ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-27 nr. 694

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAVID SIGNER. Mūzos medžioklėje (12) • ARVYDAS JUOZAITIS. Liberalizmo aklavietė? (23) • ROBERT LOWELL. Niujorkas (3) • AI QING. Tvenkinys žiemą (4) • ŽIVILĖ PIPINYTĖ. Dangoraižių šedevras (parengta pagal "Film" ir "Cahiers du cinema") (2) • TOMAS KAVALIAUSKAS. Tabula rasa (14) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (8) • Su teatro režisieriumi OSKARU KORŠUNOVU kalbasi rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Tradicija yra mirties kaukė (52) • Su LAIMA ADOMAITIENE kalbasi Jūratė Visockaitė. Magiškas teatras iš Telšių (22) • NIJOLĖ SIMONA PUKINSKAITĖ. Iš "Okeanijos" (11) • NORA IKSTENA. Gyvavimas. Mirimas (9) • DARIUS POCEVIČIUS. Nuogas karalius, plikas jo pimpaliukas (10) • ALGIMANTAS KUČINGIS. Lietuviai Poliariniame Urale ieško molibdeno (3) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (2) • Ištikimieji "Šiaurės Atėnų" skaitytojai! (7) • JONAS SERAPINAS. Zanuda (15) • mano laiškas tau (48) • kitame numeryje skaitykite (1) •

Mūzos medžioklėje

DAVID SIGNER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ženklas. 1939
André Masson

Žmogus nėra suvereni esybė. Pripažinkime – nieko negalime visiškai kontroliuoti, net savęs. Egzistuoja tokios gyvenimo sritys, kuriose priklausomybė – ją dar labiau sustiprinama kažkokie sunkiai nusakomi dalykai – ypač skausminga. Vyrams tai potencijos dalykai. Kartais mums pavyksta, kartais – ne. Kuo labiau norime pasiekti savo tikslą, tuo prastesni rezultatai. Ta pati taisyklė galioja ir meninei kūrybai. Viena vertus, veikia kūrybinė blokada, kuri kartais slėgė ir žymiausius rašytojus, kita vertus – kūrybiškumas kartais virsta rutina. Menininkas "gamina" serijinius kūrinius, kurių laukia rinka, bet jiems trūksta įkvėpimo, spindesio, dieviškosios kibirkštėlės – to neapibrėžiamo "kažko", kas lemia atradimo didybę.

Ilgalaikę kūrybinę blokadą patyrė Hermannas Hesse, Raineris Maria Rilke ir Hugo von Hofmannstahlis.

Hermannas Hesse 1919 metais pradėjo rašyti romaną "Sidharta", jam medžiagos sėmėsi iš savo kelionės į Indiją. Pirmoji kūrinio dalis – apie jauną, asketišką išminties ieškotoją – gimė be vargo. Tačiau kai autorius ėmėsi antrosios – pasakojančios, kaip Sidharta pasiekė vidinę ramybę – nesėkmė jį kankino net pusantrų metų.

Galima pasakyti: Hesse suklupo todėl, kad troško tapti tuo, kuo iš tiesų nebuvo. Įdomus sutapimas: kūrybinė blokada prasidėjo kitą dieną po to, kai buvo atskleista, jog slapyvardžiu Emilis Sinclairas pasirašo būtent jis, Hermannas Hesse. Šiuo slapyvardžiu jis išleido romaną "Demianas", už kurį gavo Theodoro Fontanės apdovanojimą – skiriamą debiutantams. Po šio "demaskavimo" Hesse grąžino apdovanojimą, bet jau nebegalėjo kurti.

Ši blokada buvo ir atitolimo nuo savęs išraiška. "Tuomet pajutau – žinoma, ne pirmą kartą, bet dabar itin aštriai – jog nėra prasmės rašyti apie tai, ko pats nepatyriau, – rašė Hesse viename laiške. – Tos ilgos pertraukos metu, kai jau atsisakiau minties parašyti "Sidhartą", teko pagyventi asketiškai, pamedituoti, ir man šventas, nuo pat jaunystės dvasiškai artimas hinduizmo pasaulis vėl tapo prieglobsčiu". Romanas "Sidharta" pasirodė 1922 m. ir dabar laikomas labiausiai skaitomu XX amžiaus literatūros kūriniu.

Tuo pat metu dėl kūrybinės krizės kankinosi kitas vokiečių rašytojas – Raineris Maria Rilke. Dešimtmetį trukusį marazmą jis įveikė 1922 m. vasarį Muzot pilaitėje Šveicarijoje. Per kelias dienas ten užbaigė "Duino elegijas", pradėtas 1912 m. Dalmatijos Duino pilyje, ir parašė "Sonetus Orfėjui".

"Tai buvo sunkiai nusakoma audra, – rašė jis apie tas dienas. – Kiekviena mano kūno dalelė buvo įtempta iki kraštutinumo, apie maistą nė negalvojau. Vienas Dievas težino, iš ko sėmiausi jėgų". Vėliau jis taip aprašė kūrinio užbaigimo akimirką: "Išėjau į lauką ir paglosčiau mažąją Muzot, kuri man suteikė prieglobstį ir buvo tokia maloninga – tarsi didelį, seną žvėrį".

Rilke, kaip ir Hesse, bandė išspausti iš savęs ką nors per prievartą. Savo kūriniu norėjo išreikšti "besąlygišką susitaikymą su pasauliu". Bet jo paties padėtis tuomet niekaip nesiderino su šia idėja. Per 1915 m. lapkričio mobilizaciją, savo nuostabai, buvo pripažintas tinkamu karo tarnybai ir gavo kvietimą vykti į kariuomenę kaip "pilietiškojo sąjūdžio" kareivis. Siekdamas gauti atleidimą nuo tarnybos perėjo tikrus kančios kelius. Šis subtilus rašytojas buvo įsitikinęs, kad dalyvavimas kare sužlugdytų jį dvasiškai, bet jaunystėje jam teko baigti karo mokyklą, gyventi kareivinėse. Per karines pratybas jam sušlubavo sveikata, todėl buvo pasiųstas į karo archyvą, o po pusmečio jį išvis paleido.

Ieškodamas būdų įveikti kūrybinę blokadą, Rilke ketino eiti pas psichoanalitiką, bet galiausiai atsisakė šio sumanymo. Jis baiminosi, kad "tik betvatydamas mano velnius jis neapkvaišintų mano angelų; negaliu tuo rizikuoti". Galima teigti, kad jo angelai buvo apkvaitę ir be psichoterapijos.

"Mane kankina ne tiek tai, kad pertrauka užtruko taip ilgai, kiek savotiškas atbukimas, senėjimas", – rašė jis kitame laiške. Kai po daugelio metų klajokliško gyvenimo Rilke 1921 m. apsistojo nuošalioje Muzot pilaitėje, jis gyveno ten kaip vienuolis. Jo celėje nebuvo elektros šviesos, o vandenį tekdavo neštis iš šulinio. Tačiau čia jis jautėsi atsiribojęs nuo pasaulio ir "priartėjęs prie dangaus" – to ir reikėjo norint įgyvendinti "besąlygiško susitaikymo" idėją. Pabaigęs kūrinį, jis jautėsi įvykdęs savo gyvenimo uždavinį. Jam likę keleri metai buvo tik "pabaigos žodis".

Literatūrologas Peteris von Mattas, paklaustas, ką reiškia "kūrybinis marazmas", prabyla apie sakralinį tropą. Jis mano, kad dabar kūrybinis aktas subanalintas – tarsi tai būtų tik darbo ir pastangų aktas. Jam labiau tikėtina atrodo senovės graikų teorija, kuri kūrėjui priskyrė mediumo vaidmenį. "Sokratas kalbėdamas apie kūrybą visuomet pasitelkdavo vieno prasto poeto, vieną vienintelį kartą sukūrusio vertingą kūrinį, pavyzdį, – sako jis. – Siekdamas parodyti, kad rašytojai yra tik dievų žodžių tarėjai, bevaliai jų įrankiai, Olimpas kartą tyčia kalbėjo per labiausiai nevykusį poetą, teigė Sokratas". Štai kodėl rašytojas negalįs būti kūrybiškas visada, kaip visada darbingas būna batsiuvys, kuris kiekvieną dieną siuva batus. "Šioje heleniškoje koncepcijoje, – sako von Mattas, – kūrėjai būdavo statomi į vieną gretą su aiškiaregiais ir pranašautojais".

Rašytojai visuomet jautė, kad kūrybos procesas yra tarsi kitokios sąmonės būsena, ekstazė, kuri "atjungia" jų pačių "aš" ir atveria juos "kitam matmeniui". "Esu tik šventosios ugnies kibirkštėlė / tik šventojo balso atgarsis", – rašė Stefanas George. Jo žodžiai akivaizdžiai byloja įkvėpimo koncepcijos naudai. Žinoma, Dievą galima pakeisti šiuolaikine pasąmonės kategorija – pažymi von Mattas ir priduria: "Visai nesvarbu, iš kur neateina įkvėpimas. Autoriaus neviltis visuomet tokia pati".

Von Mattas atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien yra daug "ano graikų poeto įpėdinių" – kūrėjų, kuriems "nusisekė" vienas didis kūrinys ir kurie paskui metų metus leido tik "darbus". Kūrybinio akto nepastovumas dažniausiai, žinoma, žaidžia poetų likimais. Prozoje lengviau išsilaikyti įsitvėrus rašytojo varstoto. Tačiau prozininkai irgi patiria "mūzos kaprizus". Pasak von Matto, Günteris Grassas po "Skardinio būgnelio" – tokio kūrybinių jėgų "nuvytimo" pavyzdys.

"Su kultine rašymo prigimtimi dera tam tikras ritualizavimas, – tvirtina von Mattas. – Elias Canetti, pavyzdžiui, ant stalo visuomet pasidėdavo gerai užaštrintų pieštukų ir rašydamas rinkdavosi iš šios eilės tai vieną, tai kitą". Taip bandoma pagauti tai, kas nenumatoma, per tam tikras ceremonijas sukurti aplinką, kuri tą "kažką" privilioja.

Von Mattas teigia, kad dauguma rašytojų puikiai žino, jog tas "kažkas" nėra jų nuosavybė. "Bet jiems gėda tai pripažinti". Paprasto mediumo vaidmuo nelabai prestižiškas mūsų laikais, kai viešpatauja "produktyvumo" idealas. "Jei Grassas staiga paskelbtų esąs tik šventojo balso atgarsis, žmonės susirūpinę paklaustų, ar jis tik nepakriko gavęs Nobelio premiją".

Hesse ir Rilke puoselėjo viltį, kad psichoanalizė padės jiems atgaivinti išsekusias kūrybines jėgas. Kasdienis daugelio menininkų patyrimas puikiai patvirtina Sigmundo Freudo tezę, kad sąmoningas "aš" nėra šeimininkas savuose namuose. "Manau, kad visi rašytojai pagalbos susilaukia iš pasąmonės klodų", – rašė Grahamas Greene’as, kuris daugybę valandų praleido psichoanalitiko krėsle. Nepaisant to, jo kūrybinė blokada truko taip ilgai, kad netekęs vilties paprašė draugo už jį pasimelsti. Šis patarė prieš rašymą išlenkti tris stiklus viskio. Greene’as prisipažįsta: "Man prireikė kur kas daugiau nei trijų".

Williamas Burroughsas, kuris romane "Nuogi pusryčiai" pasivadino "kalbos įrankiu", pažymėjo: "Sapnuose yra kadaise parašytų knygų ir kartais man pavyksta užfiksuoti atmintyje keletą lapų, kurių tekstas atsibudus iškyla man prieš akis. Paskui perspausdinu šį tekstą kaip galėdamas greičiau, nes tada skaitau, o ne rašau".

Tačiau kai tokios gudrybės nepadeda, autorius kartais bando rašyti per jėgą, bet rezultatai būna dar blogesni nei tuščias popieriaus lapas. Toks rašytojas kartojasi. Pasak Edwardo de Bono, būti kūrybingam reiškia atsisakyti lengvų sprendimų, pasikliauti netikėtomis asociacijomis, sąmoningai erzinti protą. De Bono mūsų mąstymo kelius lygina su upe, kuri pamažu gilina savo vagą. Čia slypi sėlinančios intelektinės mirties pavojus. Kai kokioje nors srityje imame vis labiau kliautis rutina, darosi sunkiau kūrybingai mąstyti. "Patyrimas bukina", – sakė vienas psichologas.

Kažką apie tai numanė Milesas Davisas. Jis dažnai, nepaisydamas salėje susirinkusių klausytojų lūkesčių, grodavo patamsyje publikai atsukęs nugarą, kad lengviau būtų išgauti tonus iš savo esybės gelmių. Pianistas Herbie Hancockas prisimena: "Milesas nenorėjo, kad repetuotume. Norėjo išsaugoti interpretacijos grynumą. Niekada nesakydavo, ką turime groti". Davisas paprastai neduodavo muzikantams jokių nurodymų. Jis mokydavo juos tylėjimu, kaip dzenbudizmo guru, skatindamas atrasti savąjį kelią. Daugių daugiausia pasakydavo: "Negrok to, kas partitūroje, grok tai, ko ten nėra". Mėgdavo surengti netikėtas situacijas, o klaidas puoselėjo kaip raidos užuomazgas. "Eidamas tvirtu žingsniu, toli nenueisi", – sakydavo jis.

Ernestas Hemingwayus – tobulas menininko, sustingusios "personos", kurią pats susikonstravo ir kuri galiausiai tapo tuščia poza, pavyzdys. Jo romanai tapo tarsi trofėjais, kuriuos jis išdidžiai demonstruodavo. Gyvenimo pabaigoje kuo mažiau turėjo ką pasakyti, tuo daugiau rašė. Laimė, jis gebėjo pažvelgti į save objektyviai ir dauguma tų kūrinių nebuvo išleisti. Vėlyvojo periodo apysaka "Senis ir jūra" buvo gyva salelė negyvų tekstų – kariškas patosas, vyriška bravūra, negrabios metaforos – vandenyne.

Žvelgiant paviršutiniškai, Hemingwayus maudėsi šlovėje, jį lydėdavo būriai fotografų, žurnalistų ir jo kūrybos gerbėjų. Jis visada vaizduodavo kietuolį. Tačiau vargino skausmingi dviejų automobilių katastrofų Afrikoje padariniai. Rašytoją kankino alkoholizmas, impotencija, jis jautėsi esąs nevykėlis. Visa tai aiškiai kirtosi su išoriniam pasauliui skirtu įvaizdžiu – macho, laukinių žvėrių medžiotojo arba žvejo, plaukiančio į atvirą jūrą.

Hemingwayus nuspėjo, koks bus jo galas, jau ketvirtojo dešimtmečio viduryje apsakyme "Kilimandžaro sniegynai". Apie herojų, mirštantį nuo gangrenos, rašė: "Jis pražudė savo talentą, nes liovėsi juo naudotis, nes prarado pats save ir viską, kuo kadaise tikėjo, nes per daug gėrė ir atbukino savo jausmus, pražudė jį tingėjimu, snobizmu, pasipūtimu ir išdidumu, savo pakilimais ir nuosmukiais".

Žurnalas "Life" užsakė Hemingwayui parašyti reportažą apie koridą. Iš pradžių tai jį sužavėjo. Jis nuvyko į Ispaniją, tačiau net numylėtoji tema jo neįkvėpė. Tekstas buvo ilgas, banalus, kupinas pasikartojimų. Teko atiduoti jį kažkam sutrumpinti – anksčiau to niekada nebūtų padaręs. Jis vis labiau grimzdo į neviltį; bandė elektros šoką, bet kūrybinės jėgos buvo išsekusios galutinai. "Daugiau nebeateisiu", – galiausiai pro ašaras pasakė jis gydytojui.

1961 m. birželio 19 d. Hemingwayus parašė savo paskutinį laišką, užbaigė jį tokiais žodžiais: "Jaučiuosi gerai ir apskritai esu gerai nusiteikęs. Tikiuosi netrukus pamatyti Jus visus..." Po kelių dienų atsikėlė septintą ryto, kai žmona dar miegojo, nuėjo į podėlį ir šovė sau į galvą stambaus kalibro šratais. Į jo laidotuves privažiavo sportininkų, kaubojų, turtingų dykaduonių, reporterių, bet nepasirodė nė vienas rašytojas.

Palyginti noriai apie kūrybinę blokadą kalba rašytojai, kurie dėl jos turi mažiausiai bėdų. Toks rašytojas yra Hugo Loetscheris, kuris tvirtina nežinąs, ką reiškia neturėti kūrybinio įkvėpimo. Kai jam nesisekė rašyti romanų, kuriam laikui ėmėsi reportažo, esė žanro, skaitė viešas paskaitas. Į rašymą jis žiūri pragmatiškai, be patoso. "Į rašymą žiūriu greičiau kaip į amatą. Žmogus rašo, o bedirbant kyla minčių. Žinoma, reikia talento – arba turi kibirkštėlę, arba ne. Neįmanoma jos įgyti. Bet galima išmokti su ja elgtis. Juk galima užkurti židinį salone arba padegti visą namą. Mąstyti įkvėpimo kategorijomis rašytojui pavojinga", – mano Loetscheris. Taip mąstančiam rašytojui kūrinys bet kokia kaina turi būti genialus, o pernelyg didelės ambicijos gali ne įkvėpti, o priešingai – paralyžiuoti.

Loetscheris pažymi, kad rašytojai, vartojantys įmantrią, rafinuotą kalbą, yra labiau pažeidžiami ir linkę į krizę nei tie, kurie rašo savu, natūraliu stiliumi. Jis pats ginasi nuo rutinos bandydamas kaskart parašyti iš tiesų "naują" knygą. Tam reikia iš naujo ieškoti savęs, neįmanoma pritaikyti gatavų, dažnai varžančių šablonų-korsetų.

Nors Loetscheris kratosi mistinio įkvėpimo – netgi kylančio iš psichikos gelmių – kulto, jis neneigia pasąmonės elementų svarbos kūrybiniame procese. Anksčiau rašydavo vakarais, šalimais pasistatęs taurelę, o dabar dirba ryte, kai dar su niekuo nė žodžiu nėra persimetęs. "Vos atsibudęs dar neturi dienos naštos. Žinoma, pasąmonė daug lemia, – pripažįsta rašytojas, – bet ji sąveikauja su sąmone, kuri kontroliuoja, ar spontaniškai parašytas tekstas ko nors vertas".

Kai kurie rašytojai išgyvenę kūrybinę krizę keičia literatūrinį žanrą. Hugo von Hofmannstahlis XIX a. pabaigoje išgarsėjo kaip brandus, genialus poetas ir dramaturgas, kurio kūriniai persmelkti jausmingumo ir mirties mistikos. Tačiau sulaukęs dvidešimt septynerių staiga pajuto "nepaaiškinamą nenorą" tarti iškilius žodžius, tokius kaip "dvasia" ar "siela", arba aptarinėti kokias nors iškilias temas. "Abstrakčios sąvokos subyrėdavo mano lūpose kaip sutrūniję grybai", – rašė jis viename laiške. Nuo ankstesnių jo literatūrinių kūrinių dabar jį skirianti bedugnė, jis gyvenąs be galo bergždžią gyvenimą; sunku nuslėpti nuo žmonos vidinę tuštumą, skundėsi Hofmannstahlis. Jis nutarė pradėti mokslininko karjerą. Tačiau kai jo habilitacinis darbas buvo atmestas, Hofmannstahlis grįžo prie rašymo, ilgainiui įveikė krizę ir nuo to laiko rašė apsakymus ir esė, libretus žymiausioms Richardo Strausso operoms, taip pat smagias psichologines komedijas.

Rašytojas fantastas Rayus Bradbury duoda krizių kankinamiems kolegoms įdomų patarimą: "Liaukitės galvoję". Žinoma, kaip ir kiekviena veikla, rašymas reikalauja darbo ir taisymo, bet kai tampa aišku, kas ir kaip, svarbiausia pamiršti visus kriterijus, patyrimą ir net skaitytojus.

Bradbury manymu, kūrybai labiausiai trukdo būtent mintys apie galutinį rezultatą. Galvoti apie jį – tai patikimas būdas prarasti tapatybę ir nustoti rašyti savą romaną. Ši diagnozė, pritaikius ją Hessės, Rilkės ir Hofmannstahlio kriziniams laikotarpiams, taip pat Hemingwayaus kūrybiniam nuosmukiui, tikriausiai skambėtų taip: kažkur pradanginote savą pasakojimą, žvelgėte į pasaulį jau ne per save, o tik savo akimis. Kitaip tariant, žmogus labiausiai nepriklausomas – ir tikriausiai laimingiausias – tada, kai veikia impulsyviai, spontaniškai, pamiršdamas savąjį "aš". Kai kam šis gebėjimas nukrinta iš dangaus, kiti gali to išmokti, bet niekam jis neateina pagal užsakymą.


"Die Weltvoche", 2004.I.22
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14662. R2004-03-30 12:01
Fantastiškas straipsnis. Ačiū.

14665. lietuvis2004-03-30 13:32
tai gi, rimtai ekskrementus malti be kančios neišeina, be jos, be visko atsižadėjimo tobulumo nepasieksi. O kas yra tas tobulumas,a, draugai ? Ir kuo jis pamatuojamas ?

14669. noriu zinoti2004-03-30 14:08
Nesu skaičiusi Hugo Loetscherio - gal kas nors apšviestų.

14690. Golgi apparatus2004-03-31 03:30
Na toks, sakyciau, vienpusis ir iki gyvo kaulo igrises poziuris. POP, mainstream ar kaip bepavadinsi. Svarbiausia, gerbiamieji, - "Liaukites galvoje"!

14693. aparatui2004-03-31 08:59
Taip ,taip.Liaukitės galvoje ir miegokite.miegokite.Kaip toj tūkstantmečio dainoj-lia lia Lietuva,Lietuva tėvyne,lia,lia

14724. Emas :-) 2004-03-31 16:59
Na, liepia parasyti savo nuomone.. gaila, straipsnio as tai neskaiciau, bet, kad liepia.. siaip tai nuo komentaru skaityt pradedu. intertekstualumas, matot, teksto nuo teksto neatskirsi. na, bet kad liepia.. ai, geras straipsnis. toks kontraversiskas. nuomones apie ji gali but ivairios, visai priesingos. skaityma, tiesa, kiek sunkina nurodomos ne itin zinomu autoriu pavardes. jo, uzkerta kelia intertekstualiniam mastymui. hm. toks senamadiskai parasytas tekstas, vadinas. nors problemos, kaip minejau, ir aktualios siandien. jo, intriguoja. hm.

14726. Akimirka2004-03-31 18:14
Smagus lengvas pasiskaitymas, ir tiek.

14738. ZveriZ2004-04-01 00:36
Emai :):) irgi pradejau skaityt nuo komentaru, ispudziai nuo straipsnio liko ryskus :)

14782. kodėl netikęs tekstas pirmam puslapy? :-) 2004-04-01 16:37
O "Zanuda" - paskutiniame? Ar pirmasis tekstas - tai užuomina apie ŠA rašikų būseną?

14794. po palme2004-04-02 01:34
Labai geras straipsnis, be paraitymu, kurie tik apsunkina skaityma. Straipsnis skirtas skaitytojui, o ne specialistui. Kazkodel isigaliojes poziuris, kad jei kazkas parasyta paprastais zodziais, tai zemesnio lygio ir vertes negu tas, kuri suprasti reikia trigubai daugiau laiko, bet ne ka daugiau suzinai.

14826. ambra :-) 2004-04-03 00:13
Man patiko straipsnis, tarsi paguoda "atgimstantiems talentams", kurie bijo ar jau priejo savo pirma nuosmuki.Irodymas, kad ir didieji rasytojai, turejo kriziu.Sis straipsnis leidizia zvelgti realiai i rasytoja, kaip i asmeni, su savais minusais, o ne kaip i geniju privertusi zavetis jo talentu.

14845. lins kanars2004-04-04 12:40
str. - visiska mirtis. ner prasmes baigti ji skaityt.

Rodoma versija 180 iš 204 
13:25:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba