Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
 Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

POEZIJOS PAVASARIS 2009

Patys paprasčiausi burtažodžiai

Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydas Stankevičius
Sauliaus Venckaus nuotrauka

Rimvydai, esi nominuotas Poezijos pavasario laurams už eilėraščių knygą „Laužiu antspaudą“. Kiek žinau, per tą laiką gimė naujas rankraštis. Gal galėtum apie jį plačiau papasakoti?

Po „Laužiu antspaudą“ parašiau dar vieną poezijos knygą, kuri vadinasi „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. Iš tikrųjų turimi omeny konkretūs, tikri burtažodžiai, kurie dar gyvuoja lietuvių liaudyje ir iš tiesų veikia. Ši knyga yra studija: iš ko padarytas „aš“, iš ko padaryti mes visi – kuriantys, mąstantys, jaučiantys žmonės. Ne tie, kurie vien automobiliais važinėja ir eilėse stovi, – turiu omenyje tuos, kurie gyvena šiokį tokį dvasinį gyvenimą. Tais eilėraščiais norėjau pabrėžti ir lietuvišką mentalitetą, ir jo misticizmą. Pradėkime nuo struktūros. Ši knyga iš tiesų yra monolitas. Ji sudaryta iš trijų pyne susuktų ciklų: pirmas – „Mokymasis skaičiuoti“; antras – „Statulos“; trečias –­ „Kalbelės“.

Kalbelės?

Taip. Kalbelė – tai burtažodis, užkalbėjimas. Taigi trys eina per visą knygą tiesiog paeiliui – skaičiavimas, statula, kalbelė; skaičiavimas, statula, kalbelė... Be šių trijų susipinančių, yra dar du ciklai: „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir „Išplėšta“.

Tokia yra struktūra, o koks turinys?

Jau minėjau, „einu“ per visus liaudiškus burtažodžius – medituoju, „apžaidžiu“, bandau suprasti, kaip įmagnetinti žodį, kad jis virstų burtažodžiu. Man tai iš tikrųjų rūpi – žodžio galios, tos tikrosios žodžio galios.

Grįžtant prie struktūros, derėtų paminėti, kad visus ciklus įrėmina du „Apsiprausimai dūmais“. Tai mano požiūris į tą šventą ritualą – lįsdamas į dalykus, kurie gali turėti padarinių psichikai, turi apsiprausti dūmais.

Kiek suprantu, anonsuojamoje knygoje bus nemažai paskyrimų, dedikacijų...

Dedikacijos yra asmenybėms, kurios man padarė neišdildomą įspūdį. Ir ne tik įspūdį, bet manau, kad jie, kaip pedagogai ar kaip burtininkai, manyje kažką pažadino. Todėl aš rašau eilėraščius... Kai kurie žmonės yra mano bičiuliai, pavyzdžiui, Arnas Ališauskas, su kuriuo dar studijų laikais diskutuodavome, ir galbūt dėl tų diskusijų mes abu ir rašome, nes mes tikime poezija. Dar tebetikime. Yra eilėraštis Sigitui Gedai, rašytas jam dar gyvam esant, aliuzija į teismą, pilnas nuojautų. Toliau – Bložei skirtą eilėraštį pavadinau „Tūkstančiai“, nes jo kūryba plati kaip visa lietuvių poezija. Ten visko pilna. Vien tik „Prieš išskrendant tau ir man“ knygos pakanka, kad ten nusilaužtum sprandą devynis kartus.

Aidui Marčėnui skirtas „Gal dvylika“. Apeliuojama į žodžius, poeto parašytus ant „Laužiu antspaudą“ viršelio (turimas omeny Marčėno įvardijimas, kad Lietuvoje „gal dvylika“ tikrai gerų poetų – A.Š.). O aš nutariau tiesiog neetiškai paimti ir visus dvylika susodinti prie stalo. Manau, kad kai kuriuos jų mintyse galima pakeisti, patikrinti, kiek sutampa skoniai.

Yra dar paskyrimų ir kitokioms asmenybėms – Mozartui, Edgarui Allanui Poe. Yra abstraktesnių dedikacijų. Pavyzdžiui, eilėraštis „Legionas“ yra dedikuotas benamiams. Dar yra bepročiams, nakvišoms, alkoholikams – tokiems autsaideriams skirtas eilėraštis „Nulis“ ir įvairūs kiti... Dar dedikavau eilėraštį kunigui vienuoliui Juliui Sasnauskui. Eilėraštį pavadinau „Centurija“, nes man patiko mintis, kad dvasininkai yra ne kas kita, kaip Dievo rekrūtai, kurie tarsi ir savo noru – jie myli ir dirba – bet niekur negali pasitraukti, nes tiesiog negali.

Paminėjai „rekrūtus“... Skaitant Tavo poeziją, susidaro įspūdis: labai daug karinės ir religinės leksikos. Ir tai labai supinta. Pynė graži, bet... Ką Tau reiškia kariauti ir melstis?

Tai yra dvi mano sudėtinės sielos dalys. Karas ir religija. Tai tarsi diena ir naktis. Diena – tai malda. Naktis yra karas. Kita vertus, tą dievoiešką irgi suvokiu kaip karą. Kaip toj „Airijos“ dainoj.

Taip save ir suvokiu – besimeldžiantį ir besikaunantį. Dėl to ir knygoje „Laužiu antspaudą“ yra Valhalos vaizdinių. Kartais gal pusiau juokais pagalvoju: jeigu tikėčiau reinkarnacija, tai manyčiau, kad aname gyvenime kur nors esu kovęsis ir žuvęs, nes labai natūraliai visa tai įsivaizduoju.

Panašu, kad ir šis rankraštis dėl karo ir religinių įvaizdžių – ne išimtis.

Kai sakai, kad „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ yra „Laužiu antspaudą“ tąsa, tai man dar reikėtų apie tai pamąstyti. Kai rašiau, man tai atrodė visiškai kitoks dalykas. Beje, ši knyga prasidėjo nuo to, kad kai išėjo „Laužiu antspaudą“, mane truputėlį įžeidė būrio žmonių požiūris: „Labai stipru, Rimvi, bet galėtum šiek tiek šviesiau rašyti, nes jau pragarų pas tave ten...“

Ir kaip su tais pragarais?

Pasižadėjau sau, kad „po velnių, reikia rašyti šviesiau ir įrodyti, kad tai ne nuo tonacijos priklauso, kad aš moku ir mažoru „pagroti“... Pirmasis, įžanginis knygos eilėraštis vadinasi „Pasižadėjimas rašyti šviesiau“. Ir juo (tuo eilėraščiu) aš beveik ir „pasimaunu pats ant savęs“. Jau iš jo aišku, kad ni figa man šviesiau nepavyks. Užtat paskutiniame eilėraštyje... Pirmasis vadinasi „Pasižadėjimas rašyti šviesiau“, o paskutinis eilėraštis ir paskutinė knygos eilutė skamba taip: „tu rašysi šviesiau, o aš pabaigiu ties comfutatis“. Comfutatis yra requiem sudėtinė dalis, kuri lietuviškai skambėtų taip: „paskutiniojo patepimo atsisakymas“. Pasilikimas tamsoje. Tai va apie tą šviesą tiek. Bet vis tiek – iš tamsos į šviesą. Aš manau... Viliuosi, kad mano projekcija nukreipta tenai. Nes visa tai yra dievoieška, o dievoieška prasideda tamsoje, pragare. Visi gyvenimo etapai palieka savo pėdsakus. Turiu omenyje ir gėrimą, ir visas neviltis, per kurias kiekvienas geriantis žmogus pereina, – kiekvienas labai autentiškai, bet kiekvienas taip giliai, kad paskui, kad ir ką darytų, tai turi įtakos ir jo poezijai, ir meilei. Ir visa tai – skaudžiau, tikriau, ir, matyt, mažoro jau nepavyks man niekada padaryti.

Noriu paklausti – kas Tau yra burtai? Sakoma, kad jie veikia tik tada, kai...

Garsiai ištariami.

Būtent. Tavo eilėraščiai nėra mažybiniai-maloniniai dekoratyvinės poezijos pavyzdžiai. Kaip ruošiesi įgarsinti tuos „burtažodžius“?

Tu teisus. Iš tikrųjų – burtažodžiai privalo būti garsiai ištarti, nes jie tik tada veikia. Todėl aš jų išsipildymą matau ir tokį: subūriau puikių aktorių kolektyvą – Rimantas Bagdzevičius, Andrius Bialobževskis ir Domantas Razauskas (nors pastarasis nediplomuotas, bet tikrai puikus aktorius) Bagdzevičius skaito „Skaičiavimą“, Bialobževskis – „Statulas“, Razauskas – „Kalbeles“. Sukurtas toks spektaklizuotas skaitymas – jie sėdi prie trijų stalų su naktinėmis lempomis ir, žaisdami šviesomis, šešėliais, skaito eilėraščius. Tai ir yra tikroji burtažodžių ištarmė.

Man jau seniai magėjo sujungti ne menus (kaip Čiurlionis norėjo jungti), o menininkus. Tai yra daug svarbiau. Tai, ką galime mes, poetai, negali aktoriai ar dailininkai, tai, ką gali jie, – negalime mes. Subūrus visus bendrai, pavyksta nepaprastai gražūs dalykai.

O knyga kaip atskiras vienetas?

Knyga yra kaip dokumentas, kaip vadovėlis jų mokytis, jeigu nori. Gali sau garsiai persiskaityti. Tos kalbelės... Aš apskritai linkėčiau, kad žmonės jas, reikalui esant, sau pasakytų. Jos iš tikrųjų stiprina. Pavyzdžiui, „Kalbelė, prišaukianti meilę“, „Kalbelė, padedanti įniršį paversti suvaldyta jėga“, „Kalbelė, padedanti sutramdyti ašaras“. Tiesa, yra viena pikta – „Kalbelė, ant prasikaltusios širdies patupdanti vorą“ –­ ten toks pusiau prakeiksmas. Bet visos kitos –­ gerybinės...

Pasitikslinsiu: ar galima teigti, kad Tu poezijai bandai grąžinti ritualinę paskirtį?

Tai yra mano svajonė. Netgi daugiau. Noriu pasakyti, kad poezija nėra tik estetinis dalykas, kad žodis nėra tik bendravimo priemonė, kad iš tiesų jis yra galinga jėga, kurios mes visiškai nemokame valdyti ir net nesigiliname į tai, kiek ten glūdi – ir gėrio, ir blogio. Nors teoriškai, puikiai visi žinome, kad yra lūpų, kuriose žodžiai virsta burtažodžiais, galinčiais tave suluošinti, išvaryti iš proto, padaryti tave laimingą...

Tokiu atveju tai turėtų labai įpareigoti, tapti visiškai nebeatsiejama nuo gyvenimo būdo. Kuo labiau poezija artėja prie ritualo, tuo labiau turėtų išsiplėsti ir jos galios. Ar Tu pats sau nusibrėži ribą, ties kuria sustosi? Tarkim, voro užleidimas ant širdies – tai neišvengiamai gali turėti padarinių...

Iš tikrųjų kartais išsigąstu to, ką parašau. Bijau, kad atsiras daug įsižeidusiųjų. Bet prisiverčiu sau tų ribų nebrėžti, nes, po velnių, geriau jau tegu užpyksta ant manęs, negu liks nesužinoję, kas įmanoma. O gal patiks, o gal tai geras dalykas, kas čia žino! Nes iš tikrųjų daugelis rašytojų, poetų neparašo geriausių savo kūrinių iš baimės. Sakykim, tu negali parašyti eilėraščio apie meilę kitai moteriai, jeigu esi vedęs. Poetai čia save stabdo. Kitas dalykas – norisi rašyti apie poetą (ar kitą iškilią asmenybę) būtent tokį, kokį tu jį matai, ir rašydamas automatiškai suvoki, kad visi kiti (skaitytojai) suvoks tai kaip tavo pasipūtimą ir kaip bandymą save statyti su iškiliaisiais į vieną gretą. Tad ir tebūnie! Bet geriau jau visa tai parašyti, negu taip ir likti nežinomybėje, neparašius. Gal man ir nepavyks, bet gal duosiu ženklą jauniems poetams, kurie tai darys kokybiškiau. Manau, kad poezijos ganyklų vielas reikia nukelti truputį toliau.

O pratęsiant kalbą apie atsargumą, o ne apie etiką, – na, ką aš žinau... Jei prisižaisiu, tai visų pirma prisižaisiu pats.

O skaitytojas? Ar nesinori jam dar ką nors paaiškinti, kai tekstai yra sudėtingi? Pavyzdžiui, Tomas Venclova komentuoja savo eilėraščius, Marčėnas irgi po eilėraščiu paaiškinimus surašo. Ar bus koks nors įvadas šioje knygoje, tarkim, „kaip skaityti“, ar komentarų skyrelis?

Ne.

Nebus?

Ne. Šiuo atveju elgiuosi kaip ir dera doram alchemikui. Esu rašęs: „Mano poezija yra mįslės, kurias mes kartu turime įminti, nes tiesa turi būti paslėpta nuo nevertųjų akių.“ Skliausteliuose dar prirašau: „neretai ir savųjų.“ Santykis su skaitytoju yra toks: „Kiek išsiimsi, tiek tavo.“ Tai ir yra mano etika, ir mano savisaugos instinktas. Tas, kuris nėra užtektinai, supranti, rajus tokiems dalykams, nesugebės sau pakenkti, kadangi jis tiek neįskaitys, kiek čia parašyta.

Supratau. Dabar nusikelkime mintimis šiek tiek atokiau nuo rankraščio. Prieš porą metų buvo Poezijos pavasario metu publikuotas Tavo tekstas, kuriame kritikavai premijos skyrimo tvarką ir su tuo susijusią konjuktūrinę situaciją. Taigi kas pasikeitė per dvejus metus?

Liūdnai patvirtinsiu, kad niekas nepasikeitė. Reikės kautis ir toliau – kiekvienam už save pramušinėti sieną galva ir įrodyti, kad nesi kalakutas. Prieš dvejus metus taip rėkavau ir taip norėjau tos premijos, nes maniau, kad pramušiu vartus, pro kuriuos įsivesiu visą jaunesniąją kartą, kuri verta visų titulų. Bet jų pagrindinė nuodėmė, kad jie jauni. O kadangi jie jauni, tai jų neskaito klasikai. Mūsų klasikams ir Aidas Marčėnas vis dar yra jaunasis poetas. Už jo yra tuštuma. Mūsų nėra. Nei pavardžių, nei pavidalų, nei knygų. Kokios knygos? „Kas gi skaito moksleivius?“ Jiems mes –­ moks­leiviai, tokie jiems ir liksim.

Manau, kad vis dėlto reikia panaikinti tą premijos vienkartiškumą, ir tai savaime šiek tiek pagerintų situaciją. Tiesiog kautųsi knygos, o ne žmonės. Tai šį tą išspręstų. Aišku, aš šiemet, be jokios abejonės, būčiau likęs be premijos, ją gautų Marčėnas su savo „Šokiais“ antrąjį ar kelintąjį kartą. Bet taip būtų sąžiningiau. Atsirastų kitokia vidinė paskata.

Užsiminei apie jaunimą. Tave dažnai galima pamatyti bendraujant su jaunesniaisiais...

Man patinka būti su jaunaisiais, aš tada lėčiau senstu. Jų vitališkumas padeda. Matyt, tokie dalykai persiduoda –­ jeigu bendrauji su jaunesniais kokiu dešimčia metų, automatiškai ir jų pasaulį pažįsti, ir pats kiek nors išmoksti, perimi jų nuotaikas. Galbūt ir mano poeziją jaunimas pradėjo mėgti dėl to, kad pats bendravau su jaunesniais visą gyvenimą, o ne su vyresniais. Bet yra išimčių, pavyzdžiui, Marčėnas, Kajokas. Jie – vyresni, ir aš prieš juos jaučiuosi kaip mokinukas. Klausau, ką jie šneka. Smegenyse susikonspektuoju, o tada jau išminčiaus mina persakau jauniesiems kaip nuo savęs. (Juokiasi.)

Galbūt Tavo išminčiaus mina jiems priimtinesnė negu, tarkim, vyresniojo, į kurį iš viso pažiūrėti baisu iš tos pagarbos...

Tiesiog aš esu ta grandis, už kurios iš vienos pusės kabinasi vyresnioji karta, o iš kitos – jaunimas. Jaunimas su vyresniaisiais neturi kabliukų – per didelis atstumas. Nusprendžiau nepalikti jaunimo likimo valiai, nes ir man kiti padėjo ateiti į literatūrą. Žinau, kaip tai sunku. Atsiranda gaivalas, tas milžiniškas noras rašyti, nuojauta, kad gali, bet nežinai, kas gerai, kas blogai. Išvis nieko nežinai ir parašai eilėraštį. Penkias minutes jis tau atrodo labai geras, kitas penkias –­ labai blogas. Ir tai iš tiesų yra pragariška situacija. Jeigu vyresni neateina į pagalbą, tai literatūra praranda žmones, kuriems neužtenka kantrybės arba kurie neturi pasitikėjimo savimi. Tapę studentais ir atsikraustę į Vilnių, mes radome žmones, kurie mumis tikrai domėjosi. Tiesiog keli konkretūs žmonės. Kajokas, kuris su manimi netingėjo dirbti iš tikrųjų kaip su moksleiviu. Jis sakydavo: „Šita eilutė gera, šita – bloga, šito žodžio čia nereikia, pagalvok kodėl, surask pakeitimą.“ Taigi tiesiog treniravo. O juk jam pinigų už tai niekas nemokėjo. Jam buvo nesvarbu, ar bus iš manęs poetas, ar ne. Vadinasi, jis myli pačią poeziją, jei nori jos tęstinumo.

Dėl to paties ir mes jaunimu privalome domėtis.

Poezija yra žinia, ir žiniasklaida, kurioje dirbi, yra tam tikra žinia. Bet jų skirtingi lygmenys. Kaip Tau sekasi tai derinti? Ar neplėšo į gabalus darbas skirtingose srityse?

Bandė suplėšyti ir tebebando, bet drąsiai sakau, kad jau esu prie to įpratęs, sukūręs sistemą, kaip paskirstyti energiją, jėgas, kad liktų ir tam, ir tam. Tačiau perteikdamas savo filosofiją ir savo elgsenos modelį, kaip tu sakai, eilėraštyje, nepaisau jokios etikos, o darbe, atvirkščiai – labai labai stengiuosi nesusitapatinti. Žurnalistas Stankevičius ir poetas Stankevičius – du skirtingi asmenys.

Žurnalistas Stankevičius gali sau leisti profaniškai domėtis pasauliu – domėtis žmonėmis, profesijomis, baisiomis vietomis – ir atiduoti, kas ciesoriaus –­ ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Gali parašyti laikraščiui apie tai, ką patiria, ką pamato, ką sužino – nenuslepia nieko, bet bičių pikį iš to pasiima ir įdeda jį į poeziją. Svarbiausia, niekada nedaryti atvirkščiai. Niekada savo poezijos neatiduoti žurnalistikai. Kitaip neįmanoma. Žmogaus širdis – viena. Jei ten užrašyta „žurnalistas“, poetas jau „nebetelpa“. Ir atvirkščiai. Mano širdy įrašyta „poetas“.

Taip, galima įskaityti. Darsyk sveikiname, ir ačiū už pokalbį!

 

Skaitytojų vertinimai


53151. tegyvuoja RESPUBLIKA2009-05-31 17:19
Mano širdy įrašyta „poetas“.

53176. yYy2009-06-01 11:02
Sveikinam laureata

53181. laidzivo2009-06-01 13:49
"Respublika" tegu eina ant tam tikrų kūno dalių. O Stankevičių sveikinam nepriklausomai nuo jo darbovietės.

53305. ontotopinė klepsidra2009-06-05 13:49
labai džiaugiuosi, kad būtent šis Poetas tapo laureatu :) Sveikinu:)

63316. Niki2010-09-26 20:47
Rimvydai, labai STIPRŪS tavo žodžiai.. Šiurpuliukai nuėjo kai tu skaitei pristatydamas knygą, nes ten viskas TIKRA. Tie užkalbėjimai gyvi, beveik materija tapę žodis sklando ore. Truputį žinau ką reiškia jausti/nešiotis dalelę to, ko tu turi daug-tai labai sunku savo esmėje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 10 
4:53:33 Jan 24, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba