ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-12-11 nr. 968

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZENTA MAURIŅA. Suomių nacionalinės kultūros simbolis (23) • SIGITO GEDOS MIRTIES METINĖMS (30) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Demagogijos valdymas (10) • Pokalbis su Marie-Dominique’u Philippe’u. Filosofinis pokalbis (22) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Proza (1) • AIDAS JURAŠIUS. Eilės (2) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Laiškas Juozui Miltiniui (6) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Laudacija AŽ (13) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (1) • JOLANTA SEREIKAITĖ. Erdvės galia (2) • MARTA VOSYLIŪTĖ. Posovietinės variacijos. Nostalgija (14) • Paneuropos vystyklėliai (2) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečiakalbėjimas daug jėgų atima, net daugiau, nei važiavimas traktorium (406) •

Suomių nacionalinės kultūros simbolis

ZENTA MAURIŅA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Petro Rakštiko piešinys

Elijas Lönnrotas, suomių tautinės sąmonės žadintojas, yra tarsi suomių tikslingos kovos už tautinę kultūrą simbolis: jo skydas – tikinti širdis, jo ietis – tvirta valia, jo strėlės – dainos.

It sakmė skamba jo gyvenimo istorija.

Vienas Samačio parapijos kaimo siuvėjas vėjuotą 1802 metų balandžio dieną savo ketvirtąjį vaiką su kaimyne išsiuntė pas kunigą krikštyti; tolimame kelyje pakilo pūga, kaimynė buvo beketinanti grįžti, bet vėliau apsigalvojo: o gal silpnutis berniukas neištvers? Kol nusigavo iki tikslo, jau buvo pamiršusi ir vaiko tėvų išrinktą vardą. Kunigas, puikiai suprasdamas, kad tolimą kelią sunku bus antrą kartą įveikti, be to, pamanęs, jog neturtingo siuvėjo sūnui visi vardai bus vienodai geri, atskleidė kalendorių ir ten atrastuoju vardu pakrikštijo vaiką. Taip prasidėjo Elijo Lönnroto gyvenimas. Vargingoje tėvų lūšnelėje duonai stigo miltų, tad į juos buvo maišoma sumaltų samanų ir pušų plėšų. O kai ir tokios duonos nebeužteko kelioms vaikų burnoms, motina ramdė mažiulius: „Padainuokite, tada nejausite tuščio pilvo.“ Kai šalį užgriuvo karas, retas kreipdavosi į kaimo siuvėją užsisakyti naujo drabužio, todėl motina, per daug nedejuodama, siuntė vaikus elgetauti ir ramino save: „Galgi Dievas pasigailės mažyčių.“ Elijas tuolaik buvo šešerių metų, jis nemokėjo elgetauti. Tik stovėdavo nebylus prie valstiečių namų durų ir laukdavo. Kartą tokios kelionės metu jis susidūrė su šiurkščiais rusų kareiviais, jie buvo daug kariavę ir dabar norėjo juokų: kai iš keistai susigūžusio berniuko negalėjo išpešti nė vieno žodžio, griebė jį stipriomis rankomis ir įmetė į gilų, pusiau išdžiūvusį šulinį. Keista, berniukas neužsigavo, joks kaulelis jam nesulūžo, bet keisčiausia buvo kas kita: jo širdin neįsimetė kartėlio rūdys. Jis turėjo stebėtiną gebėjimą pamiršti alkį: jei šis pernelyg jį kamuodavo, vaikas mėgindavo nuo jo pabėgti arba taip greitai plaukti upe, kad kankintojas nepajėgtų jo graužti, bet jeigu ir tai negelbėdavo, jis imdavo skaityti tris knygas, kurios buvo namie: Bibliją, giesmių knygą ir katekizmą. Kai jam sukako dešimt metų, jis šiek tiek palankė mokyklą, kad ten pramoktų svetimai skambančios švedų kalbos, tačiau ir ėjimą mokyklon greit teko nutraukti, nes reikėjo grįžti namo, kad padėtų tėvui lyginti ir siuvinius apsiūlėti. O kai vėl pavyko kuriam laikui išsprūsti mokyklon, šiuokart jau sostinėje, rūstūs mokytojai reikalavo, kad jis mokytųsi iš knygų. Tačiau nusipirkti knygų, jei pinigų stinga net duonai, – tokio stebuklo padaryti jis nemokėjo. Vis dėlto išeitis atsirado. Vienas turtingas mokslo draugas, kol pats šveisdavo riebius pietus, jam leido naudotis savo knygomis. Vidun tokio kaimiečio neįsileisi, todėl Elijas turėdavo sėdėti ant laukujų laiptų, o raidės ir žodžiai knygose atrodydavo tokie karšti, kad žiemos šaltis jo negriebdavo. Trejus metus jis ištvėrė, Helsinkio universiteto tarnautojui už skatikus nudirbdamas įvairiausius darbus. Bet badas ir šaltis priveikė: Elijas antrą kartą sugrįžo namo. Kartą jaunas kunigo padėjėjas jam davė patarimą daryti taip, kaip kadaise Liuteris darė. Septyniolikmetis vaikinas įveikė savo baikštumą, nes kažkoks balsas jį skubinte skubino: tu turi eiti, tu turi eiti vis pirmyn. Labiau nei badas jį degino gėda, bet jis ėjo iš namų į namus: savo skambiu balsu giedodavo Dovydo psalmes ir už tai gaudavo saujelę grūdų, iš jų paskui namie kepdavo duoną. Dovydo psalmėmis užpelnytoji duona padėjo įstoti gimnazijon, ir kai ši šventa duona buvo suvalgyta, jis ėmė triūsti vaistinėje nuo aušros ligi sutemos, tačiau naktys priklausė jam, ir jų ilgumo pakako, kad per šias naktis išmoktų tiek daug, jog galėjo įstoti aukštojon mokyklon. Tuo laiku jam buvo dvidešimt metų. Studentų korporacija, kurion jis norėjo įstoti, iš pradžių vengė priimti į narius jaunuolį, dirbusį padienio darbus, – nūnai ta pati korporacija Lönnroto gimimo dieną švenčia kaip metų šventę. O tas pats balsas, kadaise skambėjęs vaikino širdy, nūnai studentams irgi neduoda ramybės: tu turi eiti, tu turi eiti!

Per šešerius metus, 1828-aisiais, jis baigia Medicinos fakultetą magistro laipsniu ir vasarą patraukia į savo pirmąją kelionę, kad suomių žemėje surinktų išbarstytas liaudies dainas, kurias vėliau sujungs Kalevalos kalvėje. Jo kišenėje šimtas popierinių rublių, kuriuos taupydamas sulasiojo it pabirus smėlio grūdelius, jis apsivilkęs kaimiečio drabužiais, jo rankoje kelionės lazda, burnoje – pypkutė, ant nugaros beržo tošies kuprinė, ant peties šautuvas, o po kaklu švilpynė. Prašalaičiams jis sakosi einąs į Kareliją giminių aplankyti, ir tai buvo tiesa, nes visą suomių tautą jis laikė savo gentainiais, tačiau ne visi juo patiki, kartais jis palaikomas elgeta arba šlaistūnu ir vejamas iš sodybos. Visgi valstiečių namuose daugiausia maloniai sutinkamas. Pavalgęs ir atsigėręs, jis švilpyne ima groti naujas ir senas melodijas ir tokiomis akimirkomis pasijunta – kaip pats rašo dienoraštyje – „it antrasis Orfėjas arba, jei tautiškiau pasakius, it jaunas Veinemeinas“. Tokiu būdu jis iš klausovų vilioja dainas, tačiau ne visada tai pavyksta. Ypač senoliai yra kieti ir savo giesmės svetimšaliui patikėti nenori.

Antrąją jo kelionę nutraukia žinia, kad sostinėje siaučia cholera. Lönnrotas grįžta ten ir gydo ligonius, kaip tai darė Veinemeinas Kalevalos giesmėse. Tačiau jis neturi dieviškųjų galių, jis – nors ir didis – vis dėlto tik žmogus: liga apninka ir jį. Bet ją įveikia, kaip buvo įveikęs badą, šaltį ir pajuoką. Iš ligos patalo pakilęs, išlaiko daktaro egzaminus. Kitos kelionės metu kaimiečiai jį įtarinėja esant šulinių nuodytoju, choleros platintoju. Taigi vėl tenka kovoti... Jis apsigyvena viename tolimame valsčiuje, kur sodiečiai turi per mažai pinigų, kad praturtintų savo gydytoją, tačiau į valias dainų, kad padarytų laimingą tą, kuris vaikystėje alkį nuvydavo dainomis. Sunki liga jį vėl užklumpa, ji taip greit nesitraukia nuo dainingos širdies, kaip kadaise tai darė jos kelio grindėjas Badas. Gyvenimas jam rūstus, bet jis šiam dar rūstesnis. 1835 metais jau užrašytos 32 giesmės, 12 000 eilučių, taip atsiranda „Senoji Kalevala“*.

Pagaliau Lönnrotas įrodė tai, kuo niekas nenorėdavo patikėti: iš užmaršties tamsos, iš praeities šulinio jis iškėlė tautos dvasios auksą. Kai jau laikė tą auksą savo rankose, atsirado ir pagalbininkų, kurie vaikščiojo po šalį nuo pietų iki šiaurės, nuo rytų iki vakarų ir į Lönnroto aukso aruodą nešė savo grūdus, ir štai 1849 metais „Kalevala“ pasirodo visa, joje yra 50 giesmių. Dar iki Lönnroto buvo renkamos ir užrašomos liaudies dainos. Jei nebūtų Elijo Lönnroto, suomiai turėtų tik liaudies dainų rinkinius, bet ne „Kalevalos“ gyvąjį organizmą. Jis buvo ir tyrinėtojas, ir dainius. Jo sieloje tilpo tyrinėtojo atkaklumas ir laki poeto fantazija. Jis moksliškai nesutvarkė liaudies giesmių. Giesmes, kurios buvo sukurtos įvairiu laiku, įvairiose vietovėse ir turėjo įvairų pavidalą, jis suvijo į kamuolį, pats parašydamas trūkstamas eilutes, nes jame glūdėjo laulajos, senojo tautos dainiaus, dvasia. Jis pats buvo paskutinis laulaja.

Taigi „Kalevala“, suomių tautos epas, yra visos tautos, bet kartu ir atskiro žmogaus kūrinys. Tarp šių giesmių nėra nė vienos, kuri nebūtų skambėjusi suomių tautos širdyje. Bet galbūt tik kelios eilutės buvo dainuotos visiškai taip, kaip yra užrašytos epe. Iš begalės variacijų, kurias Elijas Lönnrotas išgirdo, jis išrinko tas, kurios jam atrodė pačios suomiškiausios, pačios gražiausios. Būtų galima sakyti: tauta jam davė uolų luitus, o jis iš tų luitų pastatė rūmą, kurio vardas „Kalevala“.

Vien žinių ir dovanų nebūtų užtekę, bet Elijas Lönnrotas turėjo tikėjimą, kuris iš uolų išvilioja dainas. Jis tikėjo savo tautos pirmykščiu epu, šį epą pažino dvasioje, dar prieš užrašydamas, o nūnai jį pažįsta visas kultūringas pasaulis.


Iš: Zenta Mauriņa. Uzdrīkstēšanās. Rīga: Liesma, 1990
Vertė Renata Zajančkauskaitė


____________________________________
* Kalevala – tos srities pavadinimas, kur kovoja ir gieda suomių didvyriai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


176850. cc2009-12-15 18:06
Nuostabu, kad yra tokių žmonių.

176902. Girdas2009-12-16 11:13
Kalevalos epas reikšmingas ir Lietuvai, Kalevai yra Pakruojo rajone prie Mūšos. Net keista, kad Kalevų kraštovaizdis daug kuo atitinka Kalevaloje aprašytam.

176953. Saulius M.2009-12-16 17:14
Elias Lönnrot`o gyvenimo kelias ir atliktas darbas - tobulas pavyzdys teiginiui, kad kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi savo misiją...
Dėkui už straipsnelį!

176957. o juk galėjo2009-12-16 17:25
eiti langų daužyti?

176995. Mag2009-12-17 00:08
siaip laikais susidures su panasiais sunkumais sedetu depresijoj.

177025. silpnam2009-12-17 09:49
kūne didi dvasia, ar ne, Renata? Kodėl taip retai nudžiugini mus? Ar neleidžia sveikata? ginas

177071. Girdas2009-12-18 08:29
Rakštiko piešinys visai šauniai perteikia Kalevalos dvasią. Jis pats laiko kiaušinį kaip pasaulio sandarą ir kaip Vainemeinas ilgisi tėviškės: „Ant gimtos žemelės varsnų, kur gegutės mano gieda, paukšteliai mano čiulba.“

177107. Balys2009-12-18 18:01
Pastebėkim, jog tai gražus Šiaurės ir Baltijos krašto vienybės žiedas - apie suomių ir estų Kalevalos epo gimimą parašė Zenta Mauriņa, vertė Renata Zajančkauskaitė, piešinys Petro Rakštiko. Tai ir pristatyti visus Šiaurės šalių Ministrų tarybos premijai kaip sektiną pavyzdį.

177110. mie - baliui2009-12-18 18:17
gal dar galima prijungti koki nors zyda, kuris perskaite straipsni? ir pastatykime visiems urmu paminkla rupintojelio pavidalo.

177136. švedas apsiašarojęs2009-12-18 21:24
o mane pamiršo!

177170. Balys2009-12-19 12:52
Prie Mūšos netoli Kalevų yra buvęs senas Burniškių kaimelis, dabar įeinantis į Pamūšio kaimą. Tai tose Burniškėse, kur buvo žinyčia anot Vėliaus Dievų burna – klauskite jo tai, kas jums rūpi ir pastatyti etnografinį rūpintojėlį pagal dalykišką mie idėją.

177174. mie - baliui2009-12-19 13:35
klausti veliaus? spiritizmo seanso metu?

177176. laumė ragana2009-12-19 13:52
o ką, bene spiritizmo, mie, nemoki? kokios čia tau problemos?

177197. turbūt Balys slapta midaus sriūbtelėjo2009-12-19 19:40
"...klauskite jo tai, kas jums rūpi ir pastatyti etnografinį rūpintojėlį pagal dalykišką mie idėją." Na, kas iššifruos tokią sakinio struktūrą?

177199. mie2009-12-19 21:13
tai nuo spiritizmo jam.

177200. žinyčia2009-12-19 21:50
prisileisk tokį midaus prisisiurbusį, tai nė vieno kablelio anei brūkšnio nepadės, - ir žinok, ko jis nori.

177213. Balys2009-12-20 10:38
Na gerai, jeigu tai mums rūpi, reikia atsisėsti ant akmens, kaip tai daro šiaurės burtininkai, kad burtai stipriau veiktų prie sakinio struktūros reikia ...,

177214. čiča2009-12-20 11:38
anot A. Užkalnio, tas akmuo ant kurio laukuose sėdėdavo Anglijos karaliai,dabar yra pervežtas į Londoną, įmontuotas į karalienės sostą ir sveria 153 kg!

177216. Girdas2009-12-20 12:41
Jo, kad burtai stipriau veiktų, ant akmens reikia atsisėsti pliku užpakaliu. Yra dar ir slaptažodis, kurį gali žinoti Laumė ragana.

177224. selė :-) 2009-12-20 14:20
Daugelis tautų turi savo herojus ir savo padavimus: karelai- Kalevalą, mongolai giesmes apie didvyrius "batorus", indėnai- legendas apie didvyrį Hiavatą... Turiu tėvų palikimą dar 1947m. išleistą Amerikos poeto Longfellow "Hiavatos giesmę", sukurtą indėnų legendų ir sakmių apie Hiavatą pagrindu... retkarčiais pasiskaitinėju- labai įdomu... "Ir nereikia Haviatai /Valčiai irti jokio irklo: /Mintys irklus jam atstoja, /Jam valia atstoja vairą: /Panorėjo- vėju skrenda, /Panorėjo- tykiai plaukia, /Ir į dešinę ir į kairę /Jo mintis vairuoja valtį."

177227. Girdas - selei2009-12-20 14:51
Kalevala mums baltams artima nuo aisčių ir finougrų sueities poledyniniame krašte. Juk Kalevų kaimelio pavadinimas neatsitiktinis, ten į Mūšą įteka upeliūkštis vardu Tilka. Estų miškų deivė Mielikė kaip mūsų Medeinė, Aukščiausias dievas Ukas kaip ir vyriausias dievas Ukapirmas ir dar daug bendrų žodžių bei prasmių, kurių mūsų mitologai dar neperprato.

177231. čiča2009-12-20 16:14
tikra tiesa! O kur dar lietuviški marčios ir kt.pavadinimai patekę pas suomius. Jų medžiotojai ateidavo iki Mūšos ir pasipiršdavo mūsų merginoms, o paskui išsivesdavo savo kraštan.

177251. cc- Čičai ir Selei2009-12-20 20:55
dar lietuviškas kirvis kažkokiu būdu pateko pas estus. Ar pas suomius- nežinau. Hiavatos giesmėje fantastiški išsireiškimai. Labai patiko nuo vaikystės laikų kai perskaičiau.

Rodoma versija 61 iš 85 
13:25:17 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba