Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-01-28 nr. 3316

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Kas yra gravitacija?
10
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ.
Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*
2

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
„Idėjos, jei didžios...“
1

KRITIKŲ KLUBAS 
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Žiūri į knygą, mato špygą
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Rašyti natūraliai sunkiausia
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
A. Huxley’o puota su actekų dievais
2
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Gyvenantis Meilės glėby...
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Pirmosios knygos konkursas

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Bajavykas
• RIDAS VISKAUSKAS.
Savarankiškumo ugdymas be gairių?

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Keletas žvilgsnių. Iš arti

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Terminijos pinklėse

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Besarabijos trieiliai
1

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
šešios pink floydų moterys
6

VERTIMAI 
• Iš austrų poezijos

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Netikėtumai
4

KULTŪRA 
• Klaipėdiečių šokio spektakliai Vilniuje
• C. Graužinio spektaklis apie britų futbolo dievuką
• Kultūros židinio renesansas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vaikšti­nėjimai
2

DE PROFUNDIS
„Rašytojams eilėraštis duotas kaip
bausmė, o proza yra pasigailėjimas.“
(Milorad Pavič)
 
• MINDAUGAS URBONAS.
Procesas
• Stebuklas meno pasaulyje:
formalinas, nesėkmės ir amžinybė
4

(PA)SKAITINIAI

Netikėtumai

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




Baricco A. EMAUSAS.
Iš italų k. vertė Valdas V. Petrauskas.

–­ Vilnius: Alma littera, 2010.

EKSTAZĖ

Alessandro Baricco (g. 1958) pažįstamas iš romanų „Šilkas“, „Novečentas“, „City“, „Be kraujo“, „Toji istorija“, „Jūra vandenynas“, „Aistrų pilys“. A. Baricco yra ragavęs ir filosofijos ir muzikos mokslų (tai atsispindi „Novečente“, kuriame filosofija dera su muzika; režisieriaus Giuseppe’s Tornatore’s 1998 m. filmas „1900-ųjų legenda“ puikiai iliust­ruoja romaną), kartu su Prancūzijos elektroninės muzikos duetu „Air“ išleidęs albumą „City Reading“ (grupė sukūrė muziką, rašytojas įskaitė „City“), ėmėsi režisieriaus darbo (2008 m. filmas „Paskaita Nr. 21“). Dar vienas filmas, sukurtas pagal A. Baricco kūrinį, – režisieriaus François Girard’o 2007 m. „Šilkas“ („Soie“).

„Emausas“ („Emmaus“, 2009) –­ vienas naujausių jo kūrinių (naujas –­ „Istorija apie „Don Giovanni“, papasakota Alessandro Barrico“, 2010). Romane keturi jaunuoliai – Luka, Bobis, Šventasis ir anoniminis – pasakotojas išgyvena šiuolaikinio pasaulio siaubus, bandydami juos pamiršti. Vaikinai lankosi bažnyčioje, slaugo senelius, nes yra „katalikai, tikintys“, turi nuostatų, nesuderinamų su suaugusiųjų taisyklėmis. Į šį uždarą pasaulėlį įsiveržia Andrė, parodanti vaikinams kitą pasaulio pusę, kurioje viešpatauja seksas, skausmas, baimė, neapykanta ir mirtis. Romanas neilgas, pasakojimas greitas (aprašoma tipiška šiuolaikinių jaunuolių istorija). Kaip ir bibliniame epizode apie mokinius Emause, tikroji Mesijo prigimtis atskleidžiama tada, kai jo nebėra. Emausas (gr. Emmaous, hebr. Hammat, „šiltas pavasaris“, arab. Imwas), esantis maždaug 11 km į šiaurės vakarus nuo dabartinės Jeruzalės, žymus tuo, kad Jėzus jame dviem mokiniams (Kleopui, kuris greičiausiai buvo Simonas Petras, ir kitam, kurio vardas neišliko) pasirodė po prisikėlimo. Dabar šiame palestiniečių kaimelyje, sugriautame šešių dienų kare 1967-aisiais (tada Emause gyveno per 2000 žmonių) Izraelio premjero Yitzhako Rabino (1922–1995) paliepimu, niekas nebegyvena.

A. Baricco „Emause“ niekas nebegyvena, tik prisiminimai, kuriuose – kančia ir meilė. Nors ši yra paaugliška, kartais – ekstatiška. „Ta pačia beprotiška Mergelės Motinos vienybe paženklinta ir kankinių ekstazė, ir kiekviena apokalipsė, žyminti laikų pradžią, ir anksčiau angelais buvusių demonų paslaptis“ (p. 136).




Užgalis A. GAMTOS DOVANA.
Sudarė Vaida Almonaitytė-Na­vickienė.

– Kaunas: Kopa, 2009.

NUO RASOTOS VARPOS IKI WUJŪD

Artūras Užgalis (g. 1970) gimė Žemaitijoje, studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nuo 2008-ųjų dirba fotografu Vytauto Didžiojo karo muziejuje, turi svetainę http://arturas.fotopic.net. Rimtai fotografuoti pradėta 1996-aisiais. Gilintasi į gamtos, architektūros, interjerų fotografiją. Surengtos kelios fotografijos parodos. 2006 m. išleistas debiutinis fotoalbumas „Mano Lietuva“. „Gamtos dovana“ –­ antrasis A. Užgalio fotografijų albumas. Knyga – poetiška ne tik dėl to, kad joje rasime poeto Roberto Keturakio eilėraščių. Poezija ir fotografija puikiai papildo viena kitą.


        Aš vis mažėju –
        vis arčiau prie žiedo
        prie lašo slenkančio slidžiu
        vilkdagio lapu
        prie grumsto po kuriuo –
        tiek daug gimtinės:
        daugiau negu alsavime
        ar žodžiuos
        „Esu bekraštis – sau“

Knygos puslapiai nesunumeruoti, todėl joje jaučiama „esu bekraštis – sau“ dvasia. Įspūdinga ežero atvertis, pranykstanti debesyse, apokaliptiškai raudono dangaus harmonija, rasota varpa (kviečio; be dviprasmybių – albumas tartum atsiriboja nuo mūsų postmodernaus pasaulio), galiausiai – po netrumpos kelionės per vaizdus ir tekstus – paparčio žiedas, wujūd, Būties, Ieškančiojo / Randančiojo / Surastojo simbolis.




Brazauskas N.
XX A. LIETUVIŲ MODERNISTINIS ROMANAS: RAIDOS IR POETIKOS LINKMĖS.

–­ Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.

NEDODIELKA

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto serijoje „Ars critica“ publikuojami literatūros kritikos darbai. Bene naujausia serijos knyga – Nerijaus Brazausko 2007 m. disertacijos tema parašyta monografija.

Įdomi tema, kuri toli gražu neišsemta. Modernistinis lietuvių romanas – nemenkos džiunglės, kuriose kai kas atrodo neblogai pažįstama, o kita tampa atradimu. Modernistinio romano raidą N. Brazauskas nagrinėja chronologiškai: tiriama tarpukario Lietuva, išeivija, sovietinė Lietuva, nepriklausoma Lietuva. Kalbama apie mažai iki šiol tyrinėtus, kaip pripažįsta N. Brazauskas (p. 14), Stasio Leskaičio („Spūda“, 1937), Vytauto Janavičiaus („Vaikystė“, 1952), Petro Tarulio („Vilniaus rūbas“, 1965) ir Valdo Papievio („Ruduo provincijoje“, 1989) kūrinius.

Tarp pavardžių, skambančių monografijoje, – Ignas Šeinius, Kazys Boruta (įdomus jo romanas „Namas Nr. 13“, 1928), Antanas Vaičiulaitis, Kazys Jankauskas („Jaunystė prie traukinio“, 1936), Vincas Ramonas, Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma („Balta drobulė“, 1958), Vytautas Sirijos Gira, Mykolas Sluckis („Adomo obuolys“, 1966), Alfonsas Bieliauskas, Jonas Mikelinskas, Jurgis Jankus („Anapus rytojaus“, 1978), Bronius Radzevičius, Icchokas Meras („Striptizas“, 1976), Saulius Tomas Kondrotas, Romualdas Lankauskas, Ričardas Gavelis („Vilniaus pokeris“, 1989), Jurga Ivanauskaitė („Ragana ir lietus“, 1993), Marius Ivaškevičius („Istorija nuo debesies“, 1998).

N. Brazauskas pabrėžia, kad po R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ prasidėjo „naujas lietuvių literatūros etapas“ (p. 14). Romanų analizei monografijoje skiriama ne itin daug vietos – 140 puslapių (vos pusė knygos). Gal todėl tenka pakalbėti ir apie knygos trūkumus. Monografija dvelkia paviršutiniškumu. Pernelyg ilga teorinė dalis, pasakojami žinomi dalykai – pvz., modernistinio romano atsiradimo epopėja Vakaruose. Kai kuriems romanams skiriamos vos kelios ar keliolika eilučių, o kiti neminimi. Nežinia kodėl N. Brazauskas „pamiršo“, kad romanus rašė išeivijos rašytojai Vytautas Alantas, Kazimieras Barėnas (apie šiuos du rašytojus yra išleistos monografijos, kurios knygoje neminimos, kai ir rašytojų pavardės – asmenvardžių sąrašas skurdokas), Marius Katiliškis ir kiti. Skurdokas ir K. Jankausko, J. Jankaus (apie jį išleista monografija, kuri neminima) romanų tyrinėjimas. Susidaro įspūdis, kad knyga nuo 2007 m. apsigintos disertacijos nebuvo tobulinama. Priminsiu N. Brazauskui: trys jo nepastebėtos ir jo tyrinėjimams svarbios monografijos (visų jų autorius – Leonas Peleckis-Kaktavičius) išleistos 2005–2009 m., taigi laiko buvo. Kaip sako rusai, nedodielka.




ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS: POE­TAS IR JO PASAULIS.
Sudarė Manfredas Žvirgždas, Eugenijus Žmuida.

–­ Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.

NYKA, GYVASTIS IR TRANSCENDENCIJA

Knygoje apie Alfonsą Nyką-Niliūną (tikr. Alfonsas Čipkus, g. 1919) rasime 11 straipsnių, jo eseistinius etiudus primenantį 1947–1958 m. susirašinėjimą su Henriku Radausku (tikrąja pavarde) ir Antanu Vaičiulaičiu. Knygos autoriai – literatūrologai, filosofai: Algis Mickūnas, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gintarė Bernotienė, Dalia Jakaitė, Nijolė Keršytė, Virginija Paplauskienė, Viktorija Skrupskelytė, Rita Tūtlytė, Eugenijus Žmuida, Manfredas Žvirgždas.

Pagrindinės knygos temos –­ mitas, laikas ir metafizika. Pasak knygos sudarytojų, A. Nyka-Niliūnas, „rašęs apie nuobodulį, nykumą, egzistencinį spliną, išliko gyvas, aktualus ir autentiškas. Galbūt netrukus XX a. lietuvių literatūros laikotarpis – egzistencializmo ir brandžiojo modernizmo laikai –­ bus vadinamas „Nykos-Niliūno epocha“. Kalbėti apie poetą ir jo pasaulį – ieškoti kelio į jo Nemeikščius, Eldoradą, Arkadiją“.

A. Mickūno straipsnyje „Demoniškos akivaizdos“ (spausdintas išeivijos žurnale „Metmenys“ 1983 m.) teigiama, kad „lietuvis poetas, aiškiausiai prisiartinęs prie Vakarų Europos demoniško simbolizmo, yra Alfonsas Nyka-Niliūnas. Jo poezija dominuojama tamsos, joje pasirodo kosminę tvarką griaunantys motyvai, išreikšti religiniais simboliais“ (p. 201).

V. Daujotytė-Pakerienė pabrėžia, kad „ribiniame laike –­ 1949 ir 1950 m. sankirtoje – pasirodo esminės Nykos-Niliūno transcendencijos (kartu ir retranscendencijos) atramos: nuolatinis grįžimas į vaikystę, į pirminės (prigimtos) aplinkos daiktus, į ten, nes čia viskas svetima“ (p. 163).




Reynolds J. L.
ŠEŠĖLIŲ ŽMONĖS. VISA TIESA APIE SLAPTĄSIAS PASAULIO ORGANIZACIJAS.
Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė.

– Kaunas: Obuolys, 2010.

KVAILYBIŲ VERSLAS AR GARBINGOS TRADICIJOS?

Nors knygų apie slaptąsias pasaulio organizacijas yra daug, ši – trumpas ir gana profesionalus įvadas. Tai – paletė slaptuomenių: asasinai, tamplieriai, iliuminatai, masonai, Siono vienuolynas, druidai, gnostikai, kabalistai, rozenkreiceriai, triados, cosa nostra, jakudzos, wicca raganos, „Kaukolė ir kaulai“. Aptartas slaptųjų bendruomenių pasirodymas populiariojoje kultūroje, kalbama apie „kritikus, aliarmistus ir sąmokslo teoretikus“ („kada paranoja tampa suprantama“?).

Knygos autorius teigia, kad „gilintis į šias teorijas be išlavintos logikos ir kritinio požiūrio pavojinga, nes nukreipiamas dėmesys nuo konkretaus pavojaus. (...) Karlas Saganas knygoje „Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje“ bando analizuoti slaptųjų organizatorių fenomeno esmę. Mokslininkas pastebėjo, kad 95 proc. amerikiečių yra moksliškai neišprusę ir ieško įmantrių paaiškinimų natūraliems reiškiniams. (...) Peržvelgus ir įvertinus visus šaltinius, požiūrius, įrodymus ir nuomones apie slaptąsias organizacijas, man pasidingojo, kad jau kuris laikas egzistuoja nesąmonių rinka ir kvailybių verslas“ (p. 361).

Nesutinku su autoriumi. Jei skaitytojas mano, kad viskas, kas susiję su slaptosiomis pasaulio organizacijomis, nesąmonės, tegul atsiverčia tink­lalapį www.grandlodge.lt. Tai – „Lietuvos laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios ložės A.F. & A. M.“ interneto svetainė. Joje „Lietuvos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios Ložės Didysis Meistras Br.: G.: K.:“ paaiškina: „Istorikai nurodo, kad laisvųjų mūrininkų (arba masonų) judėjimas prasidėjo prieš daugiau nei 250 metų, tačiau užuominos į senuosius mūrininkus veda giliau. Europos istorikas Norman Davies cituoja senąja anglų kalba parašytą dvieilį: „Jeigu istorija ne pokštas / Masonų protėvis – Babelio bokštas.“ Iš senųjų Egipto misterijų, karaliaus Saliamono šventyklos kūrėjų, viduramžių katedrų statytojų, ir alchemikų neretai kildinami masonai ir šiandien užima vietą daugelio demokratiškų šalių visuomenėse. Šiandien 130 pasaulio šalių  priskaičiuojama daugiau kaip 40 tūkstančių ložių, kurių nariai  puoselėja laisvės, lygybės ir brolybės idėjas. Nuo pat XVIII a. antrosios pusės, kai buvo įkurta pirmoji lietuviška ložė, laisvieji mūrininkai dalyvavo daugelyje svarbių šalies istorinių ir kultūrinių įvykių. Prisiminkime balsavimą dėl baudžiavos panaikinimo, kurį inicijavo laisvieji mūrininkai, šviesą ir taurias idėjas senajame universitete skleidusius filomatus bei filaretus, Vilniaus arkikatedrą baziliką, kurią pastatė laisvasis mūrininkas Laurynas Stuoka-Gucevičius.


 

Skaitytojų vertinimai


65930. yomayo2011-01-30 19:47
Katiliškio nepaminėti tai jau visiškas "bespriedielas"....

65931. yomayo2011-01-30 19:50
Radauskas,Erlickas,Katiliškis,Sruoga-va koki korifėjai.Ir dar ,pasakysiu-neištyrinėti kaip reikalas.Tyrinėti reikia ne kokius grafomanus,o aisbergus .

65936. Kurmis2011-01-30 20:37
Peleckis-šaunuolis.Jo apžvalgos labai įdomios ir reikalingos.

65938. terra2011-01-30 21:06
o kurmis labai gerai knisa

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 8 
10:51:32 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba