Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-01-28 nr. 3316

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Kas yra gravitacija?
10
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
 Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ.
Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*
2

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
„Idėjos, jei didžios...“
1

KRITIKŲ KLUBAS 
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Žiūri į knygą, mato špygą
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Rašyti natūraliai sunkiausia
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
A. Huxley’o puota su actekų dievais
2
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Gyvenantis Meilės glėby...
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Pirmosios knygos konkursas

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Bajavykas
• RIDAS VISKAUSKAS.
Savarankiškumo ugdymas be gairių?

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Keletas žvilgsnių. Iš arti

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Terminijos pinklėse

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Besarabijos trieiliai
1

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
šešios pink floydų moterys
6

VERTIMAI 
• Iš austrų poezijos

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Netikėtumai
4

KULTŪRA 
• Klaipėdiečių šokio spektakliai Vilniuje
• C. Graužinio spektaklis apie britų futbolo dievuką
• Kultūros židinio renesansas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vaikšti­nėjimai
2

DE PROFUNDIS
„Rašytojams eilėraštis duotas kaip
bausmė, o proza yra pasigailėjimas.“
(Milorad Pavič)
 
• MINDAUGAS URBONAS.
Procesas
• Stebuklas meno pasaulyje:
formalinas, nesėkmės ir amžinybė
4

EX PROFESSO

Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*

Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žygimanto Liauksmino
retorikos vadovėlio
antraštinis puslapis

Ne visa, kas sena, yra pasenę. Prieš du tūkstančius metų romėnų oratorius ir pedagogas Markas Fabijus Kvintilianas veikale „Institutio oratoria“ („Oratoriaus ugdymas“) rašė: „Taigi, gimus sūnui, tėvas pirmiausia tegu deda į jį dideles viltis, o tai iš anksto paskatins vaiką auklėti. (...) Būtų gerai, jeigu gimdytojai būtų kuo daugiau išsilavinę. (...) O labiausiai norėčiau, kad auklėtojai būtų pakankamai išsilavinę, arba bent žinotų, kad jie nėra išsilavinę.“

Iš tiesų antikos filosofai ir filologai buvo pirmieji pedagogikos teorijos ir praktikos kūrėjai, aktyviai svarstę tėvų, mokytojų, visuomenės atsakomybę, ugdant vaiko gebėjimus, išsilavinimą, pilietiškumą. Juk pats graikų kalbos žodis „pedagogika“ visų pirma reiškia vaiko vedimą tiesiogine prasme, t. y. nuvesti vaiką į mokyklą, o toliau – perkeltine prasme: vesti jį žinių, dorovės, intelekto, išminties keliu.

Antika ir krikščionybė yra pamatinės Vakarų civilizacijos atramos, esminiai jos raiškos ženklai (gaila, kad jie pragmatiniais tikslais liko nepaminėti Europos Sąjungos Konstitucijoje), kurie buvo įtvirtinti jau viduramžių švietimo struktūroje. Septem artes liberales – „septyni laisvieji menai“ (arba mokslai): gramatika (kalba), dialektika, retorika – trijų klasių programa, ir aritmetika, geometrija, astronomija, muzika – keturių klasių programa. Kalbos mokymas siejamas su mąstymo ugdymu, mąstymas veda į iškalbą – gražiai, logiškai, įtaigiai reikšti mintis, paveikti ir įtikinti klausytojus. Susipažįstama su skaičiavimo, žemės ir dangaus sandaros, muzikos ir harmonijos pagrindais. Tą trivium ir quadrivium struktūrą galime apibūdinti kaip humanitarinių ir gamtamokslinių studijų vienovę, būtiną žmogaus išsilavinimui. Beje, „laisvaisiais“ šie mokslai vadinami todėl, kad buvo prieinami ir galimi tik laisvajam žmogui – tiek materialiai, tiek dvasiškai.

XII a. įsikūrusi Šartro (Chartres) mokykla tapo humanistinių studijų centru Europoje ir daug prisidėjo prie antikinės filosofijos propagavimo, jos suderinimo su bažnytine dogmatika. Šios mokyklos auklėtinis Bernardas Šartrietis yra pasakęs: „Mes esame nykštukai, kurie sėdi ant milžino pečių. Ir jeigu galime matyti toliau ir daugiau negu jie, tai ne dėl mūsų žvilgsnio greitumo, o todėl, kad ant jų pečių pakylame į milžinų lygį.“ „Milžino pečiai“ čia reiškia antiką – jos literatūrinį, kultūrinį, intelektinį paveldą.

Renesansas, kuris, kaip sakoma, atgaivino antiką, sukūrė naują švietimo sistemos modelį – studia humanitatis, t. y. studijos, formuojančios žmogų, ugdančios išsilavinimą, intelektą, asmenybę. Studia humanitatis – tai klasikinių kalbų (lotynų, graikų, hebrajų) studijos, padėjusios skaityti originalo kalba antikos autorius, Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvų veikalus, juos imituoti, kurti jų pagrindu originalius įvairių žanrų kūrinius.

Pirmõsios humanistinės protestantiškos mokyklos Štrasburge (Strasbūre) 1536 m. įkūrėjas Johanas Šturmas (Sturmius) taip yra pasakęs: „Kalbų mokėjimas yra durys ir raktas, atveriantis priėjimą prie visų kitų dalykų“ (Cognitio earum est ianua et clavis, qua ad cognitionem omnium scientiarum aditus aperitur).

Šį humanistinės mokyklos modelį XVI a. perėmė katalikiškos jėzuitų kolegijos, kuriose lotynų, graikų, hebrajų kalbų, poetikos (arba literatūros), retorikos ir dialektikos studijos truko nuo 5 iki 7 metų. Tik padėjus šiuos pagrindus galėjo būti tęsiamos filosofijos, teologijos, teisės, medicinos studijos. Tokia akademinio mokymo struktūra beveik 200 metų funkcionavo senajame Vilniaus universitete. Net ir panaikinus jėzuitų ordiną, klasikinių kalbų dėstymas buvo tęsiamas Imperatoriškame Vilniaus universitete (1803–1832), lenkiškame Stepono Batoro universitete (1919–1939), Kauno Vytauto Didžiojo universitete (1922–1940) ir netgi sovietiniame Vinco Kapsuko universitete (1944–1990).

Taigi turime ne tik senas klasikinių kalbų dėstymo tradicijas, bet ir gausų lotyniškosios literatūros paveldą. Lotyniškai Europos valdovams, popiežiams, didikams rašyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Mindaugo, Gedimino, Vytauto, Aleksandro laiškai, turime daugybę lotynų kalba parašytų grožinės, mokslinės, teologinės literatūros veikalų. Neturėtume pamiršti, kad pirmąją Lietuvos istoriją lotynų kalba parašė Vilniaus universiteto profesorius lietuvis jėzuitas Albertas Vijūkas-Kojalavičius (Historia Lituana, 1650), kad Lietuvos vardą garsino kito lietuvio Žygimanto Liauksmino retorikos vadovėlis (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae, I leid. 1648), net 14 kartų išleistas įvairiuose Europos mokslo centruose, kad lotyniškai rašęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus buvo vadinamas „Sarmatų Horacijumi“, kad VU profesoriaus Martyno Smigleckio „Logika“ (I leid. 1618) net XIX a. dar buvo dėstoma Oksfordo universitete. Tai labai reikšminga Lietuvos kultūros dalis, liudijanti mūsų europietiškumą, o kartu atskleidžianti politinio ir tautinio identiteto paieškas.

iliustracija
Martyno Smigleckio
„Logikos“ fragmentas

Ką iš tos klasikinės humanistinės tradicijos, egzistavusios Lietuvoje beveik tūkstantį metų, turime šiandien? Galime pasidžiaugti, kad Vilniaus universitete tebevyksta klasikinės filologijos studijos, kad jos iš esmės atitinka tą renesansinį studia humanitatis modelį, papildytą naujais moderniais dalykais.

Džiugina, kad dar esama bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų, kuriose mokytojų entuziastų pastangomis mokoma lotynų, o kartais ir graikų kalbų, supažindinama su kai kuriomis antikinės literatūros, kultūros, mitologijos problemomis.

Tačiau liūdina, kad tai – tik pavieniai atvejai, kad nėra oficialaus Švietimo ir mokslo ministerijos požiūrio, įstatymų įteisintos klasikinių kalbų mokymo ir klasikinių gimnazijų steigimo koncepcijos.

Kelia nerimą, kad apskritai nuvertinamas išsilavinimas, žinios, darbas. Bandoma įteigti, kad mokslas – tai tik žaidimas, jokių pastangų nereikalaujantis užsiėmimas. Nuogąstaujama, kad tik mokiniai nepavargtų, nepersidirbtų, neprarastų geros nuotaikos. Nesakau, kad toks nuogąstavimas visai be pagrindo. Bet norėčiau atkreipti dėmesį, kaip jaunėja nusikaltėlių amžius: teisiamųjų suole neretai sėdi 12, 14, 16 metų vaikai. Kodėl jie nesėdi mokyklos suole? Kam tai rūpi? Kas už juos atsako? Jau net baisu klausti, ar kas nors žino, kiek mokyklinio amžiaus vaikų apskritai nelanko mokyklos? Ar tai nesusiję dalykai?

Jeigu mokykla atsisakys (arba iš jos bus atimtos) auklėjimo ir mokymo funkcijų ir liks tik paslaugas teikianti institucija, tai reiškia, kad žlugs ilgaamžė jos samprata ir paskirtis. Kartu tai reikš tolesnę mūsų visuomenės degradaciją. Nes visuomenė be Mokyklos ir Mokytojo yra nevisavertė.

Mus šiandien kamuoja ne ekonominė krizė – tai padarinys, o ne priežastis. O priežastys – tai dorovės, atsakomybės ir mąstymo krizė. Garsųjį Descartes’o posakį „Mąstau, vadinasi, esu“ (Cogito ergo sum) šiandien lengvai keičiame į „šoku, vadinasi, esu“ ir panašius. Kai nuo ryto iki vakaro reklamuojami makdonaldiniai blizgučiai ir lengvo gyvenimo receptai, kai kultūros ir švietimo srityse nėra tęstinumo, kai neturime ilgesniam laikui apgalvotos švietimo koncepcijos, – sunku tikėtis teigiamo rezultato.

Jeigu mokslą matuosime tik naudos ir praktinio pritaikomumo kriterijais, humanitarai neišvengiamai pralaimės technokratams. Tuo tarpu sunaikinant arba nuvertinant humanistiką, sunaikinamos ir tos amžinosios vertybės, kurios visada sudarė demokratinės visuomenės pagrindus.

Taigi, ko siekiame, šiandien akcentuodami klasikinių kalbų mokymo aktualumą ir klasikinių gimnazijų steigimo svarbą? Pirmiausia – kelti mūsų visuomenės kultūrinį lygį, stiprinti bendrojo išsilavinimo pagrindus, prisidėti prie brandžios, harmoningos, pilietiškai aktyvios asmenybės ugdymo.

Esame Europos Sąjungos nariai. Tad pažiūrėkime, kiek daug viltingų humanitarinės kultūros ženklų egzistuoja toje erdvėje šalia mūsų. Pasigėrėkime, koks klasikinių mokyklų tinklas Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje. Kodėl nesimokome iš jų patirties?

Lietuvos klasikų asociacija yra priimta į Tarptautinę klasikų asociaciją, ir tai įrodo Lietuvos klasikinės filologijos reikšmę ir prestižą. Egzistuoja viso pasaulio klasikus jungianti „Akademija lotynų kalbai puoselėti“ (Academia Latinitati Fovendae), kurios nariai esame, dalyvaujame jos konferencijose, beje, vykstančiose lotynų kalba.

Vokietijoje leidžiamas žurnalas Viva Latina, skirtas šnekamajai lotynų kalbai, organizuojamos stovyklos studentams ir moksleiviams, kuriose yra dalyvavę ir Vilniaus universiteto atstovai.

Taigi turime visas sąlygas integruotis į Europos humanitarų bendruomenę ir ne tik semtis iš jos žinių, bet ir įnešti savo indėlį, grįstą Lietuvos humanitarinės kultūros tradicijomis ir patirtimi. Klasikinių gimnazijų atsiradimas Lietuvoje būtų dar vienas tos integracijos ženklas ir mūsų kultūrinio įvaizdžio gerinimo rodiklis.

Antika padėjo mums humanitarikos pagrindus. Tad atsiremkime į juos ir įsiklausykime į vieno ryškiausių jos šviesulių – Marko Tulijaus Cicerono žodžius. Kalboje „Už poetą Archiją“ (Pro Archia poeta) jis sako: „Literatūros studijos teikia peno jaunystėje, guodžia senatvėje, laimėje žmogų puošia, nelaimėje teikia prieglobstį ir paguodą, džiugina namie, neapsunkina svetur, budi kartu su mumis per naktis, kartu keliauja, kartu gyvena“ (vertė A. Kučinskienė).

Cicerono minimos studia litterarum –­ tai klasikinių kalbų ir literatūros studijos. Taigi dėkime pastangų, kad jos iš tiesų su mumis kartu gyventų.


____________________________________
* Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „Klasikinio ugdymo iššūkiai ir perspektyvos“, įvykusioje 2010 m. gruodžio 10 d. Seimo rūmuose, pagrindu.


 

Skaitytojų vertinimai


65928. iškasena2011-01-30 18:18
"Antika ir krikščionybė yra pamatinės Vakarų civilizacijos atramos" - kiaušinienė su žuvimi ir abrikosų kauliukais arba ar gerb. profesorei neatrodo, kad krikščionybė per visą savo istoriją nieko daugiau neveikė, kaip tik naikino ir menkino antikos kultūrinį palikimą?

65954. studentas>iskasenai2011-01-31 10:35
Pradžioje krikščionys iš tiesų naikino antikos paveldą, bet praėjus kuriam laikui pajutę, kad labai nuobodu tik šv.raštą skaityti, ėmė gailėtis, vėl iš naujo ėmėsi viską gaivinti. Nors pvz. recepuota antikinė filosofija buvo gerokai iškraipyta, pritempta prie krikščioniškųjų kanonų, dabar lyg ir visai pagrįstai laikoma, jog Vakarų civilizacija apima ir antikinį paveldą. Renesanso, klasicizmo istoriniai laikmečiai, kėlę antiką ant pjedestalo, tai taip pat patvirtina.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 8 
10:51:36 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba