Turinys

RENATA ŠERELYTĖ. Švelni moteris
Geismo išdžiovintomis akiduobėmis, rudu pergamentu aptrauktais kaulais ir kaip kaštono žvakė styrančiu pasididžiavimu. Visi kvartalo numirėliai buvo tokie – net benamiai šunys, ir juodomis rujos naktimis besigirdintis nykus staugimas galėjo priklausyti bet kuriam iš miruolių, visa savo nykstančio kūno energija ieškančių minkštų moteriškosios lyties būtybių, gyvų, žinoma, nes mirusios moterys į jų pasaulį nepakliūdavo, dingdavo velniai žino kur, turbūt įsikūnydavo į bazalto uolienas, o prieš uolienas kauk nekaukęs, jos niekada gailestingai neatsivers.

HEINRICH BÖLL. Anekdotas apie darbo moralės skandinimą
Viename vakarinės Europos pakrantės uoste, savo žvejybinėje valtyje, guli varganai apsirengęs vyras ir snūduriuoja. Puošniai apsitaisęs turistas tuo metu į savo fotoaparatą deda naują spalvotą juostą, norėdamas nufotografuoti idilišką vaizdą: žydras dangus, žalia jūra su taikiomis sniego baltumo bangų keteromis, juoda valtis, raudona žvejo kepurė. Spragt. Dar kartą: spragt, o kadangi visų gerų dalykų būna po tris, dėl visa ko ir trečią kartą: spragt. Tas šaižus, beveik priešiškas garsas pažadina snūduriuojantį žvejį. [...]

-gk-. Sekmadienio postilė. XIII eilinis sekmadienis (Mk 5,21–43). Moteris ir mergaitė
[...] Taip, tai fanatizmas, kai empirinėje tikrovėje konstatuojamas mirties faktas arba patvirtinama ligos diagnozė, o tu tebetiki kažkuo kitu, raginančiu nenusigąsti ir išlaikyti ramybę. Fanatizmas, nes kitaip to nepavadinsi. Aklumas ir kurtumas visiems šio pasaulio rodikliams, abejingumas fizikos dėsniams, cheminėms reakcijoms ir netikėjimas visagale biologija. Moteris ir mergaitė nepažįsta viena kitos, galbūt niekada gyvenime nebuvo susitikusios, tik pateko į vieną Evangelijos ištrauką ir tapo simboliais, ikonomis, archetipais. Maža moteris ir didelė moteris, pasyvumo ir aktyvumo lygmenys, taktilinio santykio galia. Rankų reikšmė, turinti ne visai sąmoningą gydomąją jėgą net filme "Da Vinčio kodas". (Žiūrėjau su malonumu, kaip ir "Harį Poterį". Supratau, kad žmonės trokšta žmogiško Dievo. Filmą priėmiau kaip visai gražią dievoieškos formą.)

ALFONSAS EIDINTAS. Ieškok Maskvos sfinkso. Istorinio romano ištrauka
– Mūsų kriminalinė policija gavo žinių, kad į vienus namus Vilniuje, Šnipiškių rajone, dažnai ateidinėdavo toks raudonarmietis. Lankydavosi jis ne tik tada, kai ten stovėjo sovietų tankų brigada, bet ir vėliau, kai brigada jau buvo išvykusi į kitą dislokacijos vietą. Nustatyta, kad raudonarmietis ateidavo pas tokią Savickaitę. Birželio 6 dieną ji buvo mūsų policijos kvočiama. Savickaitė nuoširdžiai papasakojo, kad dar gegužės 16 dieną ji ir jos gera draugė buvo atėjusios prie kareivinių ir ten susipažino su dviem raudonarmiečiais. Jie pasivadino Kolka ir Šura. Kitą dieną tuodu raudonarmiečiai prisistatė į jos namus. Sakė, kad daugiau nebegalės užeiti, nes jų dalinys išvykstąs iš Vilniaus. Tačiau tas Kolka užsuko ir dar po dviejų dienų, paaiškino Savickaitei, kad pabėgo iš dalinio ir daugiau nebegrįš jame tarnauti. Dienomis Kolka slapstydavęsis Žvėryno rajone, o vakarais ateidavęs pas Savickaitę ir ši jį pamaitindavusi. Kolka visą laiką vaikščiojęs uniformuotas. Savickaitė mūsų valdininkams pasakė, kad pas ją buvo užėję ir kiti raudonarmiečiai ieškodami Kolkos, bet ji išsigynusi tokį žinanti ir mačiusi. Keletą kartų pas ją lankėsi ir kažkoks "pulkininkas Miša". Tasai Miša, ateidamas pas Savickaitę, pats atsinešdavo arba pasiųsdavo Savickaitę nupirkti degtinės, vyno, kokios užkandos.

DANTE ALIGHIERI. Iš "Pragaro". Dvidešimt pirmoji giesmė Iš: Dante Alighieri. La Divina Commedia. Inferno. Oscar Mondadori, 2005 Vertė Sigitas Geda
¹ Ir taip nuo tilto kardamies ant tilto,
Komediją aptarinėjom godžiai;
kalnagūbrį mes pasiekėm iškilnų,

Ačiū Dievui už draugystę su pranciškonais. Su RIMANTU SAKALAUSKU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius
Nešiojimo laiku retai būnu bibliotekoje ar muziejuje. Tiesiog slampinėju senamiesčio pakampėmis (kur turistai neužklysta), po senas kapines, pasėdžiu kokioje neprestižinėje kavinukėje prie stoties ir pan. Ir staiga pajuntu, kad viskas! Yra! Tada skubu į dirbtuvę ir per pusę dienos yra altorius – 10 kartų mažesnis, bet yra. Tada prasideda medžiaga (keramika, mozaika, akmuo). Namiškiai atsikvepia – tėtis dirba. Pastojimas ir nešiojimas – praeityje. Dabar altorius auga.


Lunyu. Iš senosios kinų kalbos vertė Vytis Silius
XV.24. Zi Gongas paklausė: "Ar yra koks vienas žodis, kuriuo visą gyvenimą būtų galima vadovautis?" Mokytojas atsakė: "Tai būtų "kilniadvasiškumas" (shu)! Ko pats nenori susilaukti, to ir kitam nedaryk".

Liezi. Iš senosios kinų kalbos vertė Giedrė Simanauskaitė
– Aš, Jūsų nuolankus tarnas, juokiuosi, nes prisiminiau tarp mano kaimynų esant žmogų, kuris kartą lydėjo savo žmoną į josios tėviškę. Grįždamas jis kelyje pamatė moterį, renkančią lapus šilkverpiams, ir apsidžiaugęs pradėjo su ja kalbėtis. Tuomet atsigręžė pažiūrėti į tolstančią žmoną ir išvydo kitą vyrą, kuris jai mojo ranka. Štai aš ir leidau sau dabar pasijuokti iš tos istorijos.

CASTOR&POLLUX. Verba de verbis.
Pasaulis, kai mūsų nebebus (Kurt Vonnegut. Čempionų pusryčiai. Romanas. Iš anglų k. vertė P. Gasiulis. K.: Kitos knygos, 2006.)
Kad rašytum tokias knygas, reikia tikrai ilgai būti bepročiu, tik nekreipti į tai dėmesio. Pati beprotybė nėra paranki medžiaga kūrybai, nes tas, kuris ja labai domisi, pats gali būti beprotis. Žinoma, taip kalbėti apie Kurtą Vonnegutą gal ir per aštru, nors galima ir taip, nes aš linkęs nuo pat pradžių bandyti ne sukti ratus aplink stabą, bet nusileisti iki jo lygio. Iš tikrųjų būti bepročiu – nieko baisaus ir smerktino. Tu egzistuoji atskirai nuo visų, savo susikurtame pasaulyje, kuriame, kaip ir visur, yra ir pliusų, ir minusų. Gyveni – nesinervini. Svajoji. Tik kartkartėmis neaiškaus jausmo vedamas peržengi užburto rato ribą, kad vėl pabūtum tarp draugų ir pažįstamų (sujungtų kasdieninio mąstymo sistema), pasiginčytum su jais, pasistumdytum ir galop suprastum, jog tarp tavęs ir kitų labai didelio skirtumo iš tikrųjų nėra. Paskui grįžtum atgal, o gal negrįžtum, nes niekas nuo to ir taip nepasikeis.

Pavyzdžiui, Ališanka (Eugenijus Ališanka. Exemplum. Eilėraščiai. V.: Vaga, 2006.)
[...] Pavyzdžiui, eilėraštis "kaip visi": nežinojau kaip gyventi / pabandau ir vienaip ir kitaip / kaip tam anekdote / nieko neišeina / apsidairiau / kad ir visi panašiai / tik vieniems gal gražiau neišeina.
Taigi žodžiai kartais vertesni už žygius ir darbus. Rašyti poeziją kartais geriau negu, pavyzdžiui, keliauti. Skaityti – irgi. Skaityti neblogą šiuolaikinę poeziją. Pavyzdžiui, Ališanką.

Parašskis (Sigitas Parulskis. Trys pjesės. V.: Baltos lankos, 2006.)
Dar reiktų nesinervinant pamąstyti, kur į mano minėtą schemą įterpti jo literat-urologinę kritiką. Turbūt greta genitalinės, tiksliau – tirono-falinės stadijos. Jis juk pirmas pradėjo taip smarkiai dulkinti brolius literatus. Ir gerai tai darė, bet kaip kamštis, iššokęs iš rūgstančių "Š. A.", pateko tiesiai į savo stichiją – interneto parašą. Dabar gali būti nebūdamas. Gal iš tikrųjų – mortui sepulti sint?!

Uldis Tyruonis 2003 m. saulėtą žiemos dieną kalbina profesorių VLADIMIRĄ TOPOROVĄ. Noras atsiriboti. "Rīgas laiks", 2006 sausis. Vertė Vilma Kaladytė
– Jūs domitės tiek daug dalykų...
– Taip, aš į juos godžiai įsikabinau, nors ir suprantu, kad reikėtų save apriboti, bet nepakanka valios ir galbūt dar kokių kitų ypatybių.

GYVENTOJAS. Gyvenimas
Bebras puola į neviltį, spjauna ant durų stiklo ir išvažiuoja į Šeškinę. Oposumas atskuodžia pas mane pasidalyti patirtais nuotykiais, tik ta žemiška suirutė manęs visiškai nejaudina. Man irgi gyventi nelengva. "O aš šiandien mačiau, kaip moteris stūmė vežimėlį su kūdikiu, ir kūdikis purtė tikrą tambūriną", – klejoju. Guliu su arbatiniais kompresais. Tikėjausi, kad padvelkus nakties vėsai atsidėsiu kūrybiniam darbui, bet kaip, jei po linksmybių su kolegomis užtino akys. "Gerti! Vandens... moralinio!" – šaukiu ir ploju delnais. Oposumas prunkšteli, nušuoliuoja prie šaldytuvo ir atitempia litrą "Boržomio".

RASA BANYTĖ-ROWELL. "Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis". Aisčių vardo kilmės ir archeologinių duomenų interpretacijos
Galbūt Tacitas, sėdėdamas kur nors dausose, seniai stebisi, kodėl nedidelio jo teksto gabalėlio nepasidalija šiandieniniai "New Age prūsai" (kitokių nebėra), lietuviai, latviai ir estai. Ar ne per daug atsakomybės vargšui romėnui, kai net praėjus 2000 metų, skraidančių mašinų ir nematomų ženklų perdavimo sistemų laikais, vis dar kartais sunkoka įrodyti, kad Ryga – ne Lietuvos sostinė?

-gb-. Trumpas lietuviškos politikos žodynėlis pradedantiesiems
ŽEMGROBIAI. Elitiniai ekologai, puošmena upių ir pievų.

ALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Kritika ir liaupsė
Nelengva moteris kritikuoti pagyrimais.
Jis valė savo lizdą, o visiems atrodė, kad teršia.