Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

„Vienos šeimos istorija“ Stefano Vajos nuotrauka iš ASSITEJ archyvo

Per italų trupės „Rodisio“ vaidinimą „Vienos šeimos istorija“ (režisieriai –­ Manuela Capece, Davide’as Doro) kvatojausi homerišku juoku, nors tema –­ rimta: viduriniosios klasės šeimos narių santykių automatizmas, nematymas vienas kito. Lietuviams sunku būtų su geraširdišku humoru kurti vaidinimą tokia tema – vyrautų jei ne dramatinė „demaskuojanti“, tai bent jau lyrinė „atodūsio“ intonacija. Italai – temperamentingi, muzikalūs, ekscentriški, neidealizuoja šeimos institucijos ir nesigraudina dėl netvarkos jos viduje. O „pakreizėti“, utriruoti iki neįmanomumo absurdiškas situacijas „Rodisio“ aktorių trijulė (kartu su minėtu D. Doro vaidina ir Beatrice Baruffini, Consuelo Ghiretti) moka puikiai. Nors vaidinimas vyko anglų kalba, kalbos barjero nejaučiau: veikėjų santykiai – tikslūs ir išraiškingi, nemaža pantomimos scenų.

Štai viena spektaklio scena, kurią mačiusieji prisimins ilgam: pietų metas, solidžioji šeimos galva skaito laikraštį, išalkusi dukra (ją vaidina kokių 40 metų ir gana neliesa, bet labai plastiška aktorė) po stalu makaluoja kojomis, o mama... nuostabioji, darbščioji mama, niūniuodama žaviai paprastą dainelę „Na na ni na, na na naaa...“, šypsosi publikai ir kepa blynus. Bet kaip kepa! Tai išplėtota pantomimos scena (su menamais daiktais aktorė veikia itin tiksliai): mama dideliu tempu maišo tešlą, ragauja, atidaro viršutinę spintelę, išsitraukia gal cukraus, įpila, padeda vieton indelį, turbūt kokį kiaušinį įskelia, lenkiasi, atidaro spintelę po kriaukle, išmeta lukštus, uždaro dureles, paglosto besitrinančią katę, nusiplauna rankas, maišo tešlos dubenį, pila šaukštu keptuvėn, varto... O šeimyna tuo tarpu, kaklus ištempusi, gardžius kvapus uosto. Mama šypsosi patenkinta, „Na na ni na, na na naaa...“, ir – trūkt už vadžių, vėl iš pradžių – kepimo ritualas kartojasi (greitėjančiu tempu). Šeimyna irzta. Ritualas kartojasi. Šeimyna šiaušiasi. „Na na ni na, na na naaa...“ – šeima sukyla... Kiek laiko truko ši scena, nepasakysiu, bet salė iš juoko „lūžo“ vietoje...

O rekvizitas – paprastutis: trys kėdės, stalas, šviestuvas. Taigi ne dėl vizualių efektų, investuotų į spektaklį pinigų laimi italų vaidinimas, o dėl talentingų aktorių, vaidinimo idėjos, tikslių žaidimo taisyklių.

Šiemet su ASSITEJ festivaliu, kaip sudėtinė jo dalis, Menų spaustuvėje vyko ir šiuolaikinio šokio festivalis vaikams bei jaunimui „Dansema“. Džiaugiausi pasikeitusia – jaukesne ir šeimyniškesne –­ Menų spaustuvės, kaip jaunųjų teatro eksperimentų bastiono, publika. Ypač mane sužavėjo tie pagalviukai su kilimėliu Menų spaustuvės pirmo aukšto fojė! Šiais laikais tokie „gulimieji kampeliai“ galėtų būti drąsaus ir praktiško šiuolaikinio teatro interjero dalimi: juk po darbo dienos į teatrą ateiname „su nervais ties krizės riba“, rimtesnio ir sudėtingesnio spektaklio nelabai galime ir žiūrėti... (Ne šiaip sau valstybinių teatrų repertuaruose vėl vyrauja pramoginio turinio spektakliai.) Gal tokie „gulimieji kampeliai“ po 5 minučių padėtų atgauti dvasios jėgas prieš vaidinimą? Juokauju, bet...

„Nenuoramos“ Hanso Gerritseno nuotrauka iš „Dansemos“ archyvo

Spektakliai vaikams ir jaunimui, galvočiau, perspektyvi šiuolaikinio šokio Lietuvoje kryptis. Ir prasmingesnė šiuolaikinio šokio ateities požiūriu, nei vienkartiniai šokėjų „flirtai“ su mados šou pasauliu ar pridygusiomis komercinėmis visokių pramoginių šokių mokyklomis...

Visi „Dansemoje“ rodyti spektakliai turėjo griežtą tikslinę auditoriją pagal amžiaus grupes. Patiems mažiausiems buvo skirtas „Dansemos“ iniciatorės, meno vadovės choreografės Birutės Banevičiūtės kamerinis spektaklis „Bala žino“ („db Projektai“). Šokėjos Edita Stundytė ir Giedrė Subotinaitė nesudėtinga šokio kalba linksmai supažindino vaikus, sakyčiau, su Žmogaus idėja. Vaidinime skambėjo įrašyti vaikų balsai –­ jie, pasitelkę priežodžius, patarles, šiaip „gyvenimo pastebėjimus“, komentavo žmogaus kūno dalis ir jų reikšmę: nuo galvos – iki kojų. Dailininkė Indrė Pačėsaitė sugalvojo širmą – stilizuotą didelę vaiko galvą (už jos šokėjos nepastebimai keisdavo kostiumų detales); merginos šokiu tarsi plėtojo minčių, ausų, akių, nosies ir t. t. vizualų šmaikštų tęsinį. Šokiu tarsi buvo „piešiama“; merginos nekūrė personažų, tarsi norėjo užkrėsti mažuosius žiūrovus pačiu judėjimo džiaugsmu. Tačiau veiksmo intriga nepasižyminčiam vaidinimui lyg ir pritrūko „konflikto“, tempo kontrastų ir kitokių dėmesio žadinimo būdų, tad po kokių 20 minučių vaikai ėmė nuobodžiauti...

Paaugliams buvo skirtas bendras Švedijos ir Lietuvos šokėjų projektas „Visiškas dvynys“ (choreografė Claire Parsons, „db Projektai“). Nesiužetinis spektaklis mane sužavėjo savitu kūrėjų mąstymu ir reta teatre tema. Šokio kalba mėginama aiškintis dvynio idėją – galbūt ne tiek fiziniu požiūriu, kiek dvasiniu (šokėjai neimituoja fizinių dvynių, tik kostiumais, pasikartojančiais judesiais išreiškia bendrumą, artimumą, tarpusavio priklausomybę). Įdomu tai, kad išorinio konflikto tarp jų tarsi nėra! Vos ne pusę spektaklio trukmės jauni šokėjai Tautvilas Gurevičius ir Niklas Valenti ieškojo, kaip susikalbėti su paauglių auditorija, kurie matytą dieną atvyko Menų spaustuvėn grupėmis – taigi tądien šokėjams publika buvo nepatogi, neturinti teatro lankymo tradicijų, linkusi kvatotis, replikuoti tarpusavyje, juolab kai scenoje – tik du „keistai“ judantys vyrukai... Šokėjai ėmė iš publikos scenon smulkius daiktus, sukeisdavo žiūrovus vietomis, kalbėjosi su ja angliškai, švelniai flirtavo (merginų salėje buvo dauguma).

Niklas Valenti ir Tautvilas Gurevičius spektaklyje „Visiškas dvynys“ Audronės Margenytės nuotrauka iš „Dansemos“ archyvo

Reikėtų spektaklį pamatyti dar kartą, nes, keičiantis publikai, keistųsi ir spektaklis (bet projektas tarptautinis, nieko čia antrąkart nepamatysi...). Man pasirodė, kad efektingos herojaus meilužio išvaizdos N. Valenti žino savo privalumus, linkęs gėrėtis savimi. T. Gurevičius – subtilesnis, vertinimai jo įdomesni...

Spektaklis „Nenuoramos“ (choreografas Jackas Timmermansas, „De Stilte“, Nyderlandai) nustebino, kad mažiems žiūrovams šokiu prabilta apie... kaimo gyvenimą! Ir nepoetizuojant jo, neromantizuojant, o ganėtinai ūkiškai, su humoru: trys veikėjos – toli gražu ne anoreksinės mergiotės, vis pasipešdamos tarpusavyje, pasierzindamos ir papokštaudamos, nuo pavasario iki rudens rūpinasi vištų kiaušiniais, viščiukais, melžia iš objektų sukomponuotą scenoje karvę (čia prisiminiau Vitalijaus Mazūro iš rakandų sudėliojamą karvutę spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“). Spektaklio buitišku nepavadinsi: kūrėjai moka sužadinti publikos vaizduotę garsais, užuominomis, detalėmis. Nors ryškios vienos istorijos spektaklyje ir nėra, tačiau dėl visokių technologinių stebuklų, veikėjų santykių posūkių vaidinimas neprailgsta.

III tarptautinis ASSITEJ festivalis „Jėga“ buvo programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Paprastai per šios programos festivalius tarp publikos gali matyti daug „reikalingų žmonių“, su kuriais svarbu sveikintis. Laimė, per spektaklius vaikams ir jaunimui nereikia bijoti, kad pražiopsosi kokį svarbų asmenį, nepalinksėsi, nenusišypsosi. Laisvė nuo privalomo etiketo, demokratiškumas –­ irgi vienas šio festivalio privalumų.