ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-11-06 nr. 963

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SANDRA BERNOTAITĖ. Bet daiktai linkę gyventi (15) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Savaitgalis Palangoje (39) • DAINIUS SOBECKIS. Šešėlis (2) • -gk-. Sekmadienio postilė (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Meteorito imitacija Latvijoje, Nobelio premija Europoje, metų knyga Lietuvoje (30) • GUNDEGA REPŠE, NORA IKSTENA, KOKERS, IEVA ZĪBĀRTE. Pozityvūs moralai (1) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (1) • VIKTORAS LIUTKUS. Apie „Gyvenimo užrašus“, arba Kodėl A. J. Kuras nėra marksistas (4) • MIKALOJUS VILUTIS. Pokalbis su knyga (6) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Eilės (3) • GINTARAS BLEIZGYS. Valdemaras Kukulas (45) • NIGEL FARNDALE. Ar pašto streiką kas nors pastebės?-lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • LIUDVIKAS GIEDRAITIS. Po lėktuvų dūzgesiu (4) • HAROLD PINTER. Viktorijos stotis (7) •

Bet daiktai linkę gyventi

SANDRA BERNOTAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Regina Šulskytė. Mano prisiminimų vakaras. 2003.
Iš ciklo „Mano drabužiai“

Skersvėjis. Lauko durys trenkė taip, kad krūptelėjusi Agnė žiebė galva į balkono spintelės kampą. Tyliai nusikeikė. Pamynusi išmesti pasmerktų rakandų sluoksnį, ištiesino stuburą ir pažvelgė į tolį.

Iš balkono matėsi gražiausia Trakų pusė. Ne, ne tas nuvalkiotas salos ir pilies vaizdelis. Į kitą pusę nuo jo rikiavosi dailūs namelių stogai, stypsojo senos bažnyčios kuoras. Tarp statinių gelto medžiai, ant palangių žydėjo gėlės. Šiltos rudens saulėlydžio spalvos. Kol orai atvės, įmirks ir sušals žemė, kol Trakai iš spalvoto paveikslėlio virs į melsvą, išblukusį negatyvą, gyventi čia būtų galima.

Agnė norėjo nusiprausti ir persirengti, nes drabužiai nemaloniai prisigėrė dulkių ir prakaito, oda nebegalėjo kvėpuoti, dusino. Tačiau nuo pat ryto vykstantis tvarkymasis dar nebaigtas.

Norėdama įsitikinti, kad durys ne šiaip sau trinktelėjo nuo skersvėjo, kad jos vyriškis tikrai išėjo į parduotuvę cigarečių, ji prispaudė delnus prie apskretusio lango, žvilgtelėjo buto vidun. Nė gyvos dvasios. Nusigręžė ir persisvėrusi per turėklą pažvelgė žemyn. Iš trečio aukšto galėjai apžiūrinėti praeivius. Pagrindine gatve visą vasarą šliaužiojo pagyvenę turistai, o štai šiandien – visai tyku. Vos taip pagalvojus, iš kaži kur, atrodo, iš krūmynų, išlindo vietinių senukų porelė su šleivu šunimi.

O štai ir jis, Agnės sugyventinis. Stambus, siaurų pečių, ilgaplaukis. Net iš nugaros atrodo kaip tikras menininkas. Žengė iš už namo kampo ir nė nepažvelgęs viršun pasuko link gatvės. Priėjęs iškart kirto, nepasidomėjo, ar kas atvažiuoja. Automobilis vos neužlėkė jam ant kulnų, teko pabėgėti... Šiais metais laidotuvių gana. Agnė įėjo vidun.

Prieš tris mėnesius, kai jo motiną kraustė ligoninėn, Agnė po krėslu rado cigaretę. Užslėpė ją už radiatoriaus. Šiandien cigaretė vis dar ten. Kol vyriškis suvaikščios į parduotuvę, moteriškė slapta parūkys.

Kol ėjo siauru ir tamsiu prieškambariu, kažkas garsiai pabeldė. Iš rankų iškrito cigaretė, Agnė susigūžė. Skambutis į kaimynės duris. Ten irgi neatidarė. Drabužių, maišelio šlamesys. Žingsniai laiptais. Nusipurčiusi nemalonų pojūtį, Agnė nutykino į virtuvę degtukų. Pasiėmusi degtukus drąsiai nužingsniavo į kambarį ir įjungė radiją. Tyčia garsiai. Išėjo į balkoną – ūžtelėjo gaivus rudens oras. Liko keletas minučių cigaretei.

Parūkyti spėjo, bet surūkė tik pusę. Neskanu. Vadinasi, metė tikrai ir galutinai, ir amžiams. Kai vyriškis grįžo su pakeliu cigarečių, jos burna kvepėjo mėtine guma. Saulė nebuvo nusileidusi, o namai jau skendėjo prieblandoje. Mat svetainės sienos išklijuotos tamsiai žaliais tapetais, ir jie kas vakarą godžiai sugeria šviesos likučius.

Balkonas jau buvo tuščias. Du gumbuoti mėlyno plastiko maišai pūpsojo prieškambaryje, paruošti išgrūsti iš namų. Visi darbai persikėlė vidun. Teks iškraustyti sieninę spintą, kurioje buvo laikoma knygos, indai, drabužiai... Prieš tai Agnė nusprendė nukabinti ir supakuoti paveikslus, kuriuos norės išsaugoti. Jų buvo keletas, daugiausia reprodukcijos.

– Kaip baisiai šitas įrėmintas, – pasakė stovėdama priešais nespalvotą Nidos kopos atvaizdą.

– Ir kas? – paklausė jis atsidusdamas. Jis dažnai kalbėdamas dūsaudavo.

– Kažkoks gedulingas. Visas kambarys gedulingas.

Jis tučtuojau išsidrėbė krėsle, ištiesė ilgas kojas, išvertė pilvūzą, apsidairė.

– Keista, seniau atrodė, kad čia labai jauku, – tarė žiūrėdamas į lubų plyšį virš šviestuvo. – Gal lubos buvo baltesnės?

– Seniau čia gyvenai su žmona ir vaiku.

Jis žvilgtelėjo lyg spyrio išsigandęs šuo. Agnė sunėrė rankas ant krūtinės ir žengė prie kito paveikslo. Bandė išsirinkti.

– Šitas per tamsus.

Ryškiai mėlynoje šviesoje maudėsi beveik permatomos baleto šokėjos. Paveikslas labai žymus, bet Agnė neprisiminė dailininko pavardės.

– Pakeisiu muziką, – tarė vyriškis ir lėtai atsistojo.

Jis pritūpė prie radijo, laibi pirštai sukiojo rankenėlę, aparatas žvygavo. Jis ieškojo džiazo. Suradęs nulingavo prie sienos ir delnu perbraukė šviesos jungiklį. Kelios lemputės buvo perdegusios. Plyšys virš šviestuvo, rodės, pagilėjo.

Agnė nukabino visus paveikslus, šluostė ir klojo juos vieną ant kito, nebesirinkdama, nekomentuodama. Į sieną atrėmė motinos, buto šeimininkės, portretą, perjuostą juoda juostele. Jo dar nereikėjo šluostyti.

Portrete moteris vos vos šypsojosi. Jos akys buvo liūdnos. Rankoje laikė smuiką ir stryką, bet instrumentas su jos veido bruožais nederėjo: atrodė, tarsi smuikuoti būtų susiruošusi ne muzikantė, o siuvėja, virėja, tinkuotoja, kas tik nori. Nors ne, paprastos moterys atrodo laimingesnės. Jei tik randa drąsos daryti tai, ką mėgsta, neleidžia kitiems diriguoti savo gyvenimui. Agnė perbraukė pirštu per stiklą. Mintyse pasakė: pasistengsiu, kad man niekada neatsitiktų taip kaip jums, niekada. Ir uždengė portretą celofanu.

Susirinkusi šluostes, valiklius ir šepečius, Agnė nuėjo į virtuvę. Dar prieš mėnesį atkreipė dėmesį, kad viryklė suvargusi, neliesta kokius dešimt metų. Šliūkštelėjo šilto vandens, pabėrė miltelių ir nelaukdama, kol atmirks, ėmė trinti šepečiu.

Galvojo apie savo keturkojį padarą, kuris likęs vienas namie gali prikrėsti šunybių. Šįvakar dar teks išvesti. O kas išves? Tas, kas ir visada. Per televizorių vakarais vis rodo ką nors „žiūrimo“, sugyventinis neturi laiko nei sveikatos. Taigi iki dešimtos reikia būtinai grįžti namo, į savo didelį miestą. Galėjo pasiimti šunį kartu? Nenorėjo. Nes tuomet būtų tikriausiai nakvoję šiame bute, tarp tamsiųjų tapetų... Ne ne. Net jei ryte jais keliaus saulės spinduliai. Dusinamai niūru. Jie ir triūsia čia tam, kad bent nuomininkams taip neatrodytų...

Agnė šveitė viryklę garsiai šnopuodama, tad negirdėjo, kaip įslinko vyriškis. Netyčia pakėlusi akis pamatė jau atsirėmusį į virtuvės spintelę, lyg parodoje apžiūrinėjantį žydras lentynėles, nudėliotas variniais ir mediniais virtuvės įrankiais, arbatinukais, puodeliais, taurelėmis. Pats sukalė, pats nudažė. Kai dar čia gyveno su žmona ir sūnumi.

– Gaila bus išmesti, – atsiduso tuštindamas lentynėles.

– Kodėl tu tvarkai virtuvę? Juk tarėmės, kad rūšiuosi drabužius.

– Negaliu be tavęs. Aš palauksiu. Rūšiuokim abu.

Jis nusisuko nuo lentynėlių. Patogiai atsirėmė, ieškojo kišenėse, ruošėsi rūkyti – čia pat, virtuvėje? Agnė įmetė šepetį į kriauklę.

– Kas yra? – paklausė.

– Pavargau, – jis suniurzgė ir prisidegė cigaretę.

– Aš irgi. Su virykle tuoj nusibaigsiu. Tavo mama senokai neapžiūrėjo šonų...

– Ji buvo ligotas žmogus, – šyptelėjo jis.

– Aš suprantu. Bet žinai, apie ką galvoju? – Agnė atsistojo priešais langą, už kurio pamažu temo. – Galvoju, kas pirmiau žmoguje – purvas ar liga? Sveikų žmonių namai atrodo... Gal vėžys auga kaip atsakas? Man neišeina iš galvos mintis, kad tavo motina pati jau seniai nebenorėjo gyventi...

– Jos gyvenimas nebuvo rožėm klotas, – tarė jis ir išėjo.

Negaliu ir nenoriu suprasti, galvojo gremždama viryklę. Kol motina buvo gyva, pats už akių kalbėjo visokias šlykštynes, o dabar jau gedulingai šventas. Argi tai pasiteisinimas – nebuvo rožėm klotas? O kam jau klotas? Net jeigu dirbai nemėgstamą darbą, net jeigu ištekėjai už nemylimo, net jeigu viena auginai vaiką... Ar taip jau nebuvo įmanoma ko nors pakeisti? Kad niekada taip neatsitiktų, niekada, niekada.

Mėšlungis sutraukė rankas, ir ji pritūpusi padėjo jas laisvai ant kelių, kad atsipalaiduotų. Laikas bėga nepastebimai, nė nepajusi, kaip išmuš dešimt, o namie šuo. Agnė atsistojo ir įjungė šviesą. Palubėje sulingavo vorų mezginiai.

Virtuvės lange matė savo atspindį – pavargusi, sena, su darbo drabužiais, apsirišusi skarele. Galvojo apie šiltą maistą. Apie butelį šalto alaus. Apie tai, kodėl ji šveičia šitą viryklę ir visus šiuos mirusius namus. Apie tai, kad bando būti sušiktai geras žmogus. Šventoji. Agnė dėbtelėjo į prirūdijusią kriauklę, kurią šveisti teks kitą dieną. Šiandienai užteks. Nebūtina viską išlaižyti. Niekas nepadėkos.

Eidama iš virtuvės Agnė neabejojo, kad jis sėdės prie spintos ir rūkys, nors jau visai tamsu, reikia skubėti. Reikia padaryti tiek, kad tektų čia atvažiuoti tik dar kartelį...

– Nagi griebiam drabužius! – ji suplojo iki baltumo atmirkusiais delnais ir pamatė, kad spinta visgi išversta ant grindų, maišai pražiodyti, reikia tik rinkti ir krauti.

Palaidinės, sijonai, vakarinės suknelės, rankšluosčiai, naktiniai marškiniai, kelnės, apatiniai, kojinės, kepurės, skrybėlės, pirštinės, karakulio apykaklė, striukė, paltas... bus keturi maišai. Juodu rūšiavo, pasakodami istorijas, juokindami vienas kitą, kad nekiltų noras kalbėti apie motinos sąnarių įspaudus odinėse pirštinėse, alkūnių išduobas nertinių rankovėse, pėdos gumbą, sugadinusį visus kairės kojos batus. Kad prieš akis neiškiltų vaizdai: kaip atrodė skarelė ant jos kaklo, segė ant jos krūtinės, dirželis ant jos liemens... Pačių formų neliko. Liko tik tai, kas kadaise pabrėžė, slėpė, pildė tas formas. Liko ilgaamžiai laikino kūno apdangalai. Keista, kad daiktai nemirė drauge su šeimininke. Keista, kad šiems artimiesiems, įšventintiems į intymiausias paslaptis, likti ir gyventi toliau atrodo garbinga.

Už pusvalandžio darbas buvo baigtas. Agnė pasiūlė du maišus su geriausiai išsilaikiusiais drabužiais padovanoti kaimynei, draugavusiai su motina, prižiūrėjusiai ją sergančią. Kaimynė – pagyvenusi moteris, ji supras, neleis geriems daiktams prapulti.

Vyriškis išsigrūdo ir grįžo gan greit, Agnė vos spėjo persirengti. Trindamas delnu akį, atsiklaupė, ieškojo batų, su kuriais atvažiavo.

– Ir kaip? – paklausė Agnė.

– Paėmė, bet pasižiūrėjo į mane tokiomis akimis...

Ji nieko į tai neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais. Svarbiausia, kad paėmė. Kitus maišus teks sumesti į šiukšliadėžę kieme. Vieną krepšį parsiveš namo. Tik smuikas kol kas be ateities. Parduoti? Atiduoti? Pasilikti? Vargšas nemylėtas smuikas verkia. Nevirkdomas – verks dar labiau.

Agnė ištiesė vyriškiui automobilio raktelį.

– Paskubėk, šuo kankinasi...

– Ar tikrai taip elgiamasi po žmogaus mirties? – paklausė jis.

Ir nepaėmė raktelio, net nepažiūrėjo – toliau avėsi. Supratusi, kad greičiausiai visą gyvenimą teks vairuoti pačiai, Agnė atsiduso.

– Juk tai tik daiktai. Tegul gyvena.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


174435. cc2009-11-10 20:12
Linksmas energingas krykščiantis kūdikis- motinos didžiausia meilė. Guvi gražutė mergytė su kaspinukais kasytėse, įsispyrusi į mamos aukštakulnius , patenkinta apžiūrinėja save veidrodyje. Paauglė mergiotė mokyklos suole klausosi mokytojos. Graži mergina apsvaigusi sukasi valso sukuryje. Eina gatve gražuolė- sutikti vyrai seka akimis, šypsosi. Vestuvės su mylimuoju. Linksmas energingas krykščiantis kūdikis. Darbai, darbai, darbai. Pirmoji raukšlė, pirmoji žilė. Penkiasdešimt metų, tai visai nedaug, penkiasdešimt- pralėkė taip greit. Pensija. Nuovargis, ligos, skausmai, sklerozė. Gatve eina sulinkusi senučiukė- niekas į ją nekreipia dėmesio. Atrodo, kad ji tokia visą laiką ir buvo.

174442. uosto2009-11-10 21:30
viskas puiku, tik dar reikia poros detalių: kaip uosto ir apžiūrinėja allways paketus ar panaudotą tualetį popierių.

174445. vos perskaičiau2009-11-10 22:35
prėskas, vangus, turbūt nuobodulį įveikinėjant rašytas. Ir pirmame Šiaurės atėnų puslapyje?!

174458. toto2009-11-11 05:28
It`s Sad (So Sad), So Sad, It`s a Sad, Sad Situation...
...and it`s getting more and more absurd.

P.s. Tradiciškai lieka pasidžiaugti bloger`io fenomenu: beviltišką grafomaniją atperka fantastiškas blogas.

174464. toto - archyvaras2009-11-11 09:33
Ačiū, toto, už nuorodą. Įdomu...

174468. katė :-( 2009-11-11 11:08
Kažko pritrūko.

174490. krankt2009-11-11 17:27
pritariu toto nuomonei.

174492. to archyvarui ir krankt2009-11-11 18:14
ko jūs čia putojatės dėl toto. Tai tipiškas homosovieticas ir dar pusdurnis. Jis yra paranojinis ligonis. Be to, beviltiška savimyla. O tokie žmonės turi kurti, o ne analizuoti/kritkuoti. Grafomaniškas toto pasaulėlio įsivaizdavimas: įrodymų net daugiau nei reikia. Galiu pademonstruoti

174493. vl.2009-11-11 18:47
toto gal ir diegas, bet diegia ir dilgina. viltingi anoniminiai altruistai tipo 174492 - fui.

174503. maoris :-) 2009-11-11 20:46
Labai patiko. Pirmi žingsniai po artimo mirties yra klaikiai sunkūs. Siužetas “praveda” pro neišvengiamą buitį ir verčia susitaikyti su žiauria realybe, gyvenimas tęsiasi toliau… . Stipru.

174504. mie2009-11-11 20:56
o as perskaiciau ir man visai nieko. tik negali buti "baznycios kuoru", tik bokstai. ir "pilvuzas" yra ne pilvas, o pilvotas zmogus.

174506. c2009-11-11 22:04
Net pridusau skaitydama... kazkas pazistama, neisvengiama.Patiko.

174609. Artūras iš Vilniaus2009-11-12 21:52
jo, toto yra skęstantis mongoloidiškame stepinių genčių pelkėje. Jo pasekėjai irgi jau nuskendę tojo dvokiančioje pelkėje, kurioje, net patriotinis lietuvis nenori smirdėti ir deda į kojas arba smirdi vietoj.

Pirmas įtarimas, kad jis komunizmo palaužta prosrtitutė buvo tai, kai jis kaip Tikras Laisvas Vyras pasijuokė iš homosovietico kiemsargio jonušėlio, o po to genčių sprendimo metu stegėsi atsiimti savo žodžius. Gailiai jis tada atrodė. O ką, ar dabar jis negailiai atrodo atskirdamas Sandros du kūdikius į dvi benkartines puses. Siaubas, toto, lipk iš pelkės, nes nuskęsi ir Tavęs, toto, jau nebebus - užspringsi alkoholiu/pelke kaip Petras Cvirka.

174611. mauras2009-11-12 22:10
Svika nenuskendo alkoholyje, o buvo kagėbistų nunuodytas lygiai Litvinenka neperseniausiai

175474. andrius :-) 2009-11-24 00:47
patoko, perskaičiau neatsikvėpdmas, dėkoju autorei už šaunų kūrinį

Rodoma versija 66 iš 90 
13:25:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba