Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-14 nr. 3066

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tomas Venclova.
KRAŠTOVAIZDIS
84
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTO LANDSBERGIO BAIGIAMOJI REPLIKA TEISMUI PO GYNĖJO KALBOS 2005.IX.263
 VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.2730
• EUROPOS MENININKŲ TARYBOS KONGRESAS

KNYGOS 
• Gintaras Beresnevičius.
NAUJASIS HUMORO STILIUS
• Roma Bončkutė, Axel E Walter.
DRAUGYSTĖS DAINIUI SIMONUI DACHUI – 400 METŲ
1
• Modesta Jurgaitytė.
KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE
1
• VIENIŠĖJA1
• ARBŪZŲ CUKRUJE6
• BALTIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005
17

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO SPALVOS
• LIETUVIŲ MENO PROJEKTAS ŠVEDIJOJE

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičiūtė.
"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI
4

KELIONĖS 
• Astrida Petraitytė.
MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"
5

MENO DIS/KURSE* 
• Janina Krušinskaitė.
STABDOMO LAIKO POLITIKA
4

POEZIJA 
• ANTANAS ŠIMKUS13

PROZA 
• Dalia Jazukevičiūtė.
BALTI MARŠKINIAI
31

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
PIENAS
2
• Kerry Shawn Keys.
TĖTIS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• LESZEK ENGELKING5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vilius Džiavečka.
EINU TARSI ATBULAS
4

KRONIKA 
• PASKUTINĖ ILIUZIJA
• DZIAKUJ, MINSK!
• Lukas Miknevičius.
APIE BUROKĄ, PRERIJAS IR SRAIGIŲ GAMYBĄ
5
• VIEŠAS LITERATŪROS VERTĖJŲ KREIPIMASIS
• III TARPTAUTINIS BARDŲ FESTIVALIS
• ŠIAULIUOSE A.BALTAKIS SUTIKTAS KAIP BIČIULIS
• BENDRA KARIKATŪRISTŲ IR NUTEISTŲJŲ DARBŲ PARODA
• JAPONIJOS FONDO PROGRAMOS

SKELBIMAI 
• VDA SKELBIA
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• MIELI POETAI IR POETĖS!1
• IEŠKOME JAUNŲ TALENTŲ!

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
BLAŽIO BROLIS (PRAMUŠIMAS)
3
• Vytautas Tutkus.
LEOPOLDAS
1
• HUKŲ RENGA5

AKTUALIJOS

VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.27

BYLOJE PRIEŠ V. PETKEVIČIŲ DĖL V.LANDSBERGIO-ŽEMKALNIO APŠMEIŽIMO

[skaityti komentarus]

Garbusis Teisme,

Pradėsiu nuo savo bendro įspūdžio apie tą knygą, kurioje paskelbta šmeižikiškų teiginių apie mano ir Gabrieliaus Žemkalnio tėvą. V. Petkevičius rašo kaip žmogus, apsėstas įkyrios idėjos apie savo išskirtinumą ir politinę skriaudą, dėl kurios tartum kalti daugybė žmonių. Netgi visas Lietuvos Sąjūdis ir paties V. Petkevičiaus buvusi komunistų partija kalta, neįvertinusi autoriaus dorybių, patarimų, tinkamumo vadovauti. Jau 1989 m. paskelbtoje autobiografijoje rašytojas kalbėjo jaučiąs savyje "viską griaunantį nereikalingumo jausmą". Toks dvasinis būvis turi būti skausmingas ir nuolat ėdantis, todėl iš dalies kelia žmogišką užuojautą. Girdėdamas V. Petkevičiaus kaltinimus (o yra girdėjusių): "Jis iš manęs pavogė Sąjūdį!", net nepykčiau, tik būtų gaila dėl tokios žmogaus būsenos. Tačiau, keršydamas dėl neįvykusios, nors taip išsvajotos, politinės karjeros, V. Petkevičius peržengia visas padorumo ribas. Tokia yra mano bendroji nuomonė: kerštinga pagieža, kaip pagrindinė V. Petkevičiaus veiksmų motyvacija.

Žinia, yra ir kitų nuomonių, pavyzdžiui, R. Ozolo: "Knyga atlieka tikslingą paskirtį. (...) Mušami visi nuo kairės iki dešinės (...) Mušami visi dėl to, kad iškiltų nauji herojai" ("Lietuvos žinios", 2003.X.16). Tiesą sakant, ir matėm tuo laiku kylančių naujų herojų: Paksą, Uspaskichą, kurie viską Lietuvoje pasiekta neigė, dergė, panašiai kaip Petkevičius. Teismui įteikiau dviejų autoritetingų ir knygoje nepaliestų asmenų, bet įvykių dalyvių vertinimus – tai prof. Alfredo Ericho Senno ir akademiko Zigmo Zinkevičiaus; jie pridėti prie bylos medžiagos.

Šiandien svarstoma byla dėl V. Petkevičiaus veiksmų, nukreiptų prieš mirusį žmogų, kuris pats nebegali nei protestuoti, nei reikalauti teisingumo. Tie veiksmai – beatodairiškas šmeižtas, žeminimas, tyčiojimasis prasimanant visai nebūtus ir neįmanomus dalykus apie mūsų tėvą – Nepriklausomybės kovų savanorį, architektą ir visuomenės veikėją Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Jam nebegalint kreiptis į teisingumą, kad būtų apgintas teisingumas, tą padarėme mes su broliu, reikalaudami nubausti piktybinį, sąmoningą šmeižiką V. Petkevičių, kurio veiklos tyčią, mano galva, nesunkiai įrodoma.

Manau, kad teisingumo siekis, kuris yra ir viešasis interesas, jokiu būdu negali būti laikomas sąskaitų suvedinėjimu.

Knygos epizodai apie mūsų tėvą, dėl kurių parašėme skundą ir kurių nusikalstamą pobūdį pripažino prokuratūra, surašiusi V. Petkevičiui kaltinamąjį aktą ir perdavusi jį teismui,– tie epizodai neturi nieko bendra su tikrove, yra tyčinio pikto ketinimo padaras.

Kaltinamojo kaltę, mano įsitikinimu, didina tai, kad jis apsimeta įvykių liudininku (tai rodo epizodas su išgalvota tariama Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kalba Katedros aikštėje, kur V. Petkevičius stovėjo greta, o tėvas kalbėjo visiškai kitus dalykus). Tuo sudaromas atsiminimų tikrumo įspūdis, siekiant apgauti skaitytojus ir suteršti jų akyse niekuo dėto, seniai mirusio asmens garbę.

Iš tikrųjų V. Petkevičius kurį laiką dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo joje pastebimas ir susitikdavo demonstracijose taip pat su mūsų tėvu. Tačiau tai neleidžia prasimanyti visokių bjaurių detalių, įterpti savo tariamo žinojimo, kad tik būtų daugiau purvo ir pasityčiojimo.

To paties vertas ir tariamų ilgamečių "tyrinėjimų" blefas.

Iš tikrųjų V. Petkevičius taip save apibūdina – neva tyrinėjęs ypatingą Landsbergių šeimos fenomeną ir nustatęs, jog "visa šeima – kagėbistai". (Čia iš kitų publikacijų, kuriose jis taip pat nesiliauja, ir taip pat be jokių padorumo ribų.) Į talką dabar pasikviesti asmenys, kurie patys yra mane viešai šmeižę, nors nežinau, kodėl tai darė, – S. Stungurys, A. Bendinskas, K. Purvinskas. Galėčiau parodyti jų rašinių. Buvęs KGB majoras V. Gulbinas prieš metus aiškino spaudoje, jog jį ir V. Šustauską suvienijusi neapykanta V. Landsbergiui ("Lietuvos rytas", 2004.IX.15). Šiam tandemui iširus, dabar veikia kitas – V. Gulbino su V. Petkevičiumi, – vienijamas tos pačios patologinės neapykantos. O neapykanta – akla, ir jai visos priemonės geros.

Melagingų liudininkų gausa, kaip ir melo kartojimas, nesukuria jokios tiesos, nors Gebelsas manė kitaip. Mano atžvilgiu mėginama įgyvendinti būtent gebelsiška nuolatinio kartojimo nuostata. Iš tų pačių paskatų arba metodų kilo ir V. Petkevičiaus planas dergti V. Landsbergį-Žemkalnį. Ne dėl jo paties. Vargu ar bet kurį Sąjūdžio ar Kovo 11-osios priešininką domintų seniai miręs architektas, jeigu jis nebūtų mano tėvas.

Gynybinė spekuliacija rašytojo vardu neatlaiko kritikos todėl, kad V. Petkevičius apsimeta prasimanytų situacijų ir posakių liudininku ir netgi, matyt, norėdamas apsaugoti tos bjaurasties leidyklą, pačioje knygos pradžioje prisiima visą atsakomybę už faktų tikrumą.

Tą žodį "faktas" reiktų rašyti ir skaityti kabutėse, kadangi melavimas yra tik paties melavimo faktas, ne daugiau, ir tokia tyčia paskleista "žinia" yra žinia ne apie apmeluotą žmogų, bet žinia apie melagį. Įstatymas, laimei, gina ir tokios neteisingos žinios skleidimu pažeistą asmens garbę. O aš manau, kad leidykla irgi atsakinga. Nesąžiningi liudininkai – taip pat. Norėčiau, kad Teismas pasisakytų ir dėl buvusios "Komunisto", dabar "Politikos" leidyklos atsakomybės: ar tikrai galima spausdinti ir platinti bet ką?

Galbūt Teismas galėtų pasisakyti ir dėl leidyklos principinės civilinės atsakomybės už visai mano šeimai padarytą moralinę skriaudą.

Dabar dėl liudininkų parodymų ir kaltinamojo pareiškimo.

Daugelis V. Petkevičiaus liudininkų nuo seno priešiški man, ir tai nuspalvina bei daro nepatikima, ką jie mėgina sakyti apie mano tėvą. V. Landsbergis-Žemkalnis po mirties nukenčia dėl manęs; reiktų kaip nors atsiprašyti, jeigu neatsiprašys tie, kurie jį šmeižia.

Ypač piktas ir net ideologiškai priešiškas yra liudininkas V. Gulbinas. Jis neseniai aprašinėjo spaudoje ankstesnį šio teismo posėdį visai nepanašiai į tikrovę, o teismas, tikiuosi, prisimena, protokolavo ir gali palyginti (melagingas Gulbino aprašymas yra pridėtas prie bylos). Taigi toks jo ir patikimumas apskritai. Meluoja apie tai, kas buvo prieš savaitę, o "liudija", kas tarytum buvę prieš daugelį metų.

Gulbinas turi keršto todėl, kad buvau mėginęs iškelti baudžiamąją bylą jam pačiam (nutraukta nenustačius tyčiõs), tačiau ir dėl kitų priežasčių. Savo naujesniame straipsnyje apie šį teismą jis neslepia neapykantos bjauriai plūsdamasis ir nurodo dar vieną priežastį – mat aš, kaip Seimo pirmininkas, esu inicijavęs įstatymus, kurie apribojo buvusių kagėbistų veiklą. Čia antrasis keršto motyvas dėl tiesiogiai pažeistų jo ir kolegų interesų. V. Gulbinas per teismo procesą faktiškai patvirtino, kad ligi šiol nėra atsisakęs čekisto priesaikos, kuri duodama visam gyvenimui. Šią savo publikaciją pasirašo kaip "buvęs KGB majoras". Tai retai pasitaikantis viešas pasididžiavimas priklausius nusikalstamai organizacijai. O dėl žodžio "buvęs" galime prisiminti ekspertą V. Putiną, kuris yra pasakęs, jog nežino tokio reiškinio kaip buvęs čekistas. Kalbėdamas apie mano tėvą, ką apie jį neva yra šnekėję kiti, seniai mirę čekistai, Gulbinas galėtų sukurti bet ką.

Ir V. Gulbinas, ir V. Petkevičius mini KGB generolo Šironino knygą, kuri save diskredituoja fantazijomis, visai neatitinkančiomis žinomų faktų, lengvai patikrinamų datų. Ten rašoma, pavyzdžiui, neva mano tėvas gyveno Australijoje 1987 m., kai iš tikrųjų jis grįžo į Lietuvą jau 1959-aisiais, beveik 30 metų anksčiau. V. Petkevičius tai puikiai žino, bet sąžinė leidžia jam remtis tokiu, atsiprašant, šaltiniu.

Liudininkas S. Stungurys teisme yra parodęs, kad buvęs Kauno vykdomojo komiteto pirmininkas J. Šėrys jam guodęsis kaip savo patikimam padėjėjui ir ministro kalbų rašytojui. Stungurys teisme sakėsi buvęs ministro "rašančioji ranka", tačiau nepaaiškino, kodėl iš J. Šėrio ministerijos pasitraukė. J. Šėrys, anot Stungurio, neva guodęsis jam, kad gaudavęs barti iš A. Sniečkaus, kodėl nesuteikiąs V. Landsbergiui-Žemkalniui buto Kaune; o sykiu Sniečkus neva pasiskųsdavęs J. Šėriui, kad jį, Sniečkų, dėl to buto bara Maskva.

Beveik visi V. Petkevičiaus liudininkai remiasi "informacija", gauta iš mirusių, tačiau J. Šėrys gyvena Vilniuje, tad galėjau pasitikrinti. Pasirodė, kad apie kokius nors Maskvos spaudimus A. Sniečkui jis visai nebuvo girdėjęs, iš Sniečkaus specialių skambučių dėl V. Landsbergio-Žemkalnio buto negaudavo; V. Landsbergis-Žemkalnis buvęs tik vienas iš šešių grįžusių asmenų, kuriems tada reikėjo parūpinti Kaune butus, be jokio specialaus A. Sniečkaus dėmesio tam vienam asmeniui. Pats J. Šėrys labiau įsiminė Juozą Urbšį. Paklaustas konkrečiai apie S. Stungurį, J. Šėrys pasakė raiškiai: "Aš jį išprašiau. Nieko su juo apie butus nebūdavo šnekos iš viso. (...) Taip ir išėjo, aš jį ir iškoneveikiau iš savo kolektyvo. (...) Pagyrūnas toks". Ši medžiaga teismui perduota. O butą V. Landsbergiui-Žemkalniui turėjęs nustatyta tvarka parūpinti miesto Lenino rajono vykdomasis komitetas, kuris J. Šėriui pranešė, jo žodžiais, kad klausimas "išsisprendė" savaime. Toliau dar pasakysiu, kaip išsisprendė.

Kiti gynybos liudininkai nėra pateikę jokių net tariamų faktų, išskyrus pačių išvedžiojimus, gal dar marazmatiką Široniną ir mirusiųjų pasakojimus, jų tarpe tokių baisių čekistų kaip Martavičius ir Randakevičius. Šias pavardes minėjo liudininkas S. Lazutka, o Randakevičiaus – netgi kaip savo "gero pažįstamo". Pats liudininkas S. Lazutka yra teismo ieškomo Sausio 13-osios nusikaltėlio brolis ir, manau, neturi jokių motyvų būti objektyvus ir nešališkas. Jo "šaltiniai" – būtent mirusieji.

Dar yra K. Purvinskas, kuriam A. Sniečkus neva teisinęsis, kodėl 1963 m. suteikė V. Landsbergiui-Žemkalniui garbės raštą. Kai V. Landsbergis-Žemkalnis grįžo į Lietuvą, K. Purvinskas buvo neseniai baigęs aukštąjį mokslą ir tik 1963 m. pradėjo savo nomenklatūrinę karjerą (iš enciklopedijos). Kad A. Sniečkus būtų jam tada teisinęsis dėl to garbės rašto, tai tiek pat įtikima, kaip S. Stungurio liudijamas neva A. Sniečkaus pritarimas grąžinti V. Landsbergiui-Žemkalniui vasarnamį Kačerginėje. A. Sniečkus mirė 1974 m., o vasarnamį mano tėvui grąžino tik 1983 metais. A. Sniečkus galėjo tam pritarti nebent iš kapo.

O štai liudininkas A. Bendinskas netyčiom parodė V. Petkevičiaus nenaudai: pats davęs jam Laikinosios Vyriausybės, kaip sako, "atsišaukimą Hitleriui" (kažkodėl privačiai laikomą originalą!), po kuriuo nėra V. Landsbergio-Žemkalnio parašo; bet V. Petkevičius to rankose laikomo dokumento atkakliai nemato ir vis kartoja netiesą, kad V. Landsbergis-Žemkalnis pasirašęs. Tyčią, ne kitaip.

Iš visų šių priešiškai motyvuotų liudininkų išsiskiria p. Veronika Varnienė, kuri lyg ir neturėtų dėl ko kenkti mūsų tėvo vardui. Jos versiją paneigia ta faktinė aplinkybė, kad okupavę Lietuvą sovietų kariškiai ir kitų jėgos struktūrų pareigūnai bei jų parankiniai kolaborantai, tuoj pat 1940 m. birželio mėnesį likvidavę Šaulių sąjungą, patys turėjo visų šaulių sąrašus. O uždraustų organizacijų nariai "turėjo nedelsiant patekti į "antisovietinių elementų" apskaitą" (iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pažymos, 2005.VIII.1). Todėl vietiniam NKVD suimant Salako miestelio ar apylinkių šaulius Šiaudinį ir Bukauską (tai V. Varnienės tėvas) visai nereikėjo tokios ypatingos informacijos iš tolimame Vilniuje dirbančio vyriausiojo miesto architekto. Protu nesuvokiama, kad V. Landsbergis-Žemkalnis būtų bent žinojęs apie tolimoj provincijoj gyvenančius du konkrečius šaulius ir kažkodėl pranešęs apie juos Utenos NKVD. Ši įstaiga pati turėjo šaulių sąrašus, o apie suimtąjį Šiaudinį tardytojas Skolskis dar yra įrašęs specialią pastabą byloje, kad Šiaudinis tardymo metu "leidęs suprasti", jog norėtų dirbti sovietinėje žvalgyboje (iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymos, 2005.VII.28).

Tad iš kur kyla p. Varnienės papasakota istorija apie tariamą jos tėvo ir dėdės įskundėją architektą ir savanorį Žemkalnį?

Pasirodo, iš R. Pakso ar jo šalininkų mitingo Ignalinoje V. Mazuronis atvežė V. Petkevičiui, dar vienam R. Pakso gynėjui, žinią iš ten sutiktos V. Varnienės: "Landsbergis sušaudė jos tėvą!" Tikriausiai mitinge buvo minima mano pavardė. Vėliau atsiranda Žemkalnis su reikiamom charakteristikom, nelyginant kas nors būtų instruktavęs liudininkę, kaip tiksliau kalbėti.

Tačiau nenoriu galvoti, kad tai dar vienas kūrybingas prasimanymas. Noriu manyti, kad ji tais tolimais 1940 metais girdėjo panašų pasakojimą ir juo nekritiškai patikėjo. Nebūtų ko ir reikalauti. Ar nuoširdi, susijaudinusi kaimo mergaitė galėjo tada suvokti ir suabejoti, kodėl NKVD tardytojas sąmoningai skleidžia tokią žinią – gandą, išduodamas savo mušamam kaliniui tardymo paslaptį? Ji turbūt patikėjo ir kartoja – aš taip manau, o kodėl tardytojas Skolskis taip pasielgė (jei visa tai nors iš dalies tiesa), liks neatsakoma paslaptis. Šaulių byloje nėra nieko apie kokį nors skundiką-informatorių. Tik užfiksavimas, kad P. Šiaudinis "veikė prieš Lenkiją" anoje buvusios demarkacinės linijos pusėje, leistų spėti, kad šaulius galėjo skųsti kas nors tose pačiose vietovėse "veikęs už Lenkiją". Tokie sąskaitų suvedimai būdavo visai nereti, ypač sovietų ir stribų epochoje.

V. Varnienės pasakojimas teisme paskatino mane surasti tą bylą ir joje – nežinomą informaciją turbūt apie jos tėvą: Bukauskas buvo nuteistas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą. Todėl ir jam, ir jai turėtų būti pripažintas nukentėjusių asmenų statusas. Nors tiek naudos iš visos liūdnos istorijos, su kuria mūsų tėvas, esu visiškai įsitikinęs, neturi absoliučiai nieko bendra.

Lieka pasakyti apie paties V. Petkevičiaus jau teisme išdėstytus paaiškinimus ir pasiteisinimus.

Pagrindinėje kalboje jis net nelietė akivaizdžiausios klastotės: tariamos V. Landsbergio-Žemkalnio kalbos Katedros aikštėje. Ji visa prasimanyta nuo pradžios iki galo ir dedama į mūsų tėvo lūpas, kad senas garbingas žmogus kvailai atrodytų. Atsakovas knygoje tai rašo kaip liudininkas, kadangi iš tikrųjų stovėjo greta, kad kokie nors tolimi ar jaunesni skaitytojai galėtų palaikyti V. Petkevičių istorijos šaltiniu. Paskelbus abudu tekstus greta: tikrai pasakytą mano tėvo kalbą ir V. Petkevičiaus piktą fantaziją, tarp kurių nėra visiškai nieko bendra, – būtų chrestomatinis pavyzdys, kaip atrodo tyčinis, jokios moralės neribojamas šmeižtas.

Be to, jau bylos pradžioje V. Petkevičius teigė ne mažiau kaip dešimt metų rinkęs "medžiagą" apie mūsų tėvą ir todėl tvirtino su didžiausiu aplombu: "Drąsiai sakau, nėra nė vieno sakinio, kuris nebūtų spausdintas anksčiau" ("Lietuvos žinios", 2004.I.10). Tačiau kaip tik ši V. Landsbergio-Žemkalnio kalba Katedros aikštėje buvo spausdinta anksčiau "Atgimime", o V. Petkevičiaus knygoje būtent nėra nė vieno sakinio iš tikrosios mūsų tėvo kalbos, bet viskas išgalvota, pameluota. Taip visas "medžiagos rinkėjo" aplombas ir subliūkšta, lieka tik nemalonus melagio vaizdas.

Užgaulią nesąmonę "Hitlerio draugas" V. Petkevičius mėgina pateisinti ketvirtosiomis žodžio reikšmėmis iš sovietinio lietuvių kalbos žodyno. Pirmajame to antrojo tomo variante, redaguotame žymiausio kalbininko J. Balčikonio, reikiamų V. Petkevičiui versijų visai nebuvo. Kai Sniečkus nušalino Balčikonį, įsakė išimti pirmuosius tomus iš apyvartos ir susovietinti naujas laidas, atsirado ir tokių reikšmių. Prisimintina, kad žodis "draugas" sovietų sistemoje buvo oficialus kreipinys į kiekvieną funkcionierių, partietį arba nors nenusikaltusį režimui, nes štai kaliniui buvo sakoma "zakliučionnyj", o tas už neatsargų kreipinį "draugas viršininke" (užuot "pilieti viršininke") gaudavo į dantis. Tokia buvo tvarka. Bet jeigu į V. Petkevičių koks nors pulkininkas Raslanas kreiptųsi "draugas Petkevičiau", tai visai nereikštų, kad rašytojas yra Rainių budelio draugas. Nebent vienoje partijoje. Juolab mūsų tėvas ne tik nebuvo nacių fiurerio draugas arba "Parteigenosse", bet smerkė ir piktinosi nacių agresijomis. Žiaurus Varšuvos bombardavimas buvo paskutinis postūmis jam pakeisti seną vokiškos kilmės pavardę į savo tėvo dramaturgo, mano senelio, slapyvardį. Tapęs Žemkalniu po poros metų jau buvo skundžiamas naciams, kad tuo parodęs priešiškumą Vokietijai. Dabar dėl to paties skundžia V. Petkevičius ir kompanija.

Gynybai galėčiau patarti atsiversti naujesnius žodynus, nesiremti stagnaciniu. Antai Lietuvių kalbos instituto šiandien teikiamas internetinis didysis "Lietuvių kalbos žodynas" pažymi anas ketvirtąsias prasmes kaip sovietines, tai yra ne visuotines lietuvių kalbai, o šeštoji, irgi sovietinė prasmė, tai tiesiog "tarybinis žmogus". "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" sako, kad tai arba asmeninis bičiulis, arba mokslo, tarnybos, kelionės draugas, arba "priedėlis prie pavardės, vartojamas kairiųjų partijų ir profsąjungų narių vietoje žodžio ponas". Todėl V. Petkevičiaus pavartoto žodžių darinio "Hitlerio draugas" normaliam skaitytojui neįmanoma suvokti kitaip, kaip užgaulios ir šmeižiančios nesąmonės.

Toks pat rašinėjimas bet ko yra ir architekto bei Nepriklausomybės karų karininko apibūdinimas: strateginių žemėlapių kopijuotojas. Kur, kokių? Įklimpęs rašytojas dabar jau dėsto, kad tai buvę Australijoje, kur V. Landsbergis-Žemkalnis, anot V. Petkevičiaus, buvęs šnipas (žvalgas), – čia dar vienas užgaulus, niekuo nepagrįstas šmeižtas. Tačiau minimoje knygos vietoje autorius apsiribojo tuo "kopijuotoju" norėdamas sudaryti skaitytojams įspūdį, kad žino dar kažką apie ką tik paminėtą "Hitlerio draugą". Žinau, bet nesakau. Tokia yra tyčinė juodo darbo metodika.

Reikia dar truputį plačiau pakomentuoti 1973 m. Architektų sąjungos parašytą V. Landsbergio-Žemkalnio charakteristiką, pristatant jį 80-mečio proga LTSR nusipelniusio architekto garbės vardui gauti. (Ačiū V. Petkevičiui, kuris teisme pripažino bent mūsų tėvo nuopelnus Lietuvos architektūrai.) Bylos eigoje girdėjome akcentuojant, neva Žemkalnis grįžo į Lietuvą ir buvo apipiltas valdžios malonėmis: gavo Maskvos įsakytą butą, dvejus namus, garbės vardą, TSRS personalinę pensiją. Visa tai – piktybiška netiesa. Butas, kuriame jis apsigyveno Kaune, buvo du kambariai, mano išsaugoti po motinos mirties, daugelio šeimų gyvenamame nacionalizuotame mūsų name, prieš karą statytame vienai šeimai. Tą gyvenamąjį namą Kaune tėvas atgavo tik atkurtos nepriklausomybės laikais, 1992 metais, ir iš karto padovanojo sūnui Gabrieliui. Vasarnamį Kačerginėje atgavo Architektų sąjungos rūpesčiu ne iš karto, o tik 24 metams praėjus nuo grįžimo, kai jam pačiam buvo jau devyniasdešimt, ir iš karto padovanojo man, vieninteliam tada Lietuvoje gyvenusiam paveldėtojui. Ankstesni jo prašymai, kurių galiausiai nė nebekartojo, būdavo arogantiškai atmetami kaip "neturintys pagrindo" (dokumentai tėvo archyve). Galbūt reikiamą pagrindą būtų kaip tik sudaręs bendradarbiavimas su KGB, nes kai tėvas grįžęs parašė pirmą prašymą grąžinti namą Kaune, kaip buvo žadėta, netrukus prisistatė du veikėjai, pasiūlę suteikti jiems informacijos apie lietuviškosios emigracijos asmenis. Tėvas juos išvarė ir po kelių dienų gavo dėl namo neigiamą atsakymą. Jeigu toks buvo KGB kerštas už atsisakymą bendradarbiauti ir išvarymą pro duris, tai tas kerštas tęsiasi ligi šiol.

Dėl to, kad Architektų sąjungos rašte, tėvo biografijoje, neminimas jo buvimas pusantro mėnesio Laikinosios vyriausybės ministru, stebėtis gali nebent negyvenęs ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir šioje planetoje. Taip pat, kodėl aš Stalino laikais rašiau "išvadavo", o ne "okupavo" Lietuvą. Nustebusieji apsimeta esą būtent tokio laivo jūreiviai. Žodis apie mūsų tėvo biografijos "klastojimą" išties kvailas, kitaip nepasakysi. Atitinkamai kimbama prie tų Architektų sąjungos rašytoje biografijoje politiškai paryškintų momentų, kurie anuometinę valdžią turėjo nuteikti palankiau. "Revoliucinė veikla" Kerenskio laikų Rusijos kariuomenėje buvo poručiko Landsbergio atsisakymas varyti kareivius į neišvengiamą mirtį nuo priešo kulkosvaidžių, pačiam šaudant jiems į nugarą. Jis neįvykdė įsakymo, susilaukė karo teismo ir kalėjimo, bet atėjo dar viena revoliucija. "Areštas ir kalėjimas" Vilniuje 1918 m. – tai vokiečių karantinas Antakalnyje visiems grįžusiems paskutiniu ešelonu iš raudonosios Maskvos. Pagalba "tarybiniams aktyvistams" daugiskaita skambėjo geriau negu "vienam aktyvistui" J. Vitui, kurio, kaip teisme sužinojome, grįžusi "tarybų valdžia" tokiu ilgai nelaikė dėl jo atskiros ligi 1943 metų, nepavaldžios Maskvai, pogrindinės Lietuvos išlaisvinimo sąjungos. Nemanau, kad ir dabartiniai pritempinėtojai priskaičiuotų prie aktyvistų keliolikmetę Albiną ir mažametę Veroniką Vitaites. Mūsų tėvo globą šios "aktyvistės" liudijo teisme. O jeigu V. Petkevičius dar ir visus žydus laiko tarybiniais aktyvistais (galima panašiai pacituoti), tai čia jau jo problema: būtų pernelyg palinkęs į anuometinį piktą antisemitizmą, turėjusį tragiškų pasekmių.

Dar charakteristikoje minimas "gyvenimas nelegaliai" – tai 1944–1945 metai Vokietijoje, karo pabaigoje, kai mūsų tėvas keliaudavo suklastotais dokumentais padėdamas politiniams kaliniams, ne tik savo sūnui, kuriuos galėjo pavadinti ir partizanais. Architektų sąjungos pirmininkas A. Cibas parašė "partizanavo", gal kad pažįstamas žodis patiktų valdžiai, o gal turėjo ir humoro jausmą. Mūsų tėvas tikrai jo turėdavo.

Prie to teikimo garbės vardui tikriausiai buvo pridėtas ir trijų žydų intelektualų – Ošerovičiaus, Mero ir Elino – raštas, padėka V. Landsbergiui-Žemkalniui už žydų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Šis dokumentas yra mūsų tėvo archyve, jo kopija turėtų būti ten, kur viską tikrino V. Petkevičius.

Iš piršto laužti rašytojo teiginiai, kad J. Vitas kadaise Alytuje nušovė karininką A. Juozapavičių ir panašūs, taip pat insinuacija, kad mano tėvas "žvalgas" yra būtent tas Liandsbergis, viename archyve paminėtas kaip "Grįžimo į tėvynę" komiteto narys. Vilniuje buvo mažiausiai dar keturi žinomi asmenys, vienas net architektas, ne giminės mums, būtent su taip kažkokių raštininkų iškreipta pavarde. Aš į tą įstaigą ėjau kalbėtis dėl tėvo grįžimo, nes tokia buvo vienintelė tvarka.

Labai akcentuojama, kad mūsų tėvas 80-mečio proga, Architektų sąjungai teikiant ir prašant, gavo LTSR nusipelniusio architekto vardą. Vadinamosiose LTSR kūrybinėse sąjungose tai buvo beveik rutinos dalykas pradedant 50 metų amžiaus sukaktimis. Pats V. Petkevičius tapo nusipelnęs ne 80, o jau 50 metų proga. Mūsų tėvas, grįžęs į Lietuvą, netapo "nusipelnęs" nei 70, nei 75 metų proga, tik 80-ies sulaukęs, labai tuo rūpinantis čia teisme liudijusiems architektams. Tai mat leisdavo gauti didesnę, negu tėvui skirtą 90 rublių pensiją ir dar dirbti, jei asmuo gauna vadinamąją "respublikinę" personalinę pensiją. Mūsų tėvas dirbo ilgiau negu iki 80-ies metų. Meluoja visi, kurie kalba ir rašo, kad jis grįžo ir iškart gavo TSRS personalinę pensiją, atseit už nuopelnus Maskvai.

Ypač aštriai ir su netiesos dozėmis V. Petkevičiaus ir kitų pabrėžiamas dalykas yra Laikinoji Vyriausybė ir koncentracijos stovykla arba getas.

Taip kaip V. Landsbergis-Žemkalnis nepasirašė kreipimosi į Lietuvą su žodžiais apie išvaduotoją Hitlerį, taip kaip jis nedalyvavo svarstant Vyriausybės Deklaraciją ūkio reikalais (kurioje sovietų nacionalizuoto žydų turto numatoma savininkams negrąžinti, o vokiečių valdžia skelbė, jog apskritai joks turto grąžinimas nebus pripažintas), taip jis nepasirašė ir dokumentų dėl geto. Vyriausybė pavedė tuo rūpintis komunalinio ūkio viceministrui Švipui. Viskas skelbta, V. Petkevičius skaitė, o rašo ir kalba kitaip. Tai nesąžiningas dokumentų skaitymas, ko "istorikas", neakivaizdiniu būdu baigęs mokslus Maskvoje, neturėtų daryti.

Štai, pavyzdžiui, visiškas istoriko rašytojo susipainiojimas dėstant (pagal tą nedorai prasimanytą kalbą), kaip V. Landsbergis-Žemkalnis bėgęs su kitais iš Vilniaus nuo bolševikų 1919 m. sausio pirmosiomis dienomis. Pakeliui neva juos areštavo – suprask, tie patys bolševikai, – o "kiek man žinoma (rašo V. Petkevičius), ir užverbavo". Dabar išsisukinėja, kad Kaišiadoryse buvo vokiečiai, o verbuota tai į Lietuvos kariuomenę. Bet V. Landsbergis-Žemkalnis įstojo į Lietuvos kariuomenę ne verbuojamas, o savanoriu, ir anksčiau už tuos Kaišiadoris, kuriuose nežinia ar tada buvo. Taip aiškinantis, V. Petkevičius paskelbė čia, teismo salėje, iš lubų: "Kai traukėsi iš Vilniaus, dar nebuvo įstojęs į Lietuvos kariuomenę". Geriau žiūrėtų ne į lubas, o į dokumentus. Archyvinis Lietuvos karininko Vytauto Landsbergio tarnybos lapas (kurio kopiją turiu) įrodo, kad jis įstojo į Lietuvos kariuomenę 1918 m. lapkričio 29 dieną. Tą pačią datą nurodo ir oficialus raštas apie jo apdovanojimą savanorio kūrėjo medaliu. Tai kam reikia ištisai meluoti ir meluoti? Nors kartą pasakytų – nežinau, kaip ten buvo.

Kaip V. Petkevičius myli tiesą, galėjom įsitikinti teisme ir rugpjūčio 1-ąją. Dar ir dar pareiškė, kad nė vieno fakto nesąs išgalvojęs. Nors matom, kad išgalvojo mūsų tėvo visą kalbą Katedros aikštėje (laimei, buvo paskelbta, ką jis iš tikrųjų kalbėjo, o tyrinėtojas istorikas nepasitikrino). Bet štai dar iš kaltinamojo V. Petkevičiaus atsakymų teisme.

1979 m. ir 1980 m. romanai "Grupė draugų" ir "Šermukšnių lietus" buvę sulaikyti. Tačiau jų tūkstančiai išnešta iš spaustuvės, V. Petkevičius nusipirko turguje ir nunešė Sniečkui, kuris trenkė kumščiu į stalą, ir dalykai susitvarkė, knygos išėjo. A. Sniečkus buvo miręs jau 1974 m., tai galėjo trenkti nebent į karsto dangtį.

Tačiau V. Petkevičius fantazuoja kūrybingai, improvizuoja, tad kam nors – gal ir įtikinamai. Ir nuolat tvirtina, kad visa tai faktai, nors gynyba desperatiškai mėgina kelti žanro problemą. Jau dukart siūlytame teismui klausimyne gynyba atkakliai, trumpame vieno puslapio tekste net šešis kartus, mėgino įpiršti "grožinės literatūros" sąvoką. Išgirdom net šnekant apie literatūros persekiojimą. Pats V. Petkevičius sakė čia kitaip: 40 metų tyrinėjimai apie V. Landsbergį-Žemkalnį, ir viskas – tiesa. Vėliausias "Rašytojų žinynas", kuriame jau įtrauktas "Durnių laivas", apibūdina jį kaip "atsiminimus apie Sąjūdį". Atsiminimai – tai ne prasimanymai. Vis dėlto aišku, kad V. Petkevičius rašė ne "Miunhauzeno nuotykius", nors iš esmės apie save. Ir tegu paklausia skaitytojų, kurie nenusispjovė, bet skaitė, ar jie matė knygoje V. Landsbergio-Žemkalnio bjaurų portretą, ar jo linksmą šaržą? Tiek žinių dėl "žanro".

Norėdamas išprovokuoti šmeižto konfliktą tiesiai su manim (kaip ir kai kurie liudininkai), V. Petkevičius pareiškė rugpjūčio 1 d., kad aš išvogęs KGB dokumentus, o kažką grąžinęs su išplėštais lapais. Manau, kadangi tai buvo pasakyta čia viešai, ir dar televizijai, tad užtraukia atsakomybę; dabar aš tik pareiškiu, kad tai netiesa, ir prašau užprotokoluoti. Pastebėjau metodiką – jeigu ką nors praleidi, numoji ranka, nes neturi laiko bylinėtis, tai paskui kagėbistai aiškina, kad neprotestuotas melas tapo tiesa.

Stebėtis tik lieka ir tokiu reiškiniu, kai teisininkas profesionalas demokratinės valstybės teismui siūlo "anonimką", nors anoniminių popierių neimdavo domėn netgi sovietiniai teismai. Tas pats ir dėl p. V. Sviderskio "sakė pasakė": kažkas mat Lietuvoje "bijo Landsbergio"! Juokinga.

Kas ten bijo, šmeižia skersai išilgai visi petkevičiai, katkevičiai, gulbinai e tutti quanti. Šiandien retas atvejis, kai aš teisme, bet ir ypatingas – dėl mūsų tėvo garbės.

Garbusis Teisme!

Šen ten, taip pat rugpjūčio 1 d. teismui pirštas argumentas, neva rašytojui leistina meluoti tariamuose apgaulinguose atsiminimuose, kadangi rašymas iš vaizduotės yra jo specifinė profesija, tik patvirtintų, kad V. Petkevičius rašė ir skelbė būtent prasimanymus, kuriais tyčia dergia kitą asmenį. Ne tik tą dieną, bet ir visiems laikams mūsų tėvo vardas V. Petkevičiaus valia turėjo likti apterštas. Tai ne literatūrinis rašytojo, bet rašančio sąmoningo kerštautojo ir politinio šmeižiko darbas. O šmeižikiškus prasimanymus neturi būti leistina skleisti tiek pat rašytojui, kaip ir bet kuriam žmogui apie kitą žmogų.

Todėl kreipėmės į Teismą, kad būtų apgintas ir mūsų tėvo vardas, ir visuomenės interesas turėti dar ne visai apterštą viešąją atmosferą.

Tikiu, kad teismas pripažins V. Petkevičiaus kaltę, ir prašau padaryti atitinkamą baudžiamąjį sprendimą.

Kadangi šio tipo žmonėms moralinis papeikimas arba ir kokie viešieji darbai, iš kurių galima išsisukti, nieko nereiškia, prašau priteisti iš kaltinamojo tam tikrą sumą moralinės žalos atlyginimui. Tebus tai 10 000 litų. Juos panaudočiau mūsų tėvo atsiminimų knygos platinimui. Ne iš V. Petkevičiaus prasimanymų, o iš tikrų mūsų tėvo minčių ir žodžių jaunesni skaitytojai sužinos, koks tai buvo kilnus asmuo.

Nustačius šmeižtą ir garbės žeminimą, neteisinga būtų leisti, kad autorius ir leidėjai toliau tai platintų. Prašau Teismo atsižvelgti į teisminį precedentą Jaroslavo Banevičiaus byloje, kai jo šmeižianti knyga buvo paimta iš knygynų.

Dar kartą prašau ir Teismo nuomonės arba sprendimo dėl leidyklos "Politika" vienokios ar kitokios atsakomybės.

 

Skaitytojų vertinimai


18954. antiraudonas2005-10-17 10:31
petkeviciu reikejo pakratyti nes tie raudonieji jau visai revansizuoja lietuva , jie durniais prisimeta ten kur naudinga ir puikiai demonstruoja prota kitur gaila kad neivyko pradziojew ju kryptingas nusalinimas neva del tauttos neskaldymo nebutu visokiu viesbuciu istoriju anglijoje sedinciu paleckiu ir tt

18955. Simptoma2005-10-17 10:39
Politikas mala rašytoją savo girnomis rašytojų savaitraštyje. Eilinį kartą.

18956. ot gerai2005-10-17 11:54
ot gerai tam stribui reikejo ne isteisinima o bruka r...on

18959. to ot gerai2005-10-17 13:05
Aga, kur Landbegis prasineša, ten sulenda piktdžiugiški tarakonai, sapnuojantys rooras.

18960. zmogeliai2005-10-17 13:57
Mes irgi norime perskaityti šią knygą.

18966. Vailokas2005-10-17 14:52
Gana kvailai šnekate. Man atrodo, kad problema yra kur kas rimtesnė: ar literatūra yra tokia privilegiuota diskurso forma, kuria nebaudžiamai galina apšmeižti žmogų? Koks skirtumas - gyvą ar mirusį. Pavyzdžiui, aš nenorėčiau, kad po mano mirties imtų kokie nors rašytojai ir rašytų apie mane šlykštynes ar pramanus.

18967. mh2005-10-17 15:50
jeigu nera pastabos dėl atsakomybes atsisakymo (disclaimer), tai tekstas, kuriame rasomos tikros pavardes negali buti laikomas VIEN grozine literatura (na, aisku cia atsiranda tam tikras paradoksas, nes grozine (fiction) ji yra ta prasme, kad daug kas joje - melas ir fikcija. bet tai kryptinga ir piktavale fikcija, sistemingai (gal ir nesamoningai) musanti i vienus vartus. intencija apsmeizti irodyti sunku, deja. visada galima apeliuoti i klaidingus saltinius, bloga ikvepima, dangstytis zodzio laisve. bet visiem viskas cia yra aisku su tuo petkevicium. bet diskusija apie situos reikalus (moralios fikcijos problema, dokumentines tikroves medziagos naudojimo ribu) butu labai idomi.

18975. pasi2005-10-17 18:57
Manau, kad "rasytojas" savo darbais nusipelne buti pakartas.

18976. dusia2005-10-17 19:47
Reikejo Vl duoti Jotvingiu premija. Vertas. Ir isleisti sesiagubu sriftu, vietoj kitu medziagu.

18983. Korra2005-10-17 23:23
Dusia, lįsk į balą.

18990. ck.2005-10-18 09:33
susikirto du marazmatikai. tik vienas ju gudrus kaip zhaltys...matyt, profesuros tikrai nepirko...bet sazhines tai nenuplauna...kaip ir jokie teismai

18995. ežeras2005-10-18 12:22
18975- kodel nepasakai kiek kartu? as siulyciau- ne viena. ir ,kaip o. benderis pridurciau -"... moraliai".

19013. Vailokas2005-10-18 21:03
Aš mielai galėčiau diskutuoti su Korra, ir ne dėl to. ką jis čia pareiškė, o dėl to kad jo žiūra yra verta lygios abipusės šnekėsenos. Visa kita daugeliu atvejų yra grynas šlamštas.

19016. varna2005-10-18 23:29
Norėčiau ką nors LABAI blogo petkevičiui padaryti, bet tingiu.

19017. Vaidilos Svainis2005-10-18 23:42
Lndsbergio kalba svarbi kaip išnykstančio žanro pavyzdys. Kas dabar Lietuvoj iš valdžios vyrų pats sau kalbas rašo? Bet kitų parašytas - leidžia atskirais tomeliais. Europoj žinojau du kalbų rašytojus: Havelas ir Landsbergis. Valensa - tas iš galvos gerai suskeldavo. Ir šiame tekste: kreipiniai, retoriniai klausimai, parabolės... Beletristika!

19046. paprastas zmogus2005-10-19 17:11
Teisingas Lietuvos teismas turetu savo nuosprendyje numatyti tokia (papildyma prie pinigines baudos bei ipareigojimo viesai atsiprasyti) bausme stribui Vytautui Petkeviciui: "Teismas nutaria: imareigoti pil. V.Petkeviciu uz savo lesas atspausdinti dideliu ("largest") sriftu (juoda ant balto) sia ieskovo Vytauto Landsbergio kalba 3 000 000 (triju milijonu) tirazu, ir Vilniaus Katedros aiksteje isdalinti (po viena) praeiviams (kaip skrajukes), kiekvienam gavejui pasirasant i VRK isduotus specialius blankus (atspausdintus uz Partijos lesas). Atlikus si atgailos akta, teistumo nepanaikinti."

19065. Vaidilos Ainiui2005-10-19 23:14
seubas, koks naivuolis - liandbergiui leido sakyti kalbas ir pinigų glitūs teisėjai nenukrapštė, o normalus padorus lietuvis bus nubaustas, jeigu ir per stebuklą pasakys dar geresnę kalbą. Jei Aš neteisus meskit į mane akmenį.

19104. Korra (įsiutus)2005-10-21 12:42
Mesčiau, idiote, tik kad esi anonimas. Komunistėlis Janonio slapyvardžiu. Traukia Rusijon? Petkevičius apdergė ne tik Landsbergių šeimą, bet ir mus visus, kurie buvom prie bokšto, prie Seimo. Jeigu neatskiriat kur pagiežingas melas ir noras apdergiant kitus pridengti savo stribišką užpakalį, tai čia jau niekas nebepadės. Atsiprašau, kad man feministei teko prabilti tokiais žodžiais, tačiau man labai gaila, kad debilai Lietuvoje labai greitai pamiršta istorijos pamokas ir vėl nori šokti pagal KGBistų dūdelę, tik besivadovaudami jau mūsų europietiškomis laisvėmis, kurias jiems kiti iškovojo.

19112. Korai (neiškentęs iš nevilties eilinio bolševikinio demagogo išprovokuotas)2005-10-21 14:46
žinai, aš tai žinau kas aš toks. Ir tavo nežinojimas net elementariausių prezumpcijų ... beje - ir prie bokšto buvau, ir apžmeištas buvau daug daugiau nei laindbergis - negalintis įsidarbinti nei Lietuvoje nei rusijoje (ten nebadžiau bet ten tokių Korrų tikrai daugiau), ir tikrai šlykštu, kai rašoma apie žmones, kurie negali apsiginti (ypač mirusieji liandbergio artimieji ar Aš, beveik užkastas į kapą gyvas) - ir vis tik kaip gerai, kad niekas neduoda kalašnikovo automato tau ir tavo sėbrams - baisu net pagalvot kas Lietuvoj būtų. Kartais galvoju - jei nebūtumėt tokie primityvūs chamai - tikrai ir aš pagalvočiau, kad esate rusų spec. tarnybų atsiųsti šnipai kuo ilgiau laikytis aziatiškų bolševikinių normų, ir terorizuoti padorius negaličius apsiginti žmones. O gal net apmėtytum akmenimis negyvai kaip Elvyros Kučinskaitės straipsnyje .

Beje ar tai čia tavo sėbrų tekstas, kas tas vargšas /beje jūsų taip juk ujami beveik visi lietuviai/:

Is tiesu tai naujas reiskinys KGBistineje propagandoje. Tik kaip reikia Artureliui taip aukstai skraidyti Imperijos tiksluose, kad nebepastebetum,jog LIETUVIAI jau yra isjungusi visus imtuvus pusiau blatniem ir raudonai lietuviskiems postrigavimams - rupi mat arturui burliokelio anukui Lietuva

19114. ck.2005-10-21 15:31
Korra, o tu man pasAkai, a? kaip feministe feministei, a? o tu tiki, kad Landsbergis- ne kegebistas? Ir toks jau shvarus? Ash tai netikiu. Mano tevas, pvz. buvo komunistas, visa beda, kad jis buvo DORAS. Deja, stodamas i partija neparashe, kad turi giminiu uzhsieny. Nes nezhinojo, kad dinges priesh kara jo tevo brolis ish tiesu gyvena Amerikoj. Kai priesh mirti tas dede apsireishke, noredamas pamatyt Lietuva, mano tevuka ish pradzhiu ikisho i kegebe rusius, o paskui iVasaros 5, ish kur grizho pripumpuotas vaistu, na, ir kaip sakoma, buvo zhmogus ir neliko zhmogaus...Ir prisiminus, kad tevas buves Nepriklausomos Lietuvos ministras, pabeges i uzhsienius ir t.t-TAI KAS GALI PANEIGTI...? Kai zhinai teisybe tik ish laikrashchiu, tokiu, tipo, shlamshtrytis ar rzhechpublika, tau atrodo, kad esi velnishkai teisi, bet yra zhmoniu, kurie zhino teisybe ish gyvenimo, taip sakant, savo kailiu viska pajute, todel zhino, kad tiesa yra kazhkur shalia...ir ne vienpuse...Beje, dirbau tuomet tam tikrose strukturose- buvo viesha paslaptis, kad ish saugumo archyvo Landsbergio nurodymu buvo nezhinia kur ishvezhamos bylos...

19115. atsiprasau (tpsknt ) visų čia esančių2005-10-21 16:01
sorry, pasikarščiavau, ir Tau ck siūlau nelįst, jiems buvo prikišamai rodyta, sakyta - bet jie/tie kaip užsigrūdinę kovose čekistai, kaip žąsis nuo vandens - tik paskutinius kvailelius bandys išprovokuoti, atstumti nuo savęs paskutinius kūrybinius lietuvius. Džiaukimės, kad jiems Europa neleidžia žudyti mūsų, cenzūruoti, tai tegu bent tyčiojasi, mes likę lietuviai esame stipresni už juos/tuos (nes vakarų civilizacijos tik daugėja (akmenimis svaidytojų mažėja)) aplink. Ar ne? Giliai įkvėpk ir ... viskas bus gerai. Tikėkim, kad šėtonas jiems paruošęs jau savo apartamentus. O jais būti tikrai klaiku - girdi ABR - negraži tu padoriems žmonėm, labai negraži.

19126. uroda abr matuškai ck:)2005-10-21 22:13
Pasirašyčiau po tavo 18990-uoju. Tačiau Petkos knygos vaikams geros, ne? Žiū, AiV (19065,19112,19115) ir čia siautėja. :)Prie Korros priekabiauja:)Uštiš:)

19135. Korra (nustebusi)2005-10-22 08:08
Apie kokius "juos" čia kalbate? Sėdžiu sau viena ir negaliu pakęsti, kai Durnių karalius su visu savo laivu šmeižtais užsiima. O kalašnikovo tai jau jums Svainiai ir kitokie negalima duoti, o ne man, nes net nežinočiau kuriuo galu jį laikyt.

19139. paprastas zmogus2005-10-22 12:01
Chebra, ko jus cia "parinates"?! Vytautas Landsbergis joks ne sushi-K-tas kagebistas, o sunus Zmogaus, kuris "Route 666" - t.y. zhydu naikinimo metu, ishgelbejo keleta zhydu. Ir gelbejo jis juos ne todel, kad Lansbergiai butu zhydai, ar jiems ir tik jiems prijauciantys. Jis gelbejo persekiojamus ir zhudomus civilius ZMONES, todel, kad jie - zmones, o jis - krikscionis. Tikraja to zhodzio prasme. V. Landsbergio tevo, o ir sunaus gan priviligijuota padetis sovietines okupacijos metu (ir dabar) irodo ne ju priklausyma kagebistinems-komunistinems strukturos, o, deja, tik tu strukturu "etnogeneze" bei saitus su Dievo Isrinktaja Tauta.

19183. ck.>abr2005-10-24 17:02
jo. geros. savo vaikams irgi skaichiau. jiem nepatiko. laikas kitas. beje, per laika kiekvienas susirgt gali...ir laikas atsijos knygas. bet uzh knyga teist? kuo tai kvepia, a?...rudu meshlu.

36516. pinigai :-) 2007-03-29 16:53
http://goldposter.net/profile.php?mode=register&refer_id=3047

42045. regina :-) 2007-11-07 12:17
kaip ir kaip Petkevičius norėjo pakeisti savo spalvą Sąjudžio laikais....nesigavo...visvien lenda tik -raudona.Stribas visiems laikams.Sąžinė sanai pragerta su KGB karininkais,o Lietuva-vis dar SOvetskij Sojuz.Durnių laivo neskaičiau,nes gaila laiko...Stiprybės V.Lansbergiui,mes su Jumis...

51484. Juras2009-02-16 16:25
Skaičiau abi šito stribo paistaliones. Vemti verčia, daugiau nieko neturiu ko pridurti.

51520. ona2009-02-17 18:25
abi knygos labai teisingai parašytos pagal liudytojų parodymus, tai ko čia bijoti, tegu sako tie liudytojai ką zino ir viskas gerai

57043. jop :-( 2010-02-01 21:07
http://www.politikosaktualijos.lt/2009/12/04/vytauto-landsbergio-atejimas-i-musu-istorija-%E2%80%93-tautos-nelaime/#more-8636

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 8 
4:48:40 Jan 24, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba