pripažinimo. Chasidų raštai tikriausiai negalėtų tikėtis tokio atgarsio tarp kitatikių. Racionalistams grėsė jau pats bendrasis išsilavinimas, tad ir atskalūnų tarp jų daugiau. Lenkijoje dažnai atsitikdavo, kad mokytojų rabinų palikuonys pereidavo į krikščionybę. Tai, kad chasidų judėjime tokių atvejų beveik nebūta, reikėtų laikyti išimtiniu atveju mokyme apie religiją. Dėl šios priežasties kai kurie prancūzų ir lenkų veikalai chasidus apibūdina esant „reakcine“ jėga.

Nevalia nepastebėti, kad esama analogijų tarp chasidų ir pranciškonų. Tie panašumai tikriausiai aiškintini skurdžiųjų ir neišsilavinusiųjų įtaka, neužmirštant, kad Baalas Šem Tovas savąjį mokymą sąmoningai kreipė prieš mokytumą, pasižymintį scholastinėmis ir loginėmis subtilybėmis. Šventajam Pranciškui svarbesnis turbūt nusižeminimas. Chasidizmui esmingas visiškai naujas požiūris į gyvūniją, užuojauta kiekvienai būtybei, tokia svetima tuometinei judaizmo jausenai. Pavyzdžiui, legendoje apie rabį Moišę Leibą iš Sasovo pasakojama, kad Teismo dieną jo teko ilgai laukti sinagogoje, nes jis tuo tarpu maitino namie likusius vaikus, girdė arklius ir karves. Kitas rabinas, Geršonas iš Kutų, esą nusprendęs išlaisvinti sugautus paukščius: pirmiausia pirkdavęs juos ir išleisdavęs, o pinigams pasibaigus tiesiog atidarydavęs narvelius ir išleisdavęs pagautuosius. Atrodo, taip ir gumbų užsidirbdavęs. Tačiau šis chasidų artumas gamtai beveik visiškai pranykęs, kai jie tapo miestiečiais.

Būta ir dar vienos tendencijos chasidizmo pradžioje. Chasidai sąmoningai šalinosi išsilavinusių žmonių ir apskritai mokslo, tai savaime priartino juos prie kaimiečių, kalbančių iš dalies lenkiškai, iš dalies ukrainietiškai. Žydai chasidai kalbėjo, rašė ir meldėsi žydiškai (jidiš), bet vis labiau suartėdami su valstiečiais perimdavo vietinės kalbos elementus. Suteikdavo lenkų ir ukrainiečių liaudies melodijoms, panašiai kaip Giesmių giesmei, religines prasmes. Tokiu būdu neišmoningas tų dainų turinys įgaudavo taurių simbolinių atspalvių: piemenų meilės dainų rožė tapdavo dangiškojo tikslo simboliu, nepereinamas miškas, skiriantis nuo tos rožės, – tremties, kurios metu per meilę turime pasiekti išganymą, emblema. Būtent tokiu poetiniu polėkiu reiškėsi visa chasidų religinio ilgesio galia. Tokių dainų komponavimas ir jų reinterpretavimas nuolat naujai ieškomais ir atrandamais simboliais savo įvairumu grindžia religinės chasidų vaizduotės pamatus. Be abejonės, iš kabalos buvo pasiskolinta skaičių magija arba mistika, o dainų kūryba buvo autentiška, natūraliai išaugusi liaudies poezija, pasemta iš ilgos gyvenimo patirties ir kančios lobyno, kuris tiesiogiai siejosi su nežydiška aplinka.

Naujojo laiko permainos paveikė ir chasidus; prieštaravimai tarp turtingų ir skurdžių žydų, tarp amatininkų ir miestiečių savaime didino skurdžių žydų ir krikščionių solidarumą. Religinis gyvenimas taip pat nuolat kito, tad laikui bėgant susiklostė dvi priešingybės: chasidas ir cadikas. Abu žodžiai kilę iš Biblijos ir Talmudo. Šventajame Rašte Dievas pasirodo kaip chasidas. „Aš esu chasidas, – sako Viešpats, – ir amžinai nerūstausiu.“ Viename komentare apie Dievą sakoma: „Pradžioje Jis yra cadikas ir valdo pagal tikrąją Teisę. Paskui tampa chasidu, nusisuka nuo Teisės ir vadovaujasi Meile.“ Vadinasi, Šventajame Rašte chasidas vertinamas labiau nei cadikas. Tolesniame žydų kelyje, ypač tremties laikotarpiu, cadikas tapo „tarpininku ir šventiku“. Cadikų reikšmė augo būtent todėl, kad vis labiau plito chasidizmas. Cadikas gali kalbėti su Dievu, dar daugiau – netgi teisti Jį. Cadikai tampa svarbiausiais žmonijos asmenimis, pasaulis gyvuoja tiktai jų dėka, jų galia beribė. Rabio Nachmano iš Braclavo šalininkams priskiriamas posakis: „Cadikas yra Mozė ir Mesijas viename asmenyje.“

Toji chasidizmo permaina vis dažniau išdžiovina spontaniškų pajautų ir vaikiško tikėjimo versmes. Žinovai tvirtina, kad galima konstatuoti chasidų tikėjimo nuosmukį ir sieja jį su „cadikizmo“ piktnaudžiavimais, tai yra perdėtu tikėjimu jų galia ir stebuklais. Viena legenda, pasakojanti apie blogąjį Samaelį, arba Šėtoną (sunku pasakyti, ji chasidiškos ar rabiniškos kilmės), ironiškai priskiria chasidizmo nuopuolį Šėtonui, nes įdėmiau pažvelgus kaip tik per karštas rūpinimasis šalininkų skaičiumi atveda prie tokių apverktinų rezultatų. Šėtonas esą įsakęs, kad visuose pasauliuose aidėtų raginimas: „Te visi tampa chasidais!“ Taip ir įvykę.

Didelė religinė chasidizmo jėga, be abejonės, glūdėjo maldoje, „širdies tarnystėje“, pasak Talmudo. Te bus man leista pabaigoje prisiminti tokį chasidų maldos vaizdą, kokį vaikystėje išgyvenau pats prie kalnų Čeremošo, chasidų tėvynėje.

Pamatėme kartą Aiziką, lėtai ir oriai einantį į bažnyčią. Buvo, kaip mums atrodė, keistai apsirengęs – juodu šilkiniu chalatu, gražia lapės kepure, baltomis kojinėmis, lakuotais batais, rankoje nešė į baltą skarelę suvyniotą maldaknygę. Tas apdaras mums priminė graikų katalikų kunigą per gedulingas pamaldas, bet dar labiau tą ispaną, kurio portretas kabojo mūsų senelės salone. Tuojau pat pasiteiravome senelės, kodėl jis taip apsirengęs, ir gavome šykštų atsakymą, kuris tikriausiai dėl nežinomo žodžio skambesio tiesiog įelektrino mane: „Aizikas yra chasidas.“ Nuo to žodžio perėjo šiurpuliai, ir per žydų šventes, grįždamas su seserim nuo Žydų Akmens, prislinkdavau prie neuždengtų langų virš Varatino. Ilgai žiūrėjau į didelės trobos, kurioje meldėsi žydai, vidų. Vaizdas iškart įtraukė mane į svetimą pasaulį. Dar ir dabar man atrodo, kad anuomet per paslaptingą plyšį žvilgtelėjau anapus įprasto, kasdienio pasaulio.

Visi žmonės atrodė perkeisti. Vienas jaunas žydas, liesas ir aukštas, uždengta galva, stovėjo nejudamai atsirėmęs į sieną. Kartais kažką sušnabždėdavo, tai vėl visas susipurtydavo, tarsi raudotų, sušukdavo. Ir vėl sustingdavo. Tai buvo siaubinga. „Tikriausiai kas nors jo artimųjų mirė, – galvojau, – ir jis taip sielvartauja. O gal išpažįsta savo kaltes? Gal žino kokią baisią paslaptį, o ten, sienoje, jo klausosi Dievo Ausis?“

Maldai vadovaujantis aukštas senis sausu rūsčiu veidu, tarsi išraižytu iš gelsvo kaulo, ir ilga žila barzda be perstojo smarkiai lingavo prieš tai, ką pats sau pavadinau altoriumi. Šūkavo, tęsiamai giedojo, nesislėpdamas kūkčiojo. Verkiant jo balsas lūžinėjo ir jis pats, prisimenu, nelyg lūžinėjo, ir kartkartėmis kažką ištardavo maldaudamas. Svetimas, man nepažįstamas juodas žydas į visas puses svaidė ugningus juodų akių žvilgsnius ir purtė knygą. Žiūrėjau į jį išsigandęs, atrodė man esąs pamišėlis ar karščiuojantis. Senajam vadovui ištarus kelias frazes, besimeldžiantys, kurių kiekvienas kitaip sėdėjo, kitaip stovėjo, kitaip vaikščiojo, kažką skelbė ir šaukė choru.

Senasis Aizikas sėdėjo nuošaliau, orus ir rimtas, išsidraikiusia žila barzda. Akys sruvo ašaromis, besišypsantis veidas švytėjo. Nutolindavo ir priartindavo prie galvos kairės rankos pirštus, rodos, prisimindamas kiekvieną maldos žodį ir čiulpdamas iš jų taurią saldybę. Po tiekos gal per rimtų, pernelyg tolimų ir atskirų paveikslų gerai pažįstamas, pasitikėjimo kupinas Aiziko veidas mane nuramino. Liepsnojo žvakės, tvieskė sietynai. Čeremošas šniokštė kažkur labai toli.

Tada priėjo auklė, griežtai paėmė mane už peties ir atitraukė nuo lango. „Pasakysiu senelei“, – pagrasino ir nuvedė mane namo. Bet aš buvau visiškai apsvaigęs nuo to, ką pamačiau. Gerokai vėliau sužinojau, kad tai buvo Teismo diena, chasidų ypač iškilmingai minima šventė. Nuo to laiko mano ausis jautri chasidų pasakojimams.

Koks saugus jaučiasi vaikas, augantis šaly, kurią kasmet apsaugo tokios maldos, net jeigu tai kitos tikybos maldos. Tų maldų šnabždesys šimtmečiais kilo į dangų, dabar jų nebegirdėti. Kada jos vėl pasigirs? Jose skambėjo svetima viltis ar mūsų pačių viltys?


Iš: Stanisław Vincenz. Tematy żydowskie.
Gdańsk: Atext, 1993

Vertė Almis Grybauskas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


93212. Rūta2007-08-16 07:36
man labai patiko, daug švarių dalykų.sakiau, perskaitysiu dar kartą.

93587. Vanda2007-08-20 14:53
Taip, įdomu ir gera.

Rodoma versija 179 iš 203 
13:25:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba