ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-01-27 nr. 830

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (24) • MAREK SOBÓL. Moiros AUDRA BARANAUSKAITĖ. „Papimpink man ratus“, arba Kodėl man gaila JohnoVILIUS DINSTMANAS. Apie rytą ir gyvates (1) • -gk-. Sekmadienio postilėSu jaunu intelektualu JUSTINU DEMENTAVIČIUMI kalbasi Audra Čepkauskaitė . Noriu analizuoti pasaulįPAUL VALLELY. Vatikanas ir Oscaras Wilde’asRŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (3)SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIVYTAS GEDUTIS. Sugrįžimas į Kumaną (12) • DOMAS LINKEVIČIUS. Poezija (6) • DARIUS POCEVIČIUS. Benediktas PirmasisGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Parulskis su plastmasine lėle (34) • ANDRIUS ŠIUŠA. Runos ALOYZAS VIDUGIRIS. Apie pirmąją ekspediciją į ČernapadinęJÖRG SEIDEL. Autentiškas romanasRIMANTS CEPLIS. Kosminės sąmonės sapnas (1) • VENEDIKT JEROFEJEV. Iš užrašų knygučiųEGMONTAS JANSONAS. Neišmanėlio abejonės (3)LAIŠKAI (508) •

Turinys

[skaityti komentarus]


MAREK SOBÓL. Moiros
Vertė Kazys Uscila
Siūlome lenkų rašytojo Mareko Sobólio (g. 1968) debiutinio romano, kurį Vilniaus knygų mugėje pristatys leidykla „Mintis“, fragmentus.
    Toks nenuspėjamas yra gyvenimas: niekada nežinome, ką atneš kita diena. Kai mums jau atrodo, kad numatėme visas galimybes, kad žinome, ko turime bijoti ir dėl ko melstis, staiga likimas iškrečia pokštą. Visa, kas buvo nekintama ir tikra, staiga pasirodo besą iliuzija, o tai, kas žadino mūsų baimę, staiga tampa likimo dovana. Bijodami aklo likimo užsidarome, neiškišame nosies iš savo butų, savo miestelių, savo kiautų, bėgame nuo jausmų. Permainų į blogą baimė yra tokia stingdanti, kad nedrįstame nė žingsnio žengti į gerą.

AUDRA BARANAUSKAITĖ. „Papimpink man ratus“, arba Kodėl man gaila Johno
    Per MTV rodo laidą „Papimpink mano...“ ką nors. O „papimpinti“, pasirodo, galima daug ką: ratus, dviratį, dieną ar vakarėlį. Tai jie ir „pimpina“... Tiesa, tą laidą mačiau tik kartelį. Tada ir užsiroviau ant Johno.

VILIUS DINSTMANAS. Apie rytą ir gyvates
    [...]
    aplinkos situacijose grakščiai slinko žmonės,
    tarsi eitų į baleto teatro premjerą, jie plaukė kaip nudilusių
    gatvių upės, šliaužė kaip gyvatės, ką tik per prievartą
    išsinėrusios iš savo ištikimybės namams,
    [...]

-gk-. Sekmadienio postilė
    Populiariojoje psichologijoje į žmones su „aukos sindromu“ žiūrima su tam tikra pašaipa – jie neatitinka konkurencinės rinkos dėsnių, todėl nėra pageidaujami šiuolaikinėje (ir ne tik) visuomenėje. Nepatogūs, susireikšminę, nuolat verčiantys kitus pasijausti kaltus. Ne tik nesugebantys dantimis bei nagais, kaip ir dera, atsiimti savo dalį, bet dar ir trukdantys kitiems nuolatiniais verkšlenimais. Juos nuolat skriaudžia gyvenimas, laikai, kiti. Jie verčia jaustis atsakingus visus aplinkui ir reikalauja tiek daug dėmesio. O juk kiekvienas turi būti atsakingas už save pats, kitaip jis bus apkaltintas nesavarankiškumu, esąs nebrandi asmenybė.

Noriu analizuoti pasaulį. Su jaunu intelektualu JUSTINU DEMENTAVIČIUMI kalbasi Audra Čepkauskaitė
Parengta pagal LR laidą „Žmonės ir idėjos“
    Labai svarbūs man buvo žmonės, kuriuos radau universitete: Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas. Leonidą Donskį reikia gerbti, nes jis išmintingas eruditas – Lietuvoje tokių trūksta. Labai patinka, ką apie visuomenę kalba Arūnas Sverdiolas. Be abejo, Gintautas Mažeikis. Arūnas Peškaitis kalba protingai ir gražiai, o svarbiausia – su dvasia. Emmanuelis Lévinas labai patinka.

PAUL VALLELY. Vatikanas ir Oscaras Wilde’as
„The Independent“, 2007.I.5. Vertė Rūta Tumėnaitė
Pagal „Mažosios studijos“ laidą „Septintoji diena“, 2007.I.6
    Šioje dėlionėje yra dar vienas gabalėlis. 1900 m. lapkritį Paryžiuje, gulėdamas mirties patale, Oscaras Wilde’as galiausiai atsivertė į katalikybę. Šiais laikais, kai jis įgijo savotiško pirmojo kankinio už gėjų teises statusą, tas apsikabinimas su priešu mirties patale dažnai vaizduojamas kaip nenormalus nukrypimas, sunkiai sergančio žmogaus poelgis didžiulio silpnumo akimirką.

RŪTA BIRŠTONAITĖ. Oposumo kronikos (3)
    Ateina metas, kai kartojimas netenka prasmės, nes ima kelti tik liūdesį. Neretai taip atsitinka su muzika. Po tokio gražaus kūrinio eina kitas toks gražus, pagal tą patį modelį sukurtas, tada – dar kitas. Kuo toliau, tuo skambėjimas vis purvinesnis, skaudesnis. Pagaliau modelis sunaikina pats save. Tačiau tas paskutinis Aki Kaurismäki trilogijos filmas „Priemiesčio šviesos“... Modelis toks pat kaip ir visada: riteriškas mandagumas, sąžiningas darbas, kuklus minimalistinis išgyvenimas. Tik nėra jokių viltingų pagražinimų. Herojaus neišplukdys laivas, automobiliu jis nebeįvažiuos į barą. Tamsu, ilgu. Sugrįžimas į išeities tašką. Modelis nesunaikintas, tik negailestingai išgrynintas. Gal jis nieko daugiau nebekurs – tasai Aki?

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
    Richardas Rorty:
    Visų tų empirikų, antropologų, su bloknotais traukusių per pasaulį visko nustatinėti, išskirtinis bruožas buvo tas, kad jie – visai Bacono dvasia – būtų galėję pasakyti: nagi pažvelkite į šį fantastiškai ilgą sąrašą visokiausių žmonių atmainų, apie kurias jūs nė pagalvoję nebuvote. O jie visi yra žmonės.
    Panašiu keliu ėjo lietuvių kilmės filosofas JAV A. Lingis.
    Turėtų prasiplėsti mūsų supratime sąvoka „mes“.

VYTAS GEDUTIS. Sugrįžimas į Kumaną
Vertė Ingrida Tatolytė
    Kai Vyto Gedučio tėvai tapo karo pabėgėliais, jam buvo viso labo dveji. Iš pradžių šeima emigravo į Vokietiją, iš ten persikėlė į Venesuelą ir tik gerokai vėliau atsidūrė Amerikoje. Dvidešimt metų Hiustono universitete V. Gedutis dėstė ispanų kalbą ir literatūrą. Pastaruosius trejus dar dirbo socialinės pagalbos srityje. Dabar išėjo į pensiją.
    „Užsidirbti pinigų man nebereikia. Aš noriu tik rašyti. Tam visuomet pritrūkdavo laiko. Noriu pabaigti tai, ką esu pradėjęs, aprašyti visas savo tėvų istorijas. Mane domina pabėgėlių temos, kadangi jos – universalios.“
    Šiuo metu V. Gedutis gyvena Vilniaus senamiestyje. Svajoja visam laikui pasilikti Lietuvoje. Nors lietuvių kalbos nepamiršo, savo tekstus rašo ispanų ir anglų kalbomis.

DOMAS LINKEVIČIUS. Poezija
    Liudui Vasariui
    Kai gausi žinią šią, žiema, ko gero, bus tris mėnesius pradūkus.
    Pirmus žingsnius nedrąsiai žengs ir lavins operinį balsą kovas.
    Tik tak tik tak – ritmu allegro tiksi kišeninis laikrodukas.
    Kišenėj be akustikos, tik laikas – žmogžudysčių užsakovas.
    Dažnai, kai man ir sutanotai nakčiai nesimiega, medituoju.
    Kartu su ja, plunksnakotį tušu pagirdę, tau laiškelį rašom.
    Tiksliau, ji traukinius raidėm ant lapo bėgių raito – aš diktuoju.
    Aušros kalne sutinkam saulę ir kačpėdėles palaistom trąšom.
    Aš niekada nebūsiu klierikas, nors kartkartėmis toks jaučiuosi.
    Tave, bičiuli mielas, nuolatos prisimenu kaip brolį dvynį.
    Neteko mudviem susitikti, bet ne kartą dar pasisvečiuosi,
    malda atėjęs pasisemti iš šešėlių mąstymo erdvinio.
    Mes stengiamės, tačiau nenorime išvengti moterų žabangų,
    nes pašaukimo sergėtojų protus laumė Prigimtis užbūrus.
    Mane skaitydamas, nakčia pažvelk, kaip gašliai žvaigždės laižo dangų,
    ir savo nuodėmių nenurašyk ant jau apaugusios tonzūros.

DARIUS POCEVIČIUS. Benediktas Pirmasis
Benediktas Januševičius. 0+6. Eilėraščiai-daiktai. Apipavidalino Tomas S. Butkus. K.: Kitos knygos, 2006. 128 p.
    Tai ir viskas, ką norėjau jums pasakyti šiomis gražiomis raidėmis ir nieko nereiškiančiais žodžiais apie Benedikto Pirmojo pasaulį, kuris neegzistuoja. Apie jo vaizdaraščius ir daiktaraščius, kurie itin skiriasi nuo eilėraščių, kuriamų Lietuvos poezijos mėšlyne. Perskaitę visus šiuos sakinius, juos užmirškite, tada pamatysite pasaulį teisingai.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Parulskis su plastmasine lėle
Sigitas Parulskis. Sraigė su beisbolo lazda. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2006. 174 p.
    Internete skaityti nemėgstu: knygoje kas kita. Vis dėlto į tokias brošiūras kaip Sigito Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“ knygynuose žiūriu skeptiškai: 1) kažkoks neįgalus jau vien pavadinimas, atšokantis nuo viršelio kaip dalgis nuo akmens; 2) iš internetinio sąvartyno surinkti tekstai netraukia, tarsi būtų kokie maisto produktai, išgriebti iš konteinerio; 3) o ir intensyvi autoriaus pastarojo meto bibliografija nieko gero nereiškia. Geri rašytojai rašo mažai, jų knygų niekas nenori leisti, nebent po mirties. Ką plepa veidmainiai leidėjai, reklamuojantys savo prekes, klausytis neverta – jie visada meluoja. Reguliarus to paties autoriaus knygų kepimas jiems praverčia tik tiek, kiek tai susiję su pinigais. Na, dar truputėlį su skambia pavarde, kuri visada apkvailina tamsuolius. Bet ir tamsuolių dabar likę mažai, daugiausiai indiferentai.

ANDRIUS ŠIUŠA. Runos

ALOYZAS VIDUGIRIS. Apie pirmąją ekspediciją į Černapadinę
    Čiornaja Padina (lietuviškai išvertus – Juodoji dauba ar loma) yra oficialus rusiškas vardas kaimo, kurį įkūrė 1863–1864 m. sukilimo tremtiniai lietuviai. Tremtinių palikuonys savo kaimą vadino adaptuotai, t. y. taikydamiesi prie lietuvių kalbos sistemos – Černapadinė.
    Sovietų okupacijos metais be palaiminimo iš viršaus gilintis į praeitį buvo nevalia. Tik po Stalino mirties, vadinamojo politinio atšilimo metais, ypač artinantis šimtosioms 1863–1864 m. sukilimo metinėms, spaudoje vis dažniau buvo pradėta nagrinėti to meto įvykius, kelti jų kaip pasipriešinimo caro vienvaldystei reikšmę, minėti aukas, tarp jų ir lietuviškos spaudos (lotyniškais rašmenimis) draudimą. Kol šis pakilimas dar buvo nenuslopintas, man ramybės nedavė slapta mintis pasidomėti naujosios izoliuotos tremtinių „salos“ kalba, juo labiau kad senąsias pagrindines etnines lietuvių kalbos „saleles“ ir „nesaleles“, atsidūrusias už oficialiai svetimųjų nubrėžtų Lietuvos ribų, jau buvau aplankęs, daugiau ar mažiau jų kalbą tyręs. Juk tokia proga retai kada pasitaiko.

JÖRG SEIDEL. Autentiškas romanas
Icchokas Meras. Remis für Sekunden. Berlin: Aufbau Taschenbuch Verlag, 2001. 159 p.
Vertė Austėja Merkevičiūtė
www.koenig-plauen.de
    Pradžioje prireikia valandėlės, kad prisitaikytum prie šios rupios prozos ritmo, tačiau pamažu jos pagautas užgniaužęs kvapą sūpuojiesi lėtose knygos vilnyse. Meras atsisako visko, kas nereikalinga. Sakiniai paprasti, retai pasitaiko prašmatnių konstrukcijų. Paprastumą, net naivumą lydi tikrumas ir autentiškumas. Rašymo būdas, bemaž bauginamai atitinkantis objektą. Ar tai greita, ar lėta knyga? Jeigu jai atsidavei, ji guli priešais atversta tarsi juoda jūra lygiu kaip veidrodis paviršiumi, kurios apgaulinga rimtis teleidžia numanyti jos gelmę. Tačiau ši knyga turi gelmę, neišmatuojamą gelmę! Ji – iš tų retai pasitaikančių knygų, kurios atlaiko tokius sakinius, galinčius skambėti dirbtinai ir banaliai, kai juos taria ne tos lūpos, iš tų, kuriose šie sakiniai spinduliuoja išmintį: „Laikas. Dėl visko kaltas laikas. Žmogus gali daug padaryti, labai daug, bet vieno jis negali – pasukti laiko, sugrąžinti jį, pavaryti laikrodį atgal“; „Tu galvoji, kad tik getas yra getas. Tu neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau – irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o anas – be tvoros“; „Žmonės visada galvoja nevienodai ir niekuomet vienodai negalvos.“

RIMANTS CEPLIS. Kosminės sąmonės sapnas
Jurga Ivanauskaite. Sapņiem līdzi. Iš lietuvių kalbos vertė Talridas Rullis. Rīga: Dienas Grāmata, 2006. 423 p.
„Diena“, 2007.I.12. Vertė Kęstutis Nastopka
    Žinoma, kaip ir dera daugiareikšmiam tekstui, „Sapnų nublokštus“ galima skaityti ne tik kaip pasakojimą apie meilę, bet ir kaip tyrinėjimą, svarstantį, ką mūsų laikais reiškia būti prašalaičiu, svetimšaliu ar tremtiniu. Analizuodama šią būseną, J. Ivanauskaitė pasitelkia personažus, kurie, priversti ar apsisprendę gyventi anapus savo tautinės valstybės, nesugeba patirti jausminės priklausomybės nuo naujos gyvenamosios vietos. Ambivalentiškumo dingstis, virtusi svetimumu, plėtojama daugelyje konfliktiškų diskursų, bet viena esmingiausia yra Rytų ir Vakarų priešprieša ir šios priešpriešos ardymas. J. Ivanauskaitės tekstas atspindi šiuolaikinio Vakarų pasaulio vertybių nuosmukį, kurį apibūdina tokios sąvokos kaip tapatybė, lyčių ir tautybių skirtumai. Šiuo atžvilgiu aistringa keliautoja J. Ivanauskaitė pasirodo kaip postmodernios visuomenės estetė, išdrįstanti pati pašiepti savo naivų tikėjimą rytietiškomis gudrybėmis. Priklausomybės idėja, gimtinė, tautinė valstybė ir kalba, autorės manymu, yra tiktai terminai, kurie šiandieninėje praktikoje dėvimi tarsi drabužiai. Personažai, nepaisant to, ar jie priklauso Vakarų ar Rytų pasauliui, liudija tapatybės nykimą: šiandieninio žmogaus lemtis – tremtis ir klajonės.
    Puikus tekstas, žadinantis pavydą. Mes galime pavydėti J. Ivanauskaitei kaip stebėtinai produktyviai ir prasmės prisodrintas eilutes rašančiai autorei. Gaila, kad daugelis latvių prozininkų gyvena ne kosminės sąmonės sapne, o nuobodžioje ankštoje medinėje statinėje ir valgo grybus.

VENEDIKT JEROFEJEV. Iš užrašų knygučių
Iš: Венедикт Ерофеев. Со дна души. М., 2004. Vertė Jurgita Jasponytė
    Dėl klausimo apie „savąjį aš“ ir t. t. Aš sau pačiam bjaurus pašnekovas, bet vis dėlto geras. Kalbu be patyčių ir nepakeltu balsu, tyliais ir jausmingais štampais, tokiais kaip „Nieko, nieko, Jerofejevai“ arba „Veltui tu visa tai sumanei, bet tiek jau to“, arba „Na tu pats pasvarstyk, na kam tau tai“, arba „Praeis, praeis, nieko baisaus“.
    Tai primena naktinį sėdėjimą stotyje. T. y. tu atsipeikėjai – tau jau 33 metai, užsnūdai, vėl atsipeikėjai – tau 48, vėl užsnūdai – ir jau nepabudai.

EGMONTAS JANSONAS. Neišmanėlio abejonės (3)
    O man Antakalnis anais, pirmaisiais pokario metais prasidėjo kiek tolėliau – T. Kosciuškos gatvės pabaigoje, Pervažos (dabar M. Dobužinskio) gatvelėje, jungiančioje T. Kosciuškos ir Olandų gatves, pusrūsyje, pro kurio langus matydavau praeivių kojas ir alyvų krūmą kiemelyje...
    Bet apie tai – kitąkart...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


73561. kiskis p2007-01-25 16:11
nagi jeigu apsiskelbete tai dekite, prasom. letenele most. neitiketina kaip greitai prabego savaite.

73581. Krebžd, krebžd 2007-01-26 07:40
gal du paskutinius

73582. kvailutė2007-01-26 09:10
mane labai sudomino jaunas intelektualas... pasimoviau ant žodžio "inelektualas". jaunas, o jau intelektualas...

73585. snobas2007-01-26 11:26
j.dementavičius - tarpt.santykių ir polit.instituto magistrantūrą baigęs. r. lopatos auklėtinis. nieko nesitikiu. jauni svaičiojimai. duokit tą klajoklį Gedutį. ir Veničką Jerofejevą. nereikia eilių ir recenzijų.

73718. rasa2007-01-28 14:29
man atrodo kad pridvesusias diskusijas atgaivintu parulskio isdejimas isuns dienas sugrizimas i rusyna kur gyveno lietuvaiciai-jaunoji karta turetu bent isivaizduot kas ju laukia-ir lenko knygos pristatymo pageidauciau- bet jei idesit kitka dekit

73727. Snobus snobas :-) 2007-01-28 15:45
Pulsas kai ir visada, gerai pulsuoja, poezuoja, meldziasi.

73756. au au2007-01-28 19:29
Seniai negirdėt Gedos. Ar tebedirba "Šiaurės Atėnuose"?

73924. miau miau2007-01-29 23:11
ne, sucharikus džiovina, ruošiasi sėsti

73967. 739242007-01-30 12:00
O tamsta, apsimetantis šventu katinu, trinat purvinas letenas, laukdamas geltonojoje spaudoje dvokiančio riebaus kąsnelio. Kol Jis atsisės, jūs seniai gulėsite. Išsilaižykite ten, kur dergiate - nekoks kvapas nuo jūsų sklinda.

73968. Gaila2007-01-30 12:01
Šunų ir kačių portalas. Gaila.

74039. šventas katinas>739672007-01-30 23:47
nieko panašaus, mano letenos švarios, kasdien tarpunagius išsilaižau, ir čia, kiek suprantu, ne geltonoji, o žydroji spauda. Nėra reikalo man laižyti ten kur dergiu, apkapstau smėliuku, tiksliau, dabar parduoda specialias granules. Ir kvapo man tai jau neprikaišiok, pasiuostyk po savimi. Ei, o kaip tau labiau patiktų, ar kad jis atsisėstų, ar kad aš atsigulčiau?

74089. šv.katinui2007-01-31 14:33
Atsigulsite ant savo kvapnių granulių, bet vis tiek dvoksite. Jūsų vidus pašvinkęs ir nieko čia nebepadarysi. Žvėryne yra klinika, kur išvalo žarnyną, bet ši procedūra jums nebepadės. Puvena yra puvena. Miauksėkite į sveikatą.

74093. ?2007-01-31 16:05
Čia tokia kolektyvinė poza - vienas guli, o kitas sėdi? O ką daro trečias?

74117. cc>RK2007-02-01 11:30
Eik tu sau ! Nupirkai. :)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))

74120. ragana Kornelija 2007-02-01 12:00
nieko nesuprantu :((

74126. cc>RK2007-02-01 13:13
Tai kur ta raganiška nuojauta ? :) Jei rimtai,tai čia papuolė per neapsižiūrėjimą.Turėjo būti laiškuose.Perrašiau.

74166. ostensibleistė Autorei (dėl Johno)2007-02-02 11:16
Jūsų vietoj aš tiek nepergyvenčiau. Žmogų pakeisti galima tik iki 21 metų. (Taip yra sakoma.) Sprendžiant iš to, kad Johnas buvo laimingas atkasęs tą pikapą (kiaurai perrūdijusį, apsilaupiusiais dažais, visišką griuveną, tinkamą šiaudams ar mėšlui vežioti), jam ne 21-eri, oi ne 21-eri. Pagaliau - parduos tą mašiną, atsikas kitą. Jau žinos, "pimpinti" ar "nepimpinti", ta prasme, turėti nerealių norų ar neturėti. Jei norės, kartais ir tokį švarkelį panešios (kaip varijantas, pavyzdžiui). Viskas praeina. Ir laikas užlaižo žaizdas, kaip yra sakoma.

74168. ostensibleistė dar2007-02-02 11:21
Ir plaukai (juk ne nosis) ataugs.

74186. ostensibleistei :-) 2007-02-02 17:43
Tikrai ,realybėje nieko ypatingo nenutiko.Bet kažkurioj kitoj dimensijoj Velnias , čiapsėdamas ,suėdė Jonuko dūšios gabalėlį.Iš to ir tas persimainymas.

74243. Ar2007-02-03 14:28
Ar čia vieta pakliedėti? Š.A. portalu naudojasi kažkurios psichiatrinės pacientai.

74246. daktaras Aiskauda2007-02-03 14:45
Čia lankosi mano pacientai. Apsėsti intelektualinės ego didybės ir mizantropijos aplinkai bei kitokiems nei jie. Vienas-kitas iš jų įsivaizduoja esą paukščiai, du trys - vandens telkiniai. Žodžiu, tipiška šizofrenija.

74255. ragana Kornelija 2007-02-03 18:58
o vienas nuolat kalbasi su įvairiomis savo asmenybės dalimis, kurias vadina skirtingais vardais. netipiška šizofrenija.

74297. daktaras Henrikas2007-02-04 08:58
Yes!

Rodoma versija 179 iš 203 
13:25:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba