ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-17 nr. 937

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JONAS SERAPINAS. Nepaklusnus aš, visai nepaklusnus... (7) • ADA JONUŠYTĖ. Pavasario nuogybės (79) • -vt-. Sekmadienio postilė (52) • PETRAS GRIGAS. Užkrato zonoje (23) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (11) • Su tapytoju HENRIKU NATALEVIČIUMI kalbasi Ramutė Rachlevičiūtė. Senamiestis yra žmogaus kūno spalvos (1) • DONATAS PETROŠIUS. Eilės (11) • LILIJA DUOBLIENĖ. Nebyliai (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • Teatrologijos studijos (5) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (3) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Vienintelė močiutės jaunystės nuotrauka (6) • PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ. Gyvenimas tvarte (11) • SERGEJ DOVLATOV. Vertimų paveikslėliai (8) • ANDRIUS PATIOMKINAS. Miniatiūros (6) • GINTAUTAS NAGLIS. Eilės (5) • Gerbiamieji skaitytojai! (6) • ... išvažiuočiau ... (285) •

Nepaklusnus aš, visai nepaklusnus...

JONAS SERAPINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tuščias namas. 2005
Agnė Juškaitė

Kodėl aš dirbu psichiatrijos ligoninėje? Nežinau. Greičiausiai todėl, kad tai „dom skorbi“, o liūdesys man priimtinas. Nes visada stengiuosi tamsią ir murziną liūdesio spalvą šviesinti iki pilko kostiumo elegantiškos spalvos. Todėl, kad aš tarsi čia buvęs daugelį kartų, o pastatai turi pritraukiamąją jėgą. Be to, niekur nėra tokio parko, koksai yra čia. Kiekvieno medžio šerdinėje substancijoje gyvena vėlės, raganosiai, elfai, tikrieji išprotėję palikuonys, dvasios ir laumės, kūno išsigimėliai, laumžirgiai-troliai, poetai be pilietybės, naminiai muzikai ir tapytojai, paprastų žmonių paprastieji pavidalai, kaip niekur nuoširdūs ir natūralūs. Dar aš čia todėl, kad savanoriškai atgailauju. Galų gale merkantilinė priežastis – jei mane likimo ratas čia įsuks ir sanitarai per galvą maus marškinius su kiek ilgesnėmis nei įprasta rankovėmis, tai gal, sakau, nebus tokie nuožmūs ir duos man kepalo pirmą riekę, „okraičik“. O gal beprotnamio direkcija už kitados parodytą lojalumą leis apsigyventi beprotnamio teritorijoje esančiame apleistame vandentiekio bokšte. Jo paskutiniame aukšte. Pro langą matysiu parko medžius ir jų viršūnėse perinčius kovarnius. Jei juos skaičiuosiu – bus visiems gerai, nes tai nesunkus darbas. Nelyginant dabar – kai nieko nematai, bet girdi, kad ten aukštai vyksta kažkoks „ermyderis“. Net jei man leistų užsiimti veikla, panašia į dabartinę, tai tęsčiau darbą. Pavyzdžiui, nešiočiau buteliukus su šlapimu iš vieno korpuso į kitą. Žinoma, nešdamas pro buteliukus žiūrėčiau į saulę, nes kiekvieno kitokia spalva, skaidrumas ir laužiamoji galia. Tik su sąlyga, kad ant galvos leistų dėvėti aukštą smailėjančią kepurę, ant kaklo – gofruotą žabo, po juo – vidutinio šuns antkaklį, ant veido – jaunojo Kvazimodo kaukę ir tinklelį nuo uodų. Jei ne, tai galėčiau būti šio švelnaus kalėjimo išorinio žiedo sargu, kritusių šakų rinkėju ir perinčių paukščių prižiūrėtoju. Ir nieko, kad esu pamirštantis poetinius tekstus, painiojantis baltas pilnavidures natas su juodomis pusinėmis ir kalbantis nenatūraliu falcetu. Tokia ir būtų mano atgaila, švelnioji darbo terapija. Gydanti ir drąsinanti. Nebent ateitų užkariautojai ir karo reikmėms nukirstų medžius. O paukščius ir korpusuose dešimtmečiais gyvenančius žmogiškuosius pavidalus sušaudytų ir paskui kaip šlaką ir balastą šalia gyvenančių vietinių gyventojų rankomis užkastų. Tie gyventojai – nei gagaūzai, nei lenkų prokalbe kalbantys mordviai-tuviai, retkarčiais vartojantys lietuvių ir gudų veiksmažodžių bendratis. Ir rusiškus jaustukus bei ištiktukus, be kurių neįmanoma rankomis užkasinėti paukščių ir žmonių lavonų. Net jei visą gyvenimą gyvenai barakuose ir leidai laiką namelyje „Bokalčik“. Na ir kas, kad jie čia turi pasistatę puikią bažnyčią ir joje gieda uždegančias ir truputį karingas giesmes. Ir jei bažnyčios varpas kviečia į pamaldas: punkt – kariškas maršas, punkt – nostalgija ir sssss...stambi ašara per skruostą, tai kumščiai patys gniaužiasi į vieną. Ko čia stebėtis. Ko čia, sakau, stebėtis. Nuščiūkite visi. Ir laukite raitelių su krebždančiais angelų sparnais.

Ei, klausykit. Vakar, kovo dvidešimt penktą dieną, per gandrines, jums reikėjo valgomuoju šaukštu suberti į burną: meškauogių, takažolių, kukurūzų purkų ir paprastųjų jonažolių. Paskui po užpakaliu užkaisti ketaus dubenį su trečiarūšių malkų ir kukurūzų purkų likučiais. Dubenyje turi būti vandens pusė per pusę: iš Cedrono upelio ir Nežinomojo upelio, kuris trykšta už dviejų kilometrų į šiaurės rytus nuo Belmonto dvaro. Taip jūs bent vienai dienai būtumėte išvadavę savo kūną iš paprastosios nuodėmės. O ką jūs darote? Pirštais braukote kojų tarpupirščius ir uostote tai, ką nubraukėte. Ir su Činaskio Neaiškia Moterimi Pašte Nr. 17 valgote arklieną, užgerdami drumzlinu skysčiu iš butelio su laikraštiniu kamščiu.

Kaip taip galima. Ar tikrai taip nepaprasta būti tuo, kas daugumai nebūdinga. Kaip lengvai pažeidžiama pusiausvyra, nes visi savo vaidmenis moka netvirtai ir todėl visą laiką mikčioja ir išsisukinėja. Kas tai. Kodėl taip. Gal aš pats dėl visko kaltas. Gal tai mano paprastasis naivumas ir niekuo netikėjimo rezultatas. Bet kad visi mes – netikėliai. Netikėlis – nuo žodžio NETIKĖTI. Įsiklausykite į šio žodžio skambesį ir išgirsite girgždančius dantračius, kurie sukasi liežuvio minkštime ir išmeta ilgas kaip plaukas žuvies ašakas. O gal tai griežia iš apmaudo dantys. Kodėl toks Andrzejus Stasiukas gali vertinti teisingai. O aprašinėdamas Dievo užkampio delną nuo Užhorodo per Vengriją, Rumuniją, Slovakiją, Albaniją iki dar kažin kokios Nežinomos Žemės, ant stalo tėškia kvapą lygiomis dalimis: iš raguočių mėšlo, čigono-žmogaus, čigono-arklio, nugarų linkio, dyzelinio kuro, moteriško ir vyriško prakaito ir bato, šimto pavadinimų smulkių pinigų banknotų, monetų su išgręžiotomis skylutėmis, valgio iš šamo ir dumblo, ir ajerų, muitininkų, aikštėse ir šešėliuose tupinčių vyrų ir senių, vaikų ir pakelės šunų, ir gatvės ubagų bei muzikantų. Ir labiausiai pasaulyje sauso, ir labiausiai pasaulyje saldaus tokajaus vyno, karčių trauktinių ir dar tūkstantį kartų nežinia ko po vieną kartą, kad tik pavyktų daugkartinis vyksmas šioje Panonijos lygumoje, kuri nuo Juodosios iki Adrijos jūros. Tarsi žemę artum jaučiais mediniu dvikinkiu arklu, o ilsėdamasis tarp darbo šuorų – plauktum Dunojaus upe skalbimo ir raguočių girdymo medine gelda, išmetęs kaip nereikalingą balastą bet kokį sentimentalumą. Pasilikdamas ištikimybę pačiai dorovingiausiai ir labiausiai apšmeižtai Europos žemyno daliai. Civilizuotieji, keliaukite pagal Stasiuko rankraštį į Babadagą. Sužinosite tai, ką seniai nuo savęs slėpėte. Kad esate ne tik mirtingi, bet dar ir nepaprastai drovūs žmonės. Nepaisant nieko. Dėl to visko negaliu susilaikyti ir imu cituoti Stasiuką kaip kokį Korano užkalbėjimą, ko savo užrašuose niekuomet anksčiau nebuvau daręs: „...negaliu slėpti, man įdomus nykimas, irimas ir viskas, kas yra ne taip, kaip galėtų ar turėtų būti. Visa, kas sustojo pusiaukelėje ir neturi jėgų nei noro eiti toliau, nei žino, kaip eiti, visa, kas apleista, išklydo iš dermės ir kapituliavo, visa, kas neišliks, nepaliks jokių pėdsakų, visa, kas išsipildė vien sau ir niekam nesužadins jokio gailesčio, liūdesio ar prisiminimo – baigtinis esamasis laikas, istorijos, kurios gyvos tol, kol yra pasakojamos, ir daiktai, egzistuojantys tik tada, kai į juos žiūrima. Taip, visa tai neduoda man ramybės, visa, kas liko, tas egzistavimas, be kurio visi galime apsieiti, tas nereikalingumas, perteklius, kuris anaiptol nėra turtas, ir tai, kas paslėpta ir ko niekas netrokšta atskleisti, ir paslaptys, nykstančios užmarštyje, ir atmintis, ryjanti save pačią.“ Amen. Vienu žodžiu, aš leidžiuosi vieškeliais. Vienoje rankoje laikau nereikalingą lazdą, o kitą – kelnių kišenėje, tuo pabrėždamas savo būdą ir aroganciją. Jums tai keiksmažodis, man pagyra. Likite sau šalikelių cemento kapinaičių skurdžiuose žolynuose ir rykite mano kojų sukeltas dulkes. Jei ne – tai ant plačių eglės šakų kartu su mažaisiais apuokėliais neišsivysčiusiais sparnais kurkite iliuziją, kad va tuoj skrisit. Man jūs juokingi. Arba lenkiško Jėzaus Kristaus užmirštuose Senuosiuose „Trokuose“ (kur baigiasi bėgiai, geležinkelio stoties atvirame perone) iš smulkių pinigų loškite ramsą ir kingą. Ir kai rezultatas bus neįtikėtinas, diena baigsis. Aš jau būsiu toli. Jei pažiūrėsit į šiaurės rytus – tai Vilniuje, jei griežtai į pietus – tai Babadage. Dabar žemės linkyje aš – mažas taškelis, rankose laikantis Andrzejaus Stasiuko kelioninį brevijorių ir murmantis po nosim: „...Tie, kurie keliauja per žemę, visuomet pažeidžia jos ramybę ir veda ją į piktą, nes kelia baimę, sumišusią su ilgesiu. Jiems pravažiavus, jau niekas neatrodo kaip anksčiau. Horizontas perplyšta visiems laikams ir nebeužsitrauks...“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158033. Wowa2009-04-21 21:39
Man patiko.

158084. G2009-04-22 11:50
Pirma pastraipa tikrai idomi ir talentinga, antra pastraipa absoliutus slamstas, trecia pastraipa slamstas, bet ne absoliutus, tai visas straispnis iseitu toks puse velnio. Per prastas, kad butu pirmame Satenu puslapyje.

158098. il :-) 2009-04-22 13:35
taip, man irgi pirma pastraipa. nors tiek.

158157. Wowa2009-04-22 20:44
Visiem laikrasciam pirmas puslapis yra diele problema.

158167. Jona2009-04-22 22:37
Nežinau nei ką sakyti... Manau, kad rašant pirmą pastraipą autoriaus emocinė būsena buvo vienokia,o rytojaus dieną ,švelniai sakant, nesusikalbėjo pats su savimi... atrodo, kad rašė du skirtingi žmonės... gal tai ir parodo neeilinius gabumus?...

158176. Wowa2009-04-22 23:19
tai kaip ishsprest tokia kolizija?Gal autorius galetu perrasyti tas dalis,kurios nepatinka publikai ir pateikti patinkanti (visiems) varianta? Manyc,kad tai tik eskizas ,nes tiesiogiai jauciama gerb.autoriaus potencija rasyti didesnes apimties texta,matyt taip ir buvo,bet autorius atsainiai paziurejo i tai ka padare ir pasake-gana ,bus gerai ,tiek to.

158464. cc2009-04-26 11:30
Visas tekstas nuo pradžios iki pabaigos liuks.

Rodoma versija 95 iš 119 
13:25:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba