Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-11 nr. 3250

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Tolstantis
22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“34

AKTUALIJOS 
• RIMANTAS JOKIMAITIS.
Modernus menas tradiciniame kaime
1

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Šventas paprastumas
2
• DARIUS POCEVIČIUS.
Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas
9
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Rašymo faktai ir tikrovė
51
• NAUJOS KNYGOS2
• Knygų dešimtukai4
• Autorių dešimtukai1

TEATRAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
G. Kuprevičiaus „Veronikoje“ – šių dienų Lietuva
3
• GRAŽINA MARECKAITĖ.
Sapnų konstruktorius
• Aktorę LINĄ BOCYTĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS..
Paženklinta Princesės vaidmeniu

DAILĖ 
 RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ.
Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės
• 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos kalba
2

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
„Muzikos žinioms“ – 75-eri
1
• Lietuvių muzika „Consonances“ festivalyje

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Duokim gero

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
*méh2tēr
2

POEZIJA 
• VIKTORIJA VOSILIŪTĖ.
4
• TADAS ZARONSKIS.
6

PROZA/Apsakymo konkursas 
• STEPAS EITMINAVIČIUS.
3

VERTIMAI 
• BERNARDINE EVARISTO.
Klerkenvelas
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VAIVA GRAINYTĖ.
Paskutinis Renesanso ištvirkėlis: Alfredas Jarry

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SONATA DIRSYTĖ.
Magiškas Peterio Eötvöso operos pasaulis
• GUILLERMO DEL TORO, CHUCK HOGAN.
Kodėl vampyrai nemiršta

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• SIMONA SMIRNOVA.
EXIT FESTIVAL: Serbija. Muzika. Laisvė
1

KRONIKA 
• Paskirtos 2009 m. Šv. Jeronimo premijos vertėjams
• Trijų vyrų receptas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Dar kartą Naujasis pasaulis, arba Sovietinės literatūros istorija
• RES ludentes / žaidžiantys daiktai2

DAILĖ

Simpoziumas „Mes“ – šiuolaikinės redukcinio degimo galimybės

RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Konstancija Dzimidavičienė
„Objektas fantazijai“

Šių metų rugpjūtį Kaune surengtas X tarptautinis, Baltijos šalių regione jau gerai žinomas simpoziumas „Mes“, sutelkęs Lietuvos bei kaimyninių kraštų dailininkus. Pastaraisiais metais simpoziumą rengia Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus keramikos sekcijos vadovė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, taip pat dailininkai Daiva Ramoškaitė ir Juris Berginas.

Menininkams, o ir žiūrovams šis simpoziumas gali būti įdomus dėl kelių priežasčių, nes čia kiekvieną kartą remiamasi skirtingais veiklos principais, technologijomis, tematiniais devizais, kurių per jau netrumpą gyvavimo istoriją būta labai įvairių. Tačiau labiausiai norisi prisiminti 2007 m. vykusį IX-ąjį simpoziumą, kuriame buvo nuspręsta atgaivinti Lietuvoje gerai žinomą, bet šiuo metu jau ne itin populiarią keramikos technologiją – redukciją. Šia technologija susidomėta neatsitiktinai: prieškariu (o ir vėliau) savo kūryboje ją naudojo mūsų šalies keramikos patriarchas, profesorius Liudvikas Strolis, redukcijos žinias diegęs ir savo mokiniams. XX a. 6–9 dešimtmečiais redukcinį degimą puikiai išmanė bei populiarino Jonas Mikėnas, Vaclovas Miknevičius, Teodora Miknevičienė, Voldemaras Manomaitis, Mykolas Vrubliauskas, Birutė Zygmantaitė ir kiti dailininkai. Tad šią technologiją pagrįstai galima vadinti lietuviškos profesionaliosios keramikos mokyklos pagrindu.

Prisimenant šias istorines ištakas, IX simpoziumą „Mes“ buvo nutarta skirti redukcijos technologiniams eksperimentams, jos teikiamoms dekoro galimybėms ir vizualumui keraminiame dirbinyje išryškinti, taip pat tradicijų ir modernumo santykio paieškoms išreikšti. Kadangi pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų, redukcijos temą nuspręsta pratęsti ir kitame, jubiliejiniame, X simpoziume „Mes“, papildant jį viršglazūrinės tapybos užsiėmimais.

Taigi 2009 m. rugpjūtį simpoziumas „Mes“ įvyko jau dešimtąjį kartą ir jame vėl buvo pakartota redukcinio degimo užduotis. Pasak keramikės Konstancijos Dzimidavičienės, šis pasirinkimas ypač sėkmingas dėl kelių priežasčių. Viena, Kaune yra keraminės krosnys, kuriose galima atlikti redukcinius degimus, kita, redukcija – gana brangi technologija, tad simpoziumo metu menininkams suteikiamos galimybės dirbti su įvairiomis tauriomis medžiagomis (variu, sidabro chloridu ir kitomis).

Simpoziumo pradžioje menininkai susibūrė dar prieškaryje statytose, LDS priklausančiose Kauno keramikos dirbtuvėse. Tobulinti redukcijos žinių, kaip ir buvo numatyta, suvažiavo dailininkai iš visos Lietuvos, taip pat iš Latvijos ir Estijos. Kadangi renginyje dalyvauti norėjo itin gausus menininkų skaičius, dalis kauniečių keramikų savo darbus išdegė net šiek tiek anksčiau (dar prieš oficialią simpoziumo pradžią), o vietas dirbtuvėse užleido svečiams. Grupei dailininkų likus prižiūrėti auštančias krosnis, kiti simpoziumo dalyviai nuvyko į Palangos kūrybos namus tapyti keramikos ruošinių. Pasibaigus simpoziumui, Kaune surengta net penkiasdešimties menininkų kūrybą pristatanti paroda, išsamiai atskleidžianti redukcinės keramikos technologijos galimybes. Paroda tradiciškai eksponuojama Kauno rotušėje įsikūrusiame Keramikos muziejuje, kur ją galėsime aplankyti iki spalio pradžios.

Norėtųsi pabrėžti, kad simpoziumas „Mes“ labiau orientuotas į molinės keramikos plėtotę, nors jo parodose niekada neatmetami darbai, pristatantys pačias įvairiausias keramines medžiagas (porcelianą, šamotą, akmens masę), todėl kūriniai būna įvairūs ir vizualiai nepaprastai įdomūs.

X simpoziume dalyvavo įvairių kartų autoriai, bet ypač malonu, kad šiemet čia susirinko nemažai Dailės akademijoje (Vilniuje ir Kaune) keramikos specialybę neseniai įgijusio jaunimo, pateikusio originalius, konceptualius darbus.

Apžvelgus parodą, tapo akivaizdu, kad vieni menininkai eksperimentavo su modernizmo krypčių (kubizmo, siurrealizmo) padiktuotomis skulptūrinėmis formomis (Juozas Adomonis, Eugenijus Jankauskas, Julius Rakevičius, Dainis Lesinis, Ivo Folkmanis), kiti sprendė populiariosios kultūros ir šiuolaikinio vartotojiško gyvenimo įtakos visuomenei problemas (Valdas Kurklietis, Žilvinas Labanauskas). Iš visų darbų neabejotinai išsiskyrė abstrakčiomis formomis ir siurrealistine dvasia alsuojantis Konstancijos Dzimidavičienės kūrinys „Objektas fantazijai“, taip pat socialines realijas atspindintis Valdo Kurkliečio darbas „Maximalių išbandymų laikas“. Pastarajame kūrinyje vaizduojama, kaip ypač garbinti Egipto kultūroje vabalai skarabėjai ritinėja kamuolį, apvyniotą visiems žinomo prekybos tinklo firminiu maišeliu. Pasitelkdamas retrospektyvines aliuzijas, autorius ironizuoja mūsų visuomenėje dominuojantį prekybos ir vartotojiškumo sureikšminimą, netgi sudievinimą.

Šiuolaikiškai parodoje atrodo ir Žilvino Labanausko keturių vienetų skulptūrinė kompozicija „Rokiui, už neeilinį indėlį į kino meną“, grindžiama gerai žinomų animacinių ir vaidybinių filmų įvaizdžiais, kartu kvestionuojanti populiariosios mąstysenos įsigalėjimo mastus visuomenėje. Kiti menininkai savo kūriniais atskleidė Baltijos šalims reikšmingas socialines, istorines ar politines aktualijas (Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, Kersti Laanma, Ilona Šauša, Juris Berginas). Iš šios grupės norėtųsi paminėti konceptualų Eglės Labanauskaitės-Steponavičės darbą „Redukcija“, skirtą Lietuvoje įvairiais lygmenimis aptarinėjamam ir vis dar aktualiam klausimui apie ištekėjusios moters pavardės pasirinkimą.

Vieni simpoziumo autoriai sąsajų su šios dienos gyvenimu, savistabos, asmeninio tapatumo paieškas įprasmino pasitelkdami lyginamuosius žmogaus ir gyvūno įvaizdžius (Giedrė Bardzilauskė, Daina Daukšienė, Akvilė Kripaitytė). Kiti dailininkai tiesiog siekė redukcinės, „tapybiškos“ estetikos atspindžių ant nepretenzingos augalo ar indo formos arba ant natiurmortinių objektų (Algimantas Patamsis, Daina Belžakienė, Marijona Žiūrienė, Nijolė Scholastika Liatukaitė). Pavyzdžiui, sentimentalumu ir lyrika alsuojantys, sendaikčių turgaus rakandų įkvėpti keraminiai Eglės Česonytės daikčiukai („Sekmadienis Aleksoto turguje“) „senumo“ požymių įgavo būtent dėl redukcijos technologijos.

Akivaizdu, kad eksperimentavimas pasirinkta technologija simpoziumui ir jame sukurtų darbų parodai suteikė vientisumo, išryškino novatoriškus interpretavimo būdus, sujungė įvairios raiškos bei patirties menininkus bendroms paieškoms, atskleidžiančioms šiuolaikines redukcinio degimo galimybes.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 12 
4:45:53 Jan 24, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba