ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-14 nr. 852

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

VYTAS GEDUTIS. Pabėgėliai (12) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Aš turėjau Tave Tau nežinant (50) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • ALEKSANDRA KOWALCZYK. Ko nenorime matyti veidrodyje (21) • VLADIMIR SOROKIN. Galimybės (11) • Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) kalbasi lietuvių literatūros doktorantė VITALIJA PILIPAUSKAITĖ, poetas ir architektas TOMAS S. BUTKUS (Slombas), filologės ŪLA AMBRASAITĖ ir GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Bembilendas“: postmoderni utopija (2) (8) • -zb-. Žodžių magija (1) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (11) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Sočyje sužydo magnolijos (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (174) • KĘSTUTIS KASPARAS. Kada pateka Atminties saulė (3) • DAVID WARREN. Liberalizmo bažnyčia (8) • GINAS ŽIEMYS. Perkūno teta ir ugnies ženklas (38) • VALDAS GEDGAUDAS. Rekomenduojama gerti gryną (8) • JONAS BENAMIS. Modifikuoti organizmai (5) • TUNAS DURAKIS SU LITERATŪRINIAIS PROCESAIS. Šuniški popieriai (6) • tiesiog ateik, kai turesi upo (503) • 2007 m. liepos 21 d. Nr. 27 (853) turinys (32) •

Pabėgėliai

VYTAS GEDUTIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kompozicija. 2000
Dalia Kasčiūnaitė

Ant šulinio krašto

Sakė, naktis buvo tamsi, šalta, be mėnesienos. Buvau vienų. Šiuos įvykius prisiminę vis pasakodavo tėvai – tai buvo jų nepamirštami, nuolatos atmintyje perkratomi išgyvenimai.

Kai virš mano senelių ūkio prasidėjo lėktuvų antskrydis, kartu su tėvais ir kitais šeimos nariais miegojau tamsoje skendinčiuose namuose. Šeimyna nubudo apstulbinta netikėtos sumaišties. Lėktuvai siuvo šaudydami iš kulkosvaidžių į namą ir daržines. Viskas, ko troškome, – nusigauti į slėptuvę prie šulinio.

Šeimos nariai bėgo per kiemą tamsoje, apšviečiami sprogimų ir ugnies. Per sąmyšį kažkas mane, suvyniotą į skraistę, užkėlė ant akmeninio atviro šulinio krašto ir nuskubėjo veikiausiai padėti kitiems, likusiems namuose. Taip ir likau tenai gulėti. Kartą slėptuvėje visi juokėsi iš senelės, kai ji murmėdama ir skųsdamasi lėtai lipo žemyn. Šįkart ji įsigavo vidun nedelsdama, nepratarusi nė žodžio.

Slinko valandos, o viduje tvyrojo tyla ir baimė. Tebuvo girdėti riaumojantys lėktuvai, praskrendantys visai pažeme ir kažkur tolėliau. Per ugnį ir naktyje pasklidusius dūmus lakūnai sunkiai beįžiūrėjo savo taikinius. Ir vėl trumpam stojo tyla. Tada užsirito dar viena lėktuvų, lyg ugnies viliojamų naktinių peteliškių, banga. Ten, tamsioje slėptuvėje, niekas nė nepagalvojo, kad manęs nėra šalia. Kiekvienas manė, kad aš su kuo nors kitu. Ilgiau nei valandą jie pratūnojo įsisupę į antklodes, kad nesušaltų. Sakė, tai buvo tikrai šalta ir juoda naktis. Gulėjau nugara glausdamasis prie drėgno atviro šulinio akmens.

Kai šeima išsiropštė iš slėptuvės, tebekybojo tamsa. Mane rado dar gyvą – sušalusį ir šlapią, gulintį ant šulinio krašto. Sunku patikėti, kad nepasislinkau ir nenusiritau į šulinį. Būčiau nugarmėjęs žemyn.

Kitą dieną tėvai paliko senelių namus, pasiryžę bėgti nuo vis artėjančio fronto. Prasidėjo mūsų kelionė.


Bulvės

(motinos ir sesers prisiminimai)

Ėjome dienų dienas. Vaikai pavargo. Kelyje, apsupti suirutės. Kol suradome vežimėlį Vytukui. Dabar visur buvo matyti suniokoti vagonai, nudvėsę arkliai ir karvės, pabėgėlių lavonai. Kūnų gabalai, mėsa, kabanti ant medžių ir krūmų. Viskas sutriuškinta lėktuvų. Ėjome paskubomis aplenkdami pabėgėlių palaikus, smarvę... Stūmiau užsirėmusi vežimėlį, jame miegojo Vytukas. Nijolė tipeno šalia. Keletą žingsnių priešais ėjo Kostas su savo broliu ir mano seseria. Trumpam sustojome po pušimis, netoliese iš vienos pusės buvo jūra – galėjau ją justi net nematydama. Kitoje pusėje, už griovio, plytėjo bulvių laukas. Ūkininkas su šeima ėmė derlių. Stebėjome juos nuo kelio. Vyras rinko dideles, gražias bulves. Nuvalydavo jas ir dėdavo į krepšį. Gražias, dideles bulves. Negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą valgiau bulvių. O kokias gražias bulves jis rinko ir dėjo į krepšį!

Nijolė prisiartino prie griovio ir peršoko per jį – nespėjau jos sučiupti. Ji stovėjo kitoje griovio pusėje ištiesusi rankas ir prašė:

– Bulvę, prašau, vieną bulvę.

Žmogus liovėsi rinkęs bulves. Jis pakėlė akis į Nijolę, stovinčią ištiestomis plonomis rankutėmis. Mūsų kalbos jis nesuprato, bet žinojo, ko ji prašo. Spoksojo į ją ir į mus amžinybę. Nijolė verkė. Maldaudama bulvės. Pagaliau ūkininkas prašneko savo kalba. Jo žvilgsnis buvo rūstus ir piktas, kai pamojo mums eiti šalin. Jis nusisuko ir toliau rinko bulves. Nijolė vis verkė. Buvo išalkusi. Vytukas taip pat alkanas verkė.

Buvo jau vėlu, mudu su broliuku verkėme. Pavargau, norėjau valgyti. Norėjau, kad mane kas paneštų. Pamenu, apsistojome už bulvių lauko, po tiltu. Suvalgėme kriaukšlį sausos duonos, ir beverkdama užmigau. Tąnakt sapnavau bulves.

Kai ryte pabudau, visi valgėme bulves! Nei tėtis, nei dėdė neištarė nė žodžio.

Valgėme bulves kelias dienas.


Pakelės griovys

(motinos prisiminimai)

Diena buvo saulėta ir šalta. Iki vidurdienio išsisklaidė net menkiausi debesėliai. Stūmiau keliu vežimėlį su Vytuku ir keliais savo daiktais. Nijolė ėjo čia pat priešais, paskui gerokai nuo mūsų atsiplėšusius Kostą ir mano seserį Mariją.

Tiksliai negalėjome pasakyti, kur esame. Skynėmės kelią per Prūsiją, toliau buvo Vokietija, šalia – Baltijos jūra. Mums terūpėjo, kad vokiečių ir rusų frontai liko už mūsų rytuose. Mus kartkartėm aplenkdavo vis nauji vokiečių armijos būriai, į rytus traukiantys sunkvežimiai su atsargomis. Visi svarstė, kiek priartėjo vokiečių ir rusų frontai. Svarbiausia buvo judėti vis tolyn nuo jų, į vakarus.

Kelias vingiavo palei pušyną, abipus ėjo didžiuliai grioviai. Pro šalį nevažiavo joks karinis transportas. Jautėmės saugūs, nevarginami nuolatinio, jau gerai mums pažįstamo alkio. Tolumoje išgirdome sprogimus ir riksmus: „Lėktuvai! Priekyje bombarduoja!“ Sustojome kaip įbesti. Pagalvojau apie griovį, kai išgirdau siaubingą žemai virš kelio skrendančių lėktuvų gausmą. Regis, čia, pakelėje, stovėjau kone visą amžinybę. Čiupau Vytuką ir nusliuogiau į molingą griovį. Kostas su Marija buvo kažkur priešakyje su kita pabėgėlių grupe. Jie negalėjo pasiekti Nijolės. Ji pernelyg nutolo nuo manęs ir dar nespėjo pasivyti tėvo.

Ant peties Nijolė nešėsi pasidėjusi pagalvę, įrėmusi į ją galvą. Rėkiau jai iš griovio, bet ji tebėjo viena ištuštėjusiu keliu. Lėktuvas skrisdamas virš mūsų iš kulkosvaidžio paleido pliūpsnį šūvių, lyg būtų mokęsis šaudyti į taikinį. Paskui pirmąjį lėktuvą praskrido antras.

Rėkiau Nijolei šokti į griovį. Ji atsigręžė. Delsė lįsti į purvą. Pakilusi iš griovio prie jos pripuolė apkūni moteriškė, griebė ir kartu su ja dingo griovyje. Mačiau tą moterį, gulinčią purve ant mano rėkiančios ir besispardančios dukters, laikančią išsprūsti vis mėginančią Nijolę. Virš galvos pralėkę lėktuvai paleido ugnį iš kulkosvaidžių ir numetė sprogmenis. Gulėjome purve. Lyg paklaikusi teberėkiau Nijolei, kad nusiramintų, nespurdėtų ir nemėgintų keltis. Ją galėjo pastebėti iš lėktuvo. Meldžiausi tikėdamasi, kad jeigu juos kliudys šrapnelis, Nijolei nieko nenutiks, nes ją saugo pagalvė ir užgulusios moters kūnas.

Lėktuvai nuskrido sau. Tiesiog nuskrido. Viskas baigėsi. Nežinojome ir mums visai nerūpėjo, kurios šalies armijai jie priklausė. Svarbiausia, niekas nebuvo sužeistas ir nežuvo. Nušovė vieną arklį, suniokojo vežimėlius ir didesnius vežimus. Likome gyvi. Purvini.

Padėkojau moteriai žydei, rizikavusiai gyvybe dėl mano dukters. Abidvi verkėme. Žodžiai čia netiko.

Nusivalėme glitų purvą, įkėliau Vytuką į vežimėlį ir patraukėme toliau, į vakarus.


Traukinys miške

Jie sako, kad negaliu to atsiminti, bet aš atsimenu.

Buvo šalta žiemos diena. Nubudau tarp antklodžių traukinyje, ant vagono grindų. Vagone nebuvo suolų, visi stovėjo arba sėdėjo ant savo daiktų, sumestų ant medinių grindų. Kai atsikėliau, aplink mane styrojo tik kojos ir keliai. Pro juos pažvelgiau laukan – traukinys stovėjo miške. Kažkas buvo atstūmęs vagono duris. Snyguriavo. Mus supo eglynas, padengtas ką tik iškritusio sniego antklode. Mama pasakė, kad bombardavo netoliese esančią stotį. Kažkaip supratau, kad tai blogai. Laukėme pusdienį, ištroškę. Tėvas iškėlė mane ir seserį iš vagono, sniegu nusiprausėme veidus ir rankas. Šiek tiek jo suvalgėme, kad numalšintume troškulį. Pamenu, vos bepaėjau grimzdamas į minkštą sniegą, vos galėjau laikytis už tėvo rankos. Jis buvo aukštas. Atsimenu, buvau jam iki kelių.

Grįžome į traukinį. Aš užmigau ant antklodžių. Nubudau jau naktį. Traukinys stovėjo subombarduotoje stotyje. Netoliese dar degė keli namai. Dūmai ir ugnis... Dūmai ir ugnis. Taip. Jie sako, kad negaliu to atsiminti. Man dar nebuvo dvejų.

Bet aš tikrai atsimenu.

Vertė Ingrida Tatolytė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


90256. po palme2007-07-17 17:09
skaudu ir tikra. Navakas, kur salia, kuria pasauli, o cia tik skaudus konstatavimas

90258. krankt2007-07-17 17:22
idomus istorines tiesos rakursas: moteris zyde, isgelbejusi Gedutienes dukra, traukesi Vokietijos linkui?

90268. cc2007-07-17 18:12
Ne kartą teko girdėti, kad paprasti vokiečiai neduodavo išbadėjusiems nei duonos plutelės. Nežinau ar tai tiesa. Jei tiesa- tai kodėl? Ar iš paniekos ir neapykantos kitataučiams, o gal buvo toks valdžios nurodymas, kurio disciplinuoti vokiečiai klausė?

90270. mie2007-07-17 18:17
o mano mamos dediene, dabar jau mirus, senuciuke, tik juokas jaunas, pasakojo, kad, traukiniui sustojus stotyse, moterys vokietes atnesdavo sriubos. kai bego. ir tai jai buvo skausmingi prisiminimai, apsiverke. o kaip buvo tiems, kurie priesinga kryptim vaziavo, i siberija. net vandens negaudavo.

90460. rock and roll2007-07-18 22:40
negaliu pasakity nieko

90510. cc -krankt2007-07-19 12:30
Po tavo komentaro pagalvojau, kad tai, ką Gedutis rašo, tai nėra 100% prisiminimai aie realius įvykius. Gal kai ką jis yra pagražinęs,DAkūręs. O,gal viską sukūręs?

90568. Vytas Gedutis2007-07-19 20:06
Mieli skaitytojai, labai ačiū už Jusu pasisakymus visi šie įvikiai kurie rašyti yra tikri ir ne išgalvoti. Taip kaip mano tėvai mums papasakojo. Supraskit kad tada per karą žmones nežinojo kur keliauti, viskas buvo supainiota. Apie tą moterį, kuri ižgelbejo seserį, motina daugiau nekalbėjo ir apie ja nieko nežinojo nei iš kur ji buvo, nei kur keliavo. Kas svarbu yra kad ji ten buvo tuo metu. Su ja nesusikalbejo, tas viskas.
Aš rašau memuarus, atsiminimus, apie pabėgėlių givenimą per karą ir po karo.

Su pagarba,
Vytas Gedutis

90576. krankt2007-07-19 21:15
Idomu. Nezinojo, nei is kur ji buvo, nei kur keliavo, net su ja nesusikalbejo, bet tvirtai zinojo, kad zyde. ;)

90619. mie - krankt2007-07-20 10:27
pasakysiu tau, kuri pazista tik juodus ir baltus: kartais zyda gali pazinti is isvaizdos. paprastas dalykas. apie kitka dar. pasakojo viena cikagiske, kalbanti lietuviskai geriau negu daznas lietuvaitis lietuvoj. jos tevai gelbejo zydus, vaikus. matyt, paskui juos paimdavo kitos seimos, bet kai kurie tu vaiku, ji sake, uzaugo ir nezino kad yra zydai. ir net bruozai ju neisduoda, jokiu nosiu ir juodu akiu. nepavyko smulkiau issiklausineti, kodel jiems nepasakyta, nes ji atsake tipiska amerikoniska fraze po kurios aklaviete: nerado pakankamai rimtos priezasties jiems pasakyti.

90621. ragana Kornelija2007-07-20 11:23
man pasakojo apie žydų mergaitę, kuri buvo geltonplaukė. nors tikra žydė. tas, kuris pasakojo, bandė ją "pavogti", kai visi žydai buvo uždaryti daržinėj, per karą. per tai pateko į koncentracijos stovyklą, o mergaitės taip ir neišgelbėjo.

90676. Cyptyp2007-07-20 20:35
Malonu, kai ir autorius pasisako komentaruose, pabendrauja su skaitytojais. Tarp kitko, man raižo ausį " eglynas, padengtas sniego antklode". Pridengtas - suprasčiau. Bet nesvarbu.

90684. mie2007-07-20 21:22
tas ukininkas, kuris nedave bulves, turi siela, anot NA. niekada tokio zmogaus nesuprasiu. o turbut ir i baznycia vaiksto, eina ispazinties, ane.

Rodoma versija 180 iš 204 
13:25:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba