Pionierius. 1964
Antanas Sutkus |
Vytautui Skripkai
Pirmas epizodas.
Jis tarnauja Dievui ir šėtonui
Sekmadieniais protagonistas medinėje kaimo bažnytėlėje patarnauja mišias laikančiam kunigui: perneša mišiolą iš vienos altoriaus pusės į kitą ir kai reikia paskambina varpeliu. Ne viskas jam čia patinka, tačiau kai kas labai. Pavyzdžiui, raudonoji kapa, kuria kunigas apsisiaučia per iškilmingas pamaldas. Protagonistas žino, kad raudona spalva reiškia kankinių kraują. Bet ji tokia graži, toji spalva ir toji kapa, kad jis būdamas vaikas ir džiūgauja kaip vaikas, jog buvo kankiniai. Dar jam labai patinka tabernakulis toks auksinis apvalus būstelis, kuriame laikoma monstrancija su ostija. Jį kunigas ilgesniam laikui atsuka į žmones taip pat tik ypatingomis progomis. O paskui nusuka, ir jo vietoje atsiranda blukia mėlyna spalva išdažyta niša, kurioje stovi rudas kryžius. Auksinis būstelis dingsta altoriaus anapus. Tačiau kai jis yra šiapus, malonu šildyti žvilgsnį jo aukse ir net leisti rastis plonutei it siūliukas minčiai: jei taip įsikūrus jame...
Bet šiokiadieniais protagonistas tarnauja šėtonui. Mat jis lanko trečią ar ketvirtą klasę medinėje kaimo mokykloje. O ten neseniai buvo įsteigta pionierių organizacija. Jauna, tik šiais metais į medinę mokyklą paskirta mokytoja pasiūlė jam tapti pionieriumi ir būrio vadu. Ir davė raudoną šilkinį kaklaryšį, žibantį kukliau už kapą, bet vis dėlto... Be to, iš jos kalbų aiškėjo, kad ir ši raudona susijusi su kankiniais. Kai kurie jų, beje, buvo pionieriai. Todėl protagonistas tapo ir pionieriumi, ir būrio vadu.
Tačiau šito nieku gyvu negalima pasakyti nei tėvams, nei kaimynams. Todėl protagonistas raudoną šilkinį kaklaryšį užsiriša tik pasiekęs mokyklos teritoriją, tiksliau jos kiemo pakraštyje esančioje išvietėje, stovinčioje kaip tik prie tako, atvedančio jįjį čia iš namų. Ir tampa pionieriumi ir būrio vadu. O namuose tą gražiąją skepetaitę laiko paslėpęs veršenikės dugne. Tiesa, kartais šmėsteli galvoje, kad saugiausia būtų kaklaryšį pasidėti tabernakulyje. Bet supranta, kad tai neįgyvendinama.
Protagonisto galvelėje šilkiniais plaukučiais, nelyg kokiame lizduke, jau padėti du kiaušinėliai vienas Dievo ir vienas šėtono. Jie panašūs: abu labai gražios melsvos spalvos ir abu tobulos formos. Gal dėl to protagonistui kartais tampa kiek neramu. Tačiau drauge kažkas jį ir guodžia. Matyt, tai, kad jis, pats to nenutuokdamas, jau dalyvauja pasaulio grožyje.
Antras epizodas.
Protagonistas atlieka pirmąjį lytinį aktą
Jis su savo klasės draugu Algimantu N. šlaistosi po Kauno geležinkelio stotį. Jiedviem po septyniolika. Juodu yra išgėrę "Šartrezo", pirkto už nelegaliai gautus pinigus. Jau netoli pusiaunaktis, tačiau patrauklesnės vietos už geležinkelio stotį juodu Kaune neturi. Žvilgčioja į moteris. Protagonistas pastebi, kaip jam iš prieblandos pamerkia labai raudonburnė silfidė. Kai jis prieina, ji klausia: "Nori užsipjaut, berniukas?" Kadangi jis labai nori, tai skubiai atsako, kad taip. Tuomet ji paprašo nupirkti bufete saldainių dėžutę, jos žodžiais, sesutei ir pasiūlo vykti su ja į Aukštuosius Šančius. Juodu eina per bėgius, lenda pro stovinčio prekinio traukinio apačią, tuomet kyla į kalną.
Pasiekus kažkokius aukšta lentine tvora aptvertus namus ji, matyt, perpratusi protagonisto nebrandumą, staiga sako: "Toliau neisim, berniukas. Jeigu nori, tai čia, stovėdami". Kadangi jis labai nori, tai nuolankiai sutinka. Ji atsistoja nugara į tvorą ir viena ranka pasikelia sijoną, o kitoje laiko iškėlusi saldainių dėžutę. Kur dingo jos kelnaitės, protagonistas negalėtų pasakyti ir šiandien. Jis pradeda mėginti skverbtis į savo svajonių ertmę, tačiau jam labai trukdo šiurkštūs ir susivėlę plaukai, į kuriuos jis tučtuojau susižeidžia. "Ko ten vazojiesi?" sako ji. Pagaliau jis šiaip taip atsiduria ertmėje ir dar labiau susižeidžia. Viskas baigiasi labai greitai, bet protagonistas vis dėlto girdi, kaip kartoninėje dėžutėje kelis kartus subarška saldainiai. Vadinasi, jis mato situaciją ne tik iš vidaus, bet ir šiek tiek iš išorės. Jis ją mato, taip sakant, nesuinteresuotai. Nors dar nežino, kad šis psichinis judesys kai ką nors labai suinteresuotai veikdamas drauge matai tą veiksmą ir tarsi iš šalies, t. y. be praktinio intereso yra pagrindinė estetinio suvokimo sąlyga.
Tą vakarą jis grįžta namo šiek tiek susikruvinęs. Ir visam gyvenimui įsidėmėjęs negeruosius silfidės plaukus. O gerųjų neprisimindamas absoliučiai.
Trečias epizodas.
Jie apimti siekio pralaužti sieną tarp savęs ir žmonių bei pažiūrėti, kas bus
Naktis. Gatvė. Vaistinė. Žibintas. Ne žiema, bet tikrai ir ne vasara. Dvylikta valanda vakaro. Protagonistas ir jo draugas Vytautas S. nusiteikę ryžtingai: reikia pagaliau pralaužti sieną, esančią tarp jų ir kitų žmonių, bei pažiūrėti, kas bus. Tarp jųdviejų jokios sienos nėra. Tačiau tarp jų ir kitų žmonių ir dar kokia. Toks įspūdis, kad nepralaužiama. Tačiau šį vakarą juodu vis dėlto bandys. Algirdo ir Partizanų sankryžoje. Taisyklės paprastos ir griežtos: vienas stovi šešėlyje, kitas šviesoje; atėjusiam į sankryžą piliečiui iš visų jėgų kumščiu smogiama į patį veidą; senelių, moterų ir vaikų neliesti; po smūgio elgtis pagal aplinkybes.
Šviesoje stovi pakaitomis tai vienas, tai kitas. Šešėlyje taip pat. Abu griežtai laikosi taisyklių: smūgiuoja tik dešine ranka. Piliečiai elgiasi labai vienodai: nepaisant amžiaus (nuo trisdešimties iki šešiasdešimties), ūgio (nuo metro penkiasdešimties iki metro aštuoniasdešimties) ir svorio (nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties), beveik visi pusbalsiu suvapa: "Chuliganai!"; "Kaip jums negėda!"; "Pašauksiu miliciją!" ir spėriai dingsta iš sankryžos. Drąsiausias pasirodo besąs toks berniokėlis: surinka "Pyzdos!" ir pabėga. Siena lieka nepralaužta ir nieko nebūna.
Pagaminę apie dvidešimt kankinių protagonistas su savo bičiuliu Vytautu S. liūdni grįžta į samdomą kambarėlį. Gatvės žibinto šviesoje ant protagonisto krumplių suraudonuoja kažkieno kraujas. "Tik susikruvinau, kurva", sako jis. "Äī ńāčäąķü’, äšóć ģīé, äī ńāčäąķü’, / Ģčėūé ģīé, ņū ó ģåķ’ ā ćšóäč", kažkodėl ima deklamuoti Jeseniną Vytautas S.
Sugrįžę nedegdami šviesos pastovi prie lango. Gatvėje, aišku, nematyti jokio Jesenino. Gatvėje tik Blokas. Tik naktis, gatvė, vaistinė, žibintas.
Vienam jų reikia studijuoti šiuodu poetu pagal universiteto programą. Bet juodu nuvokia, kad mielai studijuotų Bloką su Jeseninu ir be jos.
Ketvirtas epizodas.
Protagonistui paaiškėja, kad žvaigždės yra arčiau nei žmonės
Jis dalyvauja vakarėlyje žinomo dailininko dirbtuvėje. Įžūliai reiškia savo nuomonę, postringaudamas beveik be perstojo (ir vis apie meną, vis apie meną), ir begėdiškai šokdina taip pat tame pačiame vakarėlyje dalyvaujančio garbingo svečio žmoną. Jaučia, kad tikro kontakto tarp jo ir kitų nėra, bet elgiasi taip, lyg tas kontaktas būtų kuo glaudžiausias. Be to, yra vaišinamas konjaku, kurį geria labai noriai. Taip pat labai noriai užsigeria tą konjaką pirmą kartą gyvenime ragaujama kokakola. Girtėdamas jaučia, kaip siena tarp jo ir kitų svečių bei šeimininkų, išlikdama perregima, vis storėja. Po kurio laiko išeina, niekieno labai neprašomas pasilikti.
Apačioje, kieme, pasilenkia ir pradeda vemti. Vemia ypatingu, dar neišbandytu (nors yra vėmęs begalę kartų; jam juk jau trisdešimt keleri) būdu: kad pravimtų, susikiša du pirštus į burną ir paliečia jais liežuvėlį (tai įprastas judesys); bet pradėjęs vemti neturi jėgų ištraukti pirštų iš burnos, ir konjaku bei kokakola su skrandžio sultimis atsiduodanti tyrė teka jo nuoga įdegusia ranka žemyn.
Paskui prisėda ant plačios palangės rūpintojėlio poza. Taip jam berymant, pradeda skirstytis dirbtuvės svečiai. Jie praeina, jo įtartinai nepastebėdami. Paskutinis išeina žinomas dailininkas su savo maža dukrele. Ši, pamačiusi protagonistą, ima timpčioti tėtį už rankos, sakydama: "Tėti, tėti, ten mūsų svečias sėdi". Bet žinomas dailininkas stipriau trūkteli ją už jos rankytės ir, taręs: "Neišsigalvok", nusiveda.
Kiek atsitokėjęs ir apsišluostęs, protagonistas lėtu žingsniu eina įstrižai Lenino aikštę. Joje žydinčios raudonos rožės jam primena įvairių kankinių kraują. Be to, jis pastebi, kad Iljičiaus ranka rodo ne tik į tolį, bet ir šiek tiek aukštyn. Tačiau žiūrėti aukštyn protagonistas nesiryžta: jis eina nudūręs akis į rausvą Lenino aikštės žemę. Vis dėlto, išėjęs iš šviesos zonos, nesusilaiko ir žvilgteli į viršų. Mato auksu spindinčias žvaigždes. Jų daug daug. Protagonistui pasivaidena, kad tarp jo ir žvaigždžių jokios sienos. Ir todėl jos yra arčiau jo negu žmonės. Dar šiek tiek vėmaluotomis lūpomis jis ima deklamuoti Vincą Mykolaitį-Putiną: "O žvaigždės žvaigždės! didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu, Dievuli mano".
ATĖNAI
Lietuva internete
