W. S. Merwin
Paukščiai virš jūros IV. 1984
Viktorija Daniliauskaitė |
W. S. (Williamas Stanley) Merwinas gimė Niujorke 1927 m. Augo Niu Džersyje ir Pensilvanijoje. Dirbo tutoriumi Prancūzijoje, Portugalijoje, Majorkoje. Vertė iš prancūzų, ispanų, lotynų ir portugalų kalbų. Išleido keliolika savo poezijos rinkinių ir keletą tomų prozos. Yra gavęs P. E. N. apdovanojimą už vertimus, Bollingeno, Pulitzerio ir daug kitų premijų už originalią kūrybą. Ypač pagarsėjo rinkiniais The Lice ("Utėlės", 1967) ir The Carrier of Ladders ("Nešąs kopėčias", 1970). Gyvena Havajuose, dalyvauja aplinkosaugos veikloje.
Varnos šiauriniame šlaite
Kilmingiesiems išmirus jų apdarus paveldėjo šitos
Dabar jos renkasi vėlų rudenį ginčijasi dėl oro
Reikalauja ko nors savo šešėliams jie pliki
Dėmisi tyli
Ankstyvas sausis
Metai atsirado tarsi iš užuoglaudos
Prisistatė iš neaiškaus nuotolio
Iš už to ką svajojome čia senaisiais
Visi laukėm bet ne prie tų kelių
Ir sunku patikėt kad jie jau čionai
Su viskuo pažįstami
Ten kur mes slėpėmės
Sutemos žiemą
Saulė leidžiasi šalty be jokių bičiulių
Be jokių priekaištų o tiek daug mums padarė
Ji smunka žemyn netikėdama niekuo
Jau išnyko ė girdžiu ją vejas upokšnis
Atplukdo jos fleitą šitiek kelio sukorė
Vakaras
Keistuolis esu čionai o vis dėlto mėginu
Kažin ką užbaigt kai šviesa jau blėsta
Kartkartėmis va ir vėl tariuosi matąs
Kad kažkas ten ana puse slenka
Palei pat tvoras po riešutmedžiais
Ir pasižiūriu bet deja tai tik
Vakaras palaikė skrybėlė be galvos
Kada pagaliau jis prabils praeidamas
Vėl sapnas
Kalnai pasuku lapų nuklotu keliu
Jau vos vos įžiūrimas jau prapuolu visai
O viršūnėse vasara
Kaip mes tausojami
Viduvasarį prieš aušrą oranžinė šviesa sugrįžta į kalnus
Tokia sunkiasvorė paukštukai sučirpsi
Kelia ją vis aukštyn
Kartą ryto užuoglaudoje
Nakties likučiai sienose dar neatsimerkė
Ir papėdėse didelė skaldytų akmenų brolija
Tebemiega
Tykinu šito jų sodo pakraščiu
Žiūriu ką jie ten augina sau
Pilnatis pavasarį
Naktis siunčia šią baltą akį
Savo broliui sniegų karaliui
Žmogus su vienu lapu
spalio naktį
Lapai pajuosta kai išmoksta skraidyti
pajuosta diena
bet su vėju pirmųjų tamsos valandų
atlekia džiaugsmas staiga
iš nepažįstamo medžio
deja nenusipelniau
Tuo pat metu
Mums kalbant
tūkstantis kalbų klausosi
nesako nieko
mums uždarant duris
būrių būriai paukščių lekia
per šviesos žiemas
mums brėžiant savo vardus
šitiek mūsų esybės
prapuola
ir nebeatsilieps
Viršūnės
Kalnai žydi vasarą
liepsnoja rudenį
bet jie priklauso žiemai
kasdien nukeliaujame vis toliau o vakare
atvykstam į tą pačią šalį
kalnai laukia bet kažin ar mūsų
visą dieną švietė pro juos naktis
ir daugelis paukščių buvo jų
Žodžiai, įrašyti nukritusiame lape>
Šaltis ateis plieskiant žvaigždėms
sakalai laibės kaip ir jų balsai
lapė apsimes pasenus
pelėda naktį prausis sniege
kiškio pėdsakai virs šešėliais
viską pamiršiu
Iš: W. S. Merwin. The Second Four
Books of Poems. Copper Canyon Press, 1993
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
A. A. sako ačiū S. G.
ATĖNAI
Lietuva internete
