TURINYS

Kitas numeris išeis rugpjūčio 6 d.

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Teksto trauka
– Rudenį išteku. Atsibodo iš Kauno savaitgaliais važinėti. Tas ant to išeidavo. Turėjau romaną su gydytoju iš kito skyriaus. Aš gulėjau su juo, o jis – ir su kitomis seselėmis. Iki pat istorijos pabaigos kažkodėl neprisiverčiau sakyti jam "tu", kreipdavausi "jūs". "Jūs" jam sakydavo ir jo vaikai. Vienąkart mylėjomės jo sename merse. Žiemą. Atsimerkiau, šalia kvėpuoja žmogus, smirda skudurėlis langams valyti. Prie miško keliuko stovi apsnigta lenta "Katalikiškoji vaikų vasaros stovykla". Turėjau jausti, kad esu jauna, su abiem veikiančiais inkstais, turėjau jausti, kad gyvenu. Už vaikų stovyklos lentos apsnigtas eglių miškas, zuikių ir šunų pėdos, sniegas, aplaistytas kava iš mūsų termoso, toliau priemiestis, Kaunas, žmonės, garsai, bet man pasirodė, kad už tos lentos – nieko nėra...

RASA RAMONAITĖ. Alyvų kalnas
Draugė ėmė lankyti pilvo šokio pamokas, o aš užsigalvojau apie vienuolyną. Nuėjau į seserų kongregaciją ir įteikiau raštelį – nes parašytas žodis ne toks pavojingas – be to, klausiama negalėjau prasižioti. Popieriaus skiautėje parašiau: "Noriu išgyventi dvasinę bendrystę". Prisimenu vienos sesers veido švytėjimą – kartą ji važiavo tuo pačiu kretančiu ir kosinčiu autobusu – ji sėdėjo visiškai tyli, bet aplink ją ribuliavo begalinė jūra, ištisas šviesos vandenynas. Ji iš tų žmonių, kurie išsižadėjo triukšmo, chaoso, blaškymosi, tačiau ne kiekvienam užtenka ryžto akimoju nukirsti povo uodegą, besivelkančią iš paskos. Ir vienuolėms visai nesvarbu, kad jų veidų oda šiurkšti lyg švitrinis popierius, jos nežvilgčioja kas pora minučių į mažus veidrodėlius, įtaisytus pudrinėse. [...]

SVATAVA ANTOŠOVÁ. Eilės

[...]
o mes labiau apleistos nei prieš tai
kur tu dabar ir kur ašai esu
vis tartum pasiruošusi išeiti
kažkur į kelią
valandų valandas prasnaudžiu traukiniuos
valkioju kitus skudurus
ir kitą kadrą
kas dabar iš to
kas tai prieš suvokimą
kad tiktai tu gal dar gali mane suprasti


VYTAUTĄ ŠILĄ kalbina Astrida Petraitytė. 750 metų Kaliningradui?
- Dėl to, kad paminklas buvo pristatytas tiesiog kaip lietuvių dovana, be jokio ekskurso į istoriją, pirmiausia reikia priekaištauti mūsų kultūros atašė p. A. Juozaičiui, kuris nesitarė nei su tarybos nariais, nei su kitais krašto žinovais. Mes teiravomės, koks bus iškilmių scenarijus, bet jį sužinojome tik kelionės išvakarėse, kai jau buvo sunku ką nors pasiūlyti.

SIGITAS GEDA. Karalienės sekretai
Apie garsų žmogų, kuriam ėmė džiūti ranka. Jis meldė Dievą pagalbos, o ranka vis džiūvo ir džiūvo...
Tada žmogus tarė:
– Viešpatie, jeigu tu man nepadedi, tai aš prašysiu velnią...
Taip pakeitė savo "religiją" ir – ranka pradėjo atgyti.
Tam, kad tvirtai tikėtum Dievą, reikia tikėti anapusiniu (amžinuoju, paskutiniu) gyvenimu.
Žmonės, kurie iš gyvenimo ima tik malonumus, nelabai tiki pomirte. Amerikiečiai ir t. t. – visi, kurie turi šito gyvenimo kultą, – negali būti tikintieji. Arba jų dievas "kitoks".
Taip būtų žiūrint gero musulmono akimis, – tai kaip jie gali "mylėti" amerikiečius? O ir mus?
Beje, Huseino rūmuose klestėjo vakarietiško gyvenimo samprata: viskis, gražuolės, tobuliausi ginklai ir mašinos.

A.A.MILNE. Kai mes buvome maži
Vienatvė
O tuos namuos, kur link einu,
Žmonių visa minia,
Bet tuos namuos, kur link einu,
Jų nesimato, ne.
Ir tuos namuos, kur link einu,
Nieks neištars man "Ne!"
Ten niekas nieko nesakys –
Ir aš tyliu, žinia.

SKIRMANTAS VALIULIS. Nedezertyruok! (Paulius Normantas. Wars and peace. Budapest: Pytheas&St. Paulius, 2004. p. 112)
[...] Nė vienas iš Lietuvos fotografų nesugeba tiek padaryti pats, net nepralenkiamas organizatorius Antanas Sutkus. Gyvenimu ir fotografija P. Normantas dabar rytietis, o reklamos požiūriu – tikras vakarietis. Kiekvieną valandą kur nors skuba, tariasi, duoda nesibaigiančius interviu, ieško rėmėjų, stumia į priekį Rytų muziejaus idėją, dalija savo naujausią knygą ir rodo, kokia bus dar naujesnė. P. Normanto dabar Lietuvoje nėra, bet jis tebesėdi televizorių ekranuose: "Lietuvos ryto televizijoje" pasakoja, kas yra tikras keliautojas, o kas šiaip turistas, H. Vaitiekūno laidoje iš Palangos aiškina, kad jo ištikimiausia meilė dabar – fotografija, mylimos "dukrytės" – fotografijų knygos, bet nepamiršta ir tikrų vaikų, kurie Vengrijoje. [...]

MARYTĖ GUSTAINIENĖ. Vienatvės kampeliuose

Debiutas. INGA URBONAVIČIŪTĖ. Nusigyvenusio arkangelo balsas

VYKINTAS VAITKEVIČIUS. Paslaptingoji Neris
Gausūs Neries pakrantėse išlikę I tūkstantmečio vidurio – II tūkstantmečio pradžios pilkapynai savo ruožtu liudija, kad menamas Neries ir vėlių ryšys gali būti ne iš piršto laužtas. Spėlionės, kad maždaug II–IV a. didžiulių gyvenviečių prie Neries gyventojai nesudegintų mirusiųjų kūnus galėjo laidoti leisdami į upę (luotuose?), yra faktiškai neverifikuojamos. Tegalima paminėti, kad toliau nuo Neries esančiose vietovėse yra negausių to laikotarpio pilkapių ir pavienių nesudegintų mirusiųjų palaidojimų ne pilkapiuose.

ETHAN GILSDORF. Pabėgimo vasara
Pasirodo, 2005 m. yra ypatingi fantasy metai dėl kitos priežasties – prieš penkiasdešimt metų Tolkienas, senelis, daugmaž vien savo pastangomis išgelbėjęs "herojinės fantazijos" žanrą nuo užmaršties, išleido "Žiedų valdovą". Atkartodamas seniai nebemadingus epus, Tolkienas iš naujo atrado magijos ir mitų pasaulį, kurį Lucasas ir kiti toliau perdirbinėja (pasitelkusi specialiuosius efektus ir rinkodarą, pramogų ir leidybos industrija šią fantaziją pusei gyventojų gali pateikti jau per jos pristatymo savaitgalį).

-gk-. Saldainių popierėliai
"Kai vakar paprašiau leisti man palaikyti galvą jums ant kelių, o jūs paklausėt, kodėl aš to noriu, nežinojau, ką jums atsakyti. Bet paskui daug apie tai galvojau. Jūs šiek tiek panašus į mano tėvą (jis irgi nešioja barzdą) ir šiek tiek – į meilužį. Bet į meilužį – tik kokiais trimis procentais. Aš paprašiau jūsų to minutę trunkančio prisilietimo todėl, kad labai pasiilgau jų abiejų. Aš netgi prižadėjau niekada jūsų neaprašyti, bet jūs nesutikot. Suprantu, kad turite laikytis savo etikos ir kitų taisyklių, ir kad paslauga, kurios aš jūsų prašiau, yra visiškai neįkainojama, nekonvertuojama ir neteikiama. Suprantu, kad labai skiriuosi nuo kitų žmonių. Bet dabar aš tuo netgi didžiuojuosi. Čiurlionis su Milašium irgi buvo šizikai, o kiek pasaulių jie sukūrė. Dėl Hölderlino dar neaišku. Moterys, sirgusios panašiomis ligomis, žinia, baigė liūdniau. Pasaulių jos nepaliko. Tai jas paliko pasaulis, susiaurėjęs iki palatos be rankenos. Iki grotų lange. Iki sudžiūvusio lapo, įstrigusio tose grotose". – "Tu labai vieniša", – pakartojo daktaras. – "Visiškai ne, man tik duria akis nuo į jas prikritusių varpinių. Ėjau per miestą, ir prikrito. Kaip kokių spyglių į drabužius. Dabar laukiu, kol pradės skambinti".