ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-26 nr. 982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Visi laiškai – žirafos (2) • VYTAUTAS KINČINAITIS. TvermėPETER ROLLINS. Paskutinė vakarienėMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. šviesa dėmėtų akių (1) • AUGUSTINAS DAINYS. Ars poeticaSu filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Virginija Tamošiūnaitė. Kai šokteli žuvis aukštynAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas (3) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motinaŠARŪNAS KERŠYS. Permatomas berniukas ir teismasODETA VILKIŠIŪTĖ. La BeautéGINTARAS BLEIZGYS. eilėraščiai iš jonos dienoraščioSu amerikiečių antropologu prof. DANIELIU E. LIEBERMANU kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Uždusęs Homo sapiens (1) • DAINA OPOLSKAITĖ. Ex libris su atlapota apykakle-rž-. Ar nepavėluota su naujadaru?-lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbąPRANAS GERVENIS. Po devynių dešimtmečių grįžtanti Vydūno išmintisJONAS KIRILIAUSKAS. Laikrodis be rodykliųVYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Meilės namai (1) • Galbūt paskutiniai laiškai (980) •

Meilės namai

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

                          Po aukštu Jauniškės dangumi, vidury žalių laukų, du jauni žmonės džiaugėsi vienas kitu, buvo laimingi, radę kits kitą nepanašų į save ir užtat dar brangesnį, artimesnį.
                                      Jurgis Buitkus, „Jauniškė“


Tą dieną Ramojus buvo labai linksmas ir energingas. Ir ne tik tą dieną – per visą šią kelionę jis nenustygo savo kailyje, visur buvo pirmas, viskas jam buvo nepaprastai įdomu ir net stebuklinga.

– Aš esu čia, aš esu čia, – šūkavo jis užkopęs į Cheopso piramidės viršų.

– Mes esam čia, – antrino jam Kornelija, – mes esam čia, Europos kultūros lopšyje.

– Pasaulio kultūros lopšyje, – atsiliepė Ramojus. – Juk kažkur netoliese buvo įsikūręs Rojus.

– Rojus buvo ne čia, o tarp Tigro ir Eufrato, argi užmiršai? – ginčijosi Kornelija.

– Koks skirtumas, čia taip pat yra stebuklų šalis. Ar tu įsivaizduoji, kas, kada ir kaip galėjo suręsti šituos statinius?

– Neįsivaizduoju, – juokėsi Kornelija, ir juodu pasislėpę palmių šešėlyje aistringai bučiavosi, kaip kadaise Jauniškėje ant plento. – Ir įsivaizduoti nenoriu. Mums čia taip gera. Tu pažiūrėk, koks dangus.

Ir juodu žiūrėjo į dangų, svaigdami nuo laimės. Taip buvo prieš kelias dienas, gal prieš savaitę Egipte. Kai jodinėjo ant asilų. Tada Ramojus prisiminė savo vaikystės arklius ir sakė, kad ant jų pasijodinėti buvę kur kas smagiau ir patogiau. Tada ir prasitarė, kad norėtų sugrįžti ilgesniam laikui į Jauniškę, pabraidyti po Kražantę, paganyti akimis ūsorius, ir ne tik paganyti, bet ir palandžioti po kerais ir paieškoti šapalų. Žuvavimą rankomis jis dievino. Vis kartodavo, kad meškeriojimas ar žuvų speitimas tinklais yra nesąžiningas ir nedoras jėgos naudojimas prieš silpnesnį, o žuvaujant rankomis susidarančios lygios teisės – žuvininko jėga ir sumanumas rungiasi su žuvies atsargumu, miklumu ir jautrumu. Koks buvo, toks ir liko – naivus idealistas, svajotojas, sapnuotojas. Taip yra ir šiandien, kai jie vaikšto po Jeruzalę, landžioja po požemius, ieško katakombų, karstosi po pakriaušes, kopia į garsųjį Alyvų kalną. Bet ten užsibūti ilgiau jis nenori, neužtrunka ir prie Raudų sienos – Ramojus niekada nebuvo ir nėra religingas, jam kur kas įdomiau gamta ir kultūra, jos paminklai, todėl vis veržiasi ir veržiasi į priekį.

– Dabar mes apsuksime aplink Žemės rutulį kelis ratus, – entuziastingai postringauja jis. – Kitų tikslų aš neturiu: gėrėtis pasaulio grožiu ir turtais. Dabar mes tai galime daryti, galime tai daryti, ar ne, mieloji?

– O kada tu rašysi, kada kursi? – mėgina priminti jam Kornelija šiek tiek primirštus ankstyvesnius planus.

– Bus laiko. Kai pasensiu, tada nieko nenorėsiu, niekur neisiu, tik sėdėsiu ir rašysiu, rašysiu, rašysiu.

– Po dviejų dienų tavo septyniasdešimtasis gimtadienis, gal pamiršai?

– Vadinas, aš jaunas, aš jaunas, aš jaunas. Neseniai pati sakei skaičiusi, kad natūralus žmogaus amžius turėtų būti nuo 125 iki 140 metų. Dar net į zenitą neįkopta. Tebėra viskas prieš akis.

Taip buvo gal vakar, gal užvakar, taip buvo daug dienų ir net savaičių, kai jie, susižavėję kelionėmis, ėmė lankyti svetimas šalis ir kontinentus. Jau buvo Paryžiuje, Romoje, Venecijoje – tuos miestus jis norėjo pamatyti pirmiausia. Paskui Madridas ir Prado muziejus, ką ir kalbėti apie Krokuvą, Varšuvą ir Prahą. Kodėl nepakeliavus ir nepapramogavus, jei svarbiausieji rūpesčiai liko kažkur tolimoje praeityje. Kornelija slapčiomis džiūgavo ir laimino likimą – dažniausiai slapčiomis, nes viešai tai daryti vis privengė – kad jai pavyko sutikti tokį nepakeičiamą kelionės draugą. Štai jau beveik keturios dešimtys metų juodu drauge, o jaučiasi lyg jaunavedžiai, lyg kokie Romeo ir Džuljeta. Ypač tose kelionėse, kai kasdieniai reikalai nutolsta, o buvę nesklandumai ir nelaimės pasimiršta. Būta jų, žinoma, būta per tiek laiko, kur nebus. Ir susipykimų, ir išsiskyrimų, ir sugrįžimų, susitaikymų, ir audringų siautulių. Visko būta, tik vieno ne – nuobodulio gyvenant su Ramojumi nebūta. Nykos nebūta, ji net nežino, kas tai yra. Nuo pat pirmos dienos, nuo pirmojo pasimatymo tvyrojo tokia palaimingo laukimo įtampa: stebuklas bus, įvyks. Meilės ir palaimos stebuklas. Ir jis įvyko. Ne vienas ir ne du. Daug daug stebuklų juodu padarė. Įrodymas – pagimdyti ir užauginti vaikai, parašytos ir išleistos knygos. Puikūs vaikai, talentingai parašytos knygos. Prisiminus knygas, Kornelijos veidą pridengia šešėlis – jos knygos, ne jo. Ta viena vienintelė kaip buvo, taip ir iki šios dienos liko. Tiesa, pagirta, net paliaupsinta, bet nepadauginta – vienintelė. Šešėlis greit dingsta, nes nusprendžia gyvenimo būdą kardinaliai keisti: gana tų diskusijų, tų jaunuoliškų šėliojimų, privers jį rimtai dirbti – tuos žodinius siužetus pavers romanais, apysakomis, novelių rinkiniais. Ne pabyrančiais iš lūpų ir išnykstančiais erdvėje, o sugulančiais į lentynas knygų pavidalu. Šią vasarą dar pasiblaškys po pasaulį, papramogaus, o nuo rudens – prie stalo. Tiksliau, prie kompiuterio. Nori nenori, valia ne valia pasodins ir įsakys rašyti. Gerai žino, kad jis turi ką pasakyti žmonėms. Yra šį tą jau ir pasakęs, jai pasakęs, bet dar neatsivėręs pasauliui, neatskleidęs savojo talento pilnybės. Net padarytų įrašų galutinai neužbaigęs, nesutvarkęs, o to suplanuoto didžiojo darbo – satyrinio romano – gerai nė nepradėjęs: fragmentai, eskizai, nuotrupos. Grįžęs iš Šventosios Žemės, pagaliau ims ir trinktels. Kaip kadaise trinktelėjo pirmąją. Suprantama, dėl to užsitęsusio Ramojaus tylėjimo ji yra šiek tiek kalta. Gal net ne šiek tiek – leido mylėti. Ir ne tik mylėti, leido dievinti. Negana to, skatino dievinti, o gal net reikalavo dievinti, nes ji yra moterų moteris – tikroji kūrėja. Graži, įdomi moteris motina, daug žadanti poetė. Todėl nereiktų stebėtis, jeigu prašosi dievinama, beveik ant rankų nešiojama. Iš tiesų noriai leidžiasi panešiojama ir palepinama – kas rytą kava į lovą. Keturios dešimtys metų kas rytą kava į lovą. Ir ne tik kava – viskas. Prašmatniai serviruota, kaip prabangiausiame restorane. Su idealiai balta prijuoste ir kepuraite, su pirštinaitėmis. Be juoko – tai ne fantazija, ne pramanas, o tikrų tikriausia tikrovė. Jis mėgsta šitaip paišdaigauti. Ir ne tik kava ir pusryčiai į lovą. O naktiniai budėjimai prie sergančio vaiko? Ir ne tik prie sergančio ar karščiuojančio, prie visokio – tik knerktels viduryje nakties, jis strykt ant kojų, sūpuoja, ramina, pervysto. Vaikus augino jis, o ne ji. Na, žinoma, motina prisidėjo, kur neprisidės, pirmąjį vos ne iki metų žindė. Dalinosi, vienas jis nebūtų visur suspėjęs, bet didžioji dalis šeimos rūpesčių naštos gulė ant jo pečių – net vystyklus skalbdavo jis, kol įsigijo mašiną. Bet ir vėliau visa buitis buvo jo, ne jos rankose. Jis geriau tuos ūkinius dalykus išmanė, nuo mažumės prie jų buvo įgudęs, jam prie rankų tie darbai geriau lipo. Ji laikė save miestiete, o kartu lyg ir švaresne ar kilnesne, nemėgstančia rankų teptis virtuvės nešvarumais, nors kartais pastebėdavo, kad ir jam ta kasdienė ruoša įgrysta – susiraukia ir net išrausta, paskui pamažu įširsta. Ką ten įširsta, tiesiog pasiunta. Ypač tada, kai ji ima bobiškai priekaištauti dėl nešvariai išplauto indo ar nenuvalytų dulkių.

– Išeisiu, paliksiu, žinokis pati su tomis savo išperomis, – rėkaudavo jis, – susirasiu normalią moterį ir žmoniškai gyvensiu, kaip visi vyrai: valgysiu jos pagamintą ir patiektą maistą, nešiosiu jos skalbtus baltinius ir kojines, nesileisiu ilgiau svilinamas kaip šašlykas ant iešmo.

Ir išeidavo. Ir tada namuose prasidėdavo pragaras – Kornelija nežinodavo, už ko griebtis. Vaikai dienų dienas būdavo alkani, murzini, suplėšydavo drabužius, susižalodavo rankas ir kojas, vos akių neišsibadydavo. Ji pati taip pat apskresdavo, nes nesuskubdavo apsivalyti – rankraščiai atsidurdavo puode vietoj virtinukų. Nežinia, kaip būtų galėję viskas pasibaigti, jeigu jis būtų ėmęs ir nesugrįžęs. Kiek tokių nesugrįžėlių dabar yra. Bet jis sugrįždavo. Gal nelabai toli ir nuėjęs būdavo. Užtat kokios šventės prasidėdavo po tų sugrįžimų. Kokios abipusės priesaikos ir atsiprašinėjimai, kokios raudos. Jis jausdavosi smarkiai nusikaltęs, nors nebūdavo nei prasigėręs, nei prasilošęs, nei susmirdęs ar žaizdotas. Tie išėjimai, nors jų ir nebuvo labai daug, juos abu gerokai slėgė, todėl vieną kartą pasakė:

– Tu – mano lemtis. Niekur daugiau neisiu.

Ir nėjo.

– Žinau. Ir tu mano lemtis, – pritarė Kornelija.

Ir nuo to laiko jie ne tik nesipyko, bet ir šeimos naštą mėgino nešti pasidalindami krūvį. Galėtum pasakyti, kad perdegė. Ne, neperdegė, susitvardė. Abu susitvardė. Ir vaikai tuo tarpu paaugo, įsitraukė į bendrą gyvenimą. Tada ir prasidėjo jų aukso amžius. Gal greičiau jos aukso amžius – išėjo viena po kitos trys knygos. Paskui juos užklupo Atgimimas, dainuojanti revoliucija ir panardino į visuotinę euforiją. Jis tiesiog išsiskleidė. Kaip ąžuolas, kaip uosis, kaip platanas ar kedras. Jie įkūrė firmą ir pradėjo daryti pinigus. Ne, ne, ne tik pinigus. Kultūrą ir politiką. Rašė aistringus straipsnius, sakė įkvepiančias kalbas – jo buvo visur pilna: ir sostinėje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir mažuose miesteliuose. Jų spaudiniai buvo graibstyte graibstomi, o pinigai tekėjo srautais. Ir slydo srautais pro pirštus. Pirko butus ir namus, pardavė, keitė, vėl pirko, kol juos galų gale sudegino ir apiplėšė. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Dainuojanti revoliucija nudainavo ir nugrimzdo istorijos ūkuose, o jiems reikėjo atsipeikėti ir susivokti, kas yra atsitikę. Visiems reikėjo atsipeikėti ir susivokti. Šiaip taip atsigaivaliojo, susirinko likučius, pasirodo, šio to dar būta.

– Suvesim sąskaitas, aprūpinsim vaikus, o tada pakeliausim, pradėsim tikrą, prasmingą žmonių gyvenimą.

Lyg to tikrumo iki tol nebūta arba būta nepakankamai. Būta, ir dar kaip būta, bet vis atrodė, kad geriausia tebėra prieš akis. Pats Būties bumbulas, mazgas, krešulys kabo kažkur aukštybėse ir tebėra siektinas. Nors jau esi visiškai subrendęs, beveik viską patyręs ir perpratęs, bet meilės vis dar alkanas, dar nepasisotinęs. Tegu ir be siautulių, daug ramesnės, bet kartu tyresnės, sodresnės, galinčios pripildyti kiekvieną ląstelę, kiekvieną skaidulą, spinduliuojančią net iš plaukų viršūnėlių. Tik pridedi prie pakaušio pirštą ir nudilgina, suvirpina visus kaulus, visus raumenis, išjudina visus kraujo kūnelius. Kaip jis moka lytėti ir glostyti, kaip stebuklingai slysta jo pirštai ir delnai nuo pat kojų padų, per visus sąnarius ir įlinkius iki paties pakaušio, iki maumuonėlio. O kaip veriasi lūpos, išskleisdamos bučinius, prisodrindamos juos svaigiausių vynų. O akys, uždegančios elektroninius žiburius, kiaurai veriančius. Žinoma, nepuoli ir nelakstai kaip paklaikęs, o sulauki akimirkos, išsipildymo valandos, kai gali pajusti pilnatvę. Ne tik savęs, ne tik jo, bet ir Visatos pilnatvę, skaičiuodamas pusiaujo žvaigždynus ir kvėpuodamas atogrąžų oru.

Gali.

Galėjai.

Būtum galėjusi.

Jis krito absurdiškai negrabiai kaip maišas. Tą akimirką Kornelijai pasirodė, kad jis tai padarė tyčia, lyg mėgindamas atlikti kažkokį triuką ir smagiai iš visų pasišaipyti. Iš jos taip pat. Anksčiau kartais jis mėgdavo taip padaryti, tik ne visada labai elegantiškai jam tai išeidavo. Paprastai tie jo juokeliai būdavo šiurkštokai kaimiški, nerangūs ir šiek tiek ciniški.

– Ramojau, ar proto netekai? – sutriko ji.

Asilas kaipmat sustojo. Vyras gulėjo ant grindinio kažkaip nenatūraliai persikreipęs, atmetęs vieną ranką, galvą panarinęs ir iškišęs liežuvį.

– Ramojau, baik durn... – dar kartą mėgino riktelti, bet balsas pats nutrūko žodžio viduryje, o Kornelija, ėmusi suvokti, kas įvyko, pradėjo klykti.

Ją apspito svetimi, nepažįstami žmonės, nes grupei buvo pasakyta eiti toliau savuoju maršrutu, jie, girdi, pasivysią. Atsirado policija, medikai, jį įkėlė į automobilį, o ji vis dar klykavo. Lyg tas garsas būtų galėjęs atgaivinti mirštantįjį. Iš burnos sklindantys keisti garsai jai atrodė kažkokie svetimi ir nerealūs, o sąmonės tikrovė vis dar nepasiekė. Jai dar rodėsi, kad būtina atlikti kažkokius judesius ir vėl viskas sugrįš į savo vietas, o nevykęs triukas bus pamirštas, incidentas užbaigtas. Ji įsikibo į mirštančiojo apsiausto kraštą ir nesutiko niekaip jo paleisti. Mėginimai atgniaužti pirštus nedavė rezultatų. Tokią klykaujančią nugabeno į ligoninę. Daktarų pastangos buvo bevaisės – Ramojus pamažu vėso ir stengo, nors gana ilgai buvo pakankamai šiltas. Kornelija nieku gyvu nesutiko palikti vyro vieno. Apkabinusi ir prigludusi prie mylimojo palaikų, ji kažką vapaliojo, kad jam čia būsią baisu ir šalta, kad jis visada bijodavęs tamsos ir mirties, todėl privalanti šildyti jį savo kūnu, nes juk visada taip gulėdavę supynę kojas, apkabinę kits kitą rankomis – net šalčiausiame guolyje sušildavę. Jos vienos jis niekada nepalikdavęs, nė žodžio neprataręs, neįspėjęs niekur niekada neišeidavęs, todėl ir ji dabar negalinti jo vieno čia palikti tokią baisią valandą.

Pagaliau ją per jėgą atplėšė, įsodino į automobilį ir, nuvežę į viešbutį, uždarė kambaryje. Ir tada iš jos gerklės išsiveržė tas baisusis riksmas, tas nežmoniškas riaumojimas, kurį būtų galima palyginti su liūtės staugsmu, tigrės ūbavimu ar vilkės kauksmu, kai žvėris pajunta visą savo būties beprasmiškumą, visą nyką ir juodžiausią nakties tamsą. Jos nebuvo įmanoma nutildyti, ji pati neįstengė sustoti, tie žvėriškos nevilties garsai galingais tumulais veržėsi iš pačių gelmių. Riaumojo ne žmogus, ne žvėris, riaumojo pati kosminė Neviltis, suvokusi savo amžinąją tuštybę ir nyką. Jo nebėra, vadinasi, nieko nebėra ir nieko niekada daugiau nebus. Kornelija neįstengė mąstyti, nepajėgė žmogiškai verkti, ji visa savo esybe šaukėsi dangaus keršto, vis dar iki galo nesuvokdama savo kaltės. Tai įvyks vėliau, kai ji sugrįš į realybę, į savo tikrąją vienatvę. Kai visomis nervų ląstelėmis pajus kraupiąją tuštumą. Šventosios Žemės dangus liko toks pat nebylus ir tuščias kaip ir tada, kai paties Dievo sūnus buvo imamas nuo kryžiaus. Ji net to neįstengė suvokti – protestą reiškė kiekviena jos kūno ląstelė. Ji net mirties neįstengė perprasti, nes pati jau buvo mirtis. Tai atsitiks taip pat vėliau, kai atsisės prie rašomojo stalo ir pamėgins prabilti už save ir už jį, kai atsivers angos, pro kurias pradės tekėti tikroji rauda, tikroji Poezija, išsakanti Nebūties pilnatvę, kitaip tariant, absurdų absurdą – jos vienatvę ir jos netektį, į kurią tiek metų pusiau sąmoningai juodu abu ėjo.

Pagaliau ji apalpo – gyvybė paėmė viršų. Jos kūno gyvybė. Ji dar nežino, ką veiks, kaip gyvens, kaip ir kur ims tęsti savo ir jo kelią, tik neaiškiai nujaučia, kad tikroji kančia ir tikroji poezija pradeda eiti sargybą prie jos slenksčio. Prie Mirties slenksčio, tai yra ten, kur bus statomi tikrieji Meilės namai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


188290. selė :-) 2010-03-30 18:59
Gerai, kad moteris pasiliko viena tuo laiku, kai dar labai mylėjo... Negera pasilikti su neapykantos, paniekos ar skriaudos likučiais širdyje ... Man ši istorija pasirodė labai gyvenimiška...

Rodoma versija 45 iš 92 
10:50:56 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba