ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-07 nr. 915

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Banalybės nostalgiškumas (18) • NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rinkimai (2) • -js-. Sekmadienio postilė (32) • ANDRIUS MARTINKUS. Ar mes verti atsiprašymo ex Oriente? (14) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Odė vijokliui (48) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (20) • SKAIDRA TRILUPAITYTĖ. Kai banalūs daiktai tampa įvykiais (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (3) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Poetai iki kaulo smegenų (8) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (5) • Bachais užsikišę ausis nebegirdėsite šiukšlių gaminimo garso (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ. Medžiai ir kryžiai tikėjimuose ir papročiuose (15) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Tėvo dienaVITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos (1) • O kokie gamtovaizdžiai supa ir guodžia mus visus ir kiekvieną atskirai? (439) • 2008 m. lapkričio 14 d. Nr. 42 (916) turinys (127) •

Banalybės nostalgiškumas

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Emilijos Visockaitės nuotrauka

    Pinigai ir lietus priklauso tai pačiai sričiai. Oras išreiškia pasaulio nuotaiką. Spindesys nepažįsta debesų ir oro. Artėja saulėta tobulų prekių karalystė, kurioje net pinigais nelis.
    Walter Benjamin, „Vienakryptis judėjimas“, 1928


Banalybės neįmanoma pasirinkti. Ji ateina pati, kai mintys braška kaip įtemptos stygos, o kalba neklauso. Ji ima ir pasityčioja iš didžiųjų minties pastangų, paversdama jas negalia. Banalybė – tai kalbos atsisakymas galvoti kartu su autoriumi. Kartą mano rašantis kolega paklausė, ar nebijau banalybės. Pagalvojau, kad prisibijau tik neišvengiamybės. Filosofija – išminties bičiulė – ir ji pilna banalybių, jei atskaitos tašku jos istorijoje pasirinkčiau artimiausią šimtmetį. Naujojo Testamento versijos – ar jos neatrodo banalios kaip vertimai, numarinę originalą? O romantiški manifestai ir utopijos? Pagaliau ši mano rašymo apie banalybę akimirka, kurios neįstengiu pakeisti niekuo kitu. Turbūt banalybė turi dvi puses – stipriąją ir silpnąją, sakralinę ir pasaulietišką. Ji turi ir daugybę reikšminių atspalvių. Galima sakyti, kad banalybė yra tam tikros rūšies bejėgiškumas, inertiškumas, pasyvumas, gal – minties nuovargis, ir tai būtų panašu į tiesą, bet sykiu ir prieštarautų įprastam ir kasdieniam banalybės gajumo faktui. Kitaip tariant, banalybė nėra savaime-suprantamybė, kokia ji atrodo iš pirmo žvilgsnio. Graikai „banalybe“ vadina daugybę pažįstamų reiškinių, įprastų žmogiškų nuotaikų ir būsenų: „pėsčias“, „proziškas“, „paprastas“, „bendrosios etikos“, „bendrabūvio“, „kniūbsčias“, „nuolankus“, „nuobodus“... Šios reikšmės primena tarno aprašymą, tai, kas nuolankiai budi šalia kaip ne kartą išbandytas ir ranka pasiekiamas įrankis, kuriuo galima bet kurią akimirką pasinaudoti. Banalybė turi ir be galo seną semiotinę istoriją. Pagaliau be istorijos jausmo nesuvoktume, kas yra mums tarnaujantis paprastumas. Banalybės šaknys siekia taip toli, kad niekas tiksliai neatsektų, kada ir koks reiškinys ar posakis pirmą kartą tapo banalus. Neįmanoma pasakyti, kada autorius, palyginęs mylimosios akis su žvaigždėmis, pasijuto atsikartojantis lyg kažkieno aidas iš praeities epochos, ir kodėl popdainos dažnai byloja, kad „meilei sunku sugalvoti naujus žodžius“... Sunku, nes didieji atradimai nutinka ypač retai. Jie dar retesni mūsų – banalybės ir déjà vu triumfo – epochoje. Ar neakivaizdu, kad daugumą dabarties reiškinių esame kažkada išgyvenę ir patyrę? Viskas, kas nauja ir originalu, jau, regis, buvo, todėl mažai kas stebina, jaudina, o dar mažiau sukrečia. Pasaulis per daug žino, ir todėl kartais atrodo, kad jis grimzta į pirmykščių ritualų ilgesį ir ima garbinti banalybę kaip neišvengiamybę. Jei ko nors neįmanoma išvengti, geriau tai aukštinti nei žeminti, nes išaukštinta neišvengiamybė įgauna atstumą kaip religija, kuri yra, tačiau jai nebūtina tarnauti. Žeminimas – tai tarnavimas savo silpnybei, ir kaip kiekviena tarnystė jis reikalauja nuoseklumo ir atsidavimo, vis stiprindamas nuolankumo jausmą ir ribodamas kitokią saviraišką. Išaukštinti ir garbinti reiškia netekti intymumo galimybės, atsiriboti ir suteikti garbinamajam šventumo aurą. Pažeminti ir subanalinti reiškia laisvai naudotis, suartėti, susitapatinti. Nebūna akimirkos be banalybės. Kasdienybė yra banalybė, kuri toje kasdienybėje žeminama ir pašiepiama kaip blogas skonis, perdėtas kuklumas ar lėkštumas ir sykiu aukštinama kaip ritualas, paradiškumas, regimybė... Banalybė, ir ji slenkasi į vartojamojo sritį, atsiskiria, atsiriboja ir vis rečiau ja galima be dvejonės pasinaudoti kaip tikrumu ir asmeniniu prisilietimu.

Nikas Kazandzakis romane apie šventąjį Pranciškų literatūrinėmis priemonėmis perteikė žinomą istorinį faktą, kaip tryliktame amžiuje pranciškonai, gindami skurdą, kreipėsi į popiežių su prašymu neapriboti žmogaus išlikimui būtinos nuosavybės juridine teise. Popiežius tada nesutiko, neva žmogus net tokį trumpalaikį turtą kaip drabužiai sunešioja, tai yra sunaikina, suvartoja, todėl visa, kuo naudojasi žmogus, tolygu vartojimui... (Vėliau tai buvo pavadinta „preke“.) Ironiška, kad, kadais paneigę ribą tarp vartojimo ir naudojimo, Bažnyčia ir tikėjimas tapo „ribos“ sinonimais. Religijos esmė ne sieti, o užtikrinti ribas. Gal dėl to kiekvieno at(si)skyrimo ir skaidymo potekstėje dažnai slypi tikėjimo kaip religijos prasmė, o ir šventaisiais įpratome vadinti tik atsiskyrėlius. Riba... Ji neįsirėžia savaime, o pamažu – it vienas kito magnetinei traukai pasidavę punktyrai – sukimba į vientisą skiriamąją liniją per aukojimo ritualus, kuriuose atsiskleidžia ryškiausi mūsų savitumai. Turbūt niekur kultūrų skirtumai ir panašumai nesuspindi visomis spalvomis taip kaip ritualuose – nuosprendyje, ką perkelti į dievų pasaulį, o ką palikti žmonėms. Svarbiausia ne auka, o riba. Dieviško ir žmogiško pasaulio atokumas arba artumas. Artumas ir galimybė prisiliesti leidžia naudotis. Naudotis reiškia subanalinti ir sugrąžinti į kasdienybę, pamiršus ribas. Tačiau vartojimas yra visai kas kita nei naudojimasis. Vartojimas atskiria, kviečia gerbti ir garbinti, ir jeigu tokie esmingai kasdieniški reiškiniai kaip banalybė tampa vartotini, tai liudija, kad iš esmės nebėra ko subanalinti. Net kasdienybė, ir ji atsiriboja, atsitraukia ir, regis, persikelia iš žmonių pasaulio pas dievus...

Aš tai pastebiu per vieną keistai (ne)reikšmingą globalinės kultūros reiškinį – televizijos žaidimus, kuriuos vakarais stebi milijonai tylinčios publikos, besimeldžiančios prie kalbančių namų kino sienų. Nuo Lietuvos iki Graikijos, nuo Londono iki San Fransisko... Publika – šiapus, žaidimas – anapus, ir virtualaus dalyvavimo jame galimybė per dievų-cirkininkų kalbos banalumą, suteikiantį visiško aiškumo ir šventės iliuziją. Man nuolat dingteli mintis apie įsibėgėjusį kalbos atsiskyrimą nuo kalbančiųjų. Kalba su visomis jos banalybėmis tampa vienu aukojimo atributų kaip šiuose kalbiniuose televizijos triukuose. Įgaudama sakralinę prasmę, kalba tarsi susikuria vietą pasaulio šventykloje-muziejuje, kuriame ištikimuosius piligrimus pakeičia prisiekę turistai... Muziejų lankymas man visados keldavo dviprasmiškus jausmus, nes istorija kvepiančiose salėse, nepaisant jų paslaptingumo ir begalinio įdomumo, kraupiai stinga gyvybės. Dėl šios priežasties turbūt nesigailėsiu neaplankiusi miesto-muziejaus Venecijos, kurios neįmanoma patirti. Kaip televizijos šou. Tačiau dar keistesnių jausmų kelia pasaulio kaip erdvinio muziejaus tikrovė, ir kuo plačiau žmonės keliauja, tuo sparčiau pasaulis virsta paroda su vartoti skirtais eksponatais. Vienu iš jų galbūt tampa ir ypatingoji žmonių bendravimo ir bendrumo sritis – kalba...

Kodėl per skyrybas pora dažniausiai teisinasi: „Neradome bendros kalbos“? Bendra kalba yra buvimo kartu pagrindas. Bendros kalbos neturėjimas nepadeda net stipriausiems libido. Nepadėjo ir mano „kitakalbiam“ gyvenimo draugui, kai šis, atsivertęs nevykusiai sukurptą lietuvių kalbos vadovėlį užsieniečiams, aptiko lemtingą perspėjimą: jūsų rankose – vienos seniausių ir sunkiausių Europos kalbų gramatika. Ją išmokti reikia daug valios pastangų. Pagalvokite... Valingasis skaitytojas, tyliai taręs „ačiū“, visam palaidojo naujos kalbos viltį. Pagalvojau: kol pasaulyje nėra bendros kalbos, tai gal nėra pagrindo ir kelionei kaip buvimui kartu, nes vėliau ar anksčiau tai gresia atsiribojimu... Galiu klysti, tačiau lietuvių kultūros pavyzdys rodo, kad kuo daugiau mūsų juda po pasaulį įvairiomis kryptimis, tuo labiau griežtėja lietuvių kalbos reikalavimai. Jie griežtėja savaime, net jeigu jų esmingai niekas ir negriežtina... Aš nežinau, ar kalba pajėgi ką nors padaryti, kad išsaugotų savo nešėjus, vienintelius jos istorijos liudininkus. Ar geriausiu atveju ji gali būti tik nelygios kovos įrankis tarp tų, kurie ją turi ir naudojasi, ir tų, kurie jos nepasiekia ir vartoja... Aš kalbu iš nuojautos, apgraibomis, kaip regėjimo netekęs kapitonas, kuris dar bando vadovauti savo laivo įgulai. Kalbu apie panašius į save žmones, kasdien gyvenančius tarp kelių kalbų, apie savo diogeniškas dukras, kurios turbūt niekados nerašys mano gimtąja kalba taip, kaip dar galiu rašyti aš. Mano kalba sukelia man kaltės jausmą, ir, kaskart prisiliesdama prie jos, aš bandau sužaisti su ja nelygią šachmatų partiją be mato. Partiją be pabaigos. Aš prašau jos įsileisti netobulus tekstus kaip istorijos dalį, nes kito laiko istorijoje nebus, ir ieškau savo kalboje daugiau pasakojimų apie išgyventa ir patirta, o ne apie teisinga ir reikalinga. Svarbiausia, prašau savo kalbos išlikti, išsaugant naudojimosi ja galimybę ir nebijant keliauti, klajoti ir pasiklysti. Ji turi išlikti sava tiek sėsliesiems, kurie įsikūrę ant kranto kalba „miela nuskriaustų vaikų intonacija“ (šitaip, girdėjau ir šyptelėjau, skamba lietuvių kalba užsienio poetams iš Pietų), tiek nenuoramoms, kurie, išplaukę į atvirą jūrą, kalba pagal bangas...

Savo naują romaną apie aklą laivo kapitoną graikų rašytoja Joana Karystiani, apeidama kalbininkų kritiką, drąsiai pavadino anglišku žodžiu – Swell. Paklausiau vieno kipriečio jūreivio, ką tai reiškia jų specialioje terminologijoje, ir, jeigu tikėsime jūreiviais, šį žodį reikėtų interpretuoti kaip tuščiaeigio laivo sūpavimąsi ant bangų, judėjimą pagal bangas... Kai viskas, net banalybė, kalboje virsta vartojimu, vartotojas tampa regėjimo netekusiu laivo kapitonu, kuris nedrįsta pripažinti savo negalios ir, slėpdamas ją nuo kitų, daro viską, kad nesijaustų pažemintas. Ilgainiui jis ryžtasi neįmanomai misijai – niekados nebegrįžti į krantą ir niekam neleisti sužinoti apie jo aklumą. Neregys kapitonas išmoksta gyventi pagal vidines bangas – nujausti orą be meteorologinių tarnybų, nesunkiai atskirti svarbiausius kasdienybės garsus, ir pamažu net kraujas jo gyslomis ima tekėti jūros ritmu... Iš baimės nesuklupti jis sulėtina eiseną, kartais dėdamasis, kad mąsliai stebi horizontą, ir žingsniais skrupulingai matuoja šimtąkart išbandytus atstumus. Regėjimas, pasirodo, atlieka pusę smegenų darbo ir leidžia joms ilsėtis. Kapitonas skaito žemėlapius iš nuojautos ir atminties ir stropiai kaupia galvoje visa, kas jam pravers atliekant sveiko žmogaus vaidmenį kitų akivaizdoje. Jis žino, kad jam būtinai reikia prisiminti ir išsaugoti atmintyje daugybę kasdienybės smulkmenų, paisyti prisiminimų tvarkos, pakartoti juos, dar ir dar kartą save (per)tikrinti ir išnaudoti pagrindinį savo darbo įrankį – atmintį – taip, kad joje neliktų tuščio tarpelio net adatai įlįsti. Tamsa akyse – tyla sieloje. Jis nebegali rašyti laiškų į Tėvynę ritmu „tu man – aš tau“ ir vengia ilgų pašnekesių. Jam patinka banalios ir nuolat tos pačios šnekos su savo bendražygiais, ta pati žodžių tvarka pasakojime tarsi dviem kalkių sluoksniais perdažoma siena. Vandenyse niekas nemėgsta sudėtingų pokalbių, nes šie užkluptų jūros žmones netikėtai ir paverstų juos bandomaisiais triušiais, ieškančiais žodžių kišenėje ir nepasitikinčiais savimi. Gyvenime ant bangų tai – nemalonus jausmas. Jūreiviams pakanka pasikalbėti porą valandų – kol ištuštėja viskio butelis – apie „bobas“, politiką ir futbolą, ir tokiam neįpareigojančiam pokalbiui kapitono aklumas neegzistuoja. Kapitonas leidžia rinktis repertuarą kitiems, o pats, iš šalies įsidėmėjęs vieną kitą žodį, ką nors priduria. Kai visiems būna liūdna ir apninka slogus vienatvės jausmas, paralyžiuojantis jūreivius vakarais, tada pasigręžę jo pusėn bendražygiai sulaukia gelbstinčio žodžio, kuris įžiebia pokalbio sutemoje žvakelę... Jo vidiniame gyvenime aklumas irgi neegzistavo, ir tai jį kankino labiausiai, nes ten jis aiškiai kaip šviesoje regėjo praeities pasaulį ir žmones, o kartu su jais – ir savo klaidas, melą, blogybes ir gudrybes... Nors romano siužetas nelabai panašus į mano aprašymą, tačiau esmė, tikiu, panaši. Pabaigoje – aš įsivaizduoju kapitoną virtusį liūdnuoju Don Kichotu, kuris užsuka į savo vaikystės miestelio kino teatrą ir spokso į ekraną. Kino salė pilna rimtai nusiteikusių žiūrovų, balkonas – triukšmingų vaikų su karamelėmis. Staiga ekrane pasirodo riteris ir moteris, kuriai gresia pavojus. Don Kichotas pašoka iš vietos, išsitraukia kardą, pripuola prie ekrano ir jį suraižo. Ekrane dar virpa riterio ir moters likučiai, tačiau juoda skylė nuo įdrėskimų plečiasi, rydama vaizdus, kol iš ekrano nelieka nieko, tik rėmai. Žiūrovai piktinasi, vaikai sveikina Don Kichotą, savo atvira širdimi nujausdami, kad keistasis animatorius sunaikino savo mylimus vaizdinius, šventai tikėdamas tuo, ką daro.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


137985. ir2008-11-12 12:02
Visiskai neprasminga visa teksta rsyti kurvysu...

138016. volume2008-11-12 16:06
bobu laikrashtis darosi kokstai... gal rashykit apie parduotuves, pedkelniu kainas ir bernus apie kuriuos svajojat. sic

138025. krankt2008-11-12 16:58
taip tingiu skaityti... ieksau meksikono/es, kad uz mane perskaitytu.

138026. 3102008-11-12 17:00
volume komentaras taip nuotaika pakele.

138029. gintaras :-( 2008-11-12 17:30
Jūs, ponia ,save ir kalbą išaukštinote,išvertusi Kazandzakį.Dėkui.Ir pažeminate save kaskart,kai bandote "filosofuoti",tada pasidarote "swell",ypač savo tuščiagarbiškumą į valias atskleidėte,kai parašėte "Neturtėlio" komentarą - tiesiog negalėjau patikėti Jūsų kvailumo gelme.

138030. re2008-11-12 17:35
volumciko komentaras - geriausias komplimentas tokiems textams. je, cia pedkelniu nerasta

138031. nusas2008-11-12 17:39
šalin intelektuales ir jų literatūrą. mum tokių nereik

138071. krankt2008-11-13 04:14
meksikonu neradau, taigi perskaiciau pati. hezau, hezau. satenu redakcijoje klaikus badmetis...

138090. r2008-11-13 10:09
nuostabu.saunu.boboms l patinka bobiski strpsn

138110. canaletto2008-11-13 15:42
Venezia net patvino is sielvarto

138165. Ausra. Mielas tekstas :-) 2008-11-13 20:36
dar vienas grazus Dalios nardymas po beribius kalbos vandenis, sakyciau net vizualizuojantis ir kinematografishkas tekstas. Dekui ...

138178. cc2008-11-13 21:07
Perskaičiau pats ir nepasakyčiau, kad nepatiko.

138246. R :-) 2008-11-14 12:18
Toks skaidrus, melancholiskas tekstas su gelme.

138250. zr2008-11-14 12:32
Norėčiau perskaityti tą graikės romaną. Skamba viliojančiai

138383. Kara2008-11-15 19:39
Geriausia ir taikliausia, ką skaičiau iš prisiminimų apie a.a. Jurgą. Su šiluma, be egzaltacijos, be sentimentų. Puiku ir liūdna.

138384. Sorry2008-11-15 19:40
Karos atsiliepimas turėjo būti po K.Navako tekstu.

138676. Vysockajai2008-11-17 10:06
Paisykite bent padorumo, ar ne per dažnai kaišiojate netikusius savo dukros interviukus, o dabar jau ir nuotraukas?

138733. cc - 6762008-11-17 20:01
Nepatinka- neskaityk, užsimerk. Gal kitiems patinka? Ar pats čia didžiausias viršininkas?

Rodoma versija 120 iš 144 
13:25:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba