Kablys. 1994
Mindaugas Navakas |
Vienoje F. Nietzschės "Stabų saulėlydžio" alegorijoje deimantai aiškina savo cheminės formulės giminaitėms anglims, kad šios pernelyg minkštos, klusnios ir nuolankios. Nei pjauna, nei žvilga. Tik kuriantieji yra kieti. "Duodu jums šią naują "tabletę": tapkite kieti!" sako F. Nietzschės brangakmeniai. Na, na, gal nepradėkime gydyti minkštumo? Ir anglis užsipulti tokiu oru negražu. Kai pakuri jas, būna šilta, o kai užsimauni ant piršto deimantą nei šilta, nei šalta.
Todėl dabar aš kuriu. Bandau įpūsti tekstui raižymo ir blizgėjimo galių. Nieko baisaus, kad grafito pieštukas, kuriuo rašau, buvo pirktas kioske ir pasitaikė kažkoks minkštašerdis, nuolat trupa. Bet pasidrožiu ir pirmyn. Svarbiausia, kad "kietas" aš. Tik nežinau, kiek svarbu tai, kad pati "minkštumo" samprata mūsų kvartalo leksikone skiriama neblaiviam sąmonės būviui nusakyti: "Hė hė! Žiūrėk, minkštas eina".
Todėl ma(i)nkštinkimės tam, kad sukietintume kūną. Šio tikslo vedinas kasdien grūdinuosi, nes paniškai bijau kada nors praskysti ir lyg kokia bobytė prisipirkti baliklių ar minkštiklių savo skalbiniams. Paskui nebus tam galo prireiks gaiviklių, tirštiklių, tirpiklių, saldiklių... Noriu būti tikras kaip duona stora pluta apsitraukti visą minkštimą. Duona yra vertybė. Duona yra gyvenimas.
Jei jau tektų man būti dvasios reikalų žinovu, tai nebent amžinuoju diakonu, nes nuo apsisprendimo tarnauti prasideda dialogas. Be to, gali pats vesti, kitus sutuokti, palaidoti, iš gimtosios nuodėmės išvaduoti, Corpus Christi išdalinti ir Gerąją Naujieną paskelbti. Dvasėti labai svarbu! Todėl anuo metu ėmiau ir parašiau "aplikacinį" laišką Mažiesiems broliams. Šratinuku. Gatvės tiksliai nežinojau, todėl užkeverzojau taip: "Pranciškonų vienuolynas. Kretinga." Kas galėtų jų nepažinoti? Iš tiesų sakau jums, netrukus gavau atsakymą. Spausdintą! Na, šito tai tikrai nesitikėjau, Asyžiaus neturto dvasios nė ženklo. Nors nederėtų skubėti... Gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti, kad pašto ženklas ant voko klijuotas jau nebe pirmą kartą...
Pradinėje laiško pastraipoje kalbama apie Lietuvos Provinciją, liaudį ir Mindaugą, kuris pasirūpino parsikviesti Ordino broliukus, paskui minimas Vytautas, Jogaila, vyskupas Andrius ir visuotinis krikštas. Antroji dalis (gerokai ilgesnė) jau apie "reikalą". Dabar mane patį ir netgi asmeniškai kviečia atvykti į Žemaičių Kalvariją. Toliau išdėstoma visa priėmimo politika: pirmi metai postulatas, antri noviciatas, paskui trys mazgeliai laikinai, po kiek laiko amžinai. Pabaigoje primenama: "Svarbu, kad trokštum pamilti Gyvąjį Dievą". Stiprybės tau. / Broliškai, br. kun. A.K. ofm. V. Apreiškimo Švč. M. Marijai vienuolyno gvardijonas".
..."Ką aš čia dar(i)au?" Kiek sunerimęs ėmė svarstyti jis. Biure nebuvo girdėti kolegų balsų, tik kur ne kur zvimbtelėdavo telefono aparatas, užsikosėdama praeidavo valytoja. Tai ką aš čia darau? Ką vakar dariau? Ką užvakar? Jis nenori eiti namo, nes niekas ten jo nelaukia. Jis nuolatos išsisukinėja klausiamas bendradarbių, kad turi šiek tiek darbo ir netruks jį greitai baigti. Iš tiesų jis neturi jokio skubaus darbo ir jam nieko nereikia pabaigti. Ši saviapgaulė tęsiasi jau keletą metų ir nežinia, ar kada nors baigsis. Visai neseniai jis pajuto, kad sėdėti vienam ištuštėjusiame biure yra tiesiog malonu. Tu apsimeti, kad dirbi ir užsiimi tokia veikla, kurią galėtum atlikti rytoj, poryt, o galbūt niekada ir niekas nuo to nenukentėtų. Dieną, kai biure apsilanko daugybė klientų, tave seka budri vadovo akis, tu esi mašinerijos detalė, klusniai vykdanti instrukcines procedūras. Kartas nuo karto leidiesi į barą apačioje, parūkai, persimeti keliais žodžiais su moterimis, kurios, sakytum, kiek nepatikliai tyrinėja jį. Ir ne be pagrindo. Patrauklus, žaviai besišypsantis, protingas, verslus... Moka suktis. Bet kažkoks ne toks. Per minkštas. Kas jis? Ką jis veikia? Kas jis iš tikrųjų? O kad jie žinotų, kokiame rate jis sukasi. Jis sukasi, bet nemoka sustoti. Todėl kenčia.
Jis dažnai prisimena mokyklos metus. Jam patikdavo ateiti vasarą į ištuštėjusią mokyklą dažyti klasės grindų, su džiaugsmu pasilikdavo po pamokų repetuoti vaidinimo. Pats prisigalvodavo būdų užsimiršti. Ištuštėjusi aplinka jam primindavo mirties dvelksmą, kuris jį glumino ir traukė. Jis buvo tiesus, nenusirašinėjo ir nesimuliavo. Sakydavo, ką galvoja. Įsimylėjo mokslą, ypač nepažintas ir daug žadančias jo platumas. Jis pavydėjo tiems, kurie mokėjo žiūrėti į pareigas "pro pirštus" ir "išsisukti" iš keblių situacijų. Jis to jau nebemokėjo. Spaudė "iki dugno".
Jis sąmoningai pasirinko vienatvę. Jis nepirkdavo moterų telefonu. Jis norėjo matyti Tą, su kuria kalbasi akis į akį. Jis užmezgė keletą ydingų santykių mIRC`e, bet tai tik dar labiau sujaukė jo ramybės likučius.
Iš pradžių jam kilo mintis pasipiršti vienai moteriai. Vėliau pasitraukti. Ačiū Dievui, jam vis dėlto užteko jėgų suvokti, kad tai ne žaidimas. Arba, tiksliau, žaidimas pažeidžiant taisykles ir kito gyvenimą. Taisyklė "Nežudysi" jam vis dėlto buvo pamatinė, nepažįstant jokios leviniškos totalybės. Nepažįstant net Jos akių spalvos...
Kartais jis skaitė S. Kierkegaard`ą ir mėgino suvokti suvedžiojimo esmę. Bet nuolatos prieidavo tos pačios minties: "Kaip atpažinti, kurios tikrovės esi suvedžiotas?" Jis apsiginklavo veikla, kad tik negyventų, jis paniro į darbą, kad tik nepatirtų. Jis bijojo tikrovės, vengė pauzės, kratėsi nieko neveikimo. Jis meldėsi, bet nuolatos konstatuodavo koncentracijos stoką. Šventė šventes galvodamas apie tai, ko nepadarė, ką padarė ne taip ir ką dar reikės padaryti. Jis dirba, nes trokšta pripažinimo. Aplinkiniai tai užuodė ir, norėdami pasinaudoti, žinojo, kad reikia paspausti "Achilo kulno" mygtuką: "tik tu gali tai padaryti", "mums reikia tavo pagalbos", "niekas to nedaro taip gerai, kaip tu". Užduotis jis atlieka tobulai. Tačiau tai neteikia pasitenkinimo. Jis bodisi savimi ir neigia save. Nemoka kontroliuoti savęs, nebeatpažįsta savo jausmų, plaukia pasroviui, nori įtikti ir būti žavus. Net dėl nereikšmingų detalių baudžia save vis iš naujo ir iš naujo permąstydamas nebepataisomus dalykus. Neigia save truputį rūkalais, truputį svaigalais, bet paprastai saviplaka ir per aukštai iškelta reikalavimų kartele. "Šok, sakau, šok" kartoja jis sau keliskart per dieną ir rizikuoja. Rizikuoja savo gyvenimu, savo moterimi. Kas gali gyventi su tokiu? Moterims patinka kasdienybės riteriai, bet pertempti nervai tikrai ne visoms.
Jis nemėgsta ir savo kūno. Tiesa, prisižiūri jį. Palanko klubą, baseiną, kartais ir sauną, bet nusprendė, kad tai ne jam. Kūnas išduoda, lytiškumas užmuša. Kai aplinkui visi imituoja meilę, jis pradeda imituoti išėjimą. Keletą kartų atidžiai žiūrėjo "Plačiai užmerktas akis" ir sykį, išlipęs netoli Nacionalinės bibliotekos, pasiskolino J. Baudrillard`ą, bet nelabai suvokė, kodėl "simuliakrai eina pirma"...
Ak, laikas po darbo vakaro prieblandos kupina pauzė, kai jau ne darbas ir dar ne namai. Kyburiavimas ore, balansavimas tarp. Jei šventas yra "Nežudysi", tai nejaugi mažiau šventas "Pamilsi save"? Iš tiesų jis dirba ne dėl pinigų. Jei kas nors sumažintų algą, jis tikrai nesijaustų pažemintas. Jis slepiasi. Ir slepiasi nelabai vykusiai. "Viens, du, trys dar truputį nežiūrėsiu ir ieškoti jus pradėsiu" sako tikrovė ir be didesnių pastangų užklumpa jį nuolatinės gėdos vietoje. "Ką aš čia dar(i)au?" Paklausia jis savęs ir šiame klausime sugaudžia tik infantiliško gyvenimo tuštuma.
Šiandien jis ryžtingai išjungia kompiuterio ekraną ir be kelių minučių "darbo pabaiga" eina pro lengvai nustebusius kolegas, linkėdamas "gero laiko". Niekas nežino, kad jis susitinka su mylima moterimi. Susitinka po ilgo nesimatymo. Jis turi jai ypatingą pasiūlymą.
Pirma jo eina Tikrovė... Daug pasauly girdėjau balsų,/ Į kiekvieną atkreipdamas ausį,/ Tiktai Tavo balse aš esu/ Tai tikrumas, kurio neapgausi...
..."Ką aš čia dar(i)au?" Dar kartą krūptelėjęs grįžau prie savo vienuoliškų minčių ir sukrapščiau du galimus paaiškinimus. Kadangi neturiu nė vieno brolio, tai, matyt, nevalingai užsinorėjau pats jų prasimanyti, o - antra - man labai patinka Tiškevičių Žiemos sodas, jei tik nusigaučiau ten, sėdėčiau ne pelėsiais trenkiančioje celėje, bet kaip tikras Saulės brolis tarp augaliukų, galbūt net kokį didaktinį vaizdelį žydinčiam kaktusui išlaužčiau, sugėdinčiau jį, kad jis ne ežys, o tokius spyglius turi.
Vis dėlto tikrai įdomu, kodėl kai kurie dvasininkai lenda į Bažnyčią nelyginant į kokią prieglaudą. Reikia kunigų-karių, turinčių plaukuotą ranką, o visus kitus, kurių vyriškumas fliuktuoja (svyruoja), reikėtų grąžinti į seminariją perkvestionuoti. Štai buvęs mūsų klebonas tikras kovotojas! Atkariavo Afganistane ir kai kalbėdavo iš sakyklos apie pragarą, tai iš karto matydavosi, kad šiai miglotai sąvokai jis priskiria labai realius vaizdinius. Grįžęs į "graždankę", mūsų Dievo "boicas", sako, nešiojosi etiketo vadovėlį, nes bendrauti su žmonėmis nemokėjo. O kai viešajame transporte pamatė žmogų, atsiprašinėjantį, kad užmynė kitam ant kojos, ne tuoj suvokė, kur čia nusižengimo sudėtis. Tačiau su davatkomis kovoti jis jau nebepajėgė.
Kas galėtų jas ištverti? Viena mūsų fakulteto studentė, ragavusi teologijos, į paskaitas vėluoja metodiškai matyt, kažkodėl bijo pasilikti su kursiokais viena. J. P. Sartreo "Būtį ir nieką" prisižadėjo skaityti originalo kalba, angliškai ir rusiškai bet lig šiol nė puslapio neperskaitė. "Nieko čia naujo", sako parmenidiškai, "būtis yra, o nebūties nėra". Kai jaunas dėstytojas suabejojo vienos tezės korektiškumu, ji nuramino:
Kadangi dar nesat profesorius, tai ir negalit žinoti.
Tai gal žinot, kaip įsigyti profesūrą?
Du ar tris straipsnius reikia parašyti.
Tik tiek? Ir tuomet jau viską žinosiu? Gal vis dėlto grįžkime prie temos ir pasamprotaukime, kokių filosofinių implikacijų jums kelia "struktūros" sąvoka?
Dabar negaliu atsakyti. Reikėtų pažiūrėti į graikų ir lotynų kalbų žodynus.
Būtų pravartu, kad ne tik pažiūrėtumėt, bet retsykiais ir nešiotumėtės juos.
Gerai. Atsinešiu.
Pageidautina storesnį ir ne vieną.
Gerai. Paieškosiu.
Kitą paskaitą ji tikrai atsinešė žodynėlį. Kišeninį. Minkštais viršeliais. Reikia išsiaiškinti, kas yra "funkcija" o ji randa tik "fuksą" arba "furiją". Ir kai tas pats dėstytojas paprašė garsiai paskaityti angliško teksto ištrauką, ji baisiai įsižeidė: "Na, jau ne. Nebūsiu pajuokos objektu. Im sorry, but my pronunciation is very soft".
O kas, jeigu ji susidurtų su kuo nors, kas neseniai grįžo iš Afganistano? Bijau, kad netyčia nukentėtų jos koja. Štai mano pudelis, neišmanydamas prigimtinės teologijos mokslų, yra gerokai sumanesnis ir nuovokesnis. Bent savo funkciją nutuokia. Kai netyčia užlipu ant letenėlės sucypia ir tuojau pat slepiasi. Atėjus metui ją kirpti, stovi nuolankiai lyg avytė. Jos vilnas paprastai sudedu į maišelį tikėdamas, kad "prie progos" jos bus iškarštos ir suverptos. Bet paprastai tuos gaurus apipuola visokie gyviai ir drauge su jais tenka išmesti visus lūkesčius.
Tada ir sąmonę apninka neaiškios mintys. Jau du sykius man teko plėšti nuo asfalto savo draugę. Paskutinį kartą ji vijosi gatve arklį, lojo ir palindo po paskutiniu vežimo ratu. Pudeliai yra choleriški strakalai. Galima juos toleruoti, matyt, tik todėl, kad pats esi melancholikas? Todėl dabar dar ir dar kartą regiu, kaip ant mano rankų nebeatšaukiamai stingsta šuns kūnas, o akyse besitvenkiantis sūrymas varva ant jos gaurų. Kažkoks blokuotas kūkčiojimas veržiasi iš gerklės, palydimas giliai užslopinto pirmykščio garso i, i, i... i r i a s i gyvulinė siela laiveliu į spindulingus namus. Viliuosi, kad tekanti atminties upė vis dėlto pripažįsta dviejų kartų įbridimo galimybę. Tą akimirką nieku gyvu negalima praskysti kaip fuksui prieš furiją. Tą akimirką atsiveria Plačiai Atmerktų Akių Tikrovė, kuri kviečia liautis spaudyti save "iki dugno" lyg klaviatūros pakraštyje "ištremtą" kietumo ženklą "ъ"!
Pastaba. Elektroninės versijos tekstas skiriasi nuo originalo, atspausdinto "Šiaurės Atėnų" leidinyje.
ATĖNAI
Lietuva internete
