ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-04-11 nr. 888

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Laimingų Naujųjų metų! (10) • VYTAUTAS KINČINAITIS. Nacionalizmas: poezija ir tikrovė (6) • -kp-. Sekmadienio postilė (15) • LAURA LAURUŠAITĖ. Nauja fazė – postliteratūra? (2) • Su Lenkijos mokslų akademijos Fizikos instituto docentu ir SGGW Ekonometrijos ir informatikos katedros profesoriumi, mokslo populiarinimo laidos „Fakto simuliatorius“ (TVP1) vedėju habil. dr. ARKADIUSZU ORŁOWSKIU kalbasi Piotras Stanisławskis. Ką matuoja laikrodis (23) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (8) • DAINA OPOLSKAITĖ. Apatiniai gyvenimai (9) • GINTARAS BLEIZGYS. Eilės (6) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (13) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Vidinė žvilgsnio pusė (5) • DAINIUS JUOZĖNAS. Fašisto dienoraštis (13) • ANDRIUS MARTINKUS. Juodoji Kosovo magija (21) • DARIUS POCEVIČIUS. Kultūrinis pasipriešinimas kaip vienišo vilko strategija (64) • o tai ateik ateik kai manes nebus (515) • 2008 m. balandžio 18 d. Nr. 15 (889) turinys (11) •

Laimingų Naujųjų metų!

DARIUS GIRČYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ko jūs iš manęs norėjote? 2000
Petras Mazūras

Mano vardas Janas. Dažytojas. Man keturiasdešimt metų. Ne, mes tikrai anksčiau nebuvome susitikę.

Savo ausį dažnai laikau prispaudęs prie šaltos, baltai dažytos sienos. Taip, iš pradžių ten kaip ir tylu.

Labai tylu buvo ir kambaryje, kuriame aš daužiau į sieną porcelianinę šokėją. Ją pakračius, kažkas viduje tarkšteldavo. Maniau, kad širdis. Vaikiškai galvojau, kad ji turėtų būti išlieta iš brangaus aukso, ir tikėjausi gatvėje ją išsikeisti į kišeninį peiliuką. Numušus galvą, atsivėrė pilkšvo molio skylė. Apvertus iškrito tamsus akmenukas ir, atsimušęs į grindis, nuriedėjo po spinta. Mechaninių žaislų kūnai yra nepalyginti turtingesni, galvojau, slėpdamas begalvę baleriną gličiame šiukšlių dėžės dugne. Dar turėjau juodašvarkį klouną, kuris man lankstėsi. Paspaudus ilgiau mygtuką, išskleisdavo plačiai rankas. Kretančia žilos medvilnės galva, išvertęs veizolus, panėšėjo į choro dirigentą.

Sesuo gimtadienio proga gavo metaliniu rakteliu prisukamą geltoną viščiuką iš skardos. Po kelių minučių sukiojimo širdutė-spyruoklė trūko nuo pertempimo, paukštelis straktelėjo į orą, džergždamas kirto sparnu į kietas grindis ir kelias minutes, besijuokiančių vaikų ir suaugusiųjų nuostabai, sukosi vilkeliu tratėdamas kojytėmis tra ta ta, tra, traa, tr, tr, t-t – toliau tyla. Vaikai nuščiuvę žiūrėjo į suaugusiuosius, o tie susižvalgę pabrėžtinai garsiai prašė sėstis prie tortais ir žele nukrauto žemo staliuko.

Rėkiau neištvėręs gydančiam personalui, kad suprantu, jog mano girdimi garsai iš už baltos sienos yra nesveikos vaizduotės padarinys. Tiek tai man aišku, kartodamas tildžiau save. Ligų šaknys maitinasi vaikystės traumomis, blizgindamas hipnotizuojančiu juodų akių žvilgsniu aiškino per stalą dr. Goldas. Norint išsikapstyti, reikia grįžti į senus laikus. Siūlydamas man sėstis, plačiai išskleidė pirštus, lyg erelis, užsimojęs pačiupti nagais kabineto ore sklandantį mirtiną virusą. Lyg ir pagavęs, suspaudė pirštus į kumštį, nuleido jį bumbteldamas į stalą ir aiškino: supraskite, Janai, psichinė žaizda yra tokia pat kaip fizinė. Nubrozdinti keliai, žinoma, užsitraukia plutele, o gilios žaizdos dažniausiai supūliuoja iš vidaus. Psichines žaizdas aš skirstau į dvi kategorijas, pirmo ir antro laipsnio. Pirmas laipsnis yra maždaug iki ketvirtų žmogaus gyvenimo metų, antras – vėliau.

Atsigulkite ant kušetės ir atsipalaiduokite. Užmerkite akis. Tiesa, jūs pamiršote pabraukti anketoje savo orientaciją. Kokia dar orientacija, burbtelėjau kilstelėjęs galvą. Dr. purptelėjo paukštuką registre ir maloniai paprašė pasakoti toliau.

Užmerkiau akis ir pamačiau tėvą, mūsų ankštoje virtuvėje skaitantį laikraštį. Radau gatvėje lenktinį peiliuką ir čia pat pasigyriau. Tėvo, atrodo, nė kiek nedomino mano radinys, tačiau, išgirdęs mano sakinį „Šitas daiktas dabar yra mano“, pagavo už sprando ir išlupo iš rankų peiliuką. Liepė čia pat stipriai užmerkti akis. Man teko net suspausti blakstienas, kol po kelių minučių įžiūrėjau kažką panašaus į tamsią blizgančią košę. Žiūrėk, – švokštė tėvas, sukdamas lėtai vieną ausį, urgzdamas į kitą, – štai tai, ką tu ten viduj matai, ir yra tavo. Viskas ten yra tik tavo. Dabar, jeigu supratai, ką ten turi, gali sau žygiuoti. Žengiau į tamsų koridorių, ausis liepsnojo. Peilis, girdėjau, bumbtelėjo kriaunomis į šiukšlių kibiro skardą.

Negalėjau užmigti. Bijojau užmerkęs akis spoksoti į tą tamsią kunkuliuojančią košę ir kūkčiojau. Klausiausi tėvo knarkimo ir jo nekenčiau. Girti moterų sakiniai, kaimenės vedlių keiksmai sklido pro langą iš gatvės. Fizionomijų net ir užsilipęs ant palangės negalėjau įžiūrėti, nes naktinį ekraną gožė tamsiu violetu sprogstanti alyva. Iš tvoros lupo lentgalius, ji girgždėjo nuo atsitrenkiančių nugarų. Sudaužę vieną butelį, atkimšo kitą. Išsiaiškinęs, kas kam skolingas, šlapinosi, riaugėjo, keikėsi pavarydami ant klešnės ir užsirūkę žirgliojo toliau.

Kaip bjauru, įsiterpė Goldas ir paklausė, ar prisimenu patį bjauriausią. Ką, ką tokį atsimenu, suklusau keldamas nuo lygės galvą.

Keiksmą, pasakė dr., išvyniodamas imbierinį saldainį, už lango jau buvo šaltas ruduo. Aš žinojau daug ir įvairių keiksmažodžių. Ką pasėsi, tą ir pjausi, mojavo man dėdės ir tetos, purtydami nusišėrusias ir dažytas galvas, sėdėdami gretimame kambaryje. Vaikystėje jie manęs gėdijosi, o dabar tiesiog nekentė.

„Štai nurėžiu tavo daiktą ir išpjaustęs gėlytę sukemšu į purviną gerklę“, – šūktelėjau kaimenės vedlio balsu iš gatvės glūdumos, iš už tirštų alyvų ir persėdau nuo kušetės ant raštuoto kilimo. Goldas nusiėmė akinius, spoksojo kurį laiką aklai lyg kurmis, suspaudęs pilkakelnes šlaunis duobėje, ir klausėsi.

Armijoje tikruosius vedlius pamačiau iš arti. Jie išties pakabino mano tikrą draugą žemyn galva, pririšę kojas prie skersinio, ir liepė suėsti kepaliuką duonos. Draugui pampo gyslos smilkiniuose ir ant kaklo, jis švokštė, kramtė, bet trečios riekės jau nebegalėjo nuryti. Žinosi, kaip vogti duoną iš kareivių valgyklos, švokštė vienas iš vedlių ir dėjo keliskart diržu per pliką kabančiojo nugarą. Po siūbuojančia tamsiai raudona galva-švytuokle iš kosinčios burnos ant pilko betono byrėjo pilkos duonos trupiniai. Aplink stovintys naujokai tylėjo lyg užhipnotizuoti. Tada vedlys pastebėjo prietemoje kažkodėl mane ir įsakmiai suurzgė: tai ką, gal ir tu slapta ko prisigrūdai į kišenes? Ne, ne, ne, viauksėjau, tada jis įbruko man diržą į delną ir spausdamas mano besimuistantį petį stūmė prie springstančio draugo.

Goldas pakėlė ranką ir išėjo trumpam iš kabineto. Kai grįžo, aš jau buvau apsisprendęs apeiti kai kurias nemalonias temas. Perjungiau atsiminimų svirtelę oktava žemyn į minkštus patalų garsus, nereguliariai transliuojamus iš tėvų lovos naktį, ir kietai tiksintį laikrodį ant spintos. Išmokau klausytis kaip dirigentas, išskirdamas instrumentų dažnius, todėl dažnai atkreipdavau dėmesį į netolygų laikrodžio tiksėjimą. Sruvenantį vandenį vamzdžiuose girdėjau su malonumu, bet jį taupė, ir mintys apie tolimas jūras tetrukdavo kelias minutes. Išmokau miegoti užsiklojęs galvą, nes mažiausiai dvidešimt metų neturėjau atskiro kambario. Laikrodis tiksėjo kituose kambariuose ir toliau, aplink vis kas nors kalbėjo per miegus, bezdėjo, klausėsi idiotiškų radijo laidų, meldėsi, knarkė, rūkė arba, dar blogiau, krušosi, įsitikinę, kad aš jau sapnuoju. Na, o dabar ar jau turite kambarį, paklausė Goldas. Ir netaikydamas sviedė saldainio popieriuką link šiukšliadėžės prie durų.

Moku nuomą, sausai atsakiau ištiesęs pečius. Ne tik už atskirą kambarį, bet net už visą negyvenamą salą. Atsistojau lyg atsiskyrėlis akmenuotoje pakrantėje, keldamas rankas į viršų. Lyg sveikinčiau saulę, kylančią toli toli rytuose, virš bežadės tėvynės. Goldas tylėdamas pasižymėjo kažką pieštuku. Gerai įsižiūrėjęs matė, kad iš tikrųjų keliu tamsiomis panagėmis savo neviltį į krištolu žėrinčią lempų šviesą.

Man atrodė, kad aš vis dar stoviu pažįstamuose namuose ir negaliu atsibusti.

Iš tikrųjų klausausi prikišęs rausvą pirmoko ausytę prie saldainių popieriukais užkimštos rakto skylutės. Už uždarų durų mano motinos tėvų namuose merdėjo teta Ana. Iš tikrųjų ji nebuvo jokia čia gyvenančiųjų giminė. Jos butas išankstiniu susitarimu turėjo atitekti mano motinos broliui. Brolis gėrė ir rezgė planus, gyvenamojo ploto juk visais laikais trūko. Pro rakto skylutę girdėjau trūkinėjančias dejones, vapėjimą, pereinantį į gurgimą. Lyg būtų kas spaudęs pagalvę prie bedantės burnos. Kitą rytą žaliame matiniame durų stikle šviesa užgeso. Tarpdury padvelkus skersvėjui, nosį kuteno salsvas gėlių, oro gaiviklio ir žvakių tvaikas. Buvo labai karšta vasara, o tamsus stiklas į tą po užuolaidomis liulantį kambarį blizgėjo lyg leduku beužsitraukiantis akivaras. Gedulo drabužiais pasipuošę giminaičiai susirinko pasistiprinti. Stypinėjo tuščiame kambaryje lyg kokie pelkių garniai, apžiūrinėdami peizažus, kabančius auksiniuose rėmuose. Ponia Gertrūda atsargiai slysčiojo parketu ir tvirtino, kad dabar labai madingi nauji suomiški tapetai su geltonom lelijom. Didelėm, labai labai tokiom, ruduose tokiuose kvadratuose.

Man ėjo trylikti, ir netikėtai gėlėmis pakvipo mano jaunutė teta. Tai ji pademonstravo, kaip yra skanu šviežias agurkas, apteptas medumi. Vos apžiojamas, apvalus, traškus toksai. Kikendama spausdavo mano galvą tvirtomis kaimietės rankomis sau prie įdegusios krūtinės, net nosis nuslysdavo į prakaitu žvilgančią duobutę tarp raktikaulių. Tada tardydavo juokais: tai eisim ar ne į šokius kultūrnamy. Džiūstanti nuo netikėto pasiūlymo ir oro stygiaus mano burna atsikalbinėjo: ne, ne, ne. Teta, laikydama segtuką lūpomis, kėlė į viršų ilgus plaukus ir, atrodė, jau grožėjosi savimi išsižergusia, apsikabinusia žvaigždėtu plentu burzgiančio motociklininko pečius. Tas jos išrinktasis išties kartais atbirbdavo „Jupiterio“ markės motociklu, kad pavaišintų mane šokoladu. Paskui įkyrėdavo, kad pasakyčiau, ar teta kartais neturi dar vieno kavalieriaus. Nee-a, neturi, garantuodavau purtydamas galvą, čiaumodamas saldumyną, o iš tikrųjų turėjo, ir net du.

Ko visi tie kavalieriai troško, supratau miglotai. Vėliau miglose pradėjo ryškėti piešiniai su prierašais iš berniukų tualeto.

Nusiplovęs nuo pamokų, sliūkinau link batų fabriko, paskui nusileidau į paupį parūkyti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Nubridau į salą pasėdėti ant įkaitusių akmenų po žilvičiais. Sala turėjo blogą vardą, bet dieną juk galima visur slankioti. Krūmuose, už akmenų sučežėjo, lyg koks žvėris kasytųsi į šaką. Žaliomis butelių šukėmis spindinčiu smėliu nusėlinau garso link. Pamačiau porą vyriškų pusbačių, pastatytų šalia tvarkingai sulankstytų kelnių. Ant laikraščio mėtėsi užkanda ir nugertas butelis baltos. Valgyti aš nenorėjau, nors seiles rijau. Dabar širdis užplakė burnoj pamačius pro įkaitusias šakas išsirengusią porą. Besikergiančią lyg nutrūkę šunys mokyklos kieme ankstyvą pavasarį. Suoldraugiai svaidydavo į juos akmenis, o tie lyg apduję cypdami pakicendavo vos į šalį ir vėl lipdavo iš naujo. Aš pakėliau akmenį ir laukiau. Vyrukas, linguodamas tamsiai įdegusiu torsu, atsitrenkdavo į klūpančią minkštą masę. Kresčiodamas, lyg norėdamas nukratyti smėlį ir žoles nuo brangaus marmurinio šono, kažką nerišliai vebleno. Ji skundėsi užgriuvusia keturkoje našta ir lenkė žemyn susivėlusią galvą. Tikriausiai matė jo apžėlusias kojas ir apverstą aukštyn kojomis paupio vaizdą. Mane suėmė prunkštulys, pastebėjus, kad vyrukas nespėjo nusimauti tamsių puskojinių. Ties padais švietė skylės. Be to, kojinės buvo skirtingų spalvų, viena žalia, kita ruda. Atrodė išties kvailai. Staiga pajutau, kaip šlykščiai duria, kaip gelia mano basoje pėdoje žalsva butelio šukė, tapusi tamsiai raudona. Savo siaubui supratau, kad jie mane išgirdo, nes iš delno netyčia išslydo akmuo. Vyrukas atsistojo kaip gorila, dama dangstėsi smėlėta ranka liulančią krūtinę, o aš puoliau atgal į vandenį. Tas tipas stryktelėjo iš paskos, nespėjus man net panerti pasivijo ir pačiupęs už plaukų liepė išlipti į krantą. Juokai buvo menki, palyginti su juo, mano svorio kategorija buvo lygi nuliui. Iš pažiūros jis tiko man į tėvus, rankos iki alkūnių buvo tatuiruotos inkarais ir nuogomis undinėmis. Stovėjau drebėdamas ant karšto smėlio, dabar jau jis mane tyrinėjo piktai šypsodamasis. Gal nori pabandyti, parodė inkaruota ranka į salos gilumą. Dešimkę kainuos, visai draugiškai pasakė.

Pakaks gal šiai dienai, nusišluostė servetėle kaktą daktaras Goldas ir užpildęs paciento blanką padavė man parkerį, kad pasirašyčiau. Kitą pirmadienį, penktą valandą. Tiks? Išrašysiu jums tafilo, tik nepiktnaudžiaukite, pusę tabletės dienai ir jokiu būdu nemaišykite su alkoholiu. Jūs juk negeriat, tiesa?

Aš gėriau metų metais paroksatą, kuris, anot daktaro Goldo, silpnino agresyvų planetos poveikį mano atžvilgiu ir stiprino mano savisaugos instinktą. Išgėręs dvigubą dozę šypsojausi aplinkiniams kaip ką tik paėdęs bulterjeras. Nežinau, ar ir apie tai ką nors išmanė medikai, bet, net ir gerai prisitręšus, man netrūkinėjo filmas. Atrodė, kad žygiuoju gatvės viduriu su sandariu ledo ritulininko šalmu ant galvos, nuleistomis apsauginėmis grotelėmis ant veido, bet man tai netgi patiko.

Devintajame dešimtmetyje aš atlikau Vašingtone praktiką, pasakojo Goldas. Apyvartoje buvo puikus raminamasis preparatas – prozakas. Laukiamajame kabojo dviejų metrų dydžio reklaminis pavyzdinės šeimos paveikslas. Tarpduryje stovi šuo su kaulu nasruose. Tėtis patenkintas spokso televizorių, ant sienos matosi elnio ragai ir dvivamzdis šautuvas, pakabintas kiek žemiau. Mama madonos šypsena dengia šventinį stalą, išsišiepęs iki ausų sūnus žaidžia su mašinos modeliu, ne mažiau laiminga dukra supa lėlę. Apačioje užrašas auksinėmis raidėmis: „Be nuolatinės prozako pagalbos jis juos visus iššaudytų.“ Goldas patenkintas šypsojosi. Tam plakatui pozavo mūsų kabineto personalas. Skyriaus vedėjas, pozavęs kaip tėtis, išties įsigijo medžioklinį šunį, ir žinote, kaip jį pavadino, paklausė manęs daktaras Goldas. Kaip pavadino, kartojau kvailai stebeilydamasis į blausią lango šviesą, atsispindinčią stalo paviršiuje. Gal Prozaku? Už Goldo nugaros sidabriniuose rėmeliuose sėdėjo sukryžiavęs kojas Freudas ir mąsliai spoksojo į užuolaidų pusę. Goldu pavadino, garsiai juokėsi lyg ir pats iš savęs daktaras Goldas. Goldu, – juokiausi pritardamas iš mandagumo, kol išgirdau už sienos triukšmą.

Girdžiu, kaip ekskavatorius už lango kaušu gilina duobę. Aš gi žinau, kas ten spusčioja vairalazdę ir pedalus. Tai tas tipas iš paupio. Tai jis stebi mane. Jeigu staigiai atitraukčiau užuolaidą, už kurios sėdime, man tuoj pat pamotų tatuiruota ranka iš dangaus, iš krano kabinos, tai yra.

Goldas atsistoja ir fokusininko judesiu atitraukia užuolaidą. Ten išties stovi tuščias ekskavatorius. Jūs juk puikiai matote, kad ten nieko nėra, sako irzliai Goldas ir vėl užtraukia sunkią medžiagą.

Skrendu lėktuvu į Frankfurtą darbo reikalais. Įdegęs Karibų saulėje, dvelkiantis dioru, tarp eilių žygiuoja stiuardas. Moterys bando jam grūsti į kišenę rankpinigius. Juk atrodo lipšnus kaip tinklinio treneris, plekšnojantis per vasarą ūgtelėjusių mergaičių nugaras. Tikras tolimojo plaukiojimo kapitonas su savo tamsiomis kelnėmis ir sniegu tviskančiais marškiniais. Aptarnauja greitai ir šypsodamasis buriuoja link manęs. Raukšlelės bronziniuose skruostuose išduoda optimistą. Aš matau jį, jis, aišku, atpažįsta mane, bet kreipia į kilimą akis ir klausia, ar valgyčiau pirmą numerį su jautiena, o gal pietums pageidaučiau ko vegetariško. Troškintų daržovyčių su kinišku padažiuku gal ragaučiau. Mano nervai plyšinėja kaip šlapias popierius. Aš gi žinau, kad mažybinėmis formomis ir priesagėlėmis mintys visada sukamos apgaulinga linkme. Galiausiai iškraipoma tikrovė. Todėl vikriai atsistoju ir kraunu jam dvigubą nelsoną taikydamas į tarpuakį. Jis pagauna mano riešą ir kelia į viršų. Kaip jaunikis per vestuvių maršą persuka ore nuotakos delną ir, kietai užlaužęs megztą mano sparną, diagnozuoja, kad jaunoji (tai yra aš) yra beviltiškai girta. Aš blaivas, rėkiu lenkdamasis kaimynėms. Tak, tak – viskas čia mums aišku, – numuisto akis į apskritus langus greta sėdinčios tetulės iš Lenkijos. Mano veidas greitai lenkiamas prie tamsių išblizgintų stiuardo batų, alkūnė laužiama tol, kol kažkas viduj trakšteli. Jis pasilenkęs pašnibždom paklausia, ar aš suprantu, ką čia krečiu. Koks kvailas, sakau, klausimas, ir kandu jam į nosį.

Pirmadienis. Aš papasakojau apie savo nenusisekusį skrydį į Frankfurtą daktarui Goldui. Apie išankstinę baimę, kad iš pakilusio lėktuvo negali išlipti ir kad per kvailą galvą vis tiek perki bilietą. Daktaras žiūrėjo tiriamai į mane ir paklausė, ar stovėdamas eilėje prie kasų nenorėjau pabėgti. Tai vis dėlto norėjau?! Ar nekamuoja manęs tokie nemalonūs fiziniai pojūčiai kaip per smarkus širdies plakimas ir skrandžio spazmai priimant sprendimus? Kamuoja, ir dar kaip. Blogiausia, kad mano mintys trūkinėja kaip ploni siūlai.

Atsipalaiduokite, šypsojosi Goldas, lyg radijo mėgėjų būrelio vadovas atsiversdamas lankomumo sąsiuvinį. Gerai pailsėkite ir ateikite po švenčių, sako užversdamas viršelį. Laimingų Naujųjų metų, kratome dešines, ir jis mandagiai atveria duris į tuščią laukiamąjį.

Už langastiklių juoduoja anglys apsnigtose balose. Apleistame dantračių fabrike nėra jokių patogumų, užtai neturiu ir kaimynų. Palei pat patamsėjusių plytų sieną keroja šunklevis, per metus užauga per metrą. Atšilus pumpurus vers į lapus, o tada jie gaudys mane mirgančių šešėlių tinklais. Šunklevis ištikimai spokso į mane, aš nuolat jį seku akies kraštu sėdėdamas kėdėje. Išniro, kaip ir aš, iš niekur, išlindo iš kažkokios sudrėkusios sėklos, atpūstos iš rytų. Dygo, keldamas smaila galva asfalto grindinį aukštyn, į kaminų prismaigstytą dangų. Brūžina šakas į sieną, net išbarbendamas ritmus daugiapiršte medine ranka į antro aukšto palangių skardas. Aš tuksenu krumpliais į lango rėmą iš kitos pusės. Atidaręs langą, kabinu ant šakos kartoninę snieguolę, didelę raudoną širdį iš plastmasės ir ką aš čia dar turiu rankoje? Prisukamą paukščiuką rišu prie šakos, kad nesudužtų į betoninius laiptus apačioje.

Dabar, saulės spinduliui prasimušus pro tirštus debesis, šunklevis stovi lyg rudai įdegęs tėvas paupio pliaže. Ant galvos trūksta nebent napoleonkės, išlankstytos iš laikraščio, ir mėsingos nosies, apklijuotos lapu. Stovi išskleidęs gyslotas rankas į pečių lygį, išdidžiai kaip betoninis Kristus ant Rio kalvų. Žaisliukai sūpuojasi ant ilgų šakų.

Iš fabriko kiemo gelmių, vilkėdamas mėlynu kombinezonu, link mano kampo žingsniuoja ūkvedys. Gamybinėse patalpose juk draudžiama gyventi, todėl aš jį stebiu pasislėpęs už užuolaidos. Jo galva nuleista, bet iš viršaus matosi platūs skruostikauliai. Tatuiruotoje rankoje nešasi grandininį pjūklą.

Ūkvedys ne tik skerdiko žvilgsniu čiupinėja krypstantį medžio kūną, bet ir įdėmiai žiūri į mano langus. Aš stoviu nejudėdamas už užuolaidos. Jis greičiausiai nežino, kad, nurėždamas besikūprinantį nuo vaikų gausos šunklevį, išpjaus ir palaimingai vėsų jo šešėlį, krentantį vasarą ant mano langų. Tikiuosi, negirdėjo, kaip aš ką tik tuksenau krumpliais į lango rėmą. Fabriko siena, žinoma, daugiau nebedrėks ir nepelys.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


114638. Apžavėtas2008-04-16 08:08
Puikumas teksto

114641. r2008-04-16 08:18
nu va ar ne ta pati ir as sakiau:visi jautruoliai truputi sizikai o siaip uzkabino ir nepaleido net iki laisku nenuejau

114696. amigo 2008-04-16 17:02
O savos, ne svetimos seksualines patirtys ar buvo sekmingos? Gal cia ir bus nustumtos i uzmarsti tos antro laipsnio zaizdos? Apie tai reiktu butinai papasakoti, vel isgyventi. Kad ir SA komentaruose,o gal naujoje noveleje, tada pasveiksite be zyprexo. Labai laukiu.

114700. M.K.2008-04-16 17:56
Geras.

114709. krankt2008-04-16 18:55
aha, geras.

114737. įdėmusis2008-04-16 22:35
Autoriau, esate įdomesnis už, pvz., S. Parulskį, nes kur kas jautresnis. Nelyginu, bet kalbos dovana lygiavertė. Nesustokite.

114775. laumė2008-04-17 14:18
kalbos dovanos autoriui neginčysiu, bet jau ta šyza, tas svetimumo pasauliui jausmas... tiek nuvalkiota ir įkyrėję iki gyvo kaulo. todėl ir pagalvojau: be reikalo jis savo terapiją perkėlė į tekstus, verčiau reikėjo toliau pas gydytoją vaikščioti.

114823. krankt laumei2008-04-18 00:02
ai, laumute, nieko tu nenurauki. taip pigiau, tie visi psichodaktarai yra brangus. :)

114914. ivs2008-04-19 06:21
gerai parasyta biliberda.

115135. kvailutė2008-04-21 15:18
skaičiau kelis kartus, bandydama suprasti, kas čia ne taip. visiškai neįtikinantis daktaro portretas. psichoterapeuto užduotis yra gilintis ne į įvykių detales, o kaip tie įvykiai veikė/ia pasakotoją. kaip jautėsi reikšminiais savo gyvenimo momentais, pasakotojas nepasakoja. tai paliekama atpindėti per savo patirtis įsivaizdavimus pačiam skaitytojui. tokiu atveju, klausantysis geriau būtų ne specialistas, o kas nors neutraliau - atsitiktinis kupė pakeleivis/ sugėrovas, knapsantis prie nugerto butelio/ neatitraukiantis ištikimo žvilgsnio šunklevis.

Rodoma versija 169 iš 193 
13:25:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba