ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-03-26 nr. 982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Visi laiškai – žirafos (2) • VYTAUTAS KINČINAITIS. TvermėPETER ROLLINS. Paskutinė vakarienėMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. šviesa dėmėtų akių (1) • AUGUSTINAS DAINYS. Ars poeticaSu filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Virginija Tamošiūnaitė. Kai šokteli žuvis aukštynAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Vytautas ir Nijolė, arba Keistas diptichas (3) • SIGITAS GEDA. Dainos, kurių išmokė motinaŠARŪNAS KERŠYS. Permatomas berniukas ir teismasODETA VILKIŠIŪTĖ. La BeautéGINTARAS BLEIZGYS. eilėraščiai iš jonos dienoraščioSu amerikiečių antropologu prof. DANIELIU E. LIEBERMANU kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Uždusęs Homo sapiens (1) • DAINA OPOLSKAITĖ. Ex libris su atlapota apykakle-rž-. Ar nepavėluota su naujadaru?-lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbąPRANAS GERVENIS. Po devynių dešimtmečių grįžtanti Vydūno išmintisJONAS KIRILIAUSKAS. Laikrodis be rodykliųVYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Meilės namai (1) • Galbūt paskutiniai laiškai (980) •

Visi laiškai – žirafos

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kadras iš Jeano-Luco Godard’o filmo „Panieka“

Ei, čia vėl aš. Nieko tu neparašysi, jei tik lovoj sėdėsi, nebent ten kokia stebuklinga lova, bet kažkur kilimai stebuklingesni, jie tai visada kažkokie užburti, tik sukis, slėpkis kilimo ritinyje, išsivyniok kaip Kleopatra ir užkariauk Cezarį. Su vonia irgi stebuklinga – viską tu užkariausi ir viską tu parašysi, jei vonioj gulėsi. Per amžius amen gyvent noriu kokioj vonioj, makaronų pripiltoj, lyg sriuboj, kriaukleliuose. Makaronai, kriauklės, kriauklės, makaronai. Sriubos, vandenynai, vandenynai, sriubos. Voniose geriausi karnavalai. Per amžius amen gyvent noriu vonioj su vestuvine suknia ir šliūbinėm špilkom. Per amžius amen gyvent noriu vonioj su tiuliais ir puantais.

Jei jau vonia liga, tai aš ja sergu. Nerijaus Pečiūros pankai savo mylimąsias kviečia eiti dviese pasėdėt ant sofutės ir pavalgyti saldainių, o aš tai irgi pankė, tik karaliene karūnuota, tai aš siūlau karališkai apsirengti ir eiti dingti į vandenį. Įsivaizduok, kaip man gražiai sekasi gyventi vonioje. Čia diskanas, čia absoliutas, bembiai, makaronai ir Chopinas, čia kosmosas kvadratu, kosmosas kubu, čia absoliučiai tūsinamės. Garbė Dionisui!

Vonios užburia protus ir jos greičiausiai transcendentinės prigimties, nes iš gyvenimo Paryžiuj aš ryškiausiai prisimenu vonias, ir iš ten tai Paryžius geriausiai matėsi, ir kas tose voniose galėjo matytis? Eifelio ir nė prancūzų nesimatė, bet Paryžius taip plovė visas mano akis, kokias tik turiu, jaučiau neįtikėtiną pasitenkinimą tose vandenų orgijose, todėl jei man kas leistų rinktis, ar kelionė į Kilimandžarą, ar įsirengti vonią, įsirengčiau vonią, nes ją gali įsirengti taip, kad patirtum smagiausių potyrių ir valandų gyvenime, prisimaudyčiau, prisijuokčiau ir prisigyvenčiau ten iki Kilimandžaro.

Iš vaikystės irgi ryškiausiai prisimenu vonias. Ir kas tose vaikystės voniose galėjo matytis? Ką norėjau, tą ir galėjau, į vonią neškis ką tik sugalvoji – sumuštinių, žaislų, prisiskink rožių žiedų, dar žolių visokių, krūmų lapų prisirauk ir mesk į vonią, knygelių prisinešk, skaityk, laistyk, tai visai paskandink, atsiprašau ten visokių fėjų, kurias paskandinau. Buvau toks Emilis iš Lionebergos, visą jį vonioj perskaičiau, du kartus skendo, du kartus džiūvo. Aš ir dabar Emilis iš Lionebergos, miegu su skrybėle kiekvieną naktį jau ištisas tris savaites. Mama kažkada man taip: eik susitvarkyk savo kambarį. Aš jai taip: gerai, susitvarkysiu. O viskas taip: aš sutvarkau vonią. Jau seniai, matyt, buvau supratusi, kur tikrasis mano kambarys. Vonioj net dovanas slėpdavau, kaip sakoma, visus vonios kampus laikiau. Čia tai aš Napoleonas, vaikystės vonia – Šv. Onos bažnyčia ir aš noriu tą savo vaikystės vonią, Šv. Onos bažnyčią, į Vilnių ant delno atsinešti. Visokiose voniose gyvenau, vonios kai kur vienutės, kur niekas netrukdo ir viena sau gali klausyti, žiūrėti į vonios fontanus, o kai kur vonia kaip salonas, į ją ateina močiutė, mama, sesė ir visos kalbasi, kaip šiandien buvo turguje ir kaip ten visokie senukai prekiauja sūriais, daržovėm ir dar kuo nors.

Jeigu ką, rašau pernelyg kaip Judita Vaičiūnaitė dabar apie tas vaikystės vonias, sentimentaliai, betrūktų, kad dar apie kokius kavinukus su pastoralėm pradėčiau rašyti. Gerai, kad jokių kavinukų nebuvo. Neeeee. Voniose „kažkas vyksta“, vonios daug vaidina, tik užuolaidų užuolaidas su raštų raštais raukinių raukiniais ten kabink, tik kabink žvynines užuolaidas ir slėpk savo Queen’ines akis.

Jau vėl laikas be jokios sąžinės graužaties atsigulti į vonią ir mirkti ten penkias paras. Prižadu, kad vonioj gulėdama visą knygą parašysiu. Jūs žinot, koks crazy world tos vonios? Žinot, kiek ten knygų parašoma, kiek knygų perskaitoma, paskandinama, kiek vyno ir dar bet ko išgeriama, kiek prisigeriama pieno gulint pieno vonioj, kiek estetinio ir visokio kitokio katarsio ten ištinka. Žinot, kiek santuokų voniose įvyksta? O kur dar tuoktis, jei ne vonioj, kur dar geresnė bažnyčia, jei ne vonioj, kur dar gražesnis miestas, kur dar geresnė biblioteka, teatras, kur dar geresnis kambarys vestuvėms ir visam gyvenimui ir kas dar geresnė chebra, jei ne jūs dviese. Kitam pasimatymui nupirksiu pieno mūsų vonioms, viso labo bus rojus. Bet su pienininko sūnum tai būtų gyvenimas koks kokybiškas, jokios praskiestos vonios, viskas tikra, iš ūkio. Kaip aš noriu įsimylėti kokį pienininko sūnų, amžinai pieno, visiško pieno, neskiesto pieno voniose gulėčiau.

Ir jei jau apie vardų reikšmes, tai jie turbūt tikrai kažką lemia. Nes jei būčiau Ugnė, kažin ar taip vonias mėgčiau, kasdien ugningai laužus ant stalų kurčiau. Aš jau ir Akvilė būdama šaukiu, kad net iki Juodosios jūros – Vanduo! Ugnis! Žemė! Dangus! – ir dar viską padegu, ir žemėm, dangum užverčiu – Hado genijus aš, bet jei turėtum mano draugę Ugnę, kuri šiek tiek prie meno, šiek tiek prie mįslių, šiek tiek prie moherinių megztinių ir Miami Beach, tai ir tu būtum tapęs piromanu, visur eitum ir viską padegtum, bet priprasti galima ir prie tokių laužų, ir prie moherinių megztinių, galima priprasti ir prie Akvilės vardo. Akvilės vardas labai jau vandeningas, bet ne tik, nes lotyniškai aquila reiškia erelį. Aš reiškiu erelį, vonioje besitaškantį.

Jei ką, aš jau daugiau berniukas nei mergaitė. Jei ką, aš jau visiškai vyras, nes esė irgi vyrai dažniausiai rašo. O vonios, kur mano gamtos jėgos? Taip dvasinga buvo, nardžiau vandens statinėj, bet iš pačios statinės gelmės vėl išniro psichodelinės žirafos, tulpės ir jau ežėju, katėju, tulpėju, žirafėju. Galvoj jau tikrai gyvena žirafa, kuri duodasi kanopom man į skalpą. Ateik ir aš pribaigsiu tave savo žirafišku žvilgsniu. Kuo čia dėta dvasia? Čia zoologija ir floristika. Čia Afroditės vonios, fejerverkai ir paplūdimiai, čia visi juokiasi, čia niekam ryt į darbą.

                                        AKVILĖ ŽILIONYTĖ



Labas, vonios kamšti,

keista, kad ne akvariumai čia ant liežuvio, didesniuose tilptum, galėtum rašyti savo vonlaiškius ir dairytis į eifelių bokštus ir kinų sienas. Akvariumas stiklinis, vanduo irgi stiklinis, jis skystas stiklas, tad banali burna išsyk pultų aiškinti, kad iš akvariumų geriau matosi, lyg nuo kokio kalno ar to paties Eifelio bokšto. Tačiau nei nuo kalno, nei nuo bokšto man nieko nesimato, tik aukščio baimė, kadais gražiai ekranizuota Alfredo Hitchcocko. O voniose – taip, vos atsigulu ten, jau, žiūrėk, ir naują knygą sugalvojau. Tų knygų voniose prigalvojau kelias lentynas, lig šiol nežinia kur esančiose lentynose tebedžiūva, lyg būtų parašytos nematomu nedžiūvančiu rašalu nematomuose nedžiūvančiuose puslapiuose.

Voniose svarbūs du dalykai. Pirmas: vonia yra saugi. Net jei į ją kas įeis, kad pripiltų tau ten makaronų, sudėtingesni kontaktai čia sunkiai tikėtini. Nešaus į nugarą, veikiau ją nutrins. Įlipti į vonią – tai kaip išjungti mobilų. Tampi trumpam nepasiekiamas. Be to, vonia saugo gaisro ar žemės drebėjimo atveju, gyvendama akvariume tokių garantijų neturėtum.

Ir antras dalykas: pats vanduo. Banali burna springdama puola aiškinti, kad jis neturi spalvos, kvapo, skonio. Tarsi reikia, kad turėtų, tad puolama į vonią pilti ne makaronų, o visokių tetrasodium etidronate ir pan. Tačiau vanduo turi visas išvardintas savybes, tik jos skleidžiasi taip pašnibždom, jų sluoksnis toks plonytis, kad žmogus paprastai jau ima bijoti. Spalva, kvapas ir skonis, kurių nesugeba pajusti, žmogui labai baisūs. Jie rodo jį esant ribotą bei mirtingą. Todėl matykime vandens spalvą ir užuoskime jo kvapą. Kuo lengviau mums tai pavyks, tuo mažiau būsime mirtingi. O kai jau pamatysim ir užuosim, galim kišti į tą vandenį ką tik norim, nors degantį napalmą pilti. Jei tik mums nuo to smagiau.

Atrodo, kad praeitame gyvenime buvai Hanso Christiano Undinėlė, gal ir šiame tebesi, tik jau kokio kito pasakininko. Nes keliauji per gyvenimą ne automobiliais, o voniomis. Na, man gražu, ši transporto priemonė labiausiai skirta keliauti laiku, į abi puses; ir savimi, taip pat į abi puses. Voniose mes tokie truputį vaikai ir tokie truputį seniai, tačiau abi būsenos labai skaidrios, kaip ir aplinkui teliūskuojantis skystas stiklas, primėtytas emilių iš Lionebergos.

Na, keista man čia rašyti laišką. Ir dar vartoti jame kabliataškį, kuris skyrybos ženklų pasauly – visiškas pankas. Kabliataškis man veik egzistencinis ženklas, „su likimu“. Tai Kvazimodu virtęs Mažasis Princas, kaip Brigitte Bardot sakė apie Serge’ą Gainsbourg’ą. Tad kartais prikabinsiu tekstą prie popieriaus keliais kabliataškiais, skyrybos kreolais.

Va, išėjau dabar ir pažiūrėjau į žvaigždes. Patikrinau, ar visos. Visos, kur jos dėsis. Kažkodėl žmogus, žiūrėdamas į žvaigždes, pradeda galvoti visokias banalybes. Labai sunku žiūrėti į žvaigždes ir negalvoti banalybių. Tačiau apie kabliataškį jau buvau tau parašęs, o kitos originalios temos neužčiuopiau, todėl stovėjau ir galvojau apie žmogaus likimą. Norėjau, kad vyktų karas ir blogiečių snaiperis mane nušautų už tokias mintis. Atrodė baisi kvailystė stovėti po žvaigždėmis ir galvoti apie žmogaus likimą, atrodė, jog tai dera vien kunigams ir kabliataškiams.

Galvodamas prisiminiau vieną dabar jau išnykusį antikvariatą Kauno senamiesty, kuriame buvo parduodamas menkas rėmelis su Pirmojo pasaulinio karo laikų nuotrauka. Jaunas vaikinas Austrijos-Vengrijos ulonų uniforma, su kardu rankoj. Pirma asociacija, žinoma, Georgas Traklis. Atmečiau kaip banalią, nors banalybę mėgstu. Kažkaip ligi šiol galvoju apie tą vaikiną, teatrališkai suraukusį antakius, lyg į jo antakius atsimušus dužtų priešo armija. Apie tą Kvazimodu siekiantį virsti Mažąjį Princą. Kuo virto? Dirvožemiu, žinoma. Nežinia kada. Štai aš žiūriu į jį, o jis dirvožemis, garuoja kur nors. Tada dar prisiminiau Donaldo Kajoko pavadinimą „Karvedys pavargo nugalėti“, užrašiau jam (ne Kajokui) ant velėnos ir grįžau iš po žvaigždžių tęsti tau laiško.

Niekas laiškų neberašo popieriuje, laiškas tapo idėja, ne daiktu, o man taip patinka daiktai. Mielai apsikraučiau ir savais, ir svetimais, ir realiais, ir susigalvotais. Man kad tik daiktų, laiškų, šlamšto. Ne bet kokio. To, kuris kažkokiais laidais su manim siejasi, siurbia mane ar pildo. Žvaigždės, po kuriom stovėjau, man irgi daiktai, čia tik atrodo, kad jos nuo manęs nepriklauso. Štai parėjau, perrašiau jas tau, ir žvaigždžių jau daugiau. Visomis daugiau, nes visas ir perrašiau.

Tu man perrašinėji vonias ir žirafas, o tai irgi labai gerai, net kažkaip siejasi. Voniose visi mes žirafos, nes dažniausiai iš ten išlindę tik mūsų kaklai. Žirafos apskritai turėtų būti dažniau vartojamos, net nežinau, kodėl jos to išvengia. Juk akivaizdu, jog žirafa yra reikalingiausias žmogui gamtos faktas, o kaip metafora ji apskritai terabaito talpumo.

Ir mūsų laiškai štai kiša iš vokų savo ilgus kaklus ir dairosi, išpūtę balses bei mirksėdami priebalsėm. Jie mus juk pažįsta, laiškai visada kreipiasi tiesiai, nenuasmenintai, nes stebi mus, ir dažniausiai iš viršaus.

Visos ugnys – ugnis, sakė Paryžiaus karvelis Julio Cortázaras. Negaliu jam atsakyti, nors šiandien eBay vos nenusipirkau jo biusto. Paskutiniu momentu prisiminiau, jog nemėgstu gipso. Juk iš esmės ten buvo Cortázaro formos briliantinė ranka, o man ji nei daiktas, nei metafora.

Ir kai laiškai praveria savo vokus ir kiša ilgus kaklus iš jų, nieko nebežinau. Tik tiek, kad visos ugnys – ugnis, o visi laiškai – žirafos. Toks šios nakties žinojimas, o kartais žmogus išgyvena ir su mažesniu.

Tai iki, netirpk voniose, žirafos be tavęs – našlaitės.

                                        KĘSTUTIS NAVAKAS


B. d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


188287. bandymas2010-03-30 17:43
bandymas

188302. Mykolas OK :-) 2010-03-30 21:18
Pranešame, kad komentarų forma jau išjungta.

Rodoma versija 182 iš 236 
10:38:26 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba