ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-26 nr. 982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Visi laiškai – žirafos (2) • VYTAUTAS KINČINAITIS. TvermėPETER ROLLINS. Paskutinė vakarienėMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. šviesa dėmėtų akių (1) • AUGUSTINAS DAINYS. Ars poeticaSu filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Virginija Tamošiūnaitė. Kai šokteli žuvis aukštynAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas (3) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motinaŠARŪNAS KERŠYS. Permatomas berniukas ir teismasODETA VILKIŠIŪTĖ. La BeautéGINTARAS BLEIZGYS. eilėraščiai iš jonos dienoraščioSu amerikiečių antropologu prof. DANIELIU E. LIEBERMANU kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Uždusęs Homo sapiens (1) • DAINA OPOLSKAITĖ. Ex libris su atlapota apykakle-rž-. Ar nepavėluota su naujadaru?-lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbąPRANAS GERVENIS. Po devynių dešimtmečių grįžtanti Vydūno išmintisJONAS KIRILIAUSKAS. Laikrodis be rodykliųVYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Meilės namai (1) • Galbūt paskutiniai laiškai (980) •

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]


2007 metai


Apie modelio reikšmę


Arba pirmavaizdį. Andai mėgdavau ta tema pliaukšti. Regis, būta racijos, nes klausant V. Kernagio labai aišku, kad jis atnaujino lietuvių estradą atsirėmęs į Dolskio melodijas. Kad ir kaip besisuksi, „saloninį modelį“ davė Dolskis, pirmosios Nepriklausomybės metais atvykęs į Kauną. Jo postūmis pats stipriausias.
Atgimusi estrada vienu ar kitu kampu šliejosi ten (1970, 1980... ir iki šiol).
Tradicijos sumazgymas, plėtotė... viskas, o to dugne – Dolskis!


Rugpjūčio 24, penktadienis


Šv. Baltramiejus


Diena, kai išskrenda gandrai.
Didelė airių literatūros dalis – apie jų bėgimą į Ameriką.
Magelano, Kolumbo kelionės, Amerikos atradimas, emigracija, tremtis ir ten sukurtoji poezija... Kaip pasikeitė pasaulis! Dabar iš Airijos į Ameriką kelionė užtrunka 6 val.
Kokia gali būti nostalgija?
Nebent kada nors kokie nors žmonės apsigyventų tolimose planetose...


Žinutė


Neatsilaikiau, pamačiau gėlių parduotuvėje rožių šakų, kokios augdavo po mūsų langu ir pražysdavo vasarai baigiantis...


Apie įmanomybes


Kada žmogus savo sąmonę sujungia su visų „daiktų“: akmenų, medžių ir gamtos pasaulio, iš kur visi (ir jis pats) atsiradome...
Jis susitaiko su tuo, kad yra amžinai Esantysis, ir nurimsta.
Tai viena iš poetinio buvimo prielaidų. Beje, apie ją kalbama jau „Bhagavadgytoje“, kuri buvo populiari ir mano jaunystės metais. Persirašinėdavom viską, kas eidavo per rankas, bandydavome versti ir patys. Iki šiolei iš senų stalčių išgriūva man tekstai iš Vedų ir upanišadų...
Apie atmaną, apie Brahmaną, apie purušą, apie bodhisatvas...
Be tų tekstų nebūčiau ėmęsis rašyti savo poemos „Ledynas baltas kaukaspenis“ (1965–1967).


Opozicija



Sava – svetima,
virta – žalia,
mylima – nekenčiama,
pažįstama – nepažįstama,
ramu – baisu...

Naktį po didelių liūčių vėjas įnešė man į namus (pro stoglangį) didelį rudą vabzdį, lyg būtų žiogas, lyg cikada, lyg kurklys... Po sausringos vasaros visa tai. Nenorėjau jo liesti, esu prietaringas. Pravėriau balkoną, laukiau – gal išsinešdins! Kur tau... Ėmė ropštis po foteliu. Energingais žingsniukais. Tada neištvėriau, pakišau po juo „Litmenį“ ir išnešiau į balkoną. Sandariai užvėriau duris.
Iš ryto ant laikraščio buvo likęs tiktai tamsjuosvis dažas. Nesuprasi – lietus nuplovė to vabalo rūdis ar susiliejo švininis laikraščio šriftas.
Betgi man šovė galvon visai kvaila prielaida: nebijau vabzdžių, roplių, kuriuos pažįstu... Taip, pavyzdžiui, radikalios moterys flirtuoja su pažįstamais. Neduokdie, užkabins svetimas, – tai jau gali būti ir seks. priekabiavimas...


Rugpjūčio 26, sekmadienis


Apie tai, kad vaikystėje mūsų tarmėj dar nebuvo žodžio „gimti“. Bent jau gyvoj kalboj, šnekoje. Buvo – „atsirasti“.
– Girdėjai, ten vaikų susilaukė?
– Taigi atsirado!
– Kas – berniukas ar mergaitė?
Paskui tą „atsirasti“ girdėdavau kitam kontekste. Pavyzdžiui, piktai:

– Atsirado čia man!
– Pamanyk, gudročius atsirado!
– Iš kurgi jūs tokie ėmėtės?
– Ėmė ir atsirado!


Rugpjūčio 27, pirmadienis


Išsiskyrimai


Galvoju, kad esi kaži kur labai toli išvažiavusi. Tada man lengva. Juk sugrįši? Juk atsisveikinimas nebuvo suvisam.
Norėčiau taip galvoti.


Rugpjūčio 28, antradienis


        Bijūnai, kur rugpjūtyje pro tvorą
        Iškišdavo raudonas savo galvas
        Ir būdavo toksai stiprus
        Raudonas ilgesys...

Mėnulio užtemimas


Pasirodo, kad toks buvo šiandien apie 14 val., bet pas mus nesimatė. Net nežinodamas to, leptelėjau, kad savijauta lyg danguje skylė... Senovėj kinai tokiais atvejais sakydavę:
– Vienintelį ir tikrą Žemės palydovą užgrobė dangaus drakonai!
Už debesų oro temperatūra nuo 10 laipsnių karščio nukrito žemiau nulio... Daug kur – kruša. Gelsvėjančioj žolėj rutuliai sulig kiaušiniu... Ne, ne, gerokai mažesni.


Rugpjūčio 29, trečiadienis


Iš vakardienos


Tas užtemimas kirto visiems... Žirmūnų žiede po ratais pakliuvo didelis senas vilkšunis. Susijaudinusi moteris vardu Liliana ėmė skambinti ir šen, ir ten.
– Ar manote, kad šuo turi pinigų? – paklausė ją vienas daktarėlis...
Bendromis pastangomis vis dėlto šunį pavyko išgelbėti. Budintis veterinaras išvalė jam žaizdas ir sugipsavo lūžusią koją. Kai radijas pagarsino nelaimę, atvažiavo net Lietuvos vyr. ragana.


Rugpjūčio 30, ketvirtadienis


Išmintingi žmonės


Atsiminiau, kad Konfucijus labiausiai vertino paprastumą. Jokios prabangos! Miegoti mėgdavo – ant alkūnės galvą padėjęs. Apie turtus sakydavo, esą tai debesys, kur praplaukia...


Rugpjūčio 31, penktadienis


Pasikartojančios būsenos


Turiu tas, kurios „išlenda“ keliskart gyvenime. Taip dabar toji bene iš 1974 metų – Šv. Sebastijonas... Ko gero, dar ankstesnė – iš 1971-ųjų rudens Dubultuose.
„Čia upė srūva, o tenai toli, / Kur net akim aprėpti negali, / Pribaigia žmones... Kaip vanduo tylus / Pasaulis niekad Dievui nepaklus... / Nelauk malonės!“


Apie Diogeno mirtį


Sakoma, apie 90 metų nugyvenęs. O apie jo mirtį įvairiai pašnekama: vieni – kad, aštuonkojį žalią surijęs, pilvu susirgo ir šitaip nusigalavo, kiti – kad kvapą sulaikęs...
Dar vieni sako, kad aštuonkojį su šunimis norėjęs pasidalinti – taip į koją įkąstas mirė.
O kai kurie sako, jog mirdamas liepęs nepalaidotą numesti, kad visokie žvėrys sudraskytų.


Tai, kuo džiaugiasi žmonės


– O dabar man labai malonu jums pranešti, kad mano dainą atliks Alos Pugačiovos anūko tėvas...
(Netilstantys plojimai.)


Darbastalis, dievastalis


Kartojuosi todėl, kad vienu žodžiu, vienu daiktu, viena sąvoka čia išreikšta didelė idėja: noras vienu kartu išvysti praeitį, dabartį, ateitį.
Tai, kas žmogui neduota arba vos vos...

        Tarp daugybės Dievo stalų
        Buvo mano mažas stalelis...

O toliau? Neatsimenu, nes nenoriu. Nereikia daug norėt, nereikia daug atsimint.
(Galbūt.)
Karaliaus Saliamono stalas... Galbūt.


Apie gudruolį,


apie tą, kuris neva prieš 2000 metų pasakė:
– Žmonės tik šneka, o nieko nedaro!
Jeigu jis prisikeltų, tai apstulbtų... Kiek daug pridirbta... Išties būtų gerai, jei žmonės vien kalbėtų. Deja, jie priversti ir daryti.
Ir gerus darbus, ir nesąmones.


Rugsėjo 4, antradienis


Viena iš farso dalių


Vakar buvau teisme. Didesnį absurdą sunku įsivaizduoti. Žmogus, pakliuvęs į šį „Pragaro“ ratą, labai sunkiai išsivaduoja. Aplinkui pilna tų, kurie įgudę kaišioti liežuvius ir... pelnyti sau duoną. Daugelio tuštybė patenkinta.
Patirsi, žmogau, kaip asilai spardo! Kanopos jų gerai kaustytos. Juoksiesi dar, tačiau pro ašaras.
Mano iliuzijos, kad kas nors paaiškės, deja, neišsipildė. Beviltiška ir prie Nemuno nuvažiuoti. Putrą teks srėbti!


Sugretinimai


Kipras ir Lietuva: vanduo, saulė, jūra, žalia, minkšta, drėgna tikrovė (sodyba kaime). Iš (...) pastebėjimų.
Graikas myli motiną visą gyvenimą, o moterį – pusę metų.


Napoleonmečio idėjos


Champolliono (mirusio 1832 metais, 41-erių), senovės Egipto rašto šifruotojo, laikai.
Tai jis, sulaukęs 14-os, rašė sapnuojąs koptų kalba... Parašė koptų gramatiką, padovanojo Luvrui neįkainojamus senovės Egipto meno turtus.
Lietuvoje tai Antano Drazdausko-Strazdo laikai...
Esu rašęs apie tai, kaip Jeruzalėje karštą vasaros dieną vienoje salėje (pasaulinė knygų mugė) išgirdau šią muziką. Žmogus intuityviai pajunta tai, kas sakralu. Paslaptis, šventybė gyvena mumyse, kai kurioje sielos kertelėje.
Visa tai pagalvojau po to, kai pamačiau prancūzų kino filmą apie Champollioną, Napoleono laikų idealistą, talentą, fantastišką keistuolį.
Įdomiausia tai, kad Napoleonas pradėjo nuo tezės: „Šviesa ateina iš Rytų.“ Žygyje į Egiptą jį lydėjo ir 167 įvairių sričių mokslininkai – archeologai, architektai, matematikai...
Idėja: įrodyti, kad pasaulis egzistavo ir prieš Šventraštį. Tai Champolliono tezė, kad Egipto klestėjimo laikai – 3000 metų prieš Kr.
Senovės raštą jis šifravo gretindamas senovės graikų, arabų, hebrajų ir koptų rašmenis.


Iš egiptietiškų mitų


Pirmieji žemės gyventojai (Egipto dievai ir pusdieviai, deivės, žmonės...).
Ozyris išmokė žemės gyventojus „skaityti dangų“ (šventyklų skliautuose visi Zodiako ženklai!), auginti žemės vaisius (kaip drėkinti dykras, kasti kanalus, auginti javus ir veisti sodus); jo brolis Setas pavydėjo jam šlovės, suplėšė jo kūną ir po gabaliuką išmėtė visoje žemėje... Deivė Izidė (sesuo) pasivertė paukšte, surinko visus gabaliukus ir sudėjo į mumiją. Tada Ozyris apvaisino ją iš pomirtės (?!) pasaulio. Taip atsirado pirmoji mumija, o iš jos ir paukštės jungties gimė pirmasis faraonas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 45 iš 92 
10:51:05 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba