„Pedagogika – mano pašaukimas“

Smuikininkė Undinė Jagėlaitė (dešinėje) su ilgamete jos klasės pianiste Aušra Banaityte Nuotrauka iš U. Jagėlaitės archyvo

Kai smuikininkė ir pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Undinė Jagėlaitė ištarė, jog pedagogika –­ jos pašaukimas, šiek tiek suglumau, nes visada buvau įsitikinusi, jog jos pašaukimas – visų pirma smuikavimas! Ką gi, gyvendami kelis dešimtmečius toje pačioje muzikų bendruomenėje, vieni kitus pažįstame gana menkai.

Gerai prisimenu judrią, žvitrių akių Kauno specialiosios muzikos mokyklos mokinukę, kuriai ypač lengvai sekdavosi greito tempo kūriniai. Ji visada grodavo drąsiai, veržliai ir ryžtingai. U. Jagėlaitė bendramokslius stebindavo ir sportiniais sugebėjimais: įvairiomis progomis pasirodydavo kaip gimnastė, visa mokykla žinojo, jog ji puikiai žaidžia badmintoną ir priklauso Lietuvos rinktinei. Taigi didelis smuiko konkurentas buvo sportas; Undinė buvo besvarstanti, ar nepasirinkti jo, ypač kai tapo badmintono dvejetų Lietuvos čempione.

Prisimindama ankstyvą vaikystę, U. Jagėlaitė šypteli: smuikas ir muzikos mokykla nuo mažens jai buvo tokie natūralūs dalykai, kaip kvėpavimas. Nebuvo net minties apie ką kita, nes namie ji nuolat girdėdavo smuiką arba kalbas apie jį. U. Jagėlaitės tėvas buvo Kauno muzikinio teatro orkestro koncertmeisteris (studijas baigęs pas Leošą Hajošą Kauno konservatorijoje), dėdė Kęstutis Ivaškevičius –­ Aleksandro Livonto auklėtinis, Kauno muzikos mokyklos pedagogas. Mažosios Undinės ateitis šeimai buvo aiški. Dėdė K. Ivaškevičius ir pradėjo Undinę dar gerokai iki mokyklos mokyti groti smuikeliu, o paskui – vienuolika metų muzikos mokykloje.

Baigusi studijas konservatorijoje (dab. LMTA) pas prof. Viktorą Radovičių ir dvejus metus stažavusis Maskvos Čaikovskio konservatorijoje (prof. Semiono Snitkovskio klasėje), U. Jagėlaitė pradėjo savarankišką kelią. Laimėjusi kelis nacionalinius ir tarptautinius konkursus, ji rengė solinius koncertus, populiarino užmirštą smuiko dueto žanrą, griežė Lietuvos kameriniame orkestre bei Nacionaliniame simfoniniame, redagavo ir atliko naujus kūrinius. Be to, ji dirba pedagoginį darbą LMTA, o nuo 1989 m. – ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Įdėmiau žvilgtelėjusi į biografijos datas, matau, jog pedagogika ji užsiima jau trisdešimt dvejus metus!

Taigi kas yra toji smuiko pedagogika, tikrasis, pasak Undinės Jagėlaitės, jos pašaukimas?

Tai nuostabiai įdomus darbas! Jei jį mėgsti – nesunkus ir nevarginantis. Vienintelis jo trūkumas dabartinėje situacijoje – per didelis krūvis. U. Jagėlaitė sako, jei jis būtų perpus mažesnis, būtų optimalu. Pedagogas jo sumažinti negali (nebent dirbtum nesirūpindamas pragyvenimu...), tad privalai rasti jėgų, kūrybinės energijos ir laiko. Taip! Būtent laiko, kuris lekia nenumaldomai. Laiko tėkmę pedagogė jaučia, nes būsimasis smuikininkas nuolat turi išmokti ko nors nauja. Tai, ko laiku neišmoksti, paskui gali būti per vėlu. Pati Undinė visada mėgo užsibrėžtą darbą atlikti nieko nelaukdama. Iki šiol vienas svarbiausių žmogaus bruožų jai yra punktualumas. Visada po ranka ji turi kruopščiai surašytą savo pamokų tvarkaraštį.

Dabartinis smuikininkų grojimo lygis, palyginti su tuo, kuris buvo jai mokantis, smarkiai išaugo. U. Jagėlaitė veda meistriškumo kursus įvairiose Lietuvos vietovėse, tad puikiai orientuojasi, kaip kinta smuikininkų rengimas. Ji sako: „Mūsų laikais buvo ryškių vaikų, tačiau jie atrodydavo kaip aukšti augalai žemų fone. Dabar tasai fonas, arba bendras lygis – labai aukštas, tad ir tie vienetai, kad išsiskirtų, turi būti ypatingi.“

Smuiko mokymo repertuaras taip pat kinta. Jei anksčiau sudėtingas virtuozines pjeses grodavo pavieniai mokiniai, šiandien jas groja daugelis, be to, žemesnėse klasėse.

Yra tokių pedagoginio darbo paslapčių, kurių nesuprasi nedirbęs. U. Jagėlaitė mano, jog sunkiausia smuiko pedagogo darbe – suderinti laisvą instrumento valdymą su ekspresyviu muzikos perteikimu. Aiškindama šią mintį, ji atkreipė dėmesį į daugelio smuikininkų fizinį įsitempimą (ypač pečių, dešinės rankos), kuris ilgainiui pradeda trukdyti ir net alinti sveikatą. Pirmasis į tai jos dėmesį atkreipė S. Snitkovskis. Taigi, kaip groti raiškiai, muzikaliai, bet neįsitempus!?

Klausydama smuikininkų, U. Jagėlaitė pirmiausia atkreipia dėmesį į mokyklą, o tik paskui – į visa kita. Matyt, tokį žvilgsnį lemia pedagoginis darbas.

Kiekvienas pedagogas ką nors perima iš savo buvusių mokytojų. U. Jagėlaitė neišskiria kurio nors vieno iš trijų pedagogų – K. Ivaškevičiaus, V. Radovičiaus ir S. Snitkovskio. Ji teigia, kad derina jų visų jai artimiausius bruožus, ir priduria, jog muzikiniu požiūriu didelę įtaką yra padaręs Raimundas Katilius, kurio pamokų su studentais ji klausydavosi.

Gražų gegužės vakarą LMTA koncertų salėje karaliavo smuiko muzika. Tai buvo šiltas ir šventiškas koncertas, skirtas docentės Undinės Jagėlaitės jubiliejui. Pasirodė visi jos mokiniai: studentai, absolventai ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai. Besiklausant žavių legendinio Jaschos Heifetzo transkripcijų, nesyk susimąstydavai: mūsų smuiko mokykla gražiai auga ir bręsta, o kad tai vyksta – daugybės pedagogų nuopelnas, ypač tų, kurių pašaukimas – mokyti.