ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-15 nr. 905

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Estafetė (42) • RŪTA SAKALAUSKAITĖ. LTV – prasčiokė viešnia Pekine (66) • FREDERICK BUECHNER. Petras (2) • RIČARDAS ŠILEIKA. Ok, sirpsta vyšnios Aukštaitijoj! Užpalių štrichai (5) • JONAS GRIGAS. Negaluojanti Amerika (4) • FAREED ZAKARIA. Sprogsta baimės burbulas (1) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (6) • RENATA DUBINSKAITĖ. Kas naujo garsų platumoje (20) • RAINER MARIA RILKE. Eilės (5) • BORIS PASTERNAK. Kalėdų žvaigždė (22) • CRIMETHINC.. Idėjų supermarketas tinka tik tam, kad jį apiplėštumRAINER MARIA RILKE. Nugalėjęs slibiną (3) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikas (2) • ANTANAS BIELINIS. Kaip buvo kilnojamos kaubarelės (13) • ANTANAS BIELINIS. Apie senovinį muzikavimą (1) • KĘSTUTIS ČESNAITIS. LūžisBEATRIČĖ RASTENYTĖ. Ar tikrai Žemė – žmonių planeta? Veidas (4) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Dieną žokėjus, naktį siuvėjas (6) • juk ambicijos yra galinga varomoji jėga (714) • 2008 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 32 (906) turinys (11) •

Estafetė

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Linijos. 1999
Eglė Kuckaitė

Gulėjau ir žiūrėjau pro langą. Ant elektros laidų būriavosi paukščiai. Kokie? Niekaip negalėjau iš tolo pamatyti. Turėjo būti žvirbliai arba kregždės. Tūpė ant laidų kaip kokios musės. Vis daugiau ir daugiau. Ir kai atrodė, kad jau daugiau nebetilps, atskrisdavo dar. Gulėjau patogiai ir, taikydamas Kačergio metodiką, išmoktą dar paauglystėje, stabdžiau įsisiautėjusią skrandžio rūgštį. Čia nuo šaltos (ar reiktų vadinti – ledo) arbatos su citrina, kurios prigėriau Klimkynėje. Na, vaikštinėjom su Giedrium Klimkevičium po Klimkynę, nuėjome prie prūdelio, kuriame pliuškenosi antys. Ne antys, o žąsys. Anokios čia žąsys. Giedriau, sakiau, tu tikriausiai grynas miestietis, nes man, kaip žmogui iš kaimo, tai tavo paukščiai – nei antys, nei žąsys, tos dvi – per didelės, kad būtų antys, bet per mažos, kad būtų žąsys. Čia laukinės žąsys, sako Giedrius. Bet užtat ta trečia, mažoji, tai tikrai antis, sakau. Ne, ginčija Giedrius, čia žąsis. Antis, sakau. Ne, žąsis. Tikra klimkynė. Giedrius pasakojo, kad į prūdelį buvo įleidęs upėtakių. Nupirkau, sako, ir įleidau, bet po kelių dienų pilvais į viršų išplaukė, galvoju, matyt, kaimiečiai atėjo su elektra į mano prūdelį, tai pastačiau filmavimo kamerą, tada vėl nupirkau upėtakių ir į vandenį paleidau. Už kelių dienų vėl visi pilvais aukštyn išplaukė. Pasirodo, vanduo čia netinkamas – iš po žemių trykšta, deguonies per mažai, jeigu nori, kad upėtakiai gyventų, reikia orapūtę po vandeniu įtaisyti. Giedrius pasakoja ir, kad geriau suprasčiau, koks čia bedeguonis vanduo, pasemia jo ranka keletą kartų. Paskui jis ta pačia ranka į šaltąją arbatą man ledukų pribėrė. Arbata buvo skani, bet grįžęs namo, kaip ir dera literatūriškam hipochondrikui, pradėjau galvoti, kad tokiame prūdelyje dizenterinių amebų galėjo būti ir dar šio bei to, ėmė rūgštis iš nervų (iš baimės) skrandyje kilti. Man patinka žodis „rūgštis“. Iš Panevėžio vyskupo išmokau taip sakyti. Ne rūgštys, o rūgštis. Jis sakė: nemėgstu vyno, nes nuo jo rūgštis skrandyje sukyla. Pietavau kartą pas Panevėžio vyskupą. Buvo labai skanu, buvo labai svetinga, daug ir nuoširdžiai kalbėjomės. Ir aš jaučiau kaltę. Labai įdomiai jaučiau tą kaltę. Kaltę, kad nesižegnoju. Nei prieš pietus, nei po. Visi žegnojosi, o aš ne, ir man atrodė, kad šitaip elgdamasis įžeidžiu svetingumą ir nuoširdumą, kurį vyskupijoje patyriau. Esu baptistas, o baptistai nesižegnoja. Griežtai nesižegnoja ir nedaro kitų panašių magiškai pagoniškų (čia truputį juokauju) judesių. Negalėjau žegnotis ir išduoti savo tikėjimo principų, bet buvo įdomu, kad pirmą kartą per labai daug metų dėl to pajutau kaltę. Gyvenant katalikiškoje visuomenėje ir dar dažnai būnant kaimuose nutinka šimtai atvejų, kai visi aplinkui žegnojasi, o aš ne. Išdidžiai nesižegnoju. Kažkaip vyskupo namuose negalėjau būti išdidus ar koks demonstratyvus. Padarė man vyskupas įspūdį. Neslėpsiu. Nuoširdaus žmogaus įspūdį. Ir dar. Dar kažkokį kitą, sunkiai paaiškinamą įspūdį ir jausmą. Kažkaip ėmiau galvoti, kad jokiu būdu nenorėčiau šito žmogaus užrūstinti. Pirmiausia, aišku, dėl jo nuoširdumo, bet ir dar kažin kokia baimė ar kas. Toks jausmas ėmė, kad geriau šito žmogaus nerūstinti. Kvailai nuskambės gal, bet ėmė kažin koks jausmas, kad šito žmogaus rūstis turėtų būti baisi, šventa tokia rūstis, kažkoks šventas pyktis, kurio būtų geriau išvengti. Teisingo pykčio yra geriau išvengti. Labai tiksliai įvardijau: teisingas pyktis. Prieš tokį neturėtum jokių argumentų... Paskui grįžęs namo naktį sapnavau labai keistą sapną. Sapnavau, kad sėdėjom Veisiejuos, kažkur Elenos name. Arba Samuchovo. Arba kažkokiame nesančiame name tarp Elenos ir Samuchovo. Buvo padengtas didelis stalas. Buvo didelis kambarys. Salė. Prie stalo sėdėjo mirusi teta Misevičienė, tetukė Onutė, mano dziedulis, dar daug kitų mirusių giminių, pažįstamų, kampe stovėjo mirusysis dėdė Gintas su padėklu ir patarnavo valgantiems. Stalas nukrautas kepintos mėsos, daržovių patiekalais, šurmulys ir mažytė baimė, toks lengvas nejaukumas nuo šitos šelmiškos vakarienės su mirusiais. Ant stalo, taip skersai nupjautos ir iškeptos, ant lėkščių padėtos, tupėjo katės, be kailio, apskrudusios. Skonis neblogas, bet truputį pykina, viena, kai pjoviau gabaliuką mėsos, atsigyvėjo, griebė man nagu už rankos, perdrėskė, paskui šoko po stalu spiegdama, staigiai apaugo kailiu, dar pajutau, kad kartu su mėsa į mano burną pateko ir jos dantis. Ai, po kelių savaičių, kai nuvažiavau į Veisiejus, tai vėlai vakare su šuniu nuėjau į tą vietą, kurioje vyko mano sapnas. Tikriau, ieškojau tos vietos. Landžiojau aplink Elenos, Samuchovo ir aplinkinius namus, žiūrėjau pro langus į vidų, ieškojau to kambario, tos salės. Atrodžiau veikiausiai kaip vagis, o gal kaip vaiduoklis. Gal šiurpinau žmones brazdėdamas ten tamsoje. Ten – tai yra kur daug mirusių. Teta Misevičienė, gyvenusi priešais, jau mirusi, Tadas miręs. Tadas. Jaunas dar vyras. Kėrio Tadas. Pas mus bute Veisiejuose lentukėm koridoriaus sienas su Misevičium kalė. Gėrė Tadas, gėrė. Daug metų gėrė, paskui tėvo namą pardavė, nusipirko tokį mažą nameliuką prie Baliūčio, o už likusius pinigus gėrė gėrė, kol numirė. Numirė nuo gėrimo, daugiau nuo nieko. Dar tokia moteris ten gyveno. Niekaip neatsimenu nei vardo, nei pavardės. Ji jau irgi mirusi. Bet ji mirė nepaprastai. Ji mirė daug kartų. Tiksliau, kelis kartus buvo pasklidę kalbos, kad ji mirė, mes jau ir gėlių nusipirkę buvom į šermenis eiti, bet žiūrim – stovi sau moteriškė tarpdury. Taigi, kai vaikščiojau tą vėlų vakarą, tikėjausi ją vėl tarpduryje susitikti ir paklausti apie mano sapną. Maždaug po mėnesio (po to sapno) mirė teta Onutė (vadindavom ją tiesiog Tetuke). Staiga mirė. Per dvi savaites ligoninėj. Nepagydomai. Dar po mėnesio mirė jos vyras (vadindavom tiesiog Dėde) ir per jo laidotuves aš supratau, kad tie vadinamieji mūsų papročiai ir apeigos, kurie atseit yra per šimtmečius susiklostę taip, kad palengvintų, užglaistytų (ir dar visokių absurdiškų žodžių čia būtų galima pavartoti) „išsiskyrimo skausmą“, yra iš principo naikinantys individą, individualumą ir per tai netgi individo individualų santykį su Dievu. Mirusysis, nors viskas (t. y. šermenys, laidotuvės, gėlės, kunigas, artimieji, ašaros, dešros ir t. t.) vyksta tarsi dėl jo, iš tiesų praranda bet kokias teises, bet kokias galimybes. Dėdė, kai dar buvo gyvas, kartą manęs paprašė: Gintarai, kai numirsiu, būtinai, nors ir su katafalku, bet pravežk mane per Sakniavą, šalia gimto namo. Gerai, pažadėjau. Šermenų „įkarštyje“ savo šitą pažadą paprasčiausiai pamiršau. Iškrito iš galvos, kaip kažin ką. Tik prieš pat išnešant karstą atsiminiau. Ir supratau, kad neįmanoma. Jeigu būčiau vienas, na, ne vienas, su artimiausiais giminėm, mes būtinai įkeltume karstą į katafalką ir aš nuvežčiau tuos aštuonis kilometrus į Sakniavą. Nuvažiuočiau prie namo, pastovėčiau, patylėčiau. Bet kai prie laidojimo salės grūdasi krūva žmonių, iš visur privažiavusių ir priėjusių, kai bažnyčioje laukia kunigas, kuriam laidotuvių grafikas tiksliai vienų po kitų surašytas, ir dar daugybė visokių aplinkybių, kurios iš principo žeidžia bet kokius individualizmus, – neįmanoma nieko padaryti. Papročiai atsirado dėl gyvųjų, dėl silpnų ir bailių gyvųjų, kurie likę gyvi nebežino, kaip reikės toliau gyventi. Mano žmona sako, kad nykus yra mano protestantiškas racionalumas, kad nuobodus. Jai pritaria ir psichologė Rūta Klišytė, išdėsčiusi man labai įdomius ir rimtus motyvus, kodėl Carlas Gustavas Jungas iš protestantizmo grįžo į katalikybę, taip pat kodėl taip padarė daugybė kitų išsilavinusių žmonių. Bet aš turiu savo nuomonę. Juodą ir nekintančią, tiksliau, vis stiprėjančią, kad papročiai, visokie atributai ir kolektyvizmas yra bailaus žmogaus, silpno žmogaus religija. Bet dabar čia nesiplėsiu religine tema. Apie tai rašau atskirus rašinius, kuriuos tikiuosi kada nors užbaigsiąs ir publikuosiąs. Dar truputį grįšiu prie namų sąvokos. Yra toks paprotys Dzūkijoj su tais namais. Kai laidojom tetą Misevičienę, tiksliau, kai nešėme karstą į bažnyčią, tai irgi prie jos namų sustojom, visa procesija, pastovėjom. Aš ėjau procesijos priekyje, nešiau vėliavą (katalikiškai ji vadinasi karūna), šalia manęs ėjo Damanskas, nešinas kryžiumi. Jis ir liepė visiems sustoti. Keistas, pagalvojau tada, yra gyvenimas. Štai neša Damanskas kryžių, tas pats, kuris senyboje kūriku mūsų name dirbo. Pasikeitė žmogus. Būdavo, guli girtas katilinėje, o mes, vaikai, pro langą į jį visokius vištų šlaunelių kauliukus mėtome, paskui dar sniego gniūžtėmis, paskui dar didžiulį sniego kamuolį tiesiai ant galvos, paskui, kai supykęs Damanskas išbėgo mūsų gaudyti, taip klastingai jį ant ledinės čiuožyklos užvedėme, gerai, kad žmogus gyvas liko. Kokie mes vis dėlto buvom kvaili ir Damanskas taip pat. O dabar štai stovim rimtais veidais prie tetos Misevičienės namo, laidotuvių procesijos priekyje: jis – su kryžiumi, aš – su karūna. Įdomu, ar jis atsimena, kaip buvo, ar supranta, kad aš – tai tas vaikas, tas anų laikų jo priešas, ar jis man atleido. Mirusieji, kol dar yra gyvi, nori kur nors arčiau namų laidotis. Beje, tetos Misevičienės namas – tiesiai prie kapinių, o jos vyras ilgus metus kapinių sargas buvo. Kai lankiau jį keli mėnesiai po laidotuvių, sako: niekaip negaliu priprasti, kad Zosė ne čia (rodo į gretimą kambarį), o ten (rodo į kapines) guli. Pareinu, sako, ryte iš lauko tualeto ir rėkiu: „Ar pečių kurt?“, tylu, tada vėl riktelnu, paskui tik prisimenu, kad jinai jau ten (vėl rodo į kapus). Ir taip kas rytą. Mūsų giminėj irgi yra problema dėl laidojimo. Viskas yra tiksliai numatyta, kur ką reikės laidoti, išskyrus mane. Net mano žmona susirūpino: Gintarai, o kur tave reikės laidoti. Gal visai neblogai Veisiejų miške būtų, galvoju, ten naujas kapines padarė. Ten augau, svajojau, ten kaip ir pačiuose namuose kad palaidotas būtum. Štai ir aš, pasirodo, noriu namo. O kur tie namai? Nors vienas man imtų ir pasakytų. Kur namai? Tik kvailas taip gali klausti. Nėra namų. Baptistas, tarsi koks naujosios sandoros žydas, iš principo negali turėti namų. Ne čia yra mano namai. Namų nėra. Man yra labai sunku, bet Dievas niekada neleis kentėti daugiau, negu galėčiau ištverti. Nežinau, ar kelis ankstesniuosius sakinius galima vadinti protestantišku racionalumu. Manau, kad tik katalikams atrodo, jog protestantai yra racionalūs. Racionalumas iš principo yra neįmanomas. Tikėjimas nėra racionalus. Papročiai yra racionalūs. Bet aš dabar guliu ir žiūriu pro langą. Graužia skrandį. Žiūriu į paukščius. Esu skolingas milijoną, o po mėnesio ruošiuosi skolą pasididinti iki keturių milijonų. Todėl ir skrandį graužia. Visai ne nuo arbatos. Visą laiką darau tai, ko bijau. Darau daugiau, negu galiu (ar čia irgi protestantiškas racionalumas?). Beje, yra ir šviesioji mano skolų pusė, kurioje slypi džiaugsmas. Rūta sako, kad protestantai tik dirba ir dirba, kad jie nemoka džiaugtis. Mano baimė yra didesnė už mano džiaugsmą. Ilgainiui tai tampa džiaugsmu. Nes jeigu ne, tai kaipgi žmogus gyventum. Žiūriu į paukščius, gulėdamas toje pačioje lovoje kaip ir mano mama. Daug sunkių valandų ji čia praleido ir, kai pasijusdavo geriau, veikiausiai žiūrėdavo pro langą į paukščius. Rūpinosi ir tebesirūpina manimi, kad ir kaip blogai jaustųsi. Kodėl tėvai rūpinasi savo vaikais? Kodėl aš rūpinuosi? Kodėl tėvai mano, kad vaikai turi gyventi patogiai, švariai, tvarkingai, „kaip pridera žmonėms“? Pamažu pradedu suprasti kodėl. Kol esi vaikas, viskas atrodo dar taip priešaky, dar tiek visko bus, atrodo, dar esi pilnas pilnas pilnas gyvenimo, esi amžinas, atrodo, kad esi amžinas, nesirūpini daugybe visokių smulkmenų, o kai žiūri į savo vaikus, tai labai aiškiai žinai, kad jų tas „amžinumas“ greitai pasibaigs, šitas amžinumas, t. y. pasaulinis amžinumas. Toks laikinas šitas pasaulinis amžinumas. Mirksnis – ne daugiau. Ir tada imi galvoti – tegu patogiai jiems tas mirksnis praeina, tegu pralekia jie per tą mirksnį kaip kokios raketos ar torpedos per daug negalvodami apie jo pabaigą. Pabaiga bus labai ilga. Bus pakankamai laiko visko prisigalvoti. Čia yra tokia estafetė. Panašiai kaip lengvojoj atletikoj apibėgi porą kartų stadioną ir perduodi lazdelę kitam, t. y. savo vaikui. Kol lazdelės neperdavei, tol viską darai tu, jis nutuokia esant lazdelę, bet kol nepačiupinėjo, tai iki galo ir nesupranta, tu vis delsi, vis bėgi pats, mėgindamas atitolinti tą supratimą. Galiausiai vis dėlto lazdelę perduodi ir, vajetau, vaikas kuo puikiausiai išbėga į naują (tavo?) distanciją. Tu šypsaisi. Nebespėji. Atsilieki. O jam jau nebėra kelio atgal.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


128685. Psichiatre2008-08-21 11:23
Bleizgys akivaizdžiai yra manijos apimtas ir pats savo rašiniuose to neslepia.

128687. D2008-08-21 11:28
Labai daug rašo dabar šitas autorius, ką jis ten dirba savaitraštyje.

128690. Grupe2008-08-21 11:32
Mes tai va visa grupė skaitome jo rašinius. Atspėkite, kas per grupė ir kur mes gyvename?

128691. Psichiatre Grupei2008-08-21 11:33
Žinau, kur jūs gyvenate.

128692. Grupe Psichiatrei.2008-08-21 11:34
Valio, atsakymas teisingas. Jūs laimėjote milijoną.

128693. Grupe kita2008-08-21 11:38
O aš esu grupė demonų, kurie žino, kur gyvena ir Grupė, ir Psichiatrė. Aš Jums parodysiu.

128697. Perspėjimas2008-08-21 11:46
Neskaitykite komentarų, jus visus perspėja demonai ir grupės, ir sektos, ir mirusieji, ir aš pamiršau, ką pasakyt norėjau "Ir aš žinau, ką pasakyt norėjau..." - va čia tai poetas pasakė ir rašė, skaitykit to poeto rašinius, o ne šlamštą, o jeigu nežinot, apie ką kalbu, tai jums neverta apskritai nieko skaityti.

128698. Psichiatre2008-08-21 11:47
Norėčiau susitikti su Bleizgiu akis į akį tokioj patalpoj, kur nėra rankenų.

128700. Grupe kita Psichiatrei2008-08-21 11:48
Tu susitiksi mus toje patalpoje, kur nėra rankenų, Mieloji.

128701. ŽIEDŲ VALDOVAS grupėms ir psihiatrėms2008-08-21 11:49
Pakvieskite ir mane į savo kompaniją, aš labai mėgstu patalpas, kuriose nėra rankenų, koldūniukai jūs mano, kleckeliai.

128703. HARIS POTERIS2008-08-21 11:50
Nepamirškite ir manęs

128704. Našlaitė valdovams poteriams ir t.t.2008-08-21 11:52
Įdukrinkite mane nabagėlę. Našta nebūsiu.

128706. Iš peklos gelmių2008-08-21 11:54
Atsisakau komentuoti jūsų komentarus.

128707. Gustavas2008-08-21 11:57
Širdis jau atšalus ir lūpos jo plonos įdubus krūtinė ir pimpals nestoras jisai dar ant žemės bet jau ne dėl žemės o kas jis yra - tai lavonas.

128708. Iš aukštybių2008-08-21 11:59
Štiš visi pasiklydėliai, esate nugalėti.

128709. Gustavas II Gustavui2008-08-21 12:02
Aš trelę galėčiau patrelinti irgi nors mano sielelė ne pimpal`o ilgisi eilių daug gražių apie mane sudėta bet šūds aš esu visgi o ne poetas

128730. Perspejimui2008-08-21 14:42
Siunti skaityt kalbanciu peliu?;)

128738. Katė :-) 2008-08-21 16:19
Komentatoriai komentuoja ne tekstus, o asmenį. Keista.

128743. mie2008-08-21 16:43
pagal laika atrodytu kad komentatorius vienas. per pilnati.

128875. D mie` ai2008-08-22 12:51
Man atrodo, kad apskritai vienas komentatorius rašo visus komentarus į visą šatėnų puslapį. Aš esu tas vienas, aš esu tu mie, o tu esu aš. mudu abu labu tokiu. Aš gyvenu tavyje. Mes susitiksime.

128876. D Katei2008-08-22 12:53
Komentuoja asmenį, nes tai apsiskandalinęs asmuo. ot asmuo ir labai gerai jį komentuoti. Ko tas Bleizgys lenda į laikrastį, tegu tupi sau tyliai.

128881. D`ui2008-08-22 13:15
Indomu, kuom Bleizgys tep apsiskadaliavo?

128882. ŽIEDŲ VALDOVAS2008-08-22 13:16
Jūs visi pas mane ateisite.

128883. D atsako2008-08-22 13:19
Jeigu pradėčiau aiškinti kuo apsiskadaliavo (beje, kas čia per žodis ir "n" raidės trūksta ir daryba kvaila), tai neužtektų nei laiko nei virtualios erdvės, nei Jūsų Gerbiamasis/-oji kantrybės. Todėl susilaikysiu.

128885. mie2008-08-22 13:27
jei susilaikysite ilgam, liksime dekingi.

128887. D mie`ai2008-08-22 13:31
Aš ne iš tų kurie įstengia susilaikyti.

128890. Psichiatre mie`ai ir D2008-08-22 13:34
Nebijokite mie, aš tą D ilgam sulaikysiu.

128893. Proto bokštas2008-08-22 13:38
Mielieji, man atrodo, kad D reiškia durnas.

128894. D proto bokštui2008-08-22 13:39
Viską, ką sakai ant manęs, sakai ant savęs.

128895. mie2008-08-22 13:39
as nebijau, man tik zmogaus gaila.

128896. D mie`ai2008-08-22 13:46
Labai atsiprašau mie tavęs, antrą kartą paskaitęs supratau, kad susilaikyti man liepėte dėl pasakojimo apie skandalingą Bleizgį, o ne dėl mūsų susitikimo. Kadangi ne taip supratai, tai dabar jau netgi pradedu galvoti, kad aš ir mie nėra vienas asmuo.

128897. D mie`ai2008-08-22 13:48
Aukščiau mano rašytame vietoj žodžio "supratai" norėjau parašyti "supratau". Painiojuosi. Painiojuosi vis dėlto ar mes du atskiri, ar vienas ir tas pats.

128898. Psichiatre D`ui2008-08-22 13:48
Aš tave, vaikeli, atpainiosiu, nebijok.

128901. Proto bokštas mieai2008-08-22 13:54
jeigu Jums gaila žmogaus 9t.y. Bleizgio), vadinasi taip pat žinote jo apsiskandalinimus, galbūt netgi esate bendrų skandalų dalyvė.

128903. mie2008-08-22 14:07
ne, as pati viena keliu labai ispudingus skandalus, man partneriu nereikia.

129094. amigo2008-08-24 18:52
sveiki, as vel cia, noriu autoriaus paklausti: kodel baptistai negali tureti namu, cia zemeje? O katalikai gali? gal baptistu namai tik dangaus tevyneje? Tai butu labai ziauru ir nezmoniska, velniop ta baptizma...

129235. ebola2008-08-26 09:17
namai gaidys is tikruju.Namai dabar sueda zmones su zarnom.

129287. taip jau imsiu ir sakysiu2008-08-26 16:26
Neblogas monologas....

129307. tomas :-( 2008-08-26 18:18
niekaip nesuprantu, kaip galima skaityt toki beprasmiska jovala? po velniu, pats prirasysiu kokiu blevyzgu pagiringa ryta ir nusiusiu s.atenams ir tegu mano, kad cia tikras, originalus, gilios asmenybes menas.. tfu!

129328. taip - Tomui2008-08-26 21:31
Taip, SAtenai tikrai nieko nesupranta. O kai nesupranta, tai galvoja, kad čia turbūt genialu. Žodžiu, mielas Tomai, pirmas puslapis tavęs laukia.

141078. veisiejokas2008-12-07 22:22
straipsnis idomus buvo. bet komentarai tai is anapus

Rodoma versija 149 iš 173 
13:25:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba